Kauno apygardos teismo nutartis

2014-03-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-145-498-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-05
Bylos Nr.
1A-145-498-2014
Teisminio proceso Nr.
1-65-2-00019-2011-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Olegas Šibkovas (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Kęstutis Dargužis
Kaltinamasis
K. K.
Nukentėjusysis
J. J.
Advokatai
Gintas Matulevičius, Rasa Gradauskienė
Kategorijos

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-145-498-2014

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-65-2-00019-2011-8

(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei R. P., išteisintajam K. K., jo gynėjui advokatui Gintui Matulevičiui, nukentėjusiajai J. J., jos atstovei advokatei Rasai Gradauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios J. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K., a. k. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo nuosprendžiu išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d., kad 2011 m. balandžio mėnesio pabaigoje – gegužės mėnesio pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Kauno raj., (duomenys neskelbtini), J. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą tariamą teisę, nepaisant įsiteisėjusios 2010 m. gruodžio 2 d. Kauno apygardos teismo priimtos nutarties, kuria nutraukus J. K. ir jo santuoką, jų turtas buvo padalintas, o nekilnojamas turtas – statiniai esantys, Kauno raj., (duomenys neskelbtini) buvo priteisti J. K. nuosavybės teise, o jam už atliktus J. K. turto pagerinimus santuokoje buvo priteista piniginė kompensacija, kuri jam buvo visiškai išmokėta 2011-01-24, savavaldžiaudamas nugriovė J. K. priklausančiame žemės sklype buvusį pirties pastatą, išvežė iš teritorijos nugriautos pirties statybines medžiagas, savavaldžiavo, padarydamas J. K. didelę 37000 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti 2013-11-04 Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti K. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. ir nuteisti jį 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo bausme. Pritaikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant jį atsiprašyti nukentėjusiosios ir neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Prokurorės teigimu, Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį K. K. atžvilgiu, neteisingai nutarė, kad tarp K. K. ir J. K. yra civiliniai santykiai ir, kad nukentėjusiai nėra padaryta didelė žala. Visi teismų sprendimai dėl turto padalijimo nusikaltimo padarymo metu, t. y. 2011 m. balandžio mėnesį buvo seniai įsiteisėję. Kauno apygardos teismas, dalindamas turtą tarp sutuoktinių tikrai pripažino, kad sodyboje esanti pirtis yra savavališka statyba ir kompensacijos už jos statymą K. K. nepriteisė, nesiaiškino kieno lėšomis pirtis buvo pastatyta, tačiau pirties nugriovimo ir pasisavinimo metu, pasikeitus įstatymams, pirtis nebuvo laikoma savavališka statyba ir leidimo jai statyti nereikėjo. Nugriaudamas ir pasisavindamas pirtį, K. K. nukentėjusiai buvo visiškai pašalinis asmuo, neturintis teisės būti ir šeimininkauti jai priklausančioje valdoje, todėl kaltinamojo motyvas, kad pirties pastatą jis nugriovė, norėdamas išvengti atsakomybės už savavališką pirties statybą, yra niekinis. J. K. padaryta 37 000 Lt. turtinė žala, kuri jai yra didelė, nes ji su dukra gyveno iš jos minimalaus atlyginimo, dėl K. K. kaltės turėjo nuomotis butą, nes nebuvo įleidžiamos į J. K. priklausančią sodybą, Buvo pažeisti ne tik jos turtiniai, bet ir moraliniai interesai. K. K. nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos, nesikreipė į teismą paaiškėjus, kad pirties pastatas nėra savavališkas statinys, o savavališkai vykdė savo ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą teisę, nugriaudamas svetimoje sodyboje jam nepriklausantį pirties pastatą ir išsiveždamas statybines medžiagas.

Skunde taip pat nurodoma, kad K. K. turėjo ir galėjo numatyti jo daromos veikos padarinius, kad dėl jo veiksmų bus padaryta didelė žala nukentėjusiosios interesams ir šių padarinių norėjo, nes ne kartą prašė nukentėjusiosios sumokėti jam didesnę kompensaciją už sodyboje esančių statinių statymą ar pagerinimą, neįsileido teismo antstolio bei nukentėjusiosios į jai priklausančią sodybą, žinojo, kad nukentėjusiai jo veiksmais bus padaryta didelė materialinė ir moralinė žala.

Be to, skunde teigiama, kad teismas, pažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimus (įrodymus vertinti visus kartu, o ne atsietai vieną nuo kito) nepagrįstai rėmėsi tik kaltinamojo K. K. ir jo artimųjų parodymais, o neįvertino nukentėjusiosios ir jos artimųjų, liudytojo R. L. parodymų, kaip ir pirties įvertinimo AB „Lietuvos draudimas“.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji J. J. prašo panaikinti 2013 m. lapkričio 4 d. Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – K. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d., kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nukentėjusios J. J. naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.

Apeliantė teigia, kad Kauno apylinkės teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytų reikalavimų, jo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismas neišanalizavo visų byloje surinktų įrodymų, nenustatė visų aplinkybių, reikšmingų teisingam sprendimui priimti. Nuosprendis yra grindžiamas tik kaltinamojo ir jo šeimos narių bei draugų parodymais. Pirmos instancijos teismas, kaltinamojo ir jo liudytojų parodymų iš esmės nevertino, neatliko jų analizės visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, neįsitikino, ar jie atitinka įrodymais byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismas privalėjo atlikti išsamią jos - nukentėjusiosios, bei kaltinamojo parodymų analizę, šiuos parodymus sugretindamas tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais, bei privalėjo pateikti motyvuotas išvadas dėl šių parodymų vertinimo.

Nukentėjusiosios teigimu, aplinkybė, kad pirtį nugriovė kaltinamasis K. K., yra neginčijamai nustatyta baudžiamojoje byloje. To neneigia ir pats kaltinamasis K. K.. Visi statiniai priklausė jai, kaltinamasis jokių teisių į pirtį, kaip ir kitus pastatus neturėjo jokios nuosavybės teisės ir neturėjo jokios teisės nugriauti pirties ar kaip nors kitaip pabloginti jos būklę.

Šalies argumentai

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas konstatuodamas, kad pirties pastatas buvo savavališka statyba, nepagrįstai nevertino byloje esančio 2013-09-05 Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašto „Dėl savavališkos statybos“ iš kurio matyti, kad 2013-07-29 buvo atliktas statybos patikrinimas jai priklausančiame sklype bei nustatyta, kad pastatų statybai sklype statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi. Savavališkos statybos faktas nekonstatuotas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad „nepaneigtas jo aiškinimas, jog <...> jis nugriovė siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už jos savavališką statybą.“, nes jokios savavalinės statybos akto ar reikalavimo pašalinti savavalinės statybos padarinius nėra surašyta.

Skundo autorė tvirtina, kad nepagrįstas ir teismo argumentas, jog tariamai pirtis jai nepriklausė, nes ji nebuvo įregistruota. Pirtis yra laikinas statinys ir kaip nurodyta 2013-09-05 Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašte „Dėl savavališkos statybos" statybai sklype statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, todėl ji ir nebuvo registruota VĮ Registrų centre.

Šalies argumentai

Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad „nepaneigtas jo aiškinimas, jog nukentėjusioji jam leido pasiimti pirtį“, nes jokių įrodymų, kad ji leido kaltinamajam pasiimti pirtį nėra. Todėl akivaizdu, kad kaltinamasis tokius paaiškinimus davė tik tam, kad išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, pirtis buvo pastatyta už jos tėvo lėšas. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai N. M., V. J. ir R. J.. Teismas nepagrįstai vertino liudytojų J. K. (kaltinamojo tėvo), R. K. (kaltinamojo brolis) parodymus, kad pirties pastatas buvo pastatytas iš J. K. lėšų ir medienos, nes jų parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams.

Nukentėjusiosios manymu, teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad šioje byloje yra civilinės atsakomybės santykiai, nes kaltinamojo noras, jog daiktas priklausytų jam, nesudaro pagrindo teigti, kad jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, kad jai buvo padaryta didelė žala, nes pirtis buvo visiškai įrengta ir sutvarkyta, apdrausta ir AB (duomenys neskelbtini). Būsto draudimo liudijime nurodyta, kad pirties atkūrimo vertė yra 37000 Lt, kaltinamasis neneigė, kad pirties atkūrimo vertė nėra 37000 Lt. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, „kad pirties pastato nugriovimas, negali būti vertinamas kaip didelės žalos padarymas nukentėjusiosios teisėms ar teisėtiems interesams.“.

Apeliantės teigimu, kaltinamasis suvokė, kad griauna ir pasiima pirtį iš jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, nors jokie statiniai jam nuosavybės teise nepriklauso ir šis ginčas buvo išspręstas nutraukiant santuoką bei išmokant kompensaciją už jam tenkančią turto dalį. Kaltinamasis savavališkai tiesiogine tyčia, norėdamas padaryti didelę žalą, nugriovė ir išsivežė pirtį.

Skunde taip pat nurodoma, kad nuosprendyje nėra aiškiai ir išsamiai nurodytos teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 str. 3 d. 4 p.). Teismas, nevertindamas prokuroro argumentus bei byloje surinktus duomenis dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos, iš esmės nepateikė tam jokių motyvų, įrodymų visiškai nevertino vien tik konstatuodamas, kad „nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad K. K. tyčiniais veiksmais buvo padaryta būtent didelė žala.“. Teismas nenurodė, kodėl byloje esantys įrodymai dėl didelės žalos padarymo nėra pagrįsti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, nukentėjusiąją ir jos atstovę, prašiusias skundus tenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius skundus atmesti, sprendžia, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios J. J. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliaciniame skunde prokurorė ir nukentėjusioji nesutiko su teismo ištirtų įrodymų vertinimu, teismo padarytų išvadų atitikimu faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinių skundų ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduoti apeliaciniai skundai (BPK 320 str.), kurie nagrinėjami bendrame kontekste.

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, konstatuoja, kad K. K. pagrįstai išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apylinkės teismo išvados dėl K. K. išteisinimo motyvuotos, pagrįstos išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., nepažeistos.

Teisėjų kolegija, vertindama apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Šioje byloje išteisintasis K. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad jis, J. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esant 2011-01-24 išmokėtai piniginei kompensacijai už atliktus J. K. turto pagerinimus santuokoje, savavaldžiaudamas nugriovė J. K. priklausančiame žemės sklype buvusį pirties pastatą, išvežė iš teritorijos nugriautos pirties statybines medžiagas, padarydamas J. K. didelę 37000 Lt turtinę žalą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad K. K. pagal jam pateiktą kaltinimą išteisintas dėl kelių motyvų. Pirma, teismas padarė išvadą apie civilinę K. K. ir nukentėjusiosios konflikto prigimtį, antra, pirties pastato nugriovimo faktą įvertino, kaip nesukėlusį didelės žalos, trečia, nenustatė neginčijamų objektyvių duomenų, patvirtinusių K. K. veiksmuose buvus tiesioginę ar netiesioginę tyčią padaryti nukentėjusiajai didelę žalą. Apylinkės teismas, išteisindamas K. K., konstatavo, jog konflikto esmę sudaro civiliniai teisiniai santykiai.

Civilinis kodeksas nustato, kad, įgyvendindami teises ir pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011). Inkriminuojant savavaldžiavimą, būtina nustatyti ir subjektyviuosius požymius, t. y., kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Nagrinėjamos bylos esmę sudaro kilęs skirtingus interesus turinčių civilinių teisinių santykių subjektų konfliktas, t. y. iš vienos pusės K. K. neturėjimas galimybės buvusios sutuoktinės valdoje įteisinti nelegaliai jo pastatytą pirtį, už kurios pastatymą, jo teigimu, galėjo kilti administracinė atsakomybė, iš kitos pusės – J. J. interesai dėl tariamai patirtos didelės žalos, nugriovus neregistruotą statinį. Tai neginčytinai patvirtinama Kauno apygardos teismo 2010-12-02 nutartimi, kuria pakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2010-03-03 sprendimas, kuriuo pirties pastatas nebuvo priteistas nei vienai iš šalių. Teismai konstatavo, kad pirties pastatas buvo pastatytas neturint statybos leidimo, kas buvo būtina, todėl šį statinį pripažino savavališka statyba. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti (T1 b. l. 39-40, 70-72), kad pirties pastatas nėra nurodytas tarp statinių, priklausančių nukentėjusiajai. Šios aplinkybės paneigia nukentėjusios teiginį, kad pirties pastatas nuosavybės teise priklausė jai.

Nukentėjusioji teigia, kad pirties pastatas nebuvo savavališka statyba, vadovaujasi 2013-09-05 Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštu, kuriame nurodyta, kad 2013-07-29 nukentėjusiajai priklausančiame žemės sklype buvo atliktas statybos patikrinimas. Konstatuota, kad pastatų statybai sklype statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, savavališkos statybos faktas nenustatytas. Pažymėtina, kad statybos patikrinimas nukentėjusiajai priklausančiame žemės sklype buvo atliktas po pirties pastato nugriovimo, todėl minėtu raštu vadovautis ir teigti, kad statybos leidimas statyti pirties pastatą nebuvo reikalingas pirties statymo metu, nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad pirties pastatas buvo pastatytas legaliai, nepaneigta išteisintojo versija, kad jis nugriovė savavališkai pastatytą statinį. Pirties savavališką statybą patvirtino ir aukščiau minėti Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo procesiniai sprendimai išteisintojo ir nukentėjusiosios santuokos nutraukimo civilinėje byloje.

Atitinkamose situacijose, Lietuvos Aukščiausiais Teismas nepritaria praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniuose skunduose taip pat nepagrįstai teigiama, kad dėl K. K. neteisėtų veiksmų nukentėjusioji patyrė didelę žalą, kadangi tokių duomenų byloje nėra. Iš byloje esančio būsto draudimo liudijimo matyti, kad nukentėjusioji buvo apdraudusi jai nuosavybės teise priklausančiame sklype esančius statinius, tame tarpe ir pirtį. Šį statinį draudimo bendrovė įvertino 37000 Lt, tačiau atsižvelgiant į aukščiau konstatuotas aplinkybes, kad pirties pastatas nebuvo registruotas nekilnojamojo turto registre, taip pat byloje nesant duomenų, kad šis pastatas buvo legaliai pastatytas, draudimo bendrovės nurodyta pirties (neregistruotos ir neegzistuojančios jokiuose oficialiuose dokumentuose) atstatymo suma jokiu aspektu negali būti vertinama kaip objektyvus ir neginčytinas įrodymas, patvirtinantis nukentėjusiosios patirtą didelę žalą, kas yra būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis.

Apeliaciniame skunde J. J. teigia, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vertino liudytojų J. K. (kaltinamojo tėvo) ir R. K. (kaltinamojo brolis) parodymus, kad pirties pastatas buvo pastatytas iš J. K. lėšų ir medienos, nes jų parodymai prieštarauja kitų liudytojų, kurių teismas nevertino, parodymams. Šis skundo argumentas atmestinas, kadangi nesant byloje duomenų, kad pirtis buvo pastatyta legaliai, aplinkybė kieno lėšomis ji buvo statoma, ką savo parodymuose teigė liudytojai, neturi reikšmės, nes niekas negali gauti naudos iš neteisėtų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pateikti dokumentai – ataskaita apie nukentėjusiajai J. J. suteiktas teisines paslaugas, pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantys nukentėjusiosios patirtas išlaidas dėl teisinių paslaugų teikimo apeliaciniame procese. Kadangi nukentėjusiosios J. J. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma sunkinti K. K. teisinę padėtį, atmestinas, todėl nukentėjusiosios apeliaciniame procese patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti nepripažintinos proceso išlaidomis ir jai nepriteistinos.

Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, naikinti jį skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios J. J. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Olegas ŠibkovasTeisėjai: Kęstutis DargužisAlgirdas Jaliniauskas