Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-68-544/2008

teisėja Danguolė Smetonienė Procesinio sprendimo kategorija: 21.1; 35.1; 44.2.1; 44.2.3; 44.5.1; 50.3; 114.1; 114.11; 121.18; 121.21;

2008 m. kovo 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Rimvydui Jasevičiui, atsakovo atstovui A. Z., tretiesiems asmenims R. V., M. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4011-252/2007 pagal ieškovo UAB „Intrapako“ statybų centras ieškinį atsakovui AB „Panevėžio statybos trestas“, tretieji asmenys R. Visocko įmonė, M. P., R. D., dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą apie bylą, apelianto atstovą, prašiusį apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti sprendimą ieškinį atmesti, apelianto prašymą palaikančius trečiuosius asmenis, ieškovo atstovą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas CK 6.245, 6.246, 6.249, 6.251, 6.264, 6.512, 6.519 straipsnių pagrindais prašė priteisti iš atsakovo AB "Panevėžio statybos trestas" (toliau – AB „PST“) 37 118,26 Lt nuostolių, 6 % metines palūkanas už priteistą sumą, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas iš ieškovo pagal žodinį susitarimą nuo 2006-06-30 iki 2006-07-05 darbams Darbo a. 7, Panevėžyje buvo išsinuomojęs techniškai tvarkingą 10 tonų keliamosios galios autokraną KS 3575A, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Už autokrano nuomą ieškovas atsakovui išrašė sąskaitą faktūrą ISC Nr. 040194, kurią atsakovas apmokėjo 2006-08-16. 2006-07-05 ieškovo vairuotojas R. D. parengė kraną metalinių sijų iškrovimui minėtame atsakovo statybos objekte iš R. V. įmonei priklausančio automobilio „Renault“. Atsakovo darbų vadovas liepė automobilį pastatyti taip, kad autokranas atsistotų statmenai į automobilio priekabą, pakeltų metalines sijas, o po to automobilis išvažiuotų ir kranas metalines sijas nuleistų ant žemės. Atsakovo stropuotojai užkabino krovinį, ieškovo krano vairuotojas krovinį pakėlė, o trečiojo asmens automobilio vairuotojas bandė į priekį pavažiuoti iš po pakelto krovinio. Tačiau pakeltų sijų galas užkliuvo už automobilio rungų ir trečiajam asmeniui priklausantis automobilis visą krovinį truktelėjo jo važiavimo į priekį kryptimi. Pajudėjęs krovinys į kairę pusę autokrano atžvilgiu palaužė ieškovo autokrano strėlę kairėn, kuri dėl lūžio jau nebegrįžo į savo priminę padėtį. Automobiliui sustojus ir bandant greitai pajudėti atgal, kabančios metalinės sijos atsitrenkė į trečiojo asmens automobilio kabinos viršutinę dalį ir užsikabino už automobilio oro filtro. Būtent tokią įvykio eigą patvirtina ieškovo autokrano sukamosios dalies žiedo lūžimo vieta, kuri yra dešinėje pusėje autokrano atžvilgiu, ir VĮ "Tuvtechnika" 2006-07-10 ataskaita. Po įvykio atsakovas jokių tarnybų neiškvietė ir fakto atitinkamai neužfiksavo. Nurodo, kad Kėlimo kranų saugaus naudojimo taisyklių DT 8-00, patvirtintų 2000-12-28 LR vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymu Nr. 351 (toliau – Taisyklės), 84, 86 p. numato, kad vadovauti darbams su kranais kiekviename ceche, statybos aikštelėje turi būti paskirtas darbų vadovas, atsakingas už tai, kad šie darbai būtų tinkamai planuojami, koordinuojami, prižiūrimi ir atliekami saugiai bei kontroliuojantis, kad būtų vykdomos darbo instrukcijos. Kadangi atsakovas iš ieškovo buvo išsinuomojęs autokraną teikiant vairavimo paslaugas, tai jis ir privalėjo paskirti ir buvo paskyręs darbų vadovą M. P. (CK 6.512 str.), kuris ir privalėjo užtikrinti, kad metalinės sijos būtų saugiai iškrautos ir tretiesiems asmenims nebūtų padaryta žala. Tačiau jis netinkamai vadovavo metalinių sijų iškrovimo darbams, tuo metu jo net nebuvo darbo vietoje statybų objekte. Žalą, atsiradusią dėl darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės privalo atlyginti darbdavys (atsakovas) (CK 6.264 str.). Po įvykio VĮ "Tuvtechnika" nustatė, kad suardytas krano sukamosios dalies žiedas, deformuota strėlės pošaknio konsolė, metalo lakštų suvirinimo siūlės šone plyšę ir yra lokalinė deformacija laikančioje strėlės pošaknio traversoje, yra pažeidimai hidrosistemos sąrankos posūkio žiede, deformuota kabina, išdužę kabinos stiklai, pažeisti prietaisai kabinoje, ir tai atsirado dėl krano kėlimo sistemos, apkrautos darbiniu krūviu, patirto dinaminio šoninio (smūginio) apkrovimo. CK 6.519 straipsnis numato, kad kai nuomojama transporto priemonė sugadinama, nuomininkas privalo atlyginti nuomotojui padarytus nuostolius, jeigu nuomotojas įrodo, kad transporto priemonė buvo sugadinta dėl aplinkybių, už kurias atsako nuomininkas. Ieškovo autokranas buvo sugadintas dėl atsakovo netinkamo vadovavimo krovinio iškėlimo darbams, dėl to, kad atsakovas neužtikrino Taisyklių laikymosi dirbant keltuvui. Tarp atsakovo kaltų veiksmų ir pasekmių yra priežastinis ryšys. Pagal UAB "Kėlimo technika" 2006-09-11 PVM sąskaitą faktūrą KET Nr. 0000019 autokrano remontas ieškovui kainavo 37 118,26 Lt, kuriuos ir prašo priteisti, nes atsakovas gera valia tai padaryti atsisakė.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovui 25 982,78 Lt žalos atlyginimo, 6 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos bei bylinėjimosi išlaidas. Sprendime nurodė, kad ieškovas, siekdamas žalos atlyginimo, privalėjo įrodyti žalos faktą, ją sukėlusio atsakovo elgesio neteisėtumą ir priežastinį, ryšį, o atsakovo kaltė dėl padarytos žalos preziumuojama (CK 6.248 str.). Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog autokranas buvo nuomojamas atsakovui kartu su krano vairuotoju. Todėl atsakovo atsakomybės prezumpcija atsiranda pagal CK 6. 512 str. Nors tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė transporto priemonės nuomos sutartis ir tai prieštarauja CK 6.513 str. reikalavimams, tačiau abiejų šalių veiksmai patvirtina, kad tarp jų buvo susiklostę autokrano nuomos teisiniai santykiai. Kadangi statybvietėje, kur dirbo nuomojamas autokranas, rangos darbus atlikinėjo rangovas AB „PST“, tai atsakovo pareiga buvo skirti statybos darbų vadovą, kėlimo kranų darbų vadovą, ką jis ir padarė 2006-06-06 direktoriaus įsakymu Nr. (b. 1. 28, 29). Tai, teismo nuomone, paneigia atsakovo teiginį, kad darbų vadovą statybų aikštelėje turėjo skirti ieškovas. Vadovaujantis statybos darbų vadovo pareiginių nuostatų 10 p., 16 p., 26.7 p., Taisyklių 84 p., teismas sprendė, kad tretysis asmuo M. P. privalėjo tinkamai planuoti, koordinuoti, prižiūrėti darbus, užtikrinti jų saugų atlikimą, organizuoti ir vadovauti darbams kranų darbo ir krovinio iškrovimo vietoje, tinkamai fiksuoti įvykį, informuoti atitinkamas institucijas apie įvykį (b. 1. 100-104). Kadangi jis to neužtikrino ir patvirtino, jog jo aikštelėje įvykio metu nebuvo, tai jo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje dėl kilusio įvykio. Liudytojas A. J. patvirtino, kad būtent jis vadovavo sijų iškrovimo darbams ir vienas prikabino krovinį, nors nebuvo paskirtas stropuotoju ir dirbo betonuotoju. Teismas kritiškai įvertino atsakovo teiginį, kad kranas buvo susidėvėjęs ir dėl to galėjo neišlaikyti krovinio svorio bei kad naujo krano vertė yra 5000 litų, nes šiems teiginiams pagrįsti nepateikti įrodymai. Nepaneigtas VšĮ „Tuvtechnika" aktas, kuriuo kranas buvo pripažintas techniškai tvarkingu ir leistinu naudoti, todėl ieškovas Taisyklių 37, 56.4., 56.5., 56.8. p. reikalavimų nepažeidė. Nurodė, kad ieškinio dydis yra pagrįstas rašytiniais įrodymais ir mokėjimo dokumentais (b.1. 31-32). Teismas nurodė, kad bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog įvykis nebuvo fiksuojamas, nebuvo išmatuoti atstumai, liudytojas V. N. parodė rūpinęsis tik krano grąžinimu į savo darbovietę. Liudytojų parodymai yra prieštaringi tarpusavyje dėl atstumų kėlimo metu, keltų svorių, krano ir automobilio su sijomis stovėjimo vietų ir kitų esminių įvykio aplinkybių. Įvertinus juos bei atsižvelgiant į tai, kad nėra objektyvių rašytinių duomenų apie krano ir automobilio stovėjimo vietas, nėra žinomi atstumai tarp jų, teismas nusprendė, kad dėl žalos atsiradimo yra ir ieškovo kaltė. Buvo apgadintas ieškovo kranas, todėl pirmiausia jis ir turėjo pasirūpinti įvykio vieta, reikalauti iš atsakovo, kad būtų tinkamai įformintas įvykis. Todėl padarė išvadą, kad atsakovo kaltės yra 70 %, o ieškovo – 30 %, atitinkamai ieškinį sumažino iki 25 982,78 Lt.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-11-29 sprendimo dalį dėl 25 982,78 Lt žalos atlyginimo priteisimo ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad pagal CK 6.512 straipsnį tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonės nuomos teikiant transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis. Ieškovas pagal CK 6.514-6.515 straipsnius privalėjo užtikrinti tinkamą autokrano techninę būklę bei vairavimo paslaugas, tačiau to tinkamai neįvykdė, ko pasekoje 2006-07-05 ieškovo autokrano vairuotojui iškeliant sijas iš trečiojo asmens automobilio išlūžo autokrano pasisukimo mechanizmas. Todėl už autokrano apgadinimus atsako pats ieškovas. Pagal CK 6.519 straipsnį, nuomotojas (ieškovas) privalėjo įrodyti, kad autokranas buvo apgadintas dėl aplinkybių, už kurias atsako nuomininkas (atsakovas). Tačiau ieškovas neįrodė atsakovo kaltės dėl autokrano apgadinimų, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.

Mano, jog teismas, teisingai konstatavęs tarp šalių buvus susiklosčiusius civilinius teisinius nuomos santykius, reglamentuojamus CK 6.512 – 6.521 str., neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas - CK 6.248 str. 1 d., 6.519 str. nuostatas. CK 6.248 str. numato, kad skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Šiuo atveju CK 6.519 straipsnis kaip tik ir numato išimtį, pagal kurią atsakovo kaltė nepreziumuojama ir ją privalo įrodyti ieškovas, atsakovas nėra kaltas tol, kol jo kaltės neįrodo ieškovas. Pagal bylos įrodymus netinkamai elgėsi pats ieškovo krano vairuotojas, dėl kurio kaltės lūžo krano posūkio mechanizmas. Iš teismo sprendimo motyvų neaišku, ar teismas atsakovo kaltę preziumuoja pagal CK 6.248 str. 1 d., ar CK 6.519 str.

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, todėl netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas M. P. objekte skyrė statybos darbų vadovu, o ne kėlimo kranų darbų vadovu. Pagal Taisyklių 116 p., kranų savininkas ir darbdavys privalėjo sutartyje numatyti, kuris skirs atsakingus asmenis. Kadangi šalys to nebuvo susitarę, šį asmenį privalėjo paskirti ieškovas, ir jis buvo paskirtas, ką įrodo D. K. keliamųjų kranų darbų vadovo pažymėjimas (prijungtos bylos b. l. 126). Vien faktas, kad M. P. turėjo pažymėjimą dirbti kėlimo kranų darbų vadovu, negali būti laikomas įrodymu, jog atsakovas turėjo šiam išnuomotam kranui skirti kėlimo kranų darbų vadovą. Atsižvelgiant į ieškovo pareiginių nuostatų Nr. 8 „Dėl automobilinio krano mašinisto – plataus profilio statybininko“ 1.51-1.5.5 p., 2.3 p. turinį, tinkamai fiksuoti įvykį ir informuoti atitinkamas institucijas apie turėjo būtent ieškovo mašinistas, tačiau jis to nepadarė, o patys ieškovo vadovai nurodė išgabenti įvykio kraną iš įvykio vietos, dėl ko pats ieškovas yra kaltas kad faktinė situacija tinkamai nebuvo užfiksuota. Teismo motyvai, jog M. P. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje dėl atsiradusios žalos nepagrįsti, nes įvykio nefiksavimas, atitinkamų institucijų apie jį neinformavimas nėra susiję su įvykio kilimo priežastimis. Nesant kėlimo kranų darbų vadovo, kranininkas iš viso neturėjo teisės kelti krovinio. Kadangi ieškovo mašinistas savo iniciatyva ir be vadovo nurodymo atliko iškrovimo darbus, todėl tik jis ir prisiėmė šio krovinio kėlimo riziką. Šias aplinkybes patvirtina ir ieškovo kranininko parodymai apie tai, kad „kėlimo metu vadovo nurodymo kelti sijas, nebuvo" (b. l. 131-132). M. P. pasakymas įvykio dienos ryte ieškovo mašinistui, kad reikės iškrauti krovinį, negali būti traktuojama kaip įsakymas atlikti krovos darbus (b. l. 122 - 131). Liudytojas A. J. parodė, kad iškrovimo darbams nevadovavo niekas, todėl teismas be pagrindo teigia priešingai (b. l. 128-129). Teismo teiginiams, kad nėra įrodymų, jog kranas buvo susidėvėjęs ir dėl to galėjo neišlaikyti krovinio svorio, prieštarauja VĮ „Tuvtechnika" ataskaitos duomenyse nurodyti trūkumai (b. l. 9), dėl kurių kraną pagal Taisyklių 37 p., 56.4-56.5 p., 56.8 p. turėjo būti uždrausta eksploatuoti. Kadangi VĮ „Tuvtechnika“ esant minėtiems pažeidimams leido eksploatuoti kraną, vėlesnius jos įvertinimus ir toje įmonėje dirbančio specialisto A. K. paaiškinimus teismas turėjo vertinti kritiškai. Šis asmuo paaiškino, kad įvykio vieta neužfiksuota ir jis joje nebuvo, o savo teiginius grindžia prielaidomis. Todėl teigti, kad atsakovas ką nors pažeidė, yra neteisėta ir nepagrįsta (b. l. 130-131). Teismas netinkamai vertino arba nepagrįstai visai nevertino įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovo kranininkas, keldamas krovinį, pažeidė gamintojo nustatytus krano naudojimo reikalavimus ir tik tarp šių neteisėtų pažeidimų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pagal gamintojo nustatytus krano naudojimo instrukcijoje numatytus reikalavimus (b. l. 18-21), ieškovo kranininkas tokio svorio krovinį galėjo kelti tik neišskleidęs strėlės ir esant ne didesniam nei 3,5 m. atstumui nuo krano ašies iki krovinio vidurio. Minėtų Taisyklių 37 p., 96 p., 117.12 p numatyta, kad kranai turi būti instaliuojami ir naudojami gamintojo numatytomis sąlygomis pagal gamintojo instrukcijose nurodytus reikalavimus ir nepažeidžiant gamintojo numatyto krano darbo režimo, kad strėlės padėtis turi būti tokia, kaip numatyta naudojimo instrukcijoje, kad už tokių veiksmų tinkamą atlikimą yra atsakingas tik kranininkas. Liudytojai patvirtino, kad kranininkas nesilaikė gamintojo instrukcijose nustatytų krovinio kėlimo atstumų ir krano strėlės būsenos (liudytojai S. B. - b. l. 129-130, A. J. – b. l. - b. l. 128-129, R. M. - b. l 72, R. D. – b. l. 123-124). Iš nuotraukų (b. l. 53) matyti, kad po įvykio krano strėlė yra pilnai išleista ir keltas krovinys nėra nukabintas. Iš krano naudojimo schemos (b. l. 11) matyti, jog keliant tokio svorio krovinį, atstumas nuo krano ašies iki krovinio vidurio negali būti didesnis nei 3,5 m. bei, atsižvelgiant į krovinio gabaritus, yra neįmanoma krovinio kelti 3,5 m. atstumu. Panevėžio kranų kranininkas A. K. parodė, jog atjungti krano kėlimo galios ribotuvą gali pats kranininkas rankiniu būdu. Todėl teismas turėjo padaryti išvadą, kad ieškovo kranininkas, keldamas tokį svorio krovinį 7-8 m. atstumu, atjungė krano kėlimo galios ribotuvą, dėl ko lūžo posūkio mechanizmas. Taip pat svarbi aplinkybė yra ir ta, jog Panevėžio kranų kranininkas (b. l. 129-130) nurodė, kad ieškovo kranas stovėjo ne tiesiai, kas sutampa su ataskaitoje nurodytu trūkumu apie išblukusį gulsčiuką, be ko neįmanoma krano pastatyti tiesiai, dėl ko jis, keldamas tokį krovinį, paslinko į šoną ir lūžo posūkio mechanizmas. Ieškovo kranininko parodymai, kad automobilis pajudėjo, yra vertintini kritiškai, nes jie nenuoseklūs, prieštarauja kitų liudytojų parodymams, kurie nurodė, kad automobilio vairuotojas buvo šalia automobilio. Pagal minėtų Taisyklių 117.14 p., 118.11 p., vairuotojui būnant automobilyje kranininkui buvo draudžiama kelti krovinį. Todėl teismas turėjo ieškinį atmesti ieškovui pagal CK 6.519 straipsnio reikalavimus neįrodžius atsakovo kaltės dėl žalos atsiradimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Įrodymai ir bylos aplinkybės, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos ir įvertintos CPK nustatyta tvarka (CPK 177 str. 1 d., 2 d., 185 str.). Byloje buvo nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės, kurių pagrindu pagrįstai nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo darbuotojo, darbų vadovo M. P. veiksmų ir įvykio, dėl kurio buvo sugadintas ieškovo autokranas ir padaryta žala. Teismas padarė pagrįstas išvadas, paremtas nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis. Todėl teismo išvados yra teisingos, ieškinys iš dalies patenkintas pagrįstai.

Apeliacinis skundas tenkintinas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas naikintinas, o, kadangi byloje surinkta pakankamai duomenų bylą išnagrinėti iš esmės, panaikinus skundžiamą sprendimą, priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese (CPK 176 str. - 185 str.), netinkamai ir nepilnai nustatė reikšmingas teisingam šio ginčo išsprendimui faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas – CK 6.248 str., 6.512 str., 6.519 str.., dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str., 329 str. 2 d.).

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad tarp šalių laikotarpyje nuo 2006-06-30 iki 2006-07-05, nors rašytinė sutartis ir nebuvo sudaryta, buvo susiklostę teisiniai santykiai, pagal pradmenis ir esmę atitinkantys transporto priemonės – keltuvo (autokrano) - nuomos teikiant vairavimo paslaugas sutarties teisiniams santykiams (b. l. 9-25). Šiuo pagrindu keltuvas 2006-07-05 dieną buvo išnuomotas atsakovui. Ieškovo kranininkas R. D. iškrovinėjo metalines sijas iš R. V. įmonei priklausančio automobilio „Renault“ atsakovo statybos aikštelėje adresu Darbo a. 7, Panevėžyje, kurioje atsakovas vykdė statybos darbus kaip generalinis rangovas. Ieškovo krano vairuotojui R. D. bekeliant krovinį iš automobilio „Renault“ įvyko niekur objektyviai nefiksuotas ir netirtas įvykis, po kurio buvo apgadintas ieškovui priklausantis autokranas: suiro krano sukamosios dalies žiedas, deformuota strėlės pošaknio konsolė, metalo lakštų suvirinimo siūlės šone plyšę ir yra lokalinė deformacija laikančioje strėlės pošaknio traversoje, yra pažeidimai hidrosistemos sąrankos posūkio žiede, deformuota kabina, išdužę kabinos stiklai, pažeisti prietaisai kabinoje (b. l. 31-32). Šalys neteisėtus veiksmus, dėl kurių buvo apgadintas autokranas, ir juos padariusius asmenis aiškina ir nurodo skirtingai. Ieškovas nurodo, kad 37 118,25 Lt kainavę keltuvo sugadinimai atsirado dėl krano kėlimo sistemos, apkrautos darbiniu krūviu, patirto dinaminio šoninio (smūginio) apkrovimo, kai pakeltų sijų galas užkliuvo už automobilio rungų ir trečiajam asmeniui priklausantis automobilis visą krovinį truktelėjo jo važiavimo į priekį kryptimi, pajudėjęs krovinys į kairę pusę autokrano atžvilgiu palaužė ieškovo autokrano strėlę kairėn, kuri dėl lūžio jau nebegrįžo į savo priminę padėtį, toliau automobiliui sustojus ir bandant greitai pajudėti atgal kabančios metalinės sijos atsitrenkė į trečiojo asmens automobilio kabinos viršutinę dalį ir užsikabino už automobilio oro filtro. Ieškovo nuomone, atsakovo paskirtas darbų vadovas M. P. nesilaikė Taisyklių 84, 86 p. reikalavimų, sijų iškrovimo metu nebuvo darbo vietoje statybų objekte, pažeidė kėlimo kranų saugaus naudojimo taisykles, dėl ko ieškovas patyrė žalą. Atsakovas teigia priešingai, kad jo kaltė pagal CK 6.519 str. nepreziumuojama, o ieškovas neįrodė, kad dėl žalos atsiradimo yra atsakovo kaltė, kad pagal Taisyklių 116 punktą kėlimo kranų darbų vadovą turėjo paskirti ieškovas bei kad to nepadarius atsakingu už saugų darbą ir žalą liko pats keltuvo mašinistas. Tuo atveju, jeigu vadovas buvo paskirtas atsakovo, tai ieškovo kranininkasiš viso neturėjo teisės kelti krovinio objekte nesant paskirtojo darbų vadovo, be to, autokranui buvo nustatyti tokie trūkumai kaip priekinių atramų šarnyrų laisvumas, išblukęs gulsčiukas, lynas prie artimos nudilimui ribos, dėl kurių pagal Taisyklių 37 p., 56.4-56.5 p., 56.8 p. keltuvą eksploatuoti iš viso turėjo būti uždrausta. Be to, kranininkas, keldamas krovinį, pažeidė gamintojo nustatytus krano naudojimo reikalavimus, nes kėlė per sunkų krovinį išskleista strėle, ir būtent tarp šių neteisėtų paties ieškovo veiksmų ir padarytų pažeidimų bei kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus iš esmės vertina pagrįstais ir mano, kad jie sudaro pakankamą pagrindą tenkinti apeliacinį skundą ir ieškinį atmesti. Ši išvada daroma vadovaujantis šiais motyvais.

Teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, turėjo nustatyti civilinės atsakomybės kilimo sąlygas: 1) žalos buvimo faktą (CK 6.249 str.), 2) padariusio žalą asmens neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.), 4) kaltę (CK 6.248 str.). CPK 178 straipsnyje bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo Teisėjų Senato 2004-12-30 nutarime Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 7 punkte nurodyta, kad kiek­vie­na ša­lis tu­ri įro­dy­ti ap­lin­ky­bes, ku­rio­mis re­mia­si sa­vo rei­ka­la­vi­mams bei at­si­kir­ti­mams pa­grįs­ti, iš­sky­rus ap­lin­ky­bes, ku­rių ne­rei­kia įro­di­nė­ti (CPK 12, 178 str.) [...] įro­di­nė­ji­mo pa­rei­ga įvyk­do­ma nu­ro­dant tei­siš­kai reikš­min­gus fak­tus ir juos pa­tvir­ti­nan­čius įro­dy­mus, ren­kant ir pa­tei­kiant įro­dy­mus. Ša­liai ne­įvyk­džius įro­di­nė­ji­mo pa­rei­gos, teis­mas ga­li pri­pa­žin­ti ne­įro­dy­to­mis ap­lin­ky­bes, ku­rio­mis ji re­mia­si.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas pagal ieškinyje išdėstytas faktines bylos aplinkybes neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinį tenkinti nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo (CPK 185 str.). CK XXVIII skyriaus normos, reglamentuojančios nuomos, tame tarpe – ir Transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, teisinius santykius nenumato, kad rašytinės nuomos sutarties formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia (CK 1.93 str.). Todėl pagal byloje esančių įrodymų visumą daroma išvada, jog, nors tarp šalių nebuvo sudaryta raštinė sutartis, tačiau šalys iš esmės pripažįsta, kad laikotarpyje nuo 2006-06-30 iki 2006-07-05 tarp jų buvo susiklostę teisiniai santykiai, pagal pradmenis ir esmę atitinkantys transporto priemonės nuomos teikiant vairavimo paslaugas sutarties teisiniams santykiams (CK 6.512 str., 6.513 str.). Būtent šiuo pagrindu minėtas ieškovo autokranas 2006-07-05 buvo išnuomotas atsakovui, ieškovo autokrano vairuotojas R. D. vykdė metalinių sijų iškrovimo darbus iš R. V. įmonei priklausančio automobilio „Renault“ atsakovo vykdomų darbų statybos aikštelėje. Kadangi rašytinės sutarties nėra ir šalių nesusitarta kitaip, tai pagal šios rūšies nuomos sutartį reguliuojančius įstatymus, būtent nuomotojo (ieškovo) pareiga buvo per visą nuomos laikotarpį užtikrinti tinkamą išnuomotos transporto priemonės techninę būklę, teikti vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, kurios leistų užtikrinti jos normalų ir saugų eksploatavimą (CK 6.514, 6.515 str.). Ieškovo pareiginių nuostatų Nr. 8 „Dėl automobilinio krano mašinisto – plataus profilio statybininko“ 1.51-1.5.5 p., 2.3 p. numatyta, kad tinkamai fiksuoti įvykį ir informuoti atitinkamas institucijas apie turėjo būtent ieškovo mašinistas, tačiau tai nebuvo padaryta. Kaip nurodo liudytojai, ieškovo vadovai nurodė išgabenti kraną iš įvykio vietos, dėl ko pats ieškovas yra kaltas kad faktinė situacija tinkamai nebuvo užfiksuota. Neužtikrinus įvykio vietos išsaugojimo iki atitinkamų specialistų iškvietimo, neužfiksavus faktinės situacijos ir objektyvių įvykio duomenų ir pėdsakų įvykio vietoje, kad vėliau būtų galima nustatyti įvykio mechanizmą, jo kilimo priežastis, įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų teisėtumą ir kitas svarbias aplinkybes, buvo prarasta svarbių objektyvių įrodymų gavimo galimybė. Būtent dėl šių motyvų ieškovas nepalaikė prašymo skirti ekspertizę įvykio kilimo priežastims nustatyti. Todėl apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, ką patvirtina ir liudytojų paaiškinimai, kad ieškovas minėtų veiksmų neatliko, nesiėmė priemonių užtikrinti galimus įrodymų išsaugojimą ir tinkamą užfiksavimą, rūpinosi apgadintos mašinos išgabenimu iš statybos aikštelė, ko pasekoje, kilus ginčui, prarado galimybę įrodyti savo teiginius objektyvių duomenų pagrindu. Byloje apklaustų liudytojų paaiškinimai dėl esminių bylos aplinkybių nėra nuoseklūs, išsamūs ir objektyvūs, nes, sprendžiant pagal bylos aplinkybes, jie įvykį matė ne visą, o tam tikras jo dalis, situaciją stebėjo iš skirtingų vietų ir nevienodu atstumu, be to, kad tinkamai įvertinti situaciją jie neturėjo specialių žinių (pvz., betonuotojo ir kranininko turimos žinios apie keltuvo saugią eksploataciją yra nevienodo lygio), kas įtakojo ir parodymų išsamumui, prieštaringumui ir objektyvumui. Todėl liudytojų parodymai vertinami visų byloje esančių įrodymų visumoje, tiek kiek vieni kitiems ir kitiems įrodymams neprieštarauja. Pagal CPK 176 str. 1 d., faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (LAT 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. VMI, Nr. 3K-3-31/1999; 1999-12-13 nutartis civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus m. VMI, Nr. 3K-3-945/1999; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje A. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal bylos įrodymų visumą labiau tikėtina, kad bylos faktinės aplinkybės buvo tokios, kaip jas nurodo atsakovas, o ne ieškovas.

CK 6.256 str. 4 d. numatyta, kad, kai sutartinės prievolės neįvykdo arba netinkamai įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jeigu neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Kaip minėta, sutartis nesudaryta ir kitaip šio klausimo nereglamentuoja. Tačiau Įstatymas, t. y. CK 6.519 str., numato, kad, kai nuomojama teikiant vairavimo paslaugas transporto priemonė žūva arba sugadinama, nuomininkas privalo atlyginti nuomotojui padarytus nuostolius, jeigu nuomotojas įrodo, kad transporto priemonė žuvo ar buvo sugadinta dėl aplinkybių, už kurias atsako nuomininkas. Todėl apeliantas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad atsakovo kaltė šiuo atveju nėra preziumuojama ir ją bei aplinkybes, už kurias atsakovo nuomininkas (atsakovas), turėjo įrodyti ieškovas. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas šių aplinkybių neįrodė.

Ieškovas įrodinėja ir teismas nurodė nustatęs, kad ieškovo keltuvas buvo apgadintas dėl atsakovo ir jo paskirtojo kranų kėlimo vadovo M. P. neteisėtų veiksmų ir kaltės bei dėl to, kad atsakovas neužtikrino Taisyklių reikalavimų laikymosi prietaisui dirbant. Pagal Taisyklių 116 p., kranų savininkas ir darbdavys privalėjo sutartyje numatyti, kuris skirs atsakingus asmenis. Tokio susitarimo nėra. Tačiau tretysis asmuo M. P. faktiškai pripažįsta, kad kėlimo kranų darbams, tame tarpe – ir minėto krano darbams iki įvykio dienos, faktiškai vadovavo. Taip pat jis pripažįsta, kad įvykio rytą ieškovo kranininkui liepė pasiruošti iškrauti metalinių sijų krovinį. Statybvietėje, kur dirbo nuomojamas autokranas, rangos darbus kaip generalinis rangovas atlikinėjo AB „PST“ (atsakovas), kuris rangos statybos darbų vadovu 2006-06-06 direktoriaus įsakymu Nr. 117 paskyrė M. P., kuris kartu turėjo teisę atlikti ir kėlimo kranų darbų vadovo darbą (b. 1. 28, 29). Būtent šis asmuo ėmėsi priemonių įvykio vietai išsaugoti ir užfiksuoti. Nepateikta įrodymų, kad minėtame statybos objekte kranų kėlimo darbams vadovauti būtų buvęs paskirtas kitas asmuo. Todėl iš šių įrodymų visumos teisėjų kolegija sprendžia, kad kėlimo kranų darbų vadovu buvo paskirtas atsakovo darbuotojas M. P.. Pagal statybos darbų vadovo pareiginių nuostatų 10 p., 16 p., 26.7 p., Taisyklių 84 p., jo pareiga buvo tinkamai planuoti, koordinuoti, prižiūrėti darbus, užtikrinti jų saugų atlikimą, organizuoti ir vadovauti darbams kranų darbo ir krovinio iškrovimo vietoje, tinkamai fiksuoti įvykį, informuoti atitinkamas institucijas apie įvykį (b. 1. 100-104). Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad minėtas asmuo šias ar kitas savo pareigas dėl aprašyto virš įvykio iškraunant sijas pažeidė, netinkamai vykdė ar visai nevykdė bei kad tai buvo priežastimi įvykiui, kurio metu buvo apgadintas ieškovo autokranas, kilti. Byloje neginčijama, kad minėtų sijų iškrovimo metu kėlimo kranų darbų vadovo M. P. įvykio vietoje nebuvo ir jis nebuvo davęs nurodymo ieškovo kranininkui iškrauti metalines sijas be jo. Dėl generalinio rangovo statybos darbų vadovui pavestų pareigų ir darbų apimties neprotinga reikalauti, kad jis nuolat būtų statybos objekte, nes yra pareigų ir reikalų, dėl kurių sprendimus reikia priimti ir išvykus iš statybos aikštelės. Bylos duomenys patvirtina, kad M. P. prieš išvykdamas ieškovo kranininką įspėjo apie atvyksiantį krovinį, kurį reikės iškrauti bei liepė tinkamai pasiruošti iškrovimo darbams, bet ne juos atlikinėti be jo (b. l. 122-131). Šias aplinkybes aptvirtino liudytojai R. D., A. J. (b. l. 123-124, 128-129). Nesant kėlimo kranų darbų vadovo, kranininkas turėjo jo sulaukti ir neturėjo teisės kelti krovinio, nes pagal virš minėtų norminių aktų reikalavimus kėlimo kranų darbų vadovas privalo būti kėlimo momentu. Kadangi ieškovo mašinistas savo iniciatyva ir be kėlimo kranų darbų vadovo tiesioginio nurodymo savarankiškai atlikinėjo metalinių sijų iškrovimo darbus, tai jis pats ir prisiėmė šio krovinio iškėlimo rizikos padarinius.

Nors įvykio aplinkybės nustatyta tvarka neužfiksuotos ir nėra objektyvių duomenų spręsti apie įvykio kilimo priežastis ir mechanizmą, tačiau byloje yra įrodymų, kad autokranas, nors pagal 2006-10-25 VĮ „Tuvtechnika“ aktą buvo pripažintas tinkamu naudoti, tačiau turėjo nusidėvėjimo požymių (b. l. 9): priekinių atramų šarnyrų laisvumas, išblukęs gulsčiukas, lynas prie artimos nudilimui ribos. Išblukęs posvyrio rodiklis galėjo įtakoti netiesiam keltuvo pastatymui. Liudytojai nurodo, kad gulsčiukas krano padėtį galėjo rodyti netiksliai, kad matė, jog kranas stovėjo ne tiesiai, dėl ko galėjo pradėti jį nešti, bei kad ankstesnėmis dienomis girdėjo keltuvo strėlės girgždėjimą (S. B. paaiškinimai, b. l. 129-130). Nepaneigta, kad 2006-10-25 patikrinimo metu kėlimo įrenginys buvo tokio techninio stovio, kad jo eksploatacija buvo leistina, tačiau, įvykis atsitiko 2006-07-05, t. y. praėjus daugiau nei pusei metų. Nėra įrodymų, kad techninė būklė tuo laikotarpiu buvo tikrinta ir gerinta. Todėl yra galimybė, jog, kaip kad ir teigia apeliantas, autokrano techninis stovis ir trūkumai galėjo pasiekti tokį lygį, kai pagal minėtų Taisyklių 37 p., 56.4-56.5 p., 56.8 p. keltuvą turėjo būti uždrausta eksploatuoti, ir tai buvo viena iš priežasčių įvykiui, kurio metu buvo apgadintas autokranas, kilti. Už tokią aplinkybę atsakovas neatsako (CK 6.519 str.). VĮ „Tuvtechnika“ specialisto A. K. paaiškinimai taip pat neįrodo buvus aplinkybių, už kurias atsako atsakovas, nes specialistas įvykio vietoje nebuvo, objektyvūs įvykio duomenys neužfiksuoti, po avarijos kėlimo galios ribotuvas netikrintas, įvykių mačiusių asmenų paaiškinimai prieštaringi ir nenuoseklūs. A. K. nurodė, kad jo paaiškinimai remiasi tik prielaidomis ir tikimybe, kad automobilis pajudėjo. Tačiau prielaidomis ir spėjimais teismo sprendimas negali būti pagrįstas. Tačiau šis specialistas turimų teisinių techninių žinių pagrindu nurodė, kad už krovinio užkabinimą atsako pats krano vairuotojas, jeigu nėra vadovo bei kad 7-8 m. atstumu keliant 9 tonų krovinį, kaip kad šiuo atveju, kranas jo negalėjo pakelti, o jeigu pakėlė, tai kranininkas rankiniu būdu turėjo užblokuoti kėlimo ribotuvą (b. l. 130-131). Minėtų Taisyklių 37 p., 96 p., 117.12 p. numatyta, kad kranai turi būti instaliuojami ir naudojami gamintojo numatytomis sąlygomis pagal gamintojo instrukcijose nurodytus reikalavimus ir nepažeidžiant gamintojo numatyto krano darbo režimo, kad strėlės padėtis turi būti tokia, kaip numatyta naudojimo instrukcijoje, kad už tokių veiksmų tinkamą atlikimą yra atsakingas kranininkas. Iš nuotraukų (b. l. 53) matyti, kad po įvykio krano strėlė yra pilnai išleista ir keltas krovinys nėra nukabintas, kas sutampa su liudytojų parodymais apie tai, kad, keliant krovinį, strėlė buvo išskleista (S. B.. A. J., R. M., R. D. parodymai – b. l. 72, 123-124, 128-130). Todėl apeliantas pagrįstai nurodo, kad sunkesnio negu leistina krovinio kėlimas, taip pat tokio svorio krovinio kėlimas išskleidus strėlę ir esant didesniam nei 3,5 m. atstumui nuo krano ašies iki krovinio vidurio, pažeidė gamintojo nustatytus krano naudojimo instrukcijos reikalavimus, kas taip pat galėjo būti priežastimi kilti neigiamoms ieškovui pasekmėms. Nors nėra neginčijamų įrodymų, tačiau, jeigu, kaip aiškina ieškovo kranininkas, trečiojo asmens automobilis, iš kurio buvo atliekami iškrovimo darbai, pajudėjo iš vietos, tai būtent pats kranininkas ir pažeidė Taisyklių 117.14 p., 118.11 p. reikalavimus, draudžiančius kranininkui kelti krovinį, kol automobilio vairuotojas yra kabinoje.

Ieškovo pateikti įrodymai dėl žalos dydžio būtų pakankami ir patikimi žalos dydžiui įrodyti, nes atsakovas jų leistinais įrodymais nepaneigė. Kadangi dėl virš nurodytų motyvų neįrodytos kitos virš minėtos civilinės atsakomybės sąlygos, išsamiau dėl žalos dydžio ir kitų civilinės atsakomybės aspektų teisėjų kolegija nepasisako.

Kadangi ieškinys atmetamas, iš ieškovo atsakovui, kurio naudai priimamas sprendimas, ir valstybei priteisiamos turėtos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 4 d., 96 str., 98 str., b. l. 2, 149, 156).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu ir CPK 326 str. 2 p.

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo UAB „Intrapako“ statybų centras ieškinį atsakovui AB „Panevėžio statybos trestas“ dėl nuostolių atlyginimo atmesti.

Priteisti iš UAB „Intrapako“ statybų centras (į. k. 1485 34292, Janonio g. 3, Panevėžys, a. s. (duomenys neskelbtini) AB SEV Vilniaus bankas):

-AB „Panevėžio statybos trestas“ (Puzino g. 1, Panevėžys, a. s. (duomenys neskelbtini) AB SEB Vilniaus bankas) 780 (septynis šimtus aštuoniasdešimt )Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą;

-į valstybės pajamas – 24 (dvidešimt keturis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.