Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-07-11 · Civilinė byla Nr. 2A-585/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-11
Bylos Nr.
2A-585/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas
Ieškovas
P. J.
Atsakovas
V. B.
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-585/2013 (S)Proceso Nr. 2-55-3-01753-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 63.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės P. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2949-302/2012 pagal ieškovės P. J. ieškinį atsakovui V. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 222 280 Lt skolos, 373 430 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas pagal 2003 m. birželio 1 d. skolos sutartį įsipareigojo ieškovei iki 2003 m. spalio 1 d. grąžinti pasiskolintą 42 869 JAV dol. sumą ir sumokėti priskaičiuotas iki šios datos palūkanas – 5 007 JAV dol. (šalių nustatytas valiutos kursas 1 JAV dol. = 4 Lt), iš viso 191 504 Lt. Šalių bendru sutarimu atsakovo prievolių įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2004 m. sausio 7 d., o vėliau dar iki 2004 m. liepos 1 d. Ieškovės teigimu, šalys sutartyje užfiksavo, kad 2004 m. gegužės 1 d. skolos suma sudaro 55 570 JAV dol. (222 280 Lt). Šią sumą atsakovas turėjo sumokėti iki 2005 m. gegužės 31 d., tačiau to nepadarė. Ieškovė pažymėjo, kad pagal sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 2,8 proc. dydžio mėnesines palūkanas nuo pasiskolintos sumos. Ieškovės paskaičiavimu, už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2011 m. birželio 20 d. palūkanos sudaro 373 430 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 222 280 Lt paskolos, 89 912 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Teismas nustatė, kad 2004 m. gegužės 1 d. atsakovo skola ieškovei sudarė 55 570 JAV dol., kurią atsakovas turėjo grąžinti ieškovei iki 2005 m. gegužės 31 d. Kadangi atsakovas neįrodė, kad po šio termino būtų grąžinęs ieškovei bent dalį skolos, teismas patenkino ieškovės reikalavimą dėl nurodytos skolos priteisimo.

Teismas nurodė, kad 2003 m. birželio 1 d. skolos sutartyje numatyta už naudojimąsi paskola mokėti 2,8 proc. dydžio mėnesines palūkanas, ši sutartis galiojo iki 2005 m. gegužės 31 d, o šių palūkanų atsakovas nemokėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d., nes iki šios datos palūkanos buvo įskaičiuotos į bendrą skolos 222 280 Lt sumą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė sutarties galiojimo laikotarpiu šalių sutartų palūkanų už naudojimąsi paskola, t. y. palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją, priteisti neprašė, tačiau prašė priteisti palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2011 m. birželio 20 d., t. y. prašė priteisti kompensavimo funkciją atliekančias palūkanas. CK 6.874 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Teismas, nustatęs, kad atsakovas praleido sutartyje nustatytą terminą grąžinti paskolą, konstatavo, jog paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip minimalių kreditoriaus nuostolių dėl termino grąžinti paskolą praleidimo mokėjimo. Teismas nurodė, kad šalių sudarytoje sutartyje nebuvo nustatytos palūkanos, mokėtinos po sutarties termino pasibaigimo (iki paskolos grąžinimo dienos), todėl pagal CK 6.872 straipsnį jos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo dieną. Teismas, remdamasis Lietuvos banko interneto puslapyje viešai paskelbta vidutine metų palūkanų norma litais (8,09 proc. fiziniams asmenims, skolinant pinigus nuo 1 iki 5 metų laikotarpio), už naudojimąsi skolintais pinigais priteisė ieškovei iš atsakovo 89 912 Lt (222 280 Lt x 8,09 proc. x 5 m.) palūkanų. Kitą ieškovės reikalavimo dalį dėl palūkanų teismas atmetė, ieškovei neįrodžius jos dydžio, t. y. nepateikus į bylą įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad dėl ieškovės nurodyto palūkanų dydžio šalys buvo susitarusios pasirašydamos sutartį arba sutarties vykdymo eigoje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimo dalį dėl 89 912 Lt palūkanų priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovo 373 430 Lt sutartinių palūkanų, priskaičiuotų už penkerius metus iki kreipimosi į teismą dienos (iki 2011 m. birželio 20 d.) bei 2,8 proc. mėnesinių palūkanų nuo negrąžintos skolos dalies už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki skolos grąžinimo. Nurodo, kad teismas pripažino faktą, kad šalių sudarytoje sutartyje už naudojimąsi paskola buvo numatytos 2,8 proc. dydžio mėnesinės palūkanos. Tačiau teismas konstatavo, kad sutartyje nebuvo numatytos palūkanos, mokėtinos po sutarties termino pasibaigimo, ir, vadovaudamasis CK 6.872 straipsniu, jas nustatė pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo dieną. Apeliantės nuomone, ši teismo išvada yra nepagrįsta ir prieštarauja prieš tai teismo konstatuotai aplinkybei dėl 2,8 proc. mėnesinių palūkanų, nes yra akivaizdu, kad nustatytu terminu paskolos negrąžinęs atsakovas ir toliau ja naudojasi, todėl už naudojimąsi paskola ir po sutarties pasibaigimo privalo mokėti sutartyje sulygtas palūkanas, net jeigu jos šiuo atveju atlieka kompensavimo funkciją. Apeliantės teigimu, CK 6.872 straipsnis reglamentuoja ne kompensacinių, o mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, kai jos nenumatytos sutartyje, paskaičiavimo tvarką. Nagrinėjamu atveju sutartyje buvo sutarta dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydžio, todėl teismas nepagrįstai taikė CK 6.872 straipsnį, sumažindamas sutartines palūkanas. Apeliantės teigimu, ieškinyje, atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 9 d.) buvo nurodytos sutartinės palūkanos (373 430 Lt) už penkerius metus iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. palūkanos, kurias galima realiai įvertinti. Kadangi pagal CK 6.874 straipsnį palūkanos turi būti mokamos iki skolos grąžinimo dienos, o teismas šio klausimo nesprendė, nurodydamas, kad ieškovė to nereikalavo, apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo priteisti sutartines palūkanas ir nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško skolos grąžinimo. Apeliantės nuomone, pagal CPK 312 straipsnį toks reikalavimo patikslinimas nelaikytinas nauju reikalavimu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos prieštarauja ne tik CK 6.874 straipsnio nuostatoms, bet ir yra aiškiai per didelės, neatliekančios realios kompensacinės funkcijos. CK 6.872 straipsnyje nustatyta, kad sutartinės palūkanos gali būti skaičiuojamos tik už naudojimąsi suteikta paskola, t. y. nuo suteiktos paskolos sumos. Atsakovo teigimu, apeliantės suteiktos paskolos suma yra 126 650 Lt, o likusi suma iš nurodytos 222 280 Lt skolos yra atsakovo ieškovei nesumokėtos palūkanos (95 630 Lt), tačiau ne apeliantės atsakovui perduoti pinigai. Atsakovo nuomone, skundžiamu sprendimu iš jo jau yra priteista didelė palūkanų suma, kuriai reikalauti apeliantė praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 9 d.). Dėl šios priežasties akivaizdu, kad apeliantės reikalavimas priteisti sutartines (ne baudines) palūkanas ne tik nuo faktiškai suteiktos paskolos sumos, bet ir nuo pačių sutartinių palūkanų, yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštaraujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams. Atsakovas teigia, kad apeliantės pasiūlytas 2,8 proc. mėnesinių palūkanų dydis net kelis kartus viršijo sutarties sudarymo metu galiojančias bankų taikytas palūkanų normas. Įvertinus aplinkybę, kad apeliantė faktiškai atsakovui suteikė tik 126 650 Lt paskolą, bendras jau priteistų ir apeliantės dar reikalaujamų priteisti palūkanų dydis sudaro net 469 060 Lt, t. y. beveik keturis kartus viršija pačios paskolos sumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos duomenimis, ieškovė su atsakovu 2003 m. birželio 1 d. sudarė skolos sutartį, pagal kurią atsakovas pasiskolino iš ieškovės 42 869 JAV dol., mokant 2,8 proc. palūkanas, ir įsipareigojo iki 2003 m. spalio 1 d. grąžinti ieškovei visą sumą, t. y. 47 876 JAV dol. (šalių nustatytas valiutos kursas 1 JAV dol. = 4 Lt) (b. l. 5). Vėliau šalys bendru sutarimu pratęsdavo paskolos sumos grąžinimo terminus, sukonkretindamos paskolos sumą ir priskaičiuotas palūkanas bei užfiksuodamos tai pačioje sutartyje. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai ir iki minėtos 2003 m. birželio 1 d. skolos sutarties sudarymo, o, atsakovo teigimu, bendra atsakovo pasiskolintų pinigų suma didėjo skolinant atsakovui priskaičiuotas mokėti ieškovei palūkanas (b. l. 19-24). Tačiau ši aplinkybė nėra labai svarbi nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti, kadangi šalys 2003 m. birželio 1 d. skolos sutartyje 2004 m. gegužės 1 d. galutinai užfiksavo pirminių paskolos sutarčių pagrindu ir šios skolos sutarties pagrindu ieškovės atsakovui paskolintų pinigų ir priskaičiuotų palūkanų sumą – 55 570 JAV dol. (t. y. 222 280 Lt), kurią laikė bendra atsakovo skola ieškovei. Šalys susitarė, kad galutinis paskolos grąžinimo terminas yra 2005 m. gegužės 31 d.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas pagal šalių 2003 m. birželio 1 d. skolos sutartį liko skolingas ieškovei 222 280 Lt sumą, o ne 126 650 Lt, kaip teigė atsakovas, patenkino ieškinio reikalavimą dėl 222 280 Lt skolos priteisimo. Kadangi sprendimo dalis dėl 222 280 Lt skolos priteisimo nebuvo apskųsta apeliaciniu skundu, pagal CPK 279 straipsnio 1 dalį ši sprendimo dalis įsiteisėjo pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, todėl teisėjų kolegija dėl jos nepasisako.

Ieškovė, vadovaudamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašė taip pat priteisti jai iš atsakovo 373 430 Lt sutartyje nustatytų palūkanų už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2011 m. birželio 20 d. ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 35).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo, t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi, funkciją (CK 6.37 str. 1 d., 6.872 str.) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 str.). Kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, o mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė 2003 m. birželio 1 d. skolos sutarties galiojimo laikotarpiu šalių sutartų palūkanų už naudojimąsi paskola, t. y. palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją, priteisti neprašė, tačiau prašė priteisti palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2011 m. birželio 20 d., t. y. kompensavimo funkciją atliekančias palūkanas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iškovė prašė teismo priteisti būtent kompensavimo funkciją atliekančias palūkanas. Šią išvadą pagrindžia šios aplinkybės: pati ieškovė, prašydama priteisti 373 430 Lt palūkanų už penkerių metų laikotarpį iki ieškinio teismui pateikimo, vadovavosi CK 6.210 straipsniu, kuriame nustatytos palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją; ieškovė prašė priteisti palūkanas atsakovui jau pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu; šalių 2003 m. birželio 1 d. skolos sutartyje numatyta, jog 2,8 proc. dydžio mėnesinės palūkanos turi būti mokamos iki šalių nustatyto paskolos grąžinimo termino, o ne iki visiško skolos grąžinimo.

Apeliantės (ieškovės) teigimu, atsakovas, nustatytu terminu negrąžinęs paskolos, toliau ja naudojasi, todėl už naudojimąsi paskola ir po sutarties pasibaigimo privalo mokėti 2003 m. birželio 1 d. skolos sutartyje sulygtas palūkanas, net jeigu jos šiuo atveju atlieka kompensavimo funkciją. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės teiginiais, kadangi, kaip minėta, šalių 2003 m. birželio 1 d. skolos sutartyje numatyta, jog 2,8 proc. dydžio mėnesinės palūkanos už naudojimąsi pinigais turi būti mokamos iki šalių nustatyto paskolos grąžinimo termino, o ne iki visiško skolos grąžinimo, be to, šalys kito pobūdžio, t. y. kompensuojamąją funkciją atliekančių, palūkanų sutartyje nenustatė. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu sutartyje nustatyta, kad palūkanos už naudojimąsi pinigais turi būti mokamos iki visiško skolos grąžinimo, tai, skaičiuojant sutartines palūkanas iki visiško skolos grąžinimo, jos gali atlikti tiek atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją, tiek kreditoriaus minimalių nuostolių, atsiradusių skolininkui laiku negrąžinus pinigų, kompensavimo funkciją. Sutarties šalys gali nustatyti skirtingo dydžio palūkanas, priklausomai nuo jų funkcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003). Nors šalių 2003 m. birželio 1 d. skolos sutartyje numatytos 2,8 proc. dydžio palūkanos nėra konkretizuotos, t. y. konkrečiai nenurodyta, tai palūkanos už naudojimąsi pinigais ar palūkanos už sutartyje nustatytos piniginės prievolės (paskolos grąžinimo) įvykdymo termino praleidimą, iš šios sutarties turinio matyti, kad šalys nustatė ne kompensuojamąją, o mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, nes sutartyje numatyta atsakovo pareiga nustatytas palūkanas sumokėti kartu su paskolos suma iki tam tikro termino. Vadinasi, ieškovė, prašydama priteisti kompensuojamąsias palūkanas, negalėjo remtis šalių 2003 m. birželio 1 d. skolos sutartyje nustatytu palūkanų dydžiu, kadangi, kaip minėta, sutartyje nustatytos kito pobūdžio palūkanos (mokėjimo).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią, jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata taikytina tik tais atvejais, kai šalys nėra susitarusios dėl palūkanų už naudojimąsi paskolos suma (t. y. dėl mokėjimo palūkanų) dydžio ir mokėjimo tvarkos, o ne dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma CK 6.874 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Kadangi, kaip minėta, šalių 2003 m. birželio 1 d. skolos sutartyje nėra numatytos palūkanos už sutartyje nustatytos piniginės prievolės (paskolos grąžinimo) įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos), pirmosios instancijos teismui apskaičiuojant priteistinų kompensuojamųjų palūkanų sumą už penkerių metų laikotarpį, turėjo būti taikomas CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanų dydis, t. y. 5 proc. dydžio metinės palūkanos, o ne paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinė palūkanų norma, galiojusi paskolos sutarties sudarymo metu.

Apeliantė apeliaciniame skunde iškėlė naują reikalavimą priteisti iš atsakovo 2,8 proc. dydžio mėnesines palūkanas nuo negrąžintos skolos dalies už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki skolos grąžinimo (CK 6.874 str. 1 d.). Byloje nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme prašė priteisti iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas už konkretų laikotarpį, t. y. už penkerius metus iki kreipimosi į teismą dienos. Reikalavimas priteisti šias palūkanas iki visiško paskolos grąžinimo nebuvo pareikštas. Apeliantė (ieškovė) šį reikalavimą pareiškė apeliacinės instancijos teismui po to, kai pirmosios instancijos teismas atkreipė ieškovės dėmesį į tai, kad palūkanos turėjo būti mokamos iki pat pagrindinės prievolės įvykdymo, tačiau ieškovė jas prašė priteisti iki ieškinio teismui surašymo dienos. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės nuomone, kad pagal CPK 312 straipsnį toks reikalavimas nelaikytinas nauju, todėl ieškovės naujo reikalavimo nenagrinėja.

Nustatytas pirmosios instancijos teismo materialiųjų teisės normų pažeidimas blogina apeliantės (ieškovės) padėtį, nes vietoj pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovo priteistų 89 912 Lt palūkanų, turėjo būti priteisti 55 570 Lt (222 280 Lt x 5 proc. x 5 m.), tačiau CPK 313 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Dėl šios priežasties, darant išvadą dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, į minėtą pažeidimą neatsižvelgiama.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kiti (t. y. nesusiję su CK 6.874 straipsnio 1 dalies netinkamu taikymu) apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti arba keisti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 313 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiKonstantinas Gurinas Danguolė Martinavičienė Donatas Šernas