Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E.Ž. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

E.Ž. nuteistas pagal LR BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu 6 metams, pagal BK 153 str. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E.Ž. nuteistas už tai, kad naktį iš 2004 m. rugpjūčio 31 d. į 2004 m. rugsėjo 1 d., Kauno m. (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą bei pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės M. Ž. , gimusio 1993 m., spalio 28 d., būkle, prieš M. Ž. valią tenkino su juo lytinę aistrą analiniu būdu ir taip padarė mažamečio asmens seksualinį prievartavimą.

Be to jis nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario 26 d., apie 19 val., Kauno m. Jankaus gt. 12-6 esančiame J.Ž. bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mažametei G. B. , gimusiai 1996 m. kovo 8 d., glostė ir čiupinėjo kojas, kišo rankas po jos apatinėmis kelnaitėmis, lietė mažametės lytinius organus bei sėdmenis ir tokiu būdu atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

Atsikirtimuose į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą nukentėjusioji J. B. (Ž.) nurodo, kad skunde dėstomos aplinkybės neatitinka tikrovės. Ji nesutinka, kad E.Ž. buvo apkaltintas siekiant jį iškeldinti iš buto. Taip negalėjo būti, nes jau anksčiau priimtu teismo sprendimu iš nurodyto buto turėjo būti iškeldinti visi jame gyvenantys asmenys. Iškeldinimas turėjo įvykti 2005 m. lapkričio 26 d. ir tik jos prašymu Kauno m. meras tai atidėjo iki 2006 m. gegužės 1 d. Tada iš buto bus iškeldinti visi ten gyvenantys asmenys nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. E.Ž. asmeniškai vaikai irgi nebūdavo paliekami. Tiesiog jie visi gyveno tame pačiame bute, todėl vaikams tekdavo būti kartu su E.Ž. . Tik tą kartą, t.y. 2004 m. rugpjūčio 31 d., ji pati savo sūnų M. Ž. atvežė E.Ž. , kad šis jį kitą rytą nuvestų į rugsėjo 1-osios šventę. Pati to negalėjo padaryti, nes tuo metu gyveno Garliavoje. Kai atvežė sūnų, E.Ž. buvo blaivus. Rugsėjo 1 d. grįžęs į Garliavą, M. Ž. jai pasakė, kad E.Ž. gėrė ir vedė jį į mokyklą būdamas girtas. Dar pasakė, kad E.Ž. norėjo nukapoti jam pirštus kirviu. Tik po keleto dienų, kai vėl reikėjo važiuoti į Kauną, sūnus verkdamas pasakė, kad E.Ž. jį išprievartavo. Ji pati žinojo, kad girtas E.Ž. būna agresyvus, bet kad jis prievartavo jos sūnų, tuo metu nepatikėjo. Jau vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl G. B. tvirkinimo, teisme apklaustas M. Ž. pats papasakojo ir apie prieš jį vartotą prievartą. Apklausoje dalyvavo tik vaikų teisių apsaugos atstovas, o ji apie sūnaus parodymus sužinojo tik susipažinusi su jo apklausos protokolu. Taigi daryti poveikį vaikams jai nebuvo ir nėra jokio tikslo.

Teismo posėdyje gynėja prašo nuteistojo E.Ž. gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos matosi, kad teismas visas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, išnagrinėtus įrodymus įvertino tinkamai, todėl nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. E.Ž. pagrįstai pripažintas kaltu padarius abi nusikalstamas veikas, kurias kvalifikuodamas teismas baudžiamuosius įstatymus taikė tinkamai.

Kad E.Ž. seksualiai prievartavo ir tvirkino mažamečius asmenis, patvirtina ne tik mažamečių nukentėjusiųjų, bet ir nukentėjusiosios pilnametės jų motinos, liudytojų parodymai, specialistų ir ekspertizės akto išvados bei kitokie nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys. Pažymėtina, kad nors E.Ž. kaltu neprisipažino, kai kurias teismo išvadas patvirtina ir jo paties parodymai.

Nukentėjusiųjų, liudytojų ir paties nuteistojo parodymais bei bylos dokumentais nustatyta, kad nuteistasis E.Ž. nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu gyveno dviejų pereinamų kambarių bute kartu su savo seserimi nukentėjusiąja J. B. (Ž.), jos buvusiu sugyventiniu, o šiuo metu sutuoktiniu R. B. ir jos vaikais M. Ž. , G. B. ir L. B. . 2004 m. vasarą J. B. su vaikais ir sugyventiniu buvo persikraustę gyventi į R. B. namus Garliavoje. 2004 m. rugpjūčio 31 d. J. B. savo mažametį sūnų M. Ž. atvežė į Kauną ir paliko jį bute (duomenys neskelbtini) savo broliui nuteistajam E.Ž. , kad šis vaiką kitą rytą nuvestų į mokyklą. Šios aplinkybės nustatytos neabejotinai ir tai pripažįsta pats nuteistasis E.Ž. .

Teisme nuteistasis parodė, kad tą vakarą ir naktį bute buvo tik jis ir M. Ž. , jokių svečių pas jį nebuvo atėję. Jis pats tą vakarą buvo girtas. Jis ir M. Ž. atsigulė ir miegojo skirtingose lovose, o ryte jis M. Ž. palydėjo iki mokyklos ir daugiau juo nesidomėjo. Vaikas iš mokyklos pas jį atgal neužėjo, o pats grįžo į Garliavą. Nuteistasis parodė, kad su M. Ž. jokių seksualinių santykių neturėjo ir jam negrasino, todėl kaltinime nurodyto nusikaltimo nepadarė.

Šiuos nuteistojo parodymus paneigė visų pirma paties mažamečio M. Ž. parodymai. Nukentėjusysis parodė, kad tą vakarą su nuteistuoju bute buvo dar du nepažįstami vyrai, jie visi gėrė alkoholinius gėrimus. Jis atsigulė į lovą miegoti, buvo užsimovęs kelnaites. Naktį pabudo pajutęs, kad šalia dar kažkas guli. Jis pajuto ir pamatė, kad jo kelnaitės numautos ir jis guli nuogas. Jam už nugaros gulėjo irgi visiškai nuogas, taip pat be kelnaičių jo dėdė E.Ž. Šis buvo jį iš už nugaros apsikabinęs. Dėdė sakė, kad pakasys jam nugarą ir liepė miegoti. Dėdė jį glostė, lietė kojas, sėdmenis ir čiupinėjo jo lytinius organus. Po to kišo savo lytinį organą jam į išeinamąją angą, o įkišęs ,,lingavo“. Jis nesipriešino, tai daryti bijojo, nes dėdė grasino, kad jei jis nemiegos, tai jam nukirs rankas kirviu. Po to jis miegojo, o kai ryte pabudo, jam skaudėjo užpakalį. Kai iš mokyklos grįžo į Garliavą, apie tai, kas įvyko papasakojo savo mamai, bet ji liepė apie tai niekam nepasakoti.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad vien tik mažamečio nukentėjusiojo parodymais E.Ž. kaltė negalėjo būti įrodyta neginčijamai, o kitų tuos parodymus patvirtinančių įrodymų nėra. Medicininės apžiūros metu M. Ž. kūne nerasta jokių seksualinio prievartavimo pėdsakų. Tuo tarpu liudytojai parodė tik apie tas aplinkybes, kurias jiems papasakojo pats M. Ž. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, dėl kurių teismas atmetė nuteistojo parodymus, o patikėjo būtent nukentėjusiuoju. Kolegijos nuomone, būtent tokia teismo išvada yra pagrįsta dėl keleto priežasčių.

Teismo medicinos specialisto išvadoje tikrai nurodoma, kad objektyvaus tyrimo metu sužalojimo požymių M. Ž. nėra, jų nenustatyta ir rektalinio tyrimo metu. Kadangi nekonstatuota sužalojimų išeinamos angos srityje, todėl galima teigti, kad sužalojimų nebuvo. Nuosprendyje teismas šią specialisto išvadą įvertino, tačiau išdėstė ir įtikinamus motyvus, dėl kurių ši išvada negalėjo paneigti M. Ž. parodymų. Visų pirma, seksualinio prievartavimo atveju, tame tarpe ir tenkinant lytinę aistrą analiniu būdu, kūno sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti ir nepadaryti. Specialisto išvadoje nenurodoma, kad M. Ž. nebuvo seksualiai prievartaujamas, o tik konstatuojama, kad jam nenustatyti kūno sužalojimai, tame tarpe ir išangės srityje. Kita vertus, teismas pagrįstai pažymėjo, kad M. Ž. buvo apžiūrėtas ir pati specialisto išvada duota ne iš karto po įvykio, o praėjus labai ilgam laiko tarpui. Iš bylos matosi, kad M. Ž. medicinos specialisto buvo apžiūrėtas tik 2005 m. balandžio 1 d., po nusikaltimo įvykio praėjus net septyniems mėnesiams laiko. Todėl jeigu jam naktį į 2004 m. rugsėjo 1 d. sužalojimai ir buvo padaryti, per tokį ilgą laikotarpį jų pėdsakų tiesiog galėjo nelikti.

Tai, kad nukentėjusysis M. Ž. yra mažametis vaikas, irgi negali būti pagrindu netikėti jo parodymais. Lyginant jo ir nuteistojo E.Ž. parodymus, nukentėjusiojo parodymai yra daug įtikinamesni ir būtent jais abejoti nėra pagrindo. Nors nuteistasis nurodo, kad nusikaltimo nepadarė, tačiau pats parodė, kad tą vakarą buvo girtas, be to daugelio apklausų metų pats pripažino, kad būdamas girtas jis neprisimena, ką daro. Teisme parodęs, kad tą naktį miegojo kitoje lovoje, ankstesnių apklausų metu jis prisipažino, jog neprisimena, ar miegojo atskirai, ar kartu su M. Ž. vienoje lovoje. Skirtingai negu nuteistojo, nukentėjusiojo M. Ž. parodymai yra aiškūs ir konkretūs. Iš bylos matosi, kad M. Ž. buvo apklaustas keletą kartų, tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Visų ikiteisminio tyrimo metu, o paskui ir teisme vykusių apklausų metu M. Ž. parodymai buvo vienodi ir vieni kitus tik papildantys. Nukentėjusysis nurodė visas jo seksualinio prievartavimo detales, tame tarpe ir tai, kaip nuteistasis jį nuogą glostė, lietė sėdmenis, lytinius organus, po to įkišo savo lytinį organą jam į išeinamąją angą ir ,,lingavo“, taip pat parodė, kad tuo metu ir pabudus ryte toje vietoje jam skaudėjo. Teismas padarė teisingą išvadą, jog šie M. Ž. parodymai patvirtina, kad su juo buvo santykiaujama analiniu būdu.

Kad nuteistąjį dėl kokių nors priežasčių būtų buvęs suinteresuotas apkalbėti pats nukentėjusysis M. Ž. , byloje nėra jokių duomenų. Tokių priežasčių apklausų metu nenurodė pats nuteistasis, be to, apie tai nieko nenurodoma ir gynėjo apeliaciniame skunde. Tuo tarpu kiti bylos duomenys kaip tik paneigia tokią galimybę. Iš bylos matosi, kad M. Ž. savo giminaičiui nuteistajam jokio pykčio nejautė, ir po nusikaltimo įvykio jie gyveno tame pačiame bute ir normaliai bendravo. Jau net ir pats nukentėjusiojo amžius leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo kaip seksualinis prievartavimas padarymu M. Ž. nuteistojo melagingai apkaltinti negalėjo. Be to, būdamas tokio amžiaus, jis ir tiesiog nebūtų galėjęs melagingai nurodyti visų smulkių seksualiniam prievartavimui bei, konkrečiai, santykiavimui analiniu būdu, būdingų nuteistojo veiksmų ir jų detalių. Labai svarbią reikšmę šioje byloje turėjo ir M. Ž. paskirtos teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės aktas. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas teisingai įvertino ne tik pačias šios ekspertizės išvadas, bet ir akto tiriamąją dalį. Šioje dalyje įvertinta ir psichologinė, ir psichinė M. Ž. būsena. Į ekspertų klausimus nukentėjusysis atsakinėjo nuoširdžiai ir atvirai. Nors ir gėdydamasis, pradėjęs verkti, bet po to nusiraminęs, jis ir jį apklausinėjusiems ekspertams vėl papasakojo tas pačias prieš jį vartotos seksualinės prievartos ir analinio santykiavimo su E.Ž. aplinkybes. Tai dar kartą patvirtino jau aptartus M. Ž. parodymus. Ekspertizės išvadose nurodoma, kad M. Ž. jokia psichikos liga įvykio metu bei šiuo metu nesirgo ir neserga. Nukentėjusysis gali suprasti savo veiksmų esmę, sugeba pakankamai kritiškai vertinti save, neturi vaizdinės atminties sutrikimų, pasižymi gera girdimąja ir vaizdine atmintimi. M. Ž. įtaigumas nėra padidėjęs, taip pat nepastebėta padidėjusio jo polinkio fantazuoti. Išvadose taip pat nurodoma, kad įvykio metu berniukas bandė priešintis, bet buvo įbaugintas. Nusikaltimo padarymo metu jis išgyveno didžiulę baimę ir gėdą, labai stiprų gėdos jausmą išgyvena ir šiuo metu. Ekspertai tyrimo metu taip pat nenustatė jokių duomenų, kad M. Ž. poveikį galėjo turėti jo tėvai ar kiti artimieji asmenys.

Šios ekspertizės išvados ne tik patvirtina, kad M. Ž. parodymai apie nusikaltimo aplinkybes yra teisingi, tačiau ir atsako į daugelį apeliacinio skundo argumentų. Tai, kad M. Ž. buvo įbaugintas nuteistojo grasinimų, patvirtina teismo išvadą, kad nusikaltimo metu jis buvo bejėgiškos būklės ir neturėjo galimybės pasipriešinti. O nukentėjusiojo išgyventas didžiulis baimės ir gėdos jausmas atsako į apeliacinio skundo argumentus dėl to, kodėl mažametis apie prieš jį padarytą nusikaltimą savo motinai pasakė ne tą pačią dieną. Ekspertų išvados paneigia ir nuteistojo versiją bei apelianto argumentus dėl to, kad apkalbėti nuteistąjį E.Ž. tariamai galėjo įkalbėti jo motina ir teta.

Teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiojo, o ne nuteistojo parodymais dar ir todėl, kad kaip tik M. Ž. parodymus patvirtino kiti šioje byloje apklausti asmenys. Nukentėjusioji J. B. (Ž.) parodė, jog grįžęs iš mokyklos M. Ž. jai papasakojo, kad jo dėdė E.Ž. buvo girtas ir norėjo nukirsti jam rankas. Buvo nervingas ir nenorėjo eiti į mokyklą, o kitą dieną prabėgdamas pasakė, kad E.Ž. jį išprievartavo. Nors ji ėmė sūnaus klausinėti, šis buvo užsisklendęs ir nenorėjo daugiau nieko pasakoti. Todėl ji rimtai į jo žodžius nesureagavo ir pati to fakto nesureikšmino. Kad sūnus jai tada pasakė teisybę, ji suprato tik po to, kai jos brolis E.Ž. buvo sulaikytas už jos dukters G. tvirkinimą. Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta nukentėjusioji G. B. irgi parodė, jog brolis M. Ž. jai pasakojo, kad dėdė E. jį prievartavo. Apie tokius pačius M. Ž. pasakojimus parodė ir liudytoju apklaustas nukentėjusiojo draugas T. S. . Nors J. B. , G. B. bei T. S. patys nusikaltimo įvykio ir nematė, jų parodymai vis tiek patvirtina būtent nukentėjusiojo M. Ž. parodymus.

Nuteistasis E.Ž. teisme parodė, kad nukentėjusiuosius vaikus jį melagingai apkaltinti galėjo primokinti jo seserys J. B. ir V. P. . Jo nuomone, tokiu būdu buvo siekiama jį iškraustyti iš buto, o V. P. pati norėjo tame bute apsigyventi. Tas pats dėstoma ir apeliaciniame skunde. Kolegijos nuomone, tokie paties nuteistojo ir jo gynėjo argumentai irgi neįtikinami, jie atmetami kaip nepagrįsti ir neatitinkantys bylos aplinkybių. Pats nuteistasis teisme parodė, kad su nukentėjusiųjų vaikų motina, seserimi J. B. (Ž.) jų santykiai geri ir konfliktų nebūdavo. E.Ž. nieko neparodė ir apie kokius nors ginčus dėl naudojimosi gyvenamąja patalpa – butu, kuriame jis gyveno su seserimi, jos vyru ir vaikais. Teisme J. B. parodė, kad jokio tikslo nepagrįstai apkaltinti savo brolį ji neturėjo ir savo vaikų to daryti nevertė ir nemokino. Kad J. B. neturėjo tikslo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį ir nesiekė atimti iš jo teisės naudotis bendru butu, parodo ir konkrečios bylos aplinkybės. Apie tai galima spręsti iš to, kad net ir išgirdusi iš savo sūnaus M. Ž. apie savo brolio nusikalstamus veiksmus, ji net nemėgino tuo pasinaudoti ir į policiją nesikreipė. Iš bylos taip pat matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu E.Ž. paskyrus kardomąją priemonę – įpareigojimą negyventi bute (duomenys neskelbtini), po to policijos patikrinimų metu nuteistasis būdavo surandamas šiame bute ten girtaujantis su savo seserimi ir jos vyru. Tai parodo, kad nuteistojo sesuo neleisti jam gyventi tame bute nebuvo suinteresuota. Liudytoja V. P. irgi parodė, kad melagingai apkaltinti savo brolio taip pat neturėjo jokio tikslo ir duoti nepalankius E.Ž. parodymus nei savo, nei sesers J. B. vaikų nemokino. Iš bylos matosi, kad V. P. gyvena kitoje vietoje savo bute, todėl nuteistojo ir jo gynėjo versija, kad ji būtų siekusi apsigyventi bute, kuriame gyveno jos brolis E.Ž. , niekuo nepagrįsta. Be to, ši versija iš viso nelogiška ir neįmanoma jau vien dėl to, kad tame mažame dviejų pereinamų kambarių, viename iš kurių iš tikrųjų buvo virtuvė, jau gyveno J. B. su savo sutuoktiniu ir trimis vaikais. Todėl ten apsigyventi kitai nuteistojo seseriai su vaikais tiesiog nebuvo įmanoma. Nuteistojo gynybos versiją be to galutinai paneigė ir prie nukentėjusiosios J. B. atsikirtimų į apeliacinį skundą pridėti dokumentai. Iš jų matosi, kad teismas jau yra priėmęs sprendimą J. B. su jos trimis vaikais ir patį nuteistąjį E.Ž. iš savivaldybei priklausančio buto Kaune, (duomenys neskelbtini) iškeldinti. Dar 2005 m. spalio 26 d. J. B. gavo antstolio raginimą iš buto išsikelti. Tik Kauno mero sutikimu J. B. ir jos vaikų iškeldinimas iš buto atidėtas iki 2006 m. gegužės 1 d. Tai reiškia, kad dar iki teisminio šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo pradžios ne tik J. B. , bet ir nuteistasis teisės toliau gyventi nurodomame bute jau buvo netekę. Akivaizdu, kad tokiu atveju jokių ginčų dėl naudojimosi tuo butu irgi negalėjo būti.

Apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad J. B. savo valia dažnai palikdavo savo vaikus E.Ž. priežiūrai ir tai rodydavo pasitikėjimą nuteistuoju. Taip pat nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų apie E.Ž. pedofilinius polinkius. Su tokiais argumentais galima sutikti tik iš dalies. Nukentėjusioji J. B. parodė, kad naujųjų mokslo metų išvakarėse sūnų M. Ž. pas savo brolį paliko anaiptol ne dėl didelio pasitikėjimo nuteistuoju, o todėl, kad neturėjo kitokio pasirinkimo. Ji su savo sugyventiniu ir kitais vaikais dar nebuvo spėję grįžti gyventi iš Garliavos į Kauną, o sūnui M. Ž. rugsėjo 1-osios ryte reikėjo eiti į savo mokyklą. Tuo tarpu dėl vaikų palikimo namuose 2005 m. vasario 26 d. ir J. B. , ir jos sutuoktinis liudytojas R. B. vienodai parodė, kad vaikų E.Ž. priežiūrai jie iš viso nepaliko. Jie abu išėjo į miestą, namuose paliko vaikus, o E.Ž. girtas irgi tiesiog pasiliko tame bute. Iš bylos taip pat matyti, kad J. B. su R. B. vienus savo vaikus su E.Ž. palikinėdavo ne dėl pasitikėjimo nuteistuoju, o labiau dėl savo pačių nerūpestingumo ir net abejingumo vaikų auklėjimui. Bylos duomenys rodo, kad abu jie piktnaudžiavo alkoholiu ir vaikams iš viso skyrė mažai dėmesio. E.Ž. anksčiau už tokio pobūdžio nusikaltimus teistas nebuvo, tačiau apeliacinio skundo argumentas, kad apie nuteistojo pedofilinius polinkius iš viso nebuvo jokių duomenų, irgi neatitinka bylos aplinkybių. Iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matosi, kad apie E.Ž. polinkį seksualiai priekabiauti prie vaikų jau seniai sklido kalbos tarp tos gatvės gyventojų. Be to, net ir pats nuteistasis E.Ž. apklausų metu yra prisipažinęs, kad kiemo vaikai jį vadindavo necenzūriniais žodžiais, reiškiančiais seksualinį potraukį vaikams. Bet kuriuo atveju, tikrų ir įrodytų ankstesnių iškrypusios seksualinės orientacijos faktų nebuvimas negali būti pagrindu kitaip vertinti šioje byloje ištirtus E.Ž. apkaltinančius įrodymus ir tai šių įrodymų nepaneigia. Be to, apie atitinkamus nuteistojo seksualinius polinkius galima spręsti net ir iš to, kad jis pripažintas kaltu ne dėl vieno, o dėl dviejų tokio pobūdžio nusikaltimų padarymo.

Nukentėjusysis M. Ž. parodė, kad 2004 m. rugpjūčio 31 d. vakare bute su E.Ž. buvo dar du nepažįstami vyrai, kurie su nuteistuoju kartu girtavo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiriant bylą nebuvo aiškinamasi, kas tie M. Ž. nurodomi vyrai, jie nenustatyti ir neapklausti. Šie argumentai dėl tariamo bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo neišsamumo taip pat nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad M. Ž. nurodytų dviejų nepažįstamų vyriškių asmenybių nustatymui buvo imtasi visų įmanomų priemonių, policijai dėl to duotos atitinkamos užduotys. Taip pat gauti duomenys, kad vienas iš tų asmenų galėjo būti anksčiau pas nuteistąjį butą nuomojęsis vyriškis vardu Jonas. Tačiau nei šio vyro vardu Jonas, nei kitų asmenų, galėjusių būti svečiuose pas E.Ž. , nustatyti policijai nepavyko. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą kolegija taip pat pažymi, kad nustatyti nurodytus asmenis ir, konkrečiai, jau nurodytą Joną didžiausias galimybes turėjo pats nuteistasis E.Ž. . Jis pats parodė, kad tikrai anksčiau nuomojo butą pažįstamam vyrui vardu Jonas, bet nežino nei jo pavardės, nei gyvenamosios vietos. Kad nuteistasis nežino jokių to savo pažįstamo duomenų, jo parodymai kelia didelių abejonių. Taip pat neįtikėtina, kad pats E.Ž. , iki nuosprendžio priėmimo nebūdamas suimtas, nebūtų galėjęs tą savo pažįstamą susirasti ir pranešti apie jo duomenis ikiteisminiam tyrimui arba teismui. Tačiau nurodytų asmenų nenustatymas irgi jokiu būdu nepaneigia nukentėjusiojo M. Ž. parodymų ir kitų jau aptartų nuteistąjį apkaltinančių įrodymų. Jų visuma patvirtina, kad E.Ž. nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį M. Ž. tikrai padarė teismo nustatytomis ir nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis.

Kad nuteistasis padarė ir kitą nusikalstamą veiką, t.y. tvirkino mažametę G. B. , irgi patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai.

E.Ž. dėl šio kaltinimo irgi neprisipažino kaltu. Jis parodė, kad tą dieną nuo ryto girtuokliavo su savo seserimi ir jos sugyventiniu. Vakare J. B. su R. B. išėjo kažkur į svečius, o jis liko bute (duomenys neskelbtini). Buvo girtas, o likęs namuose vakare vienas toliau gėrė degtinę. Kitame kambaryje buvo jo sesers J. B. vaikai G. B. ir L. B. , o taip pat kitos sesers V. P. dukra G. Ba. . E.Ž. teisme parodė, kad prie vaikų nelindo ir G. B. netvirkino.

Apeliaciniame skunde dėl šios nuosprendžio dalies dėstomi lygiai tokie patys gynybos argumentai kaip ir epizode dėl M. Ž. seksualinio prievartavimo: nurodoma, kad nuosprendis negalėjo būti grindžiamas tik vaikų parodymais, kurie jį tariamai apkalbėjo paveikti nuteistojo seserų. Kolegija ir šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kad E.Ž. tvirkino mažametę G. B. , irgi įrodyta nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir kitais bylos duomenimis, iš dalies net ir paties nuteistojo parodymais.

Nukentėjusioji G. B. parodė, kad tą vakarą girtas E.Ž. atėjo prie jos iš savo kambario ir pradėjo ją rankomis grabalioti. Jis bučiavo jai rankas, savo rankomis glostė jai kojas, kišo rankas jai po kelnaitėmis ir čiupinėjo jos sėdmenis ir lytinius organus. Ji priešinosi, prašė nelįsti, bet E.Ž. neklausė ir nuo jos atstojo tik tada, kai ir pati ėmė mušti per jo rankas. G. B. dar parodė, kad E.Ž. buvo įsipjovęs ranką ir ją grabaliodamas krauju ištepė jos megztinį. Visas nukentėjusiosios G. B. nurodytas aplinkybes patvirtino tame pačiame kambaryje buvę ir viską matę kiti vaikai liudytojai L. B. ir G. Ba. . Vaikai taip pat parodė, kad ištraukęs rankas iš po G. B. apatinių kelnaičių E.Ž. nuėjo į virtuvę ir specialiai persipjovė peiliu ranką. L. B. pasakius, kad nori valgyti, E.Ž. ant batono užtepė sviesto, ant jo užlašino savo kraujo ir jiems sakė, kad tai bus ,,buterbrodas su uogiene“. Išsigandę E.Ž. vaikai pabėgo iš buto pas G. Ba. mamą V. P. . Liudytoja V. P. parodė, kad tą vakarą iš sesers buto pas ją atbėgo jos dukra G. Ba. ir sesers vaikai G. B. bei L. B. . Jie papasakojo, kad dėdė E. lenda prie G., ją graibo ir kiša rankas jai po kelnėmis. Tai išgirdusi ji paskambino seseriai J. Nukentėjusioji J. B. ir liudytojas R. B. parodė, kad tą vakarą buvo išėjęs pas draugus. Jiems paskambino V. P. ir pasakė, kad E.Ž. lenda prie jų dukters G. Jie taksi grįžo namo ir iškvietė policiją. Dukra G. B. ir jiems papasakojo, kad E.Ž. kruvinas rankas valėsi į jos megztinį, kišo tas rankas jai po apatinėmis kelnaitėmis. Iš byloje esančios specialisto išvados matosi, kad ant E.Ž. piršto buvo rastas pjautinis sužalojimas, kuris galėjo būti padarytas kaltinime nurodytu laiku. Kitoje specialisto išvadoje nurodoma, kad ant G. B. bliuzono buvo rasta kraujo, galėjusio priklausyti nuteistajam E.Ž. .

Iš to, kas išdėstyta, matosi, kad E.Ž. atliktus tvirkinimo veiksmus patvirtina ne tik pačios nukentėjusiosios G. B. , bet ir kitų asmenų, taip pat ir nusikaltimo įvykį mačiusių liudytojų parodymai, o taip pat specialistų išvados. Visa tų įrodymų visuma neabejotinai paneigia paties nuteistojo parodymus. Be to, pažymėtina, kad savo gynybos versiją` iš dalies paneigė ir pats nuteistasis savo paties parodymais. Kaip jau minėta, jis tvirtina, kad prie G. B. iš viso nelindo, su ja nekontaktavo ir jos iš viso nelietė. Tačiau teisme jis pats pripažino, kad tikrai buvo įsipjovęs pirštą ir galėjo nusišluostyti kraują į G. B. megztinį. Ankstesnių apklausų metu E.Ž. buvo parodęs, kad galėjo G.B. ,,pakutinti“. O apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, pats E.Ž. parodė, kad tą vakarą buvo girtas, todėl nieko neprisimena, bet pripažįsta, kad tvirkinamuosius veiksmus gal ir atliko.

Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nuteistasis galėjo būti apkalbėtas vaikų, paveiktų suaugusiųjų asmenų, jau buvo aptarti ir atmesti, o jų atmetimo motyvai šioje nutartyje jau išdėstyti. Aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad ir antrąją nusikalstamą veiką E.Ž. tikrai padarė nuosprendyje nustatytomis ir išdėstytomis aplinkybėmis.

Apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad nagrinėjant šią bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai: byla išnagrinėta neišsamiai, o įrodymai įvertinti nesilaikant BPK 20 str. reikalavimų. Kolegija ir šiuos argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir niekuo nepagrįstus. Į juos be to jau buvo iš esmės atsakyta nagrinėjant kitus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su konkrečių įrodymų vertinimu. Kaip jau minėta, teismas visas šios bylos aplinkybes išsiaiškino išsamiai. Dėl nukentėjusiojo M. Ž. nurodytų nepažįstamų asmenų nenustatymo nutartyje jau buvo pasisakyta, tuo tarpu kokių nors kitų nenustatytų ar neišsiaiškintų bylos aplinkybių nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Priimtą apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tais įrodymais buvo pripažinti tik teisėtais būdais gauti bylos duomenys, patikrinti teisminio nagrinėjimo metu. Be to, teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš to daroma išvada, kad teismas ne tik BPK 301 str. 1 d., bet ir skunde nurodomo BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Išdėstytų įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo E.Ž. pagrįstai pripažintas kaltu.

Kvalifikuodamas nuteistojo veikas teismas baudžiamuosius įstatymus irgi taikė tinkamai. Būdamas artimas nukentėjusiųjų giminaitis ir kartu su jais gyvenęs viename bute, nuteistasis tikrai žinojo nukentėjusiųjų amžių ir suprato, kad M. Ž. , gim. 1993 m. spalio 28 d., bei G.B., gim. 1996 m. kovo 8 d., buvo mažamečiai. Tai suprasdamas, jis tenkino su M. Ž. prieš jo valią savo lytinę aistrą analiniu būdu, grasindamas prieš nukentėjusįjį tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir pasinaudodamas jo bejėgiška dėl mažametystės būkle. Šią E.Ž. nusikalstamą veiką teismas tinkamai įvertino kaip mažamečio asmens seksualinį prievartavimą ir tą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 150 str. 4 d. Tuo tarpu nuteistojo nusikalstamą veiką, padarytą glostant ir čiupinėjant kojas mažametei G.B., taip pat kišant rankas jai po apatinėmis kelnaitėmis, liečiant nukentėjusiosios sėdmenis ir lytinius organus, teismas tinkamai įvertino mažamečio asmens tvirkinimu ir šią veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 153 str.

Skirdamas nuteistajam bausmes, teismas BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimų irgi nepažeidė. Jokių E.Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, o jo abi nusikalstamas veikas sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino nuteistojo apsvaigimą nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Skiriant bausmes buvo atsižvelgta ir į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, taip pat į kaltininko asmenybę. Iš bylos matosi, kad E.Ž. niekur nedirbo, nuolat piktnaudžiavo alkoholiu. Nors ankstesni jo teistumai išnykę, tai nuteistojo asmenybę irgi apibūdina neigiamai. Dėl išdėstytų aplinkybių pagal BK 153 str. teismas E.Ž. pagrįstai paskyrė griežtesnės rūšies, t.y. laisvės atėmimo, bausmę. Tuo tarpu už labai sunkų nusikaltimą pagal BK 150 str. 4 d. jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, artimesnė šio baudžiamojo įstatymo sankcijos žemutinei ribai. Bausmės subendrintos apėmimo būdu. Kolegijos nuomone, nuteistajam E.Ž. paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E.Ž. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.