Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo MEIDAUS,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. N. ir A. S. apeliacinius skundus dėl 2006 m. rugsėjo 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo :

- G. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams.

Pagal BK 63 str. 1, 3 d. iš dalies sudedant subendrinus šią bausmę su 2005-06-02 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams.

- A. S. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 4 d., 180 str. 1 d. ir nubaustas :

- pagal BK 178 str. 4 d. – areštu 35 paroms;

- pagal BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams.

Pagal BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p. apėmimo būdu subendrinus šias bausmes, jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir Michail UDALCOV, tačiau jis nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. S. nuteistas už tai, kad 2006 m. vasario 17 d. apie 20.30 val., Panevėžyje, prie Algirdo g. 21 namo, veikdamas bendrininkų grupėje su M. U., prabėgdami pro nukentėjusiąją J. J. išplėšė iš rankų ir pagrobė jos 40 Lt vertės rankinę su joje buvusiu turtu – pinigine, 40 Lt, 20 JAV dolerių, saulėgrąžų sėklų pakeliu, žiediniu kopūstus ir prekybos sistemos ,,Norfa“ nuolaidų kortele – viso turto už 168, 87 Lt.

A. S. ir G. N. nuteisti už tai, kad 2006 m. gegužės 31 d. apie 16 val. Panevėžyje, Staniūnų g. 72 C namo penkto aukšto koridoriuje, prie buto Nr. 504, veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. R., o būtent: A. S. smogdamas nukentėjusiam ranka du smūgius į galvą, ne mažiau kaip vieną kartą spirdamas į kūną, G. N. ne mažiau kaip keturis kartus spirdamas nukentėjusiam į įvairias kūno vietas, taip padarydami nukentėjusiam nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė D. R. mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6610“ su SIM kortele ir piniginę su joje buvusiais 180 Lt – viso turto už 795 Lt.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Apibendrinus nuteistųjų apeliacinių skundų esmę galima tvirtinti, kad jie abu, savo skunduose nurodydami skirtingus motyvus, neigia nukentėjusiojo D. R. turtą užvaldę plėšimo būdu: A. S. tvirtina pagrobęs dalį nukentėjusiojo turto jau po to, kai šis buvo sumuštas dėl tarpusavio konflikto, o G. N. iš viso neigia bet kokius neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį.

Tačiau jų abiejų kaltė padarius būtent šią nusikalstamą veiką yra pilnai ir neabejotinai įrodyta teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Pirmiausiai, tai iš esmės nuoseklūs ir kitais įrodymais patvirtinti paties nukentėjusiojo parodymai, iš kurių matyti, kad abu nuteistieji dar būdami A. G. bute galėjo matyti ir neabejotinai matė, jog nukentėjusysis turi pinigų bei mobilų telefoną – jam davus pinigus buvo perkamas alkoholis, savo telefoną jis laikė ant stalo, prie kurio buvo girtaujama. A. G. savo parodymuose tvirtino, kad prieš pat įvykį visi rūkė prie to paties stalo, kur ir girtavo, t.y. nė vienas nėjo parūkyti į koridorių. Ji taip pat parodė, kad iki nuteistiesiems ir nukentėjusiajam išeinant į koridorių bute tarp jų nebuvo jokio konflikto – tai patvirtino ir D. R.. Apie jokį konfliktą niekada neužsiminė ir G. N.. Taigi, šie duomenys paneigia A. S. parodymus, jog į koridorių jie išėjo paprašyti A. G., kuomet bute ėmė konfliktuoti nukentėjusysis su G. N.. Po to, pagal nukentėjusiojo parodymus, jis ir abu nuteistieji išėjo į koridorių – šią faktinę aplinkybę taip pat vėlgi patvirtino liudytoja A. G.. O tai savo ruožtu paneigia G. N. parodymus, jog jis išėjo vienas, palikęs nukentėjusįjį ir A. S.. Toliau pagal D. R. parodymus jiems išėjus į koridorių A. S., nieko nesakęs jam smogė į galvą du kartus, dėl ko jis pargriuvo ir po to buvo spardomas – įvykio vietoje rastas kraujas, A. G. parodymai apie tai bei nukentėjusiojo sužalojimų pobūdis patvirtina tokius nukentėjusiojo parodymus. Smurto prieš nukentėjusįjį, tik dėl kitokių priežasčių, iš esmės neneigė ir nuteistasis A. S.. D. R. vienodai nuosekliai tiek tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad jis jautė, jog yra spardomas dviejų asmenų, nes spardomas buvo į skirtingas kūno vietas. Ir nors teisės medicinos specialistas sužalojimus nukentėjusiajam nustatė tik galvos srityje, tačiau, kolegijos nuomone, tai besąlygiškai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, jog jį spardė du asmenys. Juolab, kad nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį G. N. vartotą smurtą patvirtino ir nuteistasis A. S. – jis parodė, kad G. N. nukentėjusiajam taip pat kelis kartus spyrė. Pagal A. S. parodymus, nuteistieji po įvykio pasidalino pagrobtus D. R. pinigus, o telefoną jis pardavė. Be to, apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino savo parodymus, kad jį mušė abu nuteistieji, jo turėti pinigai ir piniginė buvo skirtingose kišenėse, iš kurių jie, o taip pat ir telefonas, negalėjo jie negalėjo iškristi. D. R. taip pat parodė, jog tos pačios dienos vakare jis buvo atėjęs pas A. G., kuri jau žinojo apie įvykį – ji papasakojo, kad jam skambino G. N. ir prisipažino, jog jiedu su A. S. primušė nukentėjusįjį ir atėmė jo pinigus. A. S. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad mušė nukentėjusįjį G. N. mušė, kad po to pasidalino dalį rastų pinigų, ir kad po įvykio pats G. N. iš savo mobilaus ryšio telefono skambino A. G. ir papasakojo apie įvykį.

Tokiu būdu sugretinus šiuos įrodymus galima kategoriškai tvirtinti, kad nukentėjusysis buvo sąmoningai, turint tikslą pagrobti jo turtą, pakviestas į koridorių, kur abiejų nuteistųjų bendrais veiksmais buvo sumuštas ir apiplėštas, todėl jų veika visiškai teisingai ir pagrįstai buvo kvalifikuota kaip plėšimas pagal BK 180 str. 1 d.

Liudytoja A. G. savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pilnai patvirtino pirmos instancijos teisme ir nurodė, kad šie parodymai yra teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo parodymų perskaitymas teisme jam parodymus pamiršus ar juos keičiant neprieštarauja BPK 276 str. nuostatoms, ir tokiu atveju yra pripažįstama, kad tyrimo metu duoti liudytojo parodymai teisme buvo patikrinti ir todėl jais pilnai galima remtis teismui priimant vieną ar kitą sprendimą. Todėl šiuo atveju pirmos instancijos teismas A. G. parodymus patikrino ir įvertino juos visiškai teisingai, nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatų – jos parodymai iš esmės nuoseklūs, patvirtinti nukentėjusiojo parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais (įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, iš dalies ir nuteistojo A. S. parodymais), todėl teismui nebuvo jokio pagrindo jais netikėti ar vertinti kitaip, nei tai buvo padaryta skundžiamame teismo nuosprendyje.

G. N. savo skunde nurodo, kad A. G. parodymais teismas neturėjo teisinio pagrindo grįsti jo kaltės ir sieja tai su BPK 20 str. 4 d. Tačiau, BPK 20 str. 4 d. numato, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais. Kaip jau minėta, liudytoja A. G. buvo apklausta tiek ikiteisminio bylos tyrimo metu, tiek teisme, jos apklausos užfiksuotos kaip to reikalauja BPK, jokių proceso įstatymo normų pažeidimų šia prasme nėra, jų iš esmės nenurodo ir pats apeliantas, todėl šį jo skundo argumentą kolegija atmeta kaip tik deklaratyvų ir nepagrįstą.

Iš esmės paties smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį bei jo turto užvaldymo faktų neneigia ir nuteistasis A. S.. D. R. vienodai nuosekliai davė parodymus apie tai, kad po A. S. smūgio jam pagriuvus, jis jautė dviejų asmenų jam suduodamus smūgius, ką pilnai patvirtino ir nuteistasis A. S.. Be to, šis nuteistasis parodė, kad pagrobtus nukentėjusiojo pinigus jiedu su G. N. pasidalino pusiau. Nors G. N. skunde teigia, kad A. S. jį apkalba siekdamas sau mažesnio žalos atlyginimo ar švelnesnės atsakomybės, tačiau nukentėjusiojo patirtos turtinės žalos dydis šiuo atveju nėra didelis, todėl sunkiai tikėtina, jog A. S., iš esmės pripažindamas jo atsakomybę tiesiogiai ir iš esmės sunkinančią aplinkybę – tai, kad nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje, tokiu būdu siektų sumažinti iš jo priteistino žalos atlyginimo dydį.

Savo apeliaciniame skunde A. S. tvirtina, jog kaip plėšimas jo veika neturėtų būti kvalifikuota, nes jis nei vienas pats, nei su G. N. nemanė grobti nukentėjusiojo turtą – tokia mintis jam kilo tik jį sumušus ir pamačius iškritusį jo mobilaus ryšio telefoną. Tačiau, tokią įvykio versiją nuteistasis iškėlė tik pirmos instancijos teisme – savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu jis visada teigė, jog mintis nukentėjusįjį apiplėšti jam kilo būtent tada, kai jis įsitikino, jog D. R. turi pinigų bei telefoną. Taigi, pirmos instancijos teisme nuteistasis pakeitė savo iki tol duotus parodymus, ką teismas savo nuosprendyje visiškai pagrįstai ir teisingai įvertino kaip jo bandymą sušvelninti savo atsakomybę. Be to, teismas nuosprendyje teisingai nurodė neturįs jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad tiek mobilaus ryšio telefonas, tiek ir piniginė su pinigais buvo jo striukės skirtingose kišenėse, ir šie daiktai buvo ištraukti ir pagrobti iš karto po prieš jį panaudoto fizinio smurto. Beje A. S. tokių piniginės ir pinigų pagrobimo iš nukentėjusiojo aplinkybių taip pat neneigė, t.y. jis pripažino, jog piniginę ir pinigus jis ištraukė iš kišenių, nes šie daiktai nebuvo iškritę. Vadinasi, įrodymų visetas šioje baudžiamojoje byloje leidžia tvirtinti, jog nuteistieji panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą su konkrečiu tikslu – siekdami po to užvaldyti jo turtą, nukentėjusiojo turtą pagrobė ištraukdami iš jo drabužių, o ne iškritusį muštynių metu, kaip kad nurodo A. S..

Tokiu būdu, apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir teisingai pripažino A. S. ir G. N. kaltais dėl D. R. turto plėšimo. Jiems paskirta laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti BK 180 str. 1 d. numatytą šios bausmės vidurkį, taip pat teisinga, skirta nepažeidžiant BK 41, 54, 61 str. išvardintų bausmės skyrimo pagrindų ir taisyklių – jos beje abu nuteistieji iš esmės ir neskundžia. Taigi, naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose esančiais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas

NUTARĖ:

Nuteistųjų A. S. ir G. N. apeliacinius skundus atmesti.