Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Š. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad MAĮ 141 str. nustato pagrindus, kuriais remiantis mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo baudos sumokėjimo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika, mokesčių administratorius privalo vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, tačiau šiuo atveju taip nebuvo pasielgta. Administracinių teisinių santykių ypatumai lemia, kad privatus asmuo yra silpnesnioji pusė, teisė turi būti aiškinama jo naudai, todėl valdžios institucijoms kyla pareiga užtikrinti, kad privatūs asmenys galėtų tinkamai pasinaudoti jiems teisės aktais suteiktomis teisėmis ir laisvėmis. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą.

Pažymėjo, kad vien tai, jog pareiškėja gyvena bute, kurį jos sutuoktinis įsigijo panaudodamas pinigines lėšas, gautas iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad ji žinojo apie tokius savo sutuoktinio veiksmus. Pabrėžia, kad paskolų sutartis sudarė pareiškėjos sutuoktinis, papildomai apmokestintas pajamas gavo jos sutuoktinis, bet ne ji. Vadovaujantis GPM įstatymo nuostatomis, GPM mokėtoju gali būti pripažintas tik konkretus fizinis asmuo, bet ne asmenų daugetas. Siekiant konkretų fizinį asmenį pripažinti aptariamo mokesčio mokėtoju, toks asmuo turi būti gavęs pajamų. Vadovaujasi LVAT suformuota praktika ir nurodo, kad pareiga apskaičiuoti bei sumokėti atitinkamo dydžio GPM yra asmeninė, o tai reikalauja aiškiai nustatyti kiekvienam iš jų tenkančios mokestinės prievolės už ginčo pajamas ribas, šiuo tikslu pirmiausiai identifikuojant, kuris iš jų gavo pajamas.

Mano, kad šiuo atveju visiškai nepagrįstai mokestiniame ginče mokesčių administratorius ir teismas sutapatino asmenį, patyrusį išlaidas, ir asmenį, disponavusį pajamomis. Daro išvadą, jog mokesčių administratorius nepagrįstai pripažino, o centrinis mokesčių administratorius bei teismai tai patvirtino, jog pajamas iš kitų mokesčių administratoriui nežinomų ir nenustatytų šaltinių gavo abu sutuoktiniai lygiomis dalimis. Kiekvienas iš jų turėjo šias pajamas deklaruoti, pateikiant atitinkamo laikotarpio mokesčio deklaraciją, ir sumokėti GPM. Atkreipia dėmesį, kad paskirta sankcija privalo būti proporcinga padarytam nusižengimui, atsižvelgiant į tai, kad šuo konkrečiu atveju nusižengimą padarė jos sutuoktinis. Pareiškėja taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojama praktika (el. b. l. 23–28).

Remiasi MAĮ 141 str. ir pažymi, kad pareiškėja ir VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį. Paaiškino, kad mokestinės paskolos sutarties sudarymas tėra sąlyga nagrinėti klausimą, ar egzistuoja MAĮ 141 str. 1 d. nustatyti pagrindai. Pareiškėja neįrodė nei vienos aplinkybės, kuriai esant būtų atleista nuo GPM ir PSD įmokų baudų mokėjimo. Pareiškėja, būdama atsakinga už savo mokestinių prievolių vykdymą, pagal MAĮ 40 str. nuostatas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokesčius, laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir dokumentus. Pareiškėja ne tik turėjo pareigą laiku pateikti GPM deklaracijas, bet ir laiku į biudžetą sumokėti deklaruotą GPM ir PSD įmokas. Pareiškėja mokesčių mokėtojo pareigą vykdė netinkamai, nes laiku nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių. Dėl tokių pareiškėjos veiksmų buvo padarytas neigiamas poveikis valstybės finansiniams interesams. Pažymėjo, kad kaltė yra asmens psichinis santykis su jo veiksmais ir jų padariniais, todėl nagrinėjant, ar egzistuoja pagrindas atleisti pareiškėją nuo minėtų baudų mokėjimo MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. nustatytu pagrindu, turi būti nustatyta, ar pareiškėja suprato ar turėjo suprasti, kad pažeidžia GPM įstatymo ir Socialinio draudimo įstatymo nuostatas. Vadovaujasi VAAT nustatytomis aplinkybėmis ir daro išvadą, kad pareiškėja turėjo ir galėjo suprasti, kad pažeidžia minėtų įstatymų nuostatas. Atsižvelgiant į tai, atleisti pareiškėją nuo GPM ir PSD įmokų baudų, nesant jos kaltės, nėra pagrindo.

Pareiškėja taip pat nenurodė aplinkybių, kurių pagrindų būtų atleista nuo baudų, vadovaujantis MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. Pagal MAĮ 141 str. 1 d. 3 p. įtvirtintą atleidimo nuo baudos mokėjimo pagrindą žala biudžetui padaroma tuomet, kai į biudžetą laiku nepatenka į jį mokėtinos mokesčių sumos. Pareiškėja įstatyme nustatytais terminais į biudžetą GPM bei PSD įmokų nesumokėjo, todėl padarė žalą valstybės biudžetui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja mokesčių įstatymus pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu jai suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (MAĮ 141 str. 1 d. 4 p.).

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog mokesčių administratorius būtų vilkinęs procesą ar ėmęsis kitokių neteisėtų veiksmų. Cituoja MGK 2014-09-01 sprendimą ir nurodo, kad mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų trukmė priklausė ir nuo nepakankamai aktyvaus pareiškėjos ir jos sutuoktinio bendravimo su mokesčių administratoriumi. Pažymėjo, kad mokestinio ginčo trukmė baudos dydžiui įtakos neturi. Šiaulių AVMI 2014-02-25 sprendimu už nustatytus pažeidimus nuo papildomai apskaičiuotų mokesčių ir įmokų buvo paskirtos minimalios baudos. Nagrinėjamoje byloje negalima vadovautis pareiškėjos nurodyta LVAT praktika, nes nurodomų bylų ir šio ginčo aplinkybės nėra identiškos ar labai panašios.

Paaiškina, kad mokesčių administravimo procedūrose protingumo ir teisingumo kriterijaus taikymas yra aktualus tais atvejais, kai nėra pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, ar tinkamai ir objektyviai atliktos administravimo procedūros. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti apie tinkamai ir objektyviai teisingai atliktas administravimo procedūras, todėl taikyti MAĮ 8 str. 3 d. įtvirtintų principų nėra pagrindo (el. b. l. 48–52).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais bei MGK byloje Nr. 7-164/2016 (toliau – ir MGK byla) surinkta medžiaga nustatyta, kad Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjos GPM už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2011-12-31 ir PSD įmokų už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31 apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą, 2014-01-10 patikrinimo aktu Nr. 35-46 apskaičiavo 13 828,20 Eur GPM bei 1 066,38 Eur PSD įmokas. Šiaulių AVMI, vadovaudamasi MAĮ 70 str. 1 d., pareiškėjos GPM bazę nustatė pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą pritaikius išlaidų metodą, konstatavusi, jog pareiškėjos šeima 2006–2011 m. laikotarpiu disponavo kitomis, iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis, nuo kurių nedeklaravo ir nesumokėjo GPM ir PSD įmokų. Šiaulių AVMI 2014-02-25 sprendimu Nr. FR0682-74 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 13 828,20 Eur GPM, 5 245,69 Eur GPM delspinigius, 1 382,82 GPM baudą, 1 066,38 Eur PSD įmokas, 446,81 Eur PSD įmokų delspinigius ir 106,64 PSD įmokų baudą (MGK byla, b. l. 37–41). Pareiškėja, nesutikusi su priskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, inicijavo mokestinį ginčą, kurį išnagrinėjusios ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos – VMI ir MGK, savo sprendimuose patvirtino Šiaulių AVMI poziciją, t. y. VMI 2014-05-30 sprendimu Nr. 68-104 patvirtino Šiaulių AVMI 2014-02-25 sprendimą Nr. FR0682-74 (MGK byla, b. l. 30–36), o MGK 2014-09-01 sprendimu Nr. S-174 (7-126/2014) patvirtino VMI sprendimą (MGK byla, b. l. 60–71). Pareiškėja su skundu kreipėsi į VAAT, kuris 2015-04-27 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4909-331/2015 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (MGK byla, b. l. 56–59). Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, minėtas VAAT sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas.

Pareiškėja ir VMI 2016-03-09 sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-1499 dėl 13 828,49 Eur GPM, 45,43 Eur GPM delspinigių, 1 382,82 Eur GPM baudos, 971,74 Eur PSD įmokų, 3,19 Eur PSD įmokų delspinigių ir 106,64 Eur PSD įmokų baudos mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpiu nuo 2016-02-02 iki 2018-10-10 (MGK byla, b. l. 50).

Pareiškėja 2016-04-14 kreipėsi į Klaipėdos AVMI, prašydama atleisti ją nuo paskirtų baudų mokėjimo (MGK byla, b. l. 43–44). Klaipėdos AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, nenustačiusi MAĮ 141 str. 1 d. 1–4 p. įtvirtintų atleidimo nuo baudų mokėjimo pagrindų, taip pat nenustačiusi pagrindo atleisti nuo baudų, remiantis protingumo ir teisingumo kriterijais, 2016-05-12 sprendimu Nr. (6.5)-52 neatleido pareiškėjos nuo 1 382,82 Eur GPM baudos ir 106,64 Eur PSD įmokų baudos (MGK byla, b. l. 26–27). Pareiškėjai šį vietos mokesčių administratoriaus sprendimą apskundus VMI, pastaroji 2016-07-07 sprendimu Nr. 68-178 patvirtino Klaipėdos AVMI 2016-05-12 sprendimą Nr. (6.5)-52 (MGK byla, b. l. 16–18). Nesutikusi su tokiu centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu, pareiškėja su skundu kreipėsi į MGK, kuri 2016-09-30 sprendimu Nr. S-203 (7-164/2016) patvirtino VMI 2016-07-07 sprendimą Nr. 68-178 (MGK byla, b. l. 88–96).

Ginčas šioje administracinėje byloje yra kilęs dėl minėtų mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėja buvo neatleista nuo baudų mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja, kvestionuodama ginčijamus sprendimus, 2016-10-21 skunde ir 2016-11-09 patikslintame skunde teismui neįrodinėja MAĮ 141 str. 1 d. 1–4 p. įtvirtintų pagrindų egzistavimo, iš esmės laikydamasi pozicijos, jog ji atleistina nuo baudų mokėjimo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismas, sutikdamas su mokesčių administratoriaus ir MGK skundžiamuose sprendimuose išsamiai ir detaliai, nenukrypstant nuo LVAT suformuotos praktikos, aiškinančios MAĮ 141 str. 1 d. 1–4 p. įtvirtintus atleidimo nuo baudos mokėjimo pagrindus, išdėstytais motyvais ir pateikta argumentacija, laikydamas, kad jų kartojimas būtų pasikartojantis ir perteklinis (įvertinus tai, kad pareiškėja dėl jų nesutikimo motyvų nepateikė), daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog ji nėra kalta dėl padaryto pažeidimo; byloje nenustatyta, jog pareiškėjos mokestinis pažeidimas buvo sąlygotas force majeure ar cas fortuit aplinkybių; bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja neįvykdė mokesčio prievolės sumokėti GPM ir PSD įmokas; nenustatyta, kad pareiškėjos mokestinis pažeidimas buvo sąlygotas klaidingos mokesčių administratoriaus konsultacijos, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos mokėjimo, vadovaujantis MAĮ 141 str. 1 d. 1–4 p.

Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos atleidimo nuo baudų mokėjimo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, sutiktina su pareiškėjos pozicija, jog LVAT, nagrinėdamas mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad nagrinėjant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (pavyzdžiui: LVAT 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2343/2011; 2011-09-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-3447/2011; 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2544/2011; 2011-09-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2144/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.; įstatymuose už įstatymų pažeidimus nustatomos baudos turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2000-12-06, 2001-10-02, 2004-01-26, 2005-11-03, 2005-11-10, 2008-01-21 nutarimai).

Tačiau taip pat pažymėtina, jog, kaip ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei LVAT, mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokančių subjektų konkurenciškai yra geresnė padėtis nei juos mokančių (Konstitucinio Teismo 2003-11-17 nutarimas, LVAT 2011-09-05 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2255/11; 2012-02-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-13/2012; 2012-03-07 LVAT praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo (II dalis) I dalis (publikuota: „Administracinė jurisprudencija“, 2011, Nr. 22).

Nagrinėjamu ginčo atveju nustatyta, jog pareiškėja 2007–2011 m. laikotarpiu disponavo kitomis, iš mokestinio patikrinimo metu nenustatytų šaltinių gautomis, pajamomis, kurių nedeklaravo ir nuo kurių nesumokėjo GPM ir PSD įmokų. Ši teisiškai reikšminga aplinkybė buvo nustatyta įsiteisėjusiu VAAT 2015-04-27 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4909-331/2015. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 2 d., pareiškėjos argumentas, kad mokesčių administratoriaus apmokestintas pajamas gavo ne ji, o jos sutuoktinis, todėl pareiškėja nelaikytina mokesčių mokėtoja, laikytinas nepagrįstu.

Taigi neginčijamai nustačius, kad pareiškėjos išlaidos 2007–2011 m. laikotarpiu viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais pagrįstas pajamas, t. y. pareiškėja disponavo pajamomis, kurių nedeklaravo ir nuo kurių nesumokėjo GPM ir PSD įmokų, įvertinus tai, kad pareiškėjai už konstatuotą mokestinį pažeidimą mokesčių administratorius skyrė minimalias MAĮ 139 str. 1 d. nustatyto dydžio baudas, nenustačius jokių aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą taikyti teisingumo ir protingumo kriterijus (pavyzdžiui: ilgas mokestinio patikrinimo ar mokestinio ginčo laikotarpis, nepakankamai aiškus teisinis reglamentavimas), darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudų mokėjimo, vadovaujantis minėtais teisingumo ir protingumo kriterijais.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, įvertinus viešojo intereso surinkti mokesčius svarbą, sąžiningų mokesčių mokėtojų interesus bei nenustačius pareiškėjos atleidimo nuo baudų mokėjimo įstatyminių pagrindų, spręstina, kad ginčijami mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimai neatleisti pareiškėjos nuo baudų mokėjimo yra teisėti ir pagrįsti. Būtent kitoks aiškinimas, teismo vertinimu, pažeistų protingumo, teisingumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principus (MAĮ 8 str. 3 d., 7 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.