Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Danos Rutkauskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. S. buvo kaltinamas tuo, kad (duomenys neskelbtini), atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio mėnesio iki 2021 m. birželio 21 d., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, nuolat iš nukentėjusiojo nepilnamečio J. K. reikalavo grąžinti pastarojo pripažįstamą, bet negrąžintą 400 Eur skolą, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2021 m. birželio 21 d. apie 11.00 val. nusivedė nukentėjusįjį į (duomenys neskelbtini), kur, siekdamas įbauginti ir toliau reikalaudamas grąžinti skolą, sudavė nukentėjusiajam J. K. ne mažiau 10 smūgių ranka į galvą ir šonus, taip pat bandė suduoti keliu į galvą, tačiau nukentėjusiajam besiginant pataikė pastarajam į ranką, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tokiais veiksmais K. S. buvo kaltinamas savavaldžiavimu, panaudojant psichinę bei fizinę prievartą ir padarant didelės žalos nukentėjusiojo J. K. teisėms ir teisėtiems interesams.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nesurinkta jokių pakankamų ir abejonių nekeliančių K. S. kaltę patvirtinančių įrodymų dėl reikalavimo grąžinti skolą, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ir psichinės bei fizinės prievartos panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu, taip padarant didelės žalos pastarojo teisėms ir teisėtiems interesams.

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Dana Rutkauskaitė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: K. S. pripažinti kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir skirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėti dalį ankstesniu 2019 m. spalio 1 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, galutinę bausmę K. S. paskiriant 1 metus ir 3 mėnesius laisvės atėmimo.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė Dana Rutkauskaitė palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Išteisintasis K. S. ir jo gynėja advokatė Ingrida Maldeikienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

6. Apeliaciniu skundu nesutinkama su K. S. išteisinimu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

7. Pažymėtina, kad būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

8. BK 2 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

9. Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl K. S. inkriminuoto kvalifikuoto savavaldžiavimo ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje teismo išvados dėl K. S. išteisinimo išsamiai motyvuotos, BPK 20 straipsnio, 301 ir 305 straipsnių nuostatos nepažeistos. Teismas savo sprendimą išteisinti K. S. dėl savavaldžiavimo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka išteisinamajam nuosprendžiui priimti. Apeliaciniame skunde prokurorė pateikia savo byloje esančių įrodymų vertinimo versiją ir remiantis ja prašo K. S. pripažinti kaltu ir nuteisti dėl kvalifikuoto savavaldžiavimo. Vis dėlto, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį. Prokurorė apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių, išskyrus savo subjektyvų situacijos vertinimą, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nustatytų aplinkybių ir įrodymų visuma įrodo, jog K. S. veiksmuose nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.

11. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apylinkės teismas nusprendė K. S. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad teismo ištirti įrodymai baudžiamojoje byloje nepatvirtina, kad K. S. kaltinime nurodytu laikotarpiu nuolat reikalavimo iš nukentėjusiojo J. K. grąžinti pastarojo pripažįstamą, bet negrąžintą 400 Eur skolą. Taip pat nepatvirtina ir kaltinimo aplinkybės, kad dėl minėtos priežasties, tęsdamas savo veiksmus, siekdamas įbauginti ir toliau reikalaudamas grąžinti skolą, K. S. sudavė nukentėjusiajam J. K. ne mažiau 10 smūgių ranka į galvą bei šonus, taip pat bandė suduoti keliu į galvą, tačiau nukentėjusiajam besiginant pataikė pastarajam į ranką, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, ir tokiu aukščiau aptartu būdu padarydamas didelės žalos nukentėjusiojo J. K. teisėms ir teisėtiems interesams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. S. veiksmuose nagrinėjamu atveju nėra BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

12. Pažymėtina, kad už BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Vadinasi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas (administracinis teisės pažeidimas). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kartu Aukščiausiais Teismas pabrėžė, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

13. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. Kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir tuo, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Taigi, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Didelės žalos požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje, reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik formalaus konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys, pavojingumo laipsnis. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis. Didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-2/2010), agresyvus, baustinas ir pan.

14. Psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.

15. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta nusikalstamos veikos objektyvioji pusė – būtinieji savavaldžiavimo požymiai – padariniai, t. y. didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams, kilusi dėl savavališko teisės vykdymo bei nenustatytas psichinės ar fizinės prievartos panaudojimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. S. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

16. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme išteisintasis K. S. savo kaltę neigė ir teigė, kad smūgių nukentėjusiajam J. K. nesudavė, žodinių konfliktų tarp jų taip pat nebuvo, galėjo neįtikti nukentėjusiajam dėl draugų kompanijos. Paaiškino, kad iš J. K. motinos yra gavęs bankinį pavedimą, dėl to J. K. paprašė iš jo pinigų nupirkti maisto prekių. Nupirkęs parduotuvėje maisto produktų, perdavė juos J. K.. Prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad K. S. ikiteisminio tyrimo metu neigė, kad jam nukentėjusiojo motina yra pervedusi pinigų, teigė nepažįstantis nukentėjusiojo ir tik esant įrodymams, kad E. K. yra pervedusi jam pinigų, pateikė versiją, kad tai buvo pinigai, skirti produktams nukentėjusiajam. Vis dėlto, pažymėtina, kad nors K. S. parodymai išties proceso metu kito dėl tam tikrų aplinkybių (pažinties su nukentėjusiuoju, pinigų pervedimo iš nukentėjusiojo motinos banko sąskaitos), tačiau pažymėtina, kad kaltinamasis/įtariamasis turi teisę viso proceso metu atsisakyti duoti parodymus, pakeisti savo paties anksčiau duotus parodymus, siekiant apsiginti nuo pareikštų kaltinimų. Atkreiptinas dėmesys, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas ir įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

18. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. K. teigė, kad skolindavosi iš K. S. tabaką, kurį rūkydavo. Nuo balandžio mėnesio iš K. S. pasiskolino ir surūkė maždaug 30-40 cigarečių. 2021 m. gegužės mėnesio pabaigoje, tikslios dienos neatsimena, K. S. atėjo pas jį į kambarį ir pasakė, kad yra jam skoloje 400 Eur. Jis jam atsakė, kad grąžins. 2021 m. birželio 21 d. apie 11.00 val. prie jo priėjęs K. S. pakvietė nueiti kartu su juo į mokyklą. Kai jie su K. S. užėjo į klasę, į ją taip pat atėjo kitas nuteistasis A. K.. K. S. tuomet jo paklausė „kur skola?“. Jis jam atsakė, kad dar nėra. Tuomet iš karto K. S. jį pradėjo mušti abiejų rankų kumščiais į ausis. Trenkė maždaug 3-4 kartus. Tuomet bandė jam iš kelio trenkti į galvą, bet nepataikė. Po to K. S. pradėjo trankyti kumščiais į jo šonus. Po šių smūgių, jis jautė skausmus galvoje, ausyse ir šonuose. 2021 m. birželio 30 d. prieš pietus pas jį į kambarį atėjo K. S. ir jo vėl paklausė, kada atiduos skolą. Jis jam atsakė, kad paskambins motinai ir paklaus, nes ji turėjo pervesti pinigų. Šis pasakė, kad jeigu nebus pinigų, „gaus“ dar kartą. Pretenzijų K. S. atžvilgiu turi, nes jis jį sumušė ir dabar bijo grįžti atgal į būrį (1 t., b. l. 34-37). Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusysis J. K. teigė, kad K. jį pasikvietė į mokyklą, nuėjo į klasę. Tada K. jo paklausė dėl skolos ir mušė. Paskui jis išėjo, prieš išeidamas dar kartą trenkė. Į mokyklą nuėjo dviese, po to atėjo A. K.. Jis K. buvo skolingas už tabaką, kurį iš pastarojo ir nusipirko. Nusipirko 40 cigarečių ir turėjo sumokėti 400 Eur. K. mušė į abi ausis ir šonus. Su kumščiais trenkė 3-4 kartus. Truputį skaudėjo, po to buvo ištinę. Į šonus mušė abejomis rankomis, 6-7 kartus. Tuo metu skaudėjo, buvo sunku miegoti. Bandė smūgiuoti ir iš kelio į galvą, bet nepataikė, nes jis gynėsi. Buvo 2-3 smūgiai, pataikė į rankas. Galbūt savaitę buvo užtinusios ausys, šonus skaudėjo 3-4 dienas. K. neprašė nepasakoti, po įvykio jie nebuvo susitikę. Po sumušimo, mažiau nei po savaitės, skolos prašė vėl. Jis sakė, kad grąžins, K. sutiko. Tuo metu jis jautėsi normaliai, nejautė neigiamų emocijų (1 t., 73-76).

19. Pažymėtina, kad analizuojant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą, svarbus yra nukentėjusiojo J. K. duotų parodymų skirtingose proceso stadijose, turinys ir kaita. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad K. S. nuolat reikalavo gražinti skolą už cigaretes, o vieną kartą mokyklos klasėje prieš jį naudojo fizinį smurtą, tačiau duodamas parodymus teisiamajame posėdyje jis šias aplinkybes neigė. Pažymėtina, kad asmens kaltumo įrodinėjimo principai lemia, kad parodymai, duoti tyrėjui ar prokurorui, ir parodymai, duoti teismui, yra skirtingos įrodomosios reikšmės. BPK 276 straipsnio 4 dalis numato, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo J. K. parodymai iš esmės yra pagrindinis duomenų apie kvalifikuotą savavaldžiavimą šaltinis, todėl teismas pagrįstai suteikė prioritetą jo parodymams, duotiems teismui, nes fizinio ir psichologinio smurto naudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu, reikalaujant atiduoti skolą, didelės žalos, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nepatvirtina ir kiti byloje esantys parodymai. Minėta, kad J. K. visus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisme paneigė. Taigi, nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu kito, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl jų negalima laikyti patikimais K. S. kaltei pagrįsti. Tokiu atveju didelę reikšmę įgyja kitų byloje esančių įrodymų vertinimas, siejant su nukentėjusiojo parodymais.

20. Prokurorės manymu, nukentėjusiojo J. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai A. Ū., K. V., V. S.. Vis dėlto, atmesdamas šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei vienas iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų nepatvirtino matę nuolatinį spaudimą, kurį būtų daręs K. S. nukentėjusiojo atžvilgiu, taip pat nepatvirtino ir matę fizinio smurto naudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. Ū. parodė, kad jai auklėtiniai pasakė, kad J. K. išmušė langą, nes jį sumušė K. S.. Liudytojas K. V., apklaustas teisme, nurodė, kad J. išdaužė langą ir jam paklausus kodėl, jis pasakė, kad K. jį sumušė dėl kažkokių pinigų. Liudytojas V. S. apklausiamas apylinkės teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad J. K. sakė, kad jis išdaužė mokyklos langą, nes nuteistasis K. S. jį sumušė (1 t., b. l. 130-131). Pirmosios instancijos teismas šiais liudytojų parodymais nesirėmė, kadangi liudytojai įvykio nematė. Prokurorė nesutinka su tokiu liudytojų parodymų vertinimu, nurodydama, kad tokia teismo pozicija nepagrįsta, kadangi nė vieni įrodymai neturi viršenybės prieš kitus, visi įrodymai turi būti vertinami visų kitų bylos duomenų kontekste. Sutiktina su prokurore, kad įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, tačiau pažymi, jog netiesioginiais įrodymais asmens kaltė gali būti grindžiama tik tais atvejais, kai jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Be to, kaip ir tiesioginiai įrodymai, taip pat ir netiesioginiai įrodymai turi būti patikimi, o jų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, liudytojai A. Ū., K. V., V. S. nėra tiesioginiai įvykio liudytojai ir jie apklausose nurodė tik tas įvykio aplinkybes, kurias jiems nurodė nukentėjusysis J. K.. Taigi, jei nukentėjusysis išties siekė pakenkti K. S., ikiteisminio tyrimo metu duodamas melagingus parodymus, šie liudytojų parodymai taip pat negali būti laikomi abejonių nekeliančiais ir patikimais.

21. Prokurorės teigimu, nėra pagrindo specialiuoju liudytoju apklausto A. K. parodymus vertinti kaip paneigiančius K. S. kaltę, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis neigė bet kokį bendravimą įvykio dieną su nukentėjusiuoju J. K., o po to savo poziciją pakeitė, nurodydamas, kad buvo įvykio metu klasėje kartu su K. S. ir nukentėjusiuoju, jokio konflikto nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2021 m. rugpjūčio 18 d. A. K. buvo apklausiamas kaip specialusis liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ir nurodė, kad K. S., J. K. tikrai nebuvo 2021 m. birželio 21 d. trise vienoje klasėje, nieko nėra žinoma apie įvykusį nukentėjusiojo sumušimą (1 t., b. l. 168-169). Pažymėtina, kad specialiojo liudytojo statusas suteikiamas tada, kai pareigūnai neturi pakankamai duomenų, kad jų pakaktų pareikšti įtarimus asmeniui dėl nusikalstamos veikos padarymo. Specialusis liudytojas turi sutikti duoti parodymus, nes viena iš jam įstatymo garantuojamų teisių yra atsisakyti duoti parodymus esant teisėtam pagrindui. Be to, priešingai nei paprastam liudytojui, specialiam liudytojui negalima taikyti BPK 83 straipsnio 2 bei 4 dalių, numatančias atsakomybę už neatvykimą be svarbios priežasties pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą arba be teisėto pagrindo atsisakančiam ar vengiančiam duoti parodymus, taip pat už melagingų parodymų davimą. Šios apklausos metu A. K. nebuvo įspėtas, kaip to ir reikalauja įstatymas, dėl atsakomybės numatytos BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Taip pat jis neprašė pripažinti jį įtariamuoju. Įtarimas jam nebuvo pareikštas ir vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje. Taigi, nors apklausiamas specialiuoju liudytoju A. K. neigė įvykio dieną buvęs vienoje patalpoje su išteisintuoju ir nukentėjusiuoju, tačiau akcentuotina, kad šios apklausos metu jis nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, turėjo teisę apskritai neduoti parodymų ar neatsakyti į klausimus, siekdamas nepakenkti sau ikiteisminio tyrimo eigoje, todėl natūralu, kad galėjo duoti sau palankius parodymus ir gintis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Bylos duomenys patvirtina, kad A. K. 2021 m. lapkričio 4 d. buvo panaikintas specialiojo liudytojo statutas ir jis kitą dieną buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei apklaustas liudytoju. Šios apklausos metu A. K. nurodė, kad įvykio dieną buvo klasėje su K. S. ir J. K., jam nėra nieko žinoma apie tai, kad nukentėjusysis būtų skolingas pinigų išteisintajam (1 t., b. l. 179-181). Pažymėtina, kad panaikinus specialiojo liudytojo statusą, A. K. taikomos bendrosios liudytojo apklausos taisyklės, toks asmuo apklausiamas bendra tvarka ir jam taikomos bendrosios liudytojo teisės ir pareigos (asmuo prisaikdinamas, pasirašytinai įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės melagingų parodymų davimo atveju). Taigi, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pagrįstai buvo vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

22. Fizinės ir psichologinės prievartos naudojimo nukentėjusiojo J. K. atžvilgiu nepatvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Nors byloje esantys vaizdo įrašai patvirtina, kad 2021 m. birželio 21 d. K. S., J. K. ir A. K. išties buvo vienoje mokyklos klasėje, tačiau vaizdo kameros fiksavo tik mokyklos koridoriaus patalpų vaizdą, todėl vaizdo įrašai nepatvirtina fizinės ar psichinės prievartos nukentėjusiojo atžvilgiu (2 t., b. l. 35-39, 44-46). 2021 m. birželio 21 d. atliktos medicininės apžiūros metu nukentėjusiajam J. K. nustatyti dešinės rankos plaštakos išorinės dalies nubrozdinimai (1 t., b. l. 23). Pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu teigė ir savo paaiškinime nurodė, kad ranką susižeidė dėl išdaužto lango stiklo (1 t., b. l. 21, 24). 2021 m. birželio 30 d. atlikus J. K. medicininę apžiūrą, nustatytos dvi siauros, pailgos, ryškios kraujosruvos dešinio šono viršutinėje dalyje, tačiau pats nukentėjusysis teigė, kad užsigavo žaisdamas futbolą (1 t., b. l. 25). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad J. K. padaryti odos nubrozdinimai dešinėje plaštakoje ir poodinės kraujosruvos krūtinėje. Odos nubrozdinimai dešinėje plaštakoje padaryti kietu buku daiktu, o poodinės kraujosruvos krūtinėje – padarytos kietu buku daiktu, turinčiu pailgą formą. Medicininių duomenų, leidžiančių tiksliai nustatyti padarytų kūno sužalojimų traumos mechanizmą, nėra. Nesant tikslaus sužalojimų formos, matmenų ir pobūdžio aprašymo atsakyti į klausimą, ar J. K. galėjo būti sužalotas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, nėra galimybės (2 t., b. l. 28-30). Taigi, byloje esantys medicininiai duomenys taip pat vienareikšmiškai nepatvirtina, kad J. K. konstatuoti sužalojimai padaryti būtent įvykio dieną ir juos padarė K. S.. Ir nors, kaip apeliaciniame skunde teigia prokurorė, K. S. nebuvo kaltinamas padaręs nukentėjusiajam sužalojimus, o tik tokiais veiksmais sukėlęs nukentėjusiajam fizinį skausmą, tačiau pažymėtina, kad kaltinime K. S. inkriminuotas fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam J. K. pasireiškė aktyviais veiksmais: ne mažiau 10 smūgių ranka į galvą bei šonus, bandymas suduoti keliu į galvą, tačiau, nukentėjusiajam besiginant, pataikė pastarajam į ranką. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys medicininiai duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusiajam J. K. nustatyti sužalojimai padaryti būtent 2021 m. birželio 21 d. jo nurodomomis aplinkybėmis, kadangi natūralu, kad po inkriminuojamų veiksmų (smūgių rankomis ir kojomis), ant nukentėjusiojo kūno turėjo atsirasti matomi sužalojimai, kurie būtų patvirtinę fizinės prievartos naudojimą. Vis dėlto, byloje esantys duomenys nepatvirtina kvalifikuoto savavaldžiavimo požymio – psichinės ir fizinės prievartos naudojimo.

23. Minėta, kad būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama. Prokurorės vertinimu, didelė žala nagrinėjamu atveju turėtų būti siejama su tuo, kad įvykis vyko įkalinimo įstaigoje, K. S. nusivedė tuo metu nepilnametį nukentėjusįjį į sąlyginai uždarą patalpą, kurioje buvo ir liudytojas A. K., vartojo nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys nepatvirtina aplinkybių, kad K. S. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo psichinę ir fizinę prievartą, nuolat darė spaudimą dėl skolos gražinimo. Kadangi byloje esantys duomenys nepatvirtina psichinės ir fizinės prievartos naudojimo nukentėjusiajam J. K., kuria ir buvo grindžiamas didelės žalos požymis, todėl daroma išvada, kad K. S. veiksmuose nėra inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių (didelės žalos ir fizinės/psichinės prievartos naudojimo).

24. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Serie s A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Kadangi baudžiamojoje byloje K. S. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, būtina vadovautis ir in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-96-788/2021). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino K. S., nes nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgiant į tai, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų išteisinamasis nuosprendis paliekamas nepakeistas, o prokurorės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

25. Kauno apygardos teisme buvo gauta garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl išlaidų už išteisintojo K. S. gynėjos dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju procesas vyko pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, iš K. S. nepriteistinos valstybės turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Danos Rutkauskaitės apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš išteisintojo K. S..

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.