- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-31
- Bylos Nr.
- 2-682/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė, Algirdas Gailiūnas
- Pareiškėjas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1946-553/2010, kuria buvo atsisakyta patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kreditorinį reikalavimą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Bukra“ bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas tiek dėl to, ar asmuo, kuriam paramos sutartimi juridinis asmuo įsipareigojo suteikti paramą, pastarajam iškėlus bankroto bylą, įrašytinas į kreditorių sąrašą, tiek dėl to, ar pareiškėjas ženkliai praleido terminą kreditoriniam reikalavimui bankroto byloje pareikšti dėl pateisinamų priežasčių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi netenkino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo atnaujinti terminą bankrutuojančios UAB „Bukra“ kreditorių reikalavimų pareiškimui ir patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kreditorinį reikalavimą 243 761 Lt sumai.
Teismas nurodė, kad UAB „Bukra“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė Paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutartį, kuria UAB „Bukra“ įsipareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai suteikti 270 861 Lt paramą. Sutartyje numatyta galimybė šalių susitarimu ją pakeisti, nutraukti ir papildyti, laikantis notarinės formos, taip pat numatant, kad Sutartis gali būti nutraukta LR įstatymuose numatytais atvejais ir pagrindais. 2008 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 131 UAB „Bukra“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu atleisti nuo paramos tiekimo ir abiejų šalių susitarimu Paramos sutartį nutraukti, kadangi dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos ir paramos teikėjo labai blogos finansinės padėties, įmonė visiškai neturi lėšų paramai suteikti. Tačiau Paramos sutarties šalys jokio susitarimo šiuo klausimu nepasiekė. 27 100 Lt paramos lėšų UAB „Bukra“ pareiškėjui pervedė 2009 m. sausio 26 d., t. y. tuomet, kai 2009 m. sausio 22 d. Vilniaus apygardos teisme jau buvo gautas ir įregistruotas ieškovo UAB „Litfortas“ ieškinys dėl bankroto bylos UAB „Bukra“ iškėlimo. 2009 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį iškelti UAB „Bukra“ bankroto bylą, nustatęs įmonės nemokumą.
Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas reglamentuoja, kad parama yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas, išskyrus pagal šio įstatymo 8 straipsnio leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, paramos dalykų teikimas šiame įstatyme nurodytiems paramos gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais. Aukos (labdaros ar paramos) sutartys iš kitų dovanojimo sutarčių išskiriamos pagal specialų sutarties tikslą - pagal Civilinio kodekso 6.476 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatyminę apibrėžtį auka (parama ar labdara) laikomas turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui. Kadangi aukos (paramos ar labdaros) institutas teisės normų konkurencijos prasme yra specialus bendrųjų dovanojimo instituto normų požiūriu, todėl, teisinius santykius kvalifikavus pagal šio kodekso 6.476 straipsnio 1 dalį, kaip auką (paramą ar labdarą), visų pirma turi būti taikomos šiame straipsnyje įtvirtintos taisyklės, o jų nereglamentuotais atvejais - bendrosios dovanojimo instituto nuostatos.
UAB „Bukra“ nurodytos aplinkybės apie visišką įmonės nemokumą, sąlygotą ekonominės krizės ir nuosmukio nekilnojamojo turto rinkoje, sudarė pagrindą taikyti Civilinio kodekso 6.204 straipsnio taisykles. Šio straipsnio 2 dalyje nurodomi keturi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2007 m. birželio 4 d. sudarant Paramos sutartį, UAB „Bukra“ negalėjo protingai numatyti, kad klestintis nekilnojamojo turto verslas po pusantrų metų bus visiškame sąstingyje ir pelningai dirbusi įmonė taps nemokia dėl ekonominės krizės ir jos padarinių, nepriklausančių nuo įmonės valios. Todėl pripažintina, kad sutarties vykdymo suvaržymas buvo esminis. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės administracija, gavusi UAB „Bukra“ prašymą atleisti įmonę nuo paramos tiekimo ir Paramos sutartį nutraukti, privalėjo veikti pagal teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus ir spręsti sutarties nutraukimo klausimą.
Be to, UAB „Bukra“, savanoriškai ir neatlygintinai įsipareigojusi suteikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 270 861 Lt dydžio paramą, nepasiliko sau sutartinės teisės nutraukti prievolių vykdymą dėl savo nemokumo, susidariusio dėl objektyvių priežasčių. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį.
Šalies argumentai
Pareiškėjo prašymas netenkintinas ir todėl, kad jis pareikštas be svarbios priežasties praleidus terminą kreditoriam reikalavimui pareikšti. Informacija apie bankroto bylų iškėlimą yra vieša ir visiems prieinama. Apie UAB „Bukra“ bankroto bylos iškėlimą buvo paskelbta 2009 m. balandžio 10 d. „Valstybės žinios“ Nr. 4 Informaciniuose pranešimuose, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija žinojo arba privalėjo žinoti, kad galutinis terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti yra 2009 m. gegužės 6 d.. Be to, pareiškėjui jau 2008 m. gruodžio 12 d. UAB „Bukra” buvo pranešusi apie įmonės nemokumą, todėl specifinio statuso rūpestinga ir apdairi institucija turėjo pareigą domėtis skolininko veikla ir statusu. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija į bankroto administratorių su prašymu patvirtinti kreditorinį reikalavimą kreipėsi tik 2010 m. liepos 21 d. raštu Nr. A51-16135, o į teismą dėl termino atnaujinimo kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 30 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo to momento, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Bukra“.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartį ir atnaujinti terminą pareikšti kreditorinį reikalavimą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Apygardos teismas, spręsdamas kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, turėjo vertinti reikalavimo pagrįstumą, o ne sutarties, iš kurio kildinamas reikalavimas, sudarymo aplinkybes.
2. Nei UAB „Bukra“ nei jo bankroto administratorius neginčijo paramos sutarties ar jos sąlygų. CK įtvirtina principą pacta sunt servanda, kuris reikalauja, kad sutarčių būtų laikomasi ir jos būtų vykdomos. Jeigu sutarties šalis nevykdo laisva valia prisiimtų prievolių, taikoma civilinė atsakomybė.
3. Sutartis buvo patvirtinta notariškai ir notaras išsiaiškino šalių tikrąją valią sudaryti sutartį.
4. Apygardos teismas nepagrįstai pripažino, kad sutarties šalių nelygybė buvo esminė. Sutartyje buvo numatyta galimybė šalių susitarimu ją pakeisti, nutraukti ar papildyti, be to, yra galimybė sutartį nutraukti įstatymų nustatytais pagrindais.
5. Apygardos teismas nevertino aplinkybės, kad UAB „Bukra“ 2009 m. sausio 26 d. raštu įsipareigojo nesumokėtą sumą sumokėti iki 2010 m. vasario 1 d. tai rodo, kad UAB „Bukra“ siekė įvykdyti sutartį ir pripažino savo įsipareigojimu pareiškėjui.
6. CK 1.2 straipsnyje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas, kuris neįvykdžius sutarties buvo pažeistas (savivaldybė pagrįstai tikėjosi, kad paramos sutartis bus įvykdyta ir joje numatytomis lėšomis bus papildytas savivaldybės biudžetas).
7. Apygardos teismas neįvertino aplinkybės, kad UAB „Bukra“ bankroto administratorius neinformavo pareiškėjo apie tai, kad paramos sutartis nebus įvykdyta. Apygardos teismo nurydytame 2008 m. gruodžio 12 d. rašte, kuriuo UAB „Bukra“ nurodė, kad jos padėtis sunki, tačiau nenurodė, kad yra nemoki ir negalės vykdyti įsipareigojimų.Todėl nepagrįsti apygardos teismo argumentai, kad pareiškėjas turėjo pagrindą domėtis atsakovo finansine padėtimi ir taip sužinoti apie tai, kad UAB „Bukra“ iškelta bankroto byla. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad kreditorius neturi pareigos nuolatos domėtis savo skolininko finansine padėtimi ir vien todėl, kad apie įmonės bankroto perduota informacija juridinių asmenų registrui bei paskelbta „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ sužinoti apie skolininkui iškeltą bankroto bylą.
8. Terminas pareikšti kreditorinį reikalavimą praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl turi būti atnaujinamas.
Atsiliepimas
BUAB „Bukra“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Parama – tai paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas paramos dalykų teikimas, todėl paramos teikimas negali būti vertinamas kaip prievolė, t.y. negali kilti prievolė teikti paramą.
2. 2007 m. birželio 4 d. sutartis, kurioje nenumatyta vienašališko nutraukimo galimybė, prieštarauja tiek Labdaros paramos įstatyme numatytam paramos tikslui, tiek aukos sutartį reglamentuojančiai CK 6.476 straipsnio normai. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui sutartyje nenumatant vienašališko sutarties nutraukimo galimybės, atsižvelgiant į sutarties rūšį, nepagrįstai vienai sutarties šaliai buvo suteiktas perdėtas pranašumas (CK 6.228).
3. Pagrįsta apygardos teismo išvada, kad terminą kreditoriniam reikalavimui bankroto byloje pareikšti pareiškėjas praleido be svarbių priežasčių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal bylos duomenis Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašymą įtraukti į BUAB „Bukra“ kreditorių sąrašą ir kreditorinio reikalavimo patvirtinimo Vilniaus apygardos teismui pateikė tik 2010 m. rugpjūčio 30 d.
Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis įmonei „Bukra“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartim. Šia nutartimi taip pat buvo nustatytas 40 dienų terminas nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos bankrutuojančios UAB „Bukra“ kreditorių reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pareikšti. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios UAB „Bukra“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, kuris tikslintas vėlesnėmis teismo nutartimis, o 2011 m. vasario 2 d. UAB „Bukra“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kreditorinio reikalavimo patvirtinimo išnagrinėjimui svarbu nustatyti, ar kreditorinis reikalavimas buvo pateiktas žymiai praleidus jo pateikimo terminą dėl svarbių ir žymų termino reikalavimui pareikšti praleidimą pateisinančių priežasčių.
Pagal bylos duomenis dar 2008 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 131 UAB „Bukra“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją informuodamas, kad įmonėje susidarė labai sunki finansinė padėtis ir prašė abiejų šalių susitarimu nutraukti paramos sutartį. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir apdairus, turėjo domėtis atsakovo galimybėmis vykdyti sutartį ir tokiu būdu būtų laiku sužinojęs apie atsakovui iškeltą bankroto bylą bei laiku pateikęs BUAB „Bukra“ bankroto administratoriui kreditorinį reikalavimą, kylantį iš paramos sutarties. Juo labiau, kad UAB „Bukra“ 2009 m. sausio 26 d. raštu buvo informavusi, kad sieks nesumokėtą sumą sumokėti iki 2010 m. vasario 1 d. Net ir praėjus šiam terminui pareiškėjas keletą mėnesių nesidomėjo, kodėl parama nesuteikta. Tik 2010 m. liepos 21 d. pareiškėjas kreipėsi į BUAB „Bukra“. Šią dieną taip pat buvo išduotas įgaliojimas Nr. A117-42(3.11.5-BR4) pareiškėjo administracijos darbuotojui pasirašyti ir teismams pateikti procesinius dokumentus ir atlikti kitus procesinius veiksmus dėl paramos socialinės infrastruktūros plėtrai išieškojimo.
Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija į bankroto administratorių su prašymu patvirtinti kreditorinį reikalavimą kreipėsi tik 2010 m. liepos 21 d. raštu Nr. A51-16135, o į teismą dėl termino atnaujinimo kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 30 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo to momento, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Bukra“. Toks žymus termino praleidimas (daugiau kaip metus laiko) neatitinka protingos ir apdairios elgsenos kriterijų. Šios aplinkybės ir išvada yra pakankami, kad skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, todėl dėl kitų atskirojo skundo argumentų ir pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas patvirtinti kreditorinių reikalavimą, teisėjų kolegija nebepasisako kaip dėl teisiškai nebereikšmingų atskirojo skundo išnagrinėjimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.