Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo K. G. priteista 13980,71 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. nuteistas už tai, kad 2008 m., naktį iš gegužės iš 9 d. į 10 d., (duomenys neskelbtini) esančiame A. K. name dėl asmeninių nesutarimų konfliktuodamas su V. K., kumščiu sudavė jam du smūgius į galvą, padarydamas kraujosruvas po dešine akimi, kraujosruvas veide, ausų kaušeliuose, trauminį kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu kairiojo smegenų pusrutulio paviršiuje, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo kurio nukentėjusysis 2008 m. gegužės 31 d. mirė. Tokiu būdu K. G. V. K. nužudė.

Teismo posėdyje nuteistasis K. G. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo gynėja prašo nuteistojo K. G. apeliacinį skundą patenkinti ir K. G. išteisinti. Prokurorė prašo nuteistojo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino K. G. kaltu. Kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas irgi buvo pritaikytas tinkamai. Teismo išvadas dėl nuteistojo K. G. dalyvavimo nusikaltimo padaryme ir dėl jo kaltės dar kartą patvirtino ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka išnagrinėti papildomi įrodymai.

Išdėstyti įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad K. G., viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažinęs savo kaltę ir davęs nuoseklius parodymus, tik paduotame apeliaciniame skunde bei apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje ėmęs neigti kaltę ir nurodinėti įvairias naujas aplinkybes, tokiu būdu siekia išvengti atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą. Tokių aplinkybių apie tarp V. K. ir M. K. tariamai buvusį konfliktą ir muštynes nuteistasis K. G. niekada nebuvo parodęs. Apeliantas, skunde nurodęs tik apie tai, kad M. K. jam pasakė apie buvusį konfliktą su V. K., apeliacinės instancijos teismo posėdyje jau parodė, kad M. K. jam sakė, jog buvo muštynės, stumdymaisi. Taip pat nuteistasis niekada nebuvo užsiminęs ir apie tariamą M. K. grasinimą, kad ir jam bus kaip V. K.. Net ir tikint tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pradėjus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje K. G. galėjo M. K. bijoti, tai apie šias aplinkybes jis galėjo duoti parodymus jau 2009 m. vasario 21 d. vykusiame teisiamajame posėdyje, kai jam tapo žinoma apie M. K. mirtį. Būtent tada proceso dalyviams apie liudytojo M. K. mirtį pranešė šią bylą nagrinėjęs teisėjas (t. 2, b. l. 129). Apelianto paaiškinimai, kad teisme labai skubėjo viską papasakoti ir apie tai nepapasakojo, o sužinojęs apie M. K. mirtį teismui tiesos taip pat nepasakė, nes buvo labai susijaudinęs, yra visiškai neįtikinantys ir kolegija juos atmeta. Įvertinus visus nuteistojo K. G. parodymus, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo iškelta versija apie M. K. galimą prisidėjimą prie V. K. nužudymo yra nepagrįsta, o su tuo susiję apeliacinio skundo skudo argumentai paneigti teisme ištirtais ir jau aptartais įrodymais.

Nuteistasis K. G. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konkrečiai nenurodyta, kada V. K. buvo padaryti kūno sužalojimai, keliais trauminiais poveikiais jie buvo padaryti ir ar jo suduoti smūgiai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Jis neneigia sudavęs V. K. du smūgius, tačiau, jo manymu, dėl jų nukentėjusysis negalėjo numirti, kadangi jo suduoti smūgiai buvo nestiprūs, nes jis buvo susižalojęs dešinę ranką. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados (t. 1, b. l. 22-26) matosi, kad V. K. nustatyti tokie kūno sužalojimai: kraujosruva po dešiniąja akimi, daugybinės kraujosruvos veide, ausų kaušeliuose, trauminis kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu kairiojo smegenų pusrutulio paviršiuje. Tai padaryta smūginiais kietų bukų daiktų per galvą poveikiais keleto-keliasdešimt valandų iki stacionarizavimo laikotarpiu. Visi šie sužalojimai kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimų padarymo galimybė medicininiuose dokumentuose nurodytų išgertuvių metu ar panašiu laiku neatmetama. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjant bylą, šioms išvadoms patikslinti į teismo posėdį buvo iškviestas ir apklaustas šią specialisto išvadą surašęs ekspertas J.M. Paliulis. Ekspertas parodė, kad tyrimą dėl V. K. mirties priežasties nustatymo jis atliko remdamasis medicininiais dokumentais. Paties nukentėjusiojo kūno jis netyrė ir kokie pakitimai jo organuose buvo mirties momentu ar prieš mirtį, jis nežino. Todėl jo išvada, kad tie pakitimai, kurie buvo aprašyti ligos istorijoje, galėjo sukelti nukentėjusiojo mirtį, nėra kategoriška. Ekspertas negalėjo kategoriškai atsakyti ir į klausimus, ar V. K. mirties priežastis buvo galvos trauma, ar jo mirčiai įtakos turėjo ir kitos V. K. ligos arba netinkamas gydymas, nes neturėjo jokių kitų medicininių duomenų apie V. K. ligas ar kitą patologiją. Taip pat jis parodė, kad išvadoje jis nenurodė keliais trauminiais poveikiais V. K. buvo padaryti sužalojimai, nes toks klausimas jam nebuvo užduotas. Jeigu toks klausimas būtų jam užduotas, jis galėtų atsakyti, kad ne mažiau trimis. Siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl V. K. mirties priežasties, apeliacinės instancijos teismas paskyrė komisijinę teismo medicinos ekspertizę, kuriai buvo pateikti iš visų gydymo įstaigų išreikalauti V. K. medicininiai dokumentai. Komisijinės ekspertizės akto Nr. EKM 56/10 (01) išvadoje nurodyta, kad V. K. buvo padarytas kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kurio priežastimi galėjo būti bet kuris iš šių sužalojimų: 1) dešinės pusės kaktos-akies srities sumušimas, pasireiškęs kraujosruva kaktos minkštuose audiniuose, kraujosruva po dešine akimi; 2) galvos dešinio šono paviršiaus sumušimas, pasireiškęs kraujosruva momens-smilkinio minkštuose audiniuose, galimai ir ausies kaušelyje; 3) pakaušio dešinės pusės sumušimas, pasireiškęs kraujosruva pakaušio dešinės pusės minkštuose audiniuose. V. K. mirties priežastimi buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu, ilgalaike smegenų koma, viso organizmo išsekimu. Nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti 2008 m. gegužės 9-10 naktį ir tuo pačiu laiku. Kiekvieno sužalojimo padarymo laiko ir jų padarymo eiliškumo nustatyti nėra galimybės. Bet kuris iš V. K. galvos sužalojimų galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ir būti jo mirties priežastimi. Mirtį galėjo sąlygoti ir bet kuris vienas trauminis poveikis. Ekspertizės išvadose taip pat nurodyta, jog tikėtina, kad dešinės pusės kaktos-akies srities bei galvos dešinio šoninio paviršiaus sumušimą nukentėjusysis patyrė nuo suduodamų dviejų smūgių kumščiu, o pakaušio srities sumušimą – nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką paviršių. Ekspertizės išvados taip pat paneigė bet kokią galimybę, kad V. K. mirtis galėjo įvykti dėl kitų priežasčių, kitų ligų ar netinkamo gydymo. Ekspertizės išvadoje kategoriškai nurodyta, kad po patirtos galvos traumos V. K. buvo suteikta tinkama medicininė pagalba.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismo medicinos specialisto išvada nekonkreti, joje konkrečiai nenurodytas nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius, pati mirties priežastis ir kitos aplinkybės. Su kuo iš dalies galima sutikti, tačiau visas su tuo susijusias abejones kaip tik ir pašalino jau išdėstytos komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados. Jose ne tik aiškiai nurodytas kūno sužalojimų V. K. padarymo laikas, suduotų smūgių skaičius ir išvardinti konkretūs sužalojimai, tačiau atskleistas ir tų sužalojimų padarymo mechanizmas. Išvadose nurodyta, kad du sužalojimai V. K. veide galėjo būti padaryti suduodant smūgius rankos kumščiu, o trečiasis sužalojimas pakaušio srityje galėjo būti padarytas nukentėjusiajam griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Daugiau kūno sužalojimų nebuvo nustatyta. Pats K. G. visų apklausų metu vienodai parodė ir šiuo metu to neneigia, kad ranka sudavė V. K. būtent du smūgius kaip tik į tas veido ir galvos vietas, kuriose ekspertai ir nustatė jam padarytus sužalojimus. Nuteistojo parodymai, kad po jo suduotų smūgių V. K. galva atsitrenkė į sieną, irgi visiškai sutampa su ekspertizės išvada apie trečiąjį sužalojimą nukentėjusiojo pakaušio srityje. Kadangi jokių kitų kūno sužalojimų V. K. nebuvo nustatyta, yra akivaizdu, kad niekas kitas, išskyrus nuteistąjį K. G., prieš nukentėjusįjį smurto nenaudojo, smūgių nesudavė, o nukentėjusysis mirė būtent nuo tų sužalojimų, kuriuos jam padarė K. G., ir tuos sužalojimus jis padarė suduodamas tuos smūgius, kuriuos jis pats pripažįsta.

Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad jo nukentėjusiajam suduoti smūgiai buvo nestiprūs, nes prieš įvykį jis buvo susižalojęs dešinę ranką, ir todėl jie negalėjo sukelti mirties, yra nepagrįsti ir paneigti jau pačiame skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis parodė, kad V. K. sudavė ne pilnu kumščiu, nes jam labai skaudėjo nykštį. Vėliau tos pačios apklausos metu nuteistasis parodė, kad jam iš piršto bėgo kraujas, nes jį buvo įsipjovęs, o dar vėliau parodė, kad jis buvo susižalojęs abiejų rankų pirštus. Šią nuteistojo versiją pirmiausia paneigia paties nuteistojo parodymai teisme. Tokių aplinkybių, kad jam buvo sužalota ranka ar abiejų rankų pirštai, K. G. nebuvo nurodęs nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio, vykusio 2009 m. sausio 23 d., metu. Tik 2008 m. vasario 21 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu po liudytojų V. M. ir V. M. apklausos, nuteistasis K. G. patvirtino, jog liudytojai sako tiesą ir parodė, kad jis buvo susižalojęs dešinės rankos pirštus. Abu liudytojai teisme parodė, kad 2008 m. gegužės 4 d. K. G., pjaudamas skardą su elektriniu pjovimo įrankiu, vadinamu „bulgarke“, susižeidė keturis rankos pirštus. Iš šių liudytojų parodymų matosi, kad jie K. G. charakterizavo teigiamai ir davė jam palankius parodymus nurodydami, koks jis buvo geras, ramus žmogus, kaip jie jį – našlaitį priglaudė, nors parodė, kad kartais ir mėgo išgerti. Iš šių liudytojų parodymų galima daryti išvadą, kad jie norėjo palengvinti K. G. padėtį. Jie parodė, jog nuteistasis buvo susižalojęs netgi daugiau rankos pirštų, negu apie tai nurodė pats nuteistasis. Teisiamajame posėdyje, nieko neparodęs apie jam iš piršto bėgusį kraują, apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis jau parodė, kad jam labai skaudėjo pirštą, iš jo bėgo kraujas. Toks nuteistojo parodymų keitimas sau palankesne linkme leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis visais būdais stengiasi palengvinti savo padėtį. Be to, teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas I. V. parodė, K. G. ranka nebuvo sužeista ar aprišta. Tačiau net ir tikint, kad nuteistasis K. G. prieš nusikaltimo įvykį buvo susižalojęs pirštą ar pirštus, teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje K. G. ranką apžiūrėjusio eksperto paaiškinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad buvęs dešinės rankos nykščio sužalojimas yra nereikšmingas ir tai negalėjo nuteistajam sutrukdyti suduoti ta ranka smūgių.

Iš nuosprendžio matosi, kad visus jau išdėstytus įrodymus teismas įvertino tinkamai. Šių įrodymų visuma, taip pat ir paties nuteistojo parodymai bei apeliacinės instancijos teismo ištirti papildomi įrodymai neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis V. K. sumušė ir jam nustatytus sužalojimus padarė būtent nuteistasis K. G.. Įrodyta, kad tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo mirties, buvo tiesioginis priežastinis ryšys.

Nuteistojo kaltės formą ir rūšį teismas taip pat nustatė teisingai. Apklausų metu ir apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad jo suduoti smūgiai V. K. buvo nestiprūs ir jie, apelianto nuomone, negalėjo būti nukentėjusiojo mirties priežastimi. Tokius nuteistojo argumentus teismas pagrįstai atmetė. Kad V. K. mirtį sukėlusius sužalojimus padarė būtent K. G., patvirtina jau aptarti įrodymai ir ypač jau aptartos komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados. Apelianto argumentai apie tai, kad jo smūgiai buvo visiškai nestiprūs, irgi paneigti ekspertizės išvadomis apie V. K. nustatytus sužalojimus. Tai paneigia netgi jau aptarti paties nuteistojo parodymai, kad nuo jo suduotų smūgių V. K. dar ir atsitrenkė galva į sieną. Byloje tikrai nėra duomenų apie tai, kad K. G. norėjo V. K. nužudyti ir kad siekė būtent tokių padarinių. Tačiau suduodamas smūgius rankos kumščiu V. K. į galvą, t. y. ypač pavojingą ir gyvybiškai svarbią kūno dalį, nuteistasis suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę nukentėjusiajam, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. G. nužudė V. K. veikdamas netiesiogine tyčia ir nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Apelianto argumentus dėl jo pakaltinamumo ir tariamai sunkaus jo protinio atsilikimo kolegija taip pat atmeta Teismas, pasiremdamas teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadomis, nustatė, kad K. G. nei praeityje, nei nusikaltimo padarymo metu psichikos liga nesirgo ir neserga, taip pat jis nebuvo laikino psichikos sutrikimo ir kitokios patologinės būsenos, dėl kurių negalėjo ar negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, ir padarė pagrįstą išvadą, kad už savo padarytus veiksmus gali atsakyti. Nuteistasis K. G. apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurios, jo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad jis yra nepakaltinamas. Jis nurodo, kad yra invalidas nuo vaikystės, o nuo 2008 m. vasario 8 d. yra neterminuotai pripažintas II grupės invalidu pagal kodą F-72 (sunkus protinis atsilikimas), nurodo, kad tai patvirtina jam išduota darbingumo lygio pažyma. Pagal medicininius terminus tokie asmenys vadinami imbecilais. Apeliantas smulkiai nurodo imbecilų požymius, jų protinį gebėjimą mokytis, dirbti ir tvirtina, kad tokie asmenys yra nepakaltinami. Taip pat nurodo, kad visą laikymo tardymo izoliatoriuje laikotarpį jis nebuvo gydomas ir jam nebuvo atlikti išsamūs tyrimai, todėl neaišku, kaip ekspertai jam nustatė lengvą protinį atsilikimą. Dėl ligos jo kalba nerišli ir ne visuomet suprantama aplinkiniams, o ir jis pats ne visada sugeba pasakyti tai, ką nori. Jis silpnai rašo ir skaito, daug ko nesupranta susipažindamas su dokumentais, juos pasirašo neskaitęs. Taip jis neskaitęs pasirašė ir jo apklausos protokolus. Jis niekada kaltės nepripažino, tikėjo, kad pareigūnai jį supras ir užrašys tai, ką jis norėjo pasakyti, bet buvo suprastas kitaip. Visus su tuo susijusius argumentus kolegija atmeta.

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam K. G. paaiškinus, kad jis turi psichinių negalavimų, netarnavo kariuomenėje ir turi II grupės invalidumą, jam buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė (t. 1, b. l. 148-150). Šios ekspertizės metu buvo nustatyta, kad K. G. nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei šiuo metu nebuvo ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo ar kitokioje patologinėje būsenoje bei nesirgo ir neserga lėtiniu psichikos sutrikimu. Dėl jam iš vaikystės konstatuoto lengvo protinio atsilikimo jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Su K. G. gali būti atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, jis gali stoti prieš teismą, būti teisiamas. Šios ekspertizės išvadomis ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Gynėjos prašymu, siekiant nustatyti, ar nėra prieštaravimų tarp teismo šių ekspertizės išvadų ir byloje esančios darbingumo lygio pažymos duomenų, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausta ekspertė psichiatrė V. Kilikevičienė. Prieš duodant ekspertei paaiškinimus, nuteistasis atsakė į keletą jos klausimų, susijusių su tuo, kaip buvo pratęsiama jo invalidumo grupė. Nuteistasis parodė, kad paskutinį kartą pas psichiatrą lankėsi gal 18 metų, o invalidumo grupė buvo pratęsiama jam nedalyvaujant. Teisme perskaičius nurodytą darbingumo lygio pažymą (t. 2, b. l. 152) bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentus (t. 2, b. l. 142-143), ekspertė paaiškino, kad toje pažymoje nurodytas kodas F-72 iš tikrųjų yra sunkus protinis atsilikimas, tačiau K. G. ši pažyma buvo išduota jo netiriant. Tirdama K. G. ekspertė neturėjo duomenų, kad tiriamajam buvo nustatytas sunkus protinis atsilikimas. Geriausiu atveju buvo minima imbecilas, o imbecilumas reiškia ne sunkų, o vidutinį protinį atsilikimą. Nežiūrint to, ekspertų komisija, kilus abejonėms dėl protinio atsilikimo, visada tiria intelektą iš naujo. K. G. buvo nustatytas IQ-69, kas atitinka lengvo protinio atsilikimo pačią aukščiausią ribą. Jeigu būtų IQ-70, tai būtų buvęs iš viso normalus. Jokių abejonių ekspertizės metu dėl nuteistojo kritikos ir sugebėjimo įvertinti savo veiksmus, pavojingą veiką nebuvo. Jeigu būtų tokia padėtis, kaip nurodyta darbingumo lygio pažymoje, tai apskritai vaizdas būtų visai kitoks ir dabar su nuteistuoju iš viso neįmanoma būtų susikalbėti. Net esant vidutiniam protiniam atsilikimui žmogus nesugeba savęs apsitarnauti, jau nekalbant apie kažkokį darbą. Ekspertė paaiškino, kad atliekant ekspertizę nesivadovaujama tokiomis pažymomis, o visada žmogaus intelektas tiriamas iš naujo. Galutinėms abejonėms dėl K. G. psichikos sveikatos stovio pašalinti K. G. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Ir ši ekspertizė davė kategoriškas išvadas, kad K. G. nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei šiuo metu nesirgo ir neserga lėtiniu psichikos sutrikimu bei nebuvo ir nėra laikinoje psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. Jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais, dėl kurių jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šios ekspertizės išvados tik patvirtino pirmosios ekspertizės išvadas, kuriomis rėmėsi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, bei paneigė nuteistojo apeliacinio skundo su tuo susijusius argumentus. Ekspertizių išvados taip pat paneigia ir apelianto skundo argumentus apie tai, kad jis dėl ligos nesugebėjo apsiginti, jis niekada kaltės nepripažino, o apklausų protokolus pasirašė neskaitęs, tikėdamas, kad tyrėjai jį supras teisingai. Taip pat pažymėtina, kad nuteistasis visus apklausos protokolus pasirašė pats ir netgi vieno įtariamojo apklausos protokolo (t. 1, b. l. 104-105) pabaigoje yra jo parodymų patikslinimas „noriu pataisyti protokolą. Kraujo dėmę ant virtuvės stalo aš pamačiau 2008-05-10 dieną ryte“. Todėl jo teiginiai, kad jis niekada nepripažino kaltės, tyrėjas jo nesuprato ir jo parodymus užrašė neteisingai, o jis tuos apklausų protokolus pasirašė neskaitęs tik dar kartą rodo, kad nuteistasis tokiu būdu bando išvengti atsakomybės. Be to, visų jo apklausų metu dalyvavo gynėjas, todėl tvirtinti, kad jis negalėjo apsiginti, nėra pagrindo.

Įvertinus visus ištirtus įrodymus kolegija daro išvadą, kad šių įrodymų visuma leido teismui padaryti išvadą, jog K. G. nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis dėl asmeninių nesutarimų vykusio konflikto metu tyčia nužudė V. K., ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Vertindamas įrodymus teismas BK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, juo labiau tokių, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį, šioje byloje taip pat nenustatyta.

Nuteistajam K. G. bausmė taip pat paskirta tinkama. Skiriant bausmę teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi, BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Nors apeliaciniame skunde ir apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. G. ėmė neigti kaltę, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis kaltę pripažino, todėl teismas, priimdamas nuosprendį, jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau teismas pagrįstai pripažino ir K. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad V. K. nužudė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nors nuteistasis tai neigia, jo girtumas bei apsvaigimo įtaka nusikaltimo padarymui įrodyti, ir tai apklausų metu faktiškai pripažino pats apeliantas, nors ir teigė gėręs tik alų. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, atsižvelgė į tai kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrąžinamus padarinius ir žalą visuomenei, taip pat buvo atsižvelgta ir į kaltininko asmenybę. K. G. kartą baustas už smulkų chuliganizmą ir du kartus baustas už alkoholinių gėrimų gėrimą viešosiose vietose. Taip pat įvertino ir tai, kad jis neteistas ir charakterizuojamas pakankamai teigiamai. Skiriant bausmę jau buvo atsižvelgta ir į nuteistojo sveikatos būklę. BK 129 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Teismo paskirta K. G. 8 metų laisvės atėmimo bausmė yra visiškai artima sankcijos žemutinei ribai. Įvertinant visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, K. G. paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir ją dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. G. apeliacinį skundą atmesti.