- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- A-525-1646-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00495-2012-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- J. Š.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų
- Trečiasis asmuo
- J. T.
- Kategorijos
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Š. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų žemėtvarkos skyriui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų žemėtvarkos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. T. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. Š. su skundu (I t., b. l. 1?12), kurį tikslino (I t., b. l. 134?146), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2012 m. birželio 6 d. nutartimi priėmė nagrinėti šiuos pareiškėjo reikalavimus:
1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT, Tarnyba) 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 4S-16 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui“ (toliau – ir Sprendimas);
2) įpareigoti Tarnybą ir Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyrius pagal įstatymu nustatytą kompetenciją per 3 mėnesius nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti 9,01 ha žemės ūkio sklypą valstiečių ūkio 1990 m. gegužės 9 d. paženklintos žemės vietoje (duomenys neskelbtini) k. ir surašyti šio žemės sklypo paženklinimo-parodymo vietoje aktą, parengti nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir A. L. atkurti nuosavybę į M. J., A. sūnaus, žemę.
Nurodė, kad pareiškėjui Lazdijų rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 268-P ir 1990 m. spalio 1 d. Žemės suteikimo aktu Nr. 24 buvo suteikta 12,37 ha ploto žemė valstiečio ūkiui (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Druskininkų sav. Pareiškėjas yra A. L., mirusios (duomenys neskelbtini), įpėdinis, todėl tarėsi su Varėnos žemėtvarkos skyriumi, kad jai būtų atkurta nuosavybė į 21,89 ha M. J. žemę, esančią (duomenys neskelbtini)o k., Varėnos raj., ir perduota (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., valstiečio ūkio 12,37 ha žemės vietoje. Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius dėl dalies nurodytos žemės atkūrimo ir perdavimo (duomenys neskelbtini) k., parengė 2005 m. rugsėjo 8 d. išvadą Nr. 38/7663 (toliau – ir Išvada). Iš Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. balandžio 6 d. rašto Nr. 3-2(v-1)-1-37-302 pareiškėjas sužinojo, kad Alytaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 38-ž-2793 (toliau – ir Alytaus AV Įsakymas) Išvada panaikinta, o Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. (v)-1 panaikinta ir nuosavybės teisių atkūrimui parengta 2005 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 25940 A. L. vardu. Jų panaikinimo motyvas ? pretendentės į buvusių bendrų žemės savininkų, iš kurių vienas buvęs jos sutuoktinis, antros santuokos sudarymas. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad A. L. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), įsigaliojusio nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d., 2 straipsnio 2 punktą, nustatantį, kad nuosavybės teisė atkuriama „mirus buvusiam savininkui – jo vaikams, tėvams ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai <...>“, A. L. turėjo nuosavybės atstatymo teisę kaip M. J. sutuoktinė, nors prašymo padavimo dieną buvo kitoje santuokoje. 2009 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto, kad A. L. po savo pirmojo vyro mirties priėmė jo palikimą ir jį valdė nustatymo. Dar nesibaigus bylos nagrinėjimui, 2009 m. lapkričio 25 d. ir 2009 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas kreipėsi į Druskininkų žemėtvarkos skyrių, prašydamas sustabdyti žemėtvarkos projektų rengimus valstiečio ūkio žemėje. 2009 m. gruodžio 28 d. prašymu pareiškėjas prašė sustabdyti nuosavybės teisių kitiems asmenims atkūrimą valstiečio ūkio jam suteiktoje žemėje, tačiau iš Druskininkų žemėtvarkos skyriaus atsakymo sužinojo, kad sklypas suprojektuotas IX eilėje esančiam piliečiui Nr. 1136 (duomenys neskelbtini) k., patvirtintas Alytaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. Ž-613-(1.3), paženklintas natūroje bei parengta nuosavybės teisių atkūrimo byla, todėl sustabdyti nuosavybės teisių atkūrimo negali. Po civilinės bylos išnagrinėjimo, pareiškėjas 2010 m. kovo 1 d. prašymu Varėnos žemėtvarkos skyriui pateikė 2010 m. vasario 25 d. teismo nutartį ir 1977 m. spalio 20 d. paveldėjimo teisės liudijimo, iš kurio matyti, kad A. L. turi teisę likti pretendente į M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę ne santuokos, bet testamento pagrindu kopiją, tačiau atsakymą gavo tik skundo teismui rengimo metu. Teigė, kad faktinės bylos aplinkybės atsakovams buvo žinomos jų egzistavimo metu, jiems buvo žinomas pareiškėjo tikslas, tad atsakovai tyčia, sąmoningai pareiškėjui laiku nepranešė apie esmines nuosavybės atkūrimo proceso aplinkybes, atsiradusias kliūtis. Taip atsakovai vilkino nuosavybės atkūrimą, laiku nepranešė apie priimtus administravimo aktus, neteisingai išaiškino teises ir suklaidino pareiškėją. 2010 m. balandžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į NŽT, kuri 2010 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 3B-(9.5)-Š-282-461 išsamiai paaiškino ir nurodė, kad egzistuoja Alytaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. 38-ž-2793 ir Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2009 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. (v)-1, išaiškino galimybę Alytaus apskrities viršininko administracijos veiksmus skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. 2010 m. gegužės 26 d. pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame nenurodė, kad ginčija 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą, laiku teismui nepateikė visų dokumentų, todėl skundas nebuvo išnagrinėtas. 2011 m. kovo 10 d. pareiškėjas antru skundu dėl to paties dalyko kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu skundo dalį patenkino. 2011 m. gegužės 14 d. pareiškėjas skundais kreipėsi į atsakovus Varėnos žemėtvarkos skyrių bei Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyrių, iš kurio 2011 m. liepos 22 d. atsakymo Nr. 4SS-(14.4.45)-61 „Dėl skundo nagrinėjimo“ jam tapo žinoma, kad skundžiamu atsakovo Tarnybos Sprendimu nuosavybės teisės į ginčo žemę buvo atkurtos J. T.. Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyrius 2011 m. liepos 22 d. raštu „Dėl skundo nagrinėjimo“ nurodė, kad „Alytaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 24 d. įsakymu buvo suprojektuotas žemės sklypas J. T., kuriam Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 4S-16 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui“ buvo atkurtos nuosavybės teisės, kadangi ginčo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) sen., Druskininkų sav., buvo laisvo valstybinio fondo žemė, todėl Alytaus apskrities viršininkas turėjo teisę priimti sprendimą ir žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti sklypą pretendentui, o Tarnyba turėjo teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. T.“.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyrius pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 62?66), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad vadovaujantis 1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. 1-1608 „Dėl Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 5.1 punktu žemė, suteikta pagal Valstiečių ūkio įstatymą, turėjo būti išperkama. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnyje nustatytos sąlygos, dėl kurių išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė. Pagal šio straipsnio 1 dalies 11 punktą, valstybės išperkamai žemei priskiriama pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos. Pareiškėjas už valstiečio ūkiui suteiktą ir naudojamą žemę nėra įmokėjęs nei valstybės vienkartinių išmokų, nei pinigų, todėl ši žemė nepriskirtina valstybės išperkamai ir todėl joje, Druskininkų savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę suprojektuotas lygiavertis žemės sklypas perdavimui nuosavybėn neatlygintinai J. T. už jo kitoje vietoje turėtą žemę. Pagal Valstiečių ūkio įstatymą, pareiškėjas turėjo teisę suteiktą žemę išsipirkti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-489 įsigaliojimo dienos (Žin., 2001, Nr. 71-2518), tačiau prašymo dėl žemės pirkimo iki nurodytos datos (t. y. iki 2001 m. rugpjūčio 3 d.) nebuvo pateikęs. Ši žemė priskirta laisvo valstybinio fondo žemei ir Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio eiliškumo tvarka suteikiama kitiems asmenims. Pareiškėjo išvados dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Druskininkų žemėtvarkos skyrius taip pat nėra gavęs. Druskininkų žemėtvarkos skyriaus darbuotoja seniūnijoje 2004 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 254 pareiškėją informavo dėl valstiečio ūkiui suteiktos žemės paėmimo į laisvą valstybinį fondą. Pažymėjo, kad šios žemės nuomos sutarties J. Š. taip pat nebuvo sudaręs. Alytaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 15-Ž-2100 laisvo valstybinio fondo sklypas Nr. 150, plotas - 25,60 ha, į kurį patenka ir J. Š. naudojamas žemės plotas (duomenys neskelbtini) kaime, buvo patvirtintas papildomai rengiamo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto laisvos valstybinės žemės fondo plotų suvestinėje, apie tai paskelbta internetinėje svetainėje. Rengiant sekantį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą Alytaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 15-Ž-1902 laisvo valstybinio fondo žemės sklypo Nr. 150 plotas - 9,50 ha buvo patikslintas ir paskelbtas viešai internete. Alytaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. Z-613-(1.3.) (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte buvo suprojektuotas žemės sklypas J. T., kuriam Tarnybos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 4S-16 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui“ buvo atkurtos nuosavybės teisės. Kadangi (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Druskininkų savivaldybėje esantis ginčo sklypas buvo laisvo valstybinio fondo žemė, Alytaus apskrities viršininkas turėjo teisę patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektą, o Tarnyba turėjo teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. T., todėl Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Taip pat pažymėjo, kad žemės reformos žemėtvarkos projektų ir žemės sklypų planų, prilyginamų žemės reformos žemėtvarkos projektams rengimas ir įgyvendinimas yra ilgas procesas, susidedantis iš kelių darbų stadijų (etapų), išvardytų Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, 13, 14 punktuose, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti tokius veiksmus per 3 mėnesius yra nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu (II t., b. l. 144?150) pareiškėjo J. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas prašo panaikinti Tarnybos Sprendimą, siekdamas atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Druskininkų sav. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad visų pirma, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skundžiamo sprendimo neteisėtumą. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo J. T. procesas atliktas vadovaujantis nuosavybės atkūrimo procesą reglamentuojančiais ir tuo metu galiojusiais teisės aktais. Antra, nepateikta duomenų, faktų, įrodymų, kurie patvirtintų, jog panaikinus skundžiamą sprendimą, pareiškėjui dėl to galėtų kilti teisinės pasekmės. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendino savo teisių į ginčo žemę, t. y. laiku nesikreipė dėl jos išpirkimo, be to, nesiėmė visų įmanomų priemonių laiku ir tinkamai įstatymų numatyta tvarka įgyvendinti nuosavybės atkūrimo teises mirusiosios A. L. vardu pareiškėjo pasirinktu būdu. Teismas pažymėjo, kad, 2005 m. kovo 29 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 25940 dėl pilietės A. L. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir Alytaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. išvada Nr. 38/7663 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurių pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. L., buvo pripažinti netekusiais galios dėl pretendentės į buvusių bendrų žemės savininkų, iš kurių vienas buvęs jos sutuoktinis, antros santuokos sudarymo (1 t., b. l. 27?28, 30). Byloje nėra duomenų, kad šie sprendimai būtų panaikinti, kad dėl A. L. nuosavybės teisių atkūrimo būtų priimti kiti sprendimai, kurių pagrindu pareiškėjas galėtų įgyti nuosavybės teises į ginčo žemę, taip pat, kad pareiškėjui nepalankūs sprendimai būtų įstatymų numatyta tvarka ir terminais apskųsti ir panaikinti, todėl šie sprendimai yra galiojantys.
Teismas nurodė, kad vadovaujantis 1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. 1-1608 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 5.1 punktu žemė, suteikta pagal Valstiečių ūkio įstatymą, turėjo būti išperkama. Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pagal Valstiečių ūkio įstatymą suteiktą daugiau negu turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Žemės reformos įstatymo 1993 m. liepos 15 d. redakcijoje žemės išpirkimo terminas sutrumpintas iki 10 metų, o išsimokėtinai ne daugiau kaip 15 metų. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 11 punktą, valstybės išperkamai žemei priskiriama pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos. Pagal Valstiečių ūkio įstatymą suteiktą žemę pareiškėjas turėjo teisę išsipirkti iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-489 įsigaliojimo dienos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nurodytų įstatymų numatyta tvarka ir terminais būtų kreipęsis dėl jam suteikto žemės sklypo valstiečio ūkiui steigti, išpirkimo, būtų už jį mokėjęs. Byloje nustatyta, pareiškėjas į Alytaus apskrities viršininko administraciją su prašymu suteikti galimybę nurodytai valstiečio ūkio žemei padengti arba leisti išsipirkti kreipėsi tik 2010 m. vasario 18 d. (I t., b. l. 49). Kadangi ginčo žemė nepriskirtina valstybės išperkamai ir priskirta laisvo valstybinio fondo žemei, nurodytoje vietoje Druskininkų savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu, pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę, pagrįstai ir teisėtai suprojektuotas lygiavertis žemės sklypas perdavimui nuosavybėn neatlygintinai J. T. už jo kitoje vietoje turėtą žemę.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje ištirtų įrodymų visumą, įvertindama faktą, kad Tarnybos Sprendimas yra įgyvendintas, jo pagrindu yra atsiradę konkretūs materialiniai padariniai – ginčo sklypas tapo privačios nuosavybės objektu, darė išvadą, jog Sprendimo panaikinimas savaime neleistų atkurti iki jo priėmimo buvusios padėties (ABTĮ 92 str.). Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 57 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi.
Ištyrusi bei įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pagal ABTĮ 89 straipsnio nuostatas, ir įpareigoti atsakovą atlikti atitinkamus pareiškėjo prašomus veiksmus skunde nurodytais motyvais ir kitais motyvais, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, savo kompetencijos neviršijo, pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimų nepadarė, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas J. Š. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 154?164), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą patenkinti.
1) akcentuoja, kad skundą grindė A. L., mirusios (duomenys neskelbtini), paveldimos žemės nuosavybės atkūrimu. Pagal A. L. sudarytą testamentą ir paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, pareiškėjas yra įpėdinis, priėmęs palikimą, todėl su Varėnos rajono žemėtvarkos skyriumi tarėsi ir susitarė, kad A. L. atkurta M. J. žemė neatlygintinai būtų perduota į A. L. palikimą ne (duomenys neskelbtini), bet (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) sen. valstiečio ūkio 12,37 ha žemės vietoje. Po to pareiškėjas būtų šią žemę įgijęs paveldėjimo būdu, t. y. pareiškėjas tarėsi ir tam pavyko susitarti, kad valstiečio ūkio 12,37 ha žemę „pasidengtų“ savo, iš A. L. paveldima, žeme. Šio tikslo pareiškėjas neslėpė, apie jį aiškino atsakovams, su vienu iš jų tarėsi. Pažymi, kad Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius dalį M. J. žemės suformavo jos buvimo vietoje ir grąžino natūra (duomenys neskelbtini) km., o dėl kitos jo žemės dalies atkūrimo ir neatlygintino perdavimo (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) sen. parengė Išvadą ir ją perdavė Druskininkų žemėtvarkos skyriui vykdymui. Pareiškėjas tik iš 2009 m. balandžio 6 d. Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius rašto Nr. 3-2(v-l)-(l-37)-301 sužinojo, kad minėta išvada Nr. 38/7663 panaikinta, tuo pagrindu, kad pretendentė į buvusių bendrų žemės savininkų, iš kurių vienas buvęs jos sutuoktinis, sudarė antrą santuoką (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos priimtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 3 p.). Šiuo aspektu pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad A. L. savo buvusio sutuoktinio M. J. po mirties likusį turtą yra paveldėjusi pagal testamentą, ji turėjo nuosavybės atstatymo teisę į M. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę kaip M. J. sutuoktinė, nors prašymo padavimo dieną (1991 m. lapkričio 19 d.), buvo kitoje santuokoje, nes buvo pretendentė į M. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę ne santuokos su juo, o testamento pagrindu.
2) Pažymi, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie Alytaus AV Įsakymą, kuriuo panaikinta Išvada, įsakymas pareiškėjui nebuvo atsiųstas. Taip pareiškėjas nežinojo svarbių aplinkybių nei prieš priimant skundžiamus įsakymus, nei laiku po to, iš jo buvo atimta teisė laiku ginti savo teises ir teisėtą interesą. Pareiškėjas manė, jog nagrinėjant skundą teismas patvirtins, kad atsakovai tyčia, sąmoningai laiku man nepranešė apie esmines nuosavybės atkūrimo proceso aplinkybes, pretendentei A. L. atsiradusias kliūtis, kai jas dar buvo galima laiku pašalinti, ketinimus naikinti atkūrimo proceso dokumentus, nes siekė A. L. ir pareiškėją pašalinti iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso.
3) Teismas sprendime nurodė, kad iš bylos matyti, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendino savo teisių į ginčo žemę; 2005 m. kovo 29 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 25940 dėl pilietės A. L. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir Išvada buvo pripažinti netekusiais galios dėl pretendentės į buvusių bendrų žemės savininkų, iš kurių vienas buvęs jos sutuoktinis, antros santuokos sudarymo; byloje nėra duomenų, kad šie sprendimai būtų panaikinti. Šiuo aspektu apeliantas pažymi, kad nors Alytaus AV Įsakymas ir Varėnos r. žemėtvarkos skyrius 2009 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. 1(V), nepanaikinti, dėl jų naikinimo buvo pareikšti skundo reikalavimai ir nurodytos aplinkybės dėl kurių praleistas terminas juos ginčyti. Be to, pareiškėjas nesutinka su argumentu, kad jis nesiėmė visų įmanomų priemonių laiku ir tinkamai įstatymų numatyta tvarka įgyvendinti nuosavybės atkūrimo teises mirusiosios A. L. vardu mano pasirinktu būdu. Teismas nenurodė ko trūko pareiškėjo veiksmuose. Pareiškėjas nuolat domėjosi Išvada, jam buvo nurodyta, kad ji dingusi, 2007 metais pareiškėjas prašė ją surasti, jam buvo pranešta, kad ji rasta, bus sprendžiama, tačiau po pusantrų metų – 2009 metų balandį ? pranešta, kad Išvada panaikinta. Teigia, kad atsakovai pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius į tinkamą administravimą, vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą, laiku nepranešė apie esmines M. J. nuosavybės atkūrimo A. L. aplinkybes ir priimtus individualius administravimo aktus dėl pažymos ir Išvados panaikinimo, neteisingai išaiškino teises. Tačiau teismas netyrė, nesvarstė, nenagrinėjo šių atsakovų veiksmų, neveikimo ir tyčinio klaidinimo ir sprendime jų neįvertino, svarstė tik pareiškėjo elgesį, kaip neišmanančio, aplaidaus, neapdairaus, valstybės institucijomis pasitikinčio ir tikinčio piliečio, silpniausio nuosavybės teisių atkūrimo proceso subjekto veiksmus.
4) Nesutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skundžiamo sprendimo neteisėtumą; nepateikta duomenų, faktų, įrodymų, kurie patvirtintų, jog panaikinus skundžiamą sprendimą, pareiškėjui dėl to galėtų kilti teisinės pasekmės. Pažymi, kad Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes atkurta nuosavybė į jo močiutės ? A. Š. žemę, kuria pareiškėjas naudojasi nuo 1990 metų ir yra pirmas ūkininkas rajone.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 170?174), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą ? pareiškėjo J. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad nagrinėjamos bylos dalykas – Sprendimo, kuriuo trečiajam suinteresuotam asmeniui J. T., buvo atkurtos nuosavybės teisės ir perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam 3,97 ha žemės ploto (vertė 5 988 Lt), 6,95 ha ploto (vertė 5 988 Lt) žemės sklypas, teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas nustatė, kad šis Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pagal ABTĮ 89 straipsnio nuostatas ir įpareigoti atsakovą atlikti atitinkamus pareiškėjo veiksmus nurodytais motyvais ir kitais motyvais, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Toks teismo sprendimas, atsakovo nuomone, yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, jog atkuriant nuosavybės teises piliečiui J. T. buvo vadovaujamasi tuo metu galiojančiu Atkūrimo įstatymu ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais remiantis prašoma panaikinti skundžiamą Sprendimą, yra analogiški reikalavimams, kuriais pareiškėjo skundai teismo nebuvo priimti nagrinėti, nesilaikant terminų apskundimo ir įstatymų numatytos tvarkos. Teismas tai aiškiai nurodė savo sprendime, tačiau pareiškėjas skunde nurodo tas pačias aplinkybes ir nepateikia jokių įrodymų patvirtinančių minėto Sprendimo neteisėtumą. Be to, pareiškėjas teigia, kad nesutinka su teismo išaiškinimu, kad Sprendimo panaikinimas nesukelia jam teisinių pasekmių, tačiau nenurodo kokias teisines pasekmes Sprendimas jam galėtų sukelti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nors pareiškėjas pirminiu skundu (I t., b. l. 1?12) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 134?146) teismui pateikė daugiau reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 6 d. nutartimi (I t., b. l. 193?198), kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartimi (II t., b. l. 51?59) palikta nepakeista, priėmė tik patikslinto skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 4S-16 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui“ panaikinimo ir įpareigojimo Tarnybą ir Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyrių pagal įstatymu nustatytą kompetenciją per 3 mėnesius nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti 9,01 ha ūkio žemės sklypą valstiečių ūkio 1990 m. gegužės 9 d. paženklintos žemės vietoje (duomenys neskelbtini) k. ir surašyti šio žemės sklypo paženklinimo parodymo vietoje aktą, parengti nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir A. L. atkurti nuosavybę į M. J., A. sūnaus, žemę.
Taigi, šioje byloje iš esmės nagrinėjamas ginčas dėl Tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 4S-16 (I t., b. l. 131) teisėtumo ir pagrįstumo, o antrasis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo.
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, visas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis ir aiškiai sudėliodamas argumentaciją, pasisakydamas dėl abiejų pareiškėjo reikalavimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai ir bei pagrįstai darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pagal ABTĮ 89 straipsnio nuostatas, ir įpareigoti atsakovą atlikti atitinkamus pareiškėjo prašomus veiksmus skunde nurodytais motyvais ir kitais motyvais, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, jų nekartos ir dėl visų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų argumentų iš naujo atskirai nepasisakys.
Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pareiškėjas skundą grindė A. L. (mirusi) paveldimos žemės nuosavybės atkūrimu. Pareiškėjas siekė, kad A. L. atkurta M. J. žemė neatlygintinai būtų perduota į A. L. palikimą ne (duomenys neskelbtini) (kur buvo M. J. nuosavybė), bet (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) sen. valstiečio ūkio 12,37 ha žemės vietoje (kuria pareiškėjas naudojasi, kaip teigia, nuomos pagrindais).
Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad pareiškėjas nėra tiesioginis pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, o tik siekia A. L. atkuriamą žemę įgyti paveldėjimo pagal testamentą pagrindu, yra reikšminga.
Bylos duomenys patvirtina, kad Lazdijų rajono valdyba 1990 m. rugpjūčio 22 d. potvarkiu Nr. 268-p suteikė pareiškėjui 12,37 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, valstiečių ūkiui steigti (I t., b. l. 91-93 ).
Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad A. L. 1991 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Varėnos rajono Merkinės apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti J. M., A. žemę (apie 20 ha ploto) (I t., b. l. 33). A. L. mirė (duomenys neskelbtini), 1994 m. birželio 24 d. testamentu palikdama jai priklausančią žemę, esančią Varėnos r., Merkinės apylinkėje, (duomenys neskelbtini) k., pareiškėjui J. Š. (I t., b. l. 34?35). Varėnos rajono notarų biuro notarė D. K. 1995 m. kovo 14 d. išdavė paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą pareiškėjui į A. L., mirusios (duomenys neskelbtini), paveldimą turtą (I t., b. l. 36).
2005 m. kovo 29 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius parengė pažymą Nr. 25940 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pagal A. L., mirusios (duomenys neskelbtini), pateiktus dokumentus dėl nuosavybės teisių į Alytaus apskrities, Varėnos r., (duomenys neskelbtini) k., 20,96 ha žemės ir 0,93 ha miško (I t., b. l. 38).
Alytaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. išvadoje Nr. 38/7663 pagal pilietės A. L. patvirtintus dokumentus nustatyta, kad A. L. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. J. 2,56 ha žemės ir 19,39 ha miško (I t., b. l. 43).
Tačiau abu pastarieji dokumentai – pažyma ir išvada pripažinti netekusiais galios: 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 1(v) netekusia galios pripažinta Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 25940 (I t., b. l. 28); o 2008 m. spalio 29 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 38-ž-2793 netekusia galios pripažinta Alytaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. išvada Nr. 38/7663 (I t., b. l. 27).
Bylos duomenimis pastarieji įsakymai nėra panaikinti, t. y. minėtosios pažyma ir išvada A. L. atžvilgiu pripažintos netekusiomis galios, todėl jų pagrindu nuosavybės teisės A. L. negali būti atkurtos, atitinkamai pareiškėjas negali jų paveldėti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl A. L. nuosavybės teisių atkūrimo būtų priimti kiti sprendimai, kurių pagrindu pareiškėjas galėtų įgyti nuosavybės teises į ginčo žemę.
Reikšminga byloje aplinkybe yra ir tai, jog pareiškėjo reikalaujamu panaikinti Tarnybos Sprendimu J. T. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. T. nuosavybės teisėmis valdytą 3,97 ha žemės (vertė 5 988 Lt) Alytaus apskrities Alytaus rajono Luksnėnų kaime, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 5,95 ha žemės sklypą (vertė 4 763 Lt) ir 1 ha miško sklypą (vertė 1 225 Lt), esančius Alytaus apskrityje, Druskininkų savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime.
Bylos medžiaga patvirtina, kad J. T. 2008 m. sausio 30 d. ir 2008 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į Druskininkų žemėtvarkos skyrių su prašymu pagal išvadą Nr. 33-28-7156 suprojektuoti lygiavertį žemės, miško sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaime, projektiniame sklype Nr. 150 (II t., b. l. 76?77).
Kadangi nurodytu laikotarpiu ši žemė nebuvo priskirta valstybės išperkamai kaip žemė valstiečio ūkiui steigti (byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teisės aktų (įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“, Žemės reformos įstatymo, Valstiečių ūkio įstatymo) nustatytais terminais kreipėsi dėl jam suteikto žemės sklypo valstiečio ūkiui steigti, išpirkimo, būtų už jį mokėjęs) ji žemė buvo priskirta prie laisvos valstybinės žemės (I t., b. l. 29), tad Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio tvarka, galėjo būti suteikiama kitiems asmenims, kurie, remiantis teisės aktais, turėjo tokią teisę.
Alytaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. Ž-613-(14-3) „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto tvirtinimo“ patvirtintas 2008 metais parengtas Druskininkų savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotų žemės sklypų ribos ir plotai, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas, pobūdis bei nustatytos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos ir žemės servitutai, patvirtintas Pretendentų, kuriems suformuoti žemės sklypai, sąrašas, į kurį įtrauktas ir J. T. suformuotas 6, 95 ha ploto sklypas Nr. 1136 (I t, b. l. 24?26, II t., b. l. 78?81), kuris ir buvo perduotas J. T. Sprendimo pagrindu.
Taigi, remiantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje: Nr. 385, 2.6 punktu bei nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisės į J. T. tenkantį nekilnojamąjį turtą atkurtos vadovaujantis tuo metu galiojančiu Atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka, suformavus ginčo žemės sklypą žemės reformos žemėtvarkos projekte.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes Tarnybos Sprendimas laikytinas teisėtu, pagrindo jį naikinti nėra. Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais taip pat negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą ir Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyrius (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti 9,01 ha žemės ūkio sklypą valstiečių ūkio 1990 m. gegužės 9 d. paženklintos žemės vietoje (duomenys neskelbtini) k., surašyti šio žemės sklypo paženklinimo-parodymo vietoje aktą, parengti nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir A. L. atkurti nuosavybę į M. J., A. sūnaus, žemę.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto 2013 m. kovo 25 d. įmokos mokėjimo kvito (II t., b. l. 165) matyti, kad pareiškėjas už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 100 (šimto) litų žyminį mokestį. ABTĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju už apeliacinį skundą sumokėta daugiau žyminio mokesčio, nei yra nustatyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio suma – 50 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo J. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjui J. Š. 50 (penkiasdešimt) litų permokėto žyminio mokesčio.
Nutartis neskundžiama.