Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2007-11-06 · Civilinė byla Nr. 2A-514/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Data
2007-11-06
Bylos Nr.
2A-514/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Donatas Šernas, Vincas Verseckas
Ieškovas
V. G.
Atsakovas
R. G.
Trečiasis asmuo
V. V., B. K.
Kategorijos
  • 75.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-514/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 75.6, 121.20 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Donato Šerno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,dalyvaujant ieškovei V. G. ,ieškovės atstovui adv. Albertui Trumpuliui,atsakovui R. G. ,atsakovo atstovei adv. Rūtai Brazauskienei,tretiesiems asmenims: V. V. , B. K. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-309-524/2007 pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovui R. G. , dalyvaujant tretiesiems asmenims V. V. ir B. K. , dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė V. G. ieškiniu prašė pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe 49/100 dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini), bei pripažinti šio namo dovanojimo sutartį, sudarytą tarp J. G. ir jos sutuoktinio R. G. , negaliojančia. Nurodė, kad gyvenamojo namo statybas pradėjo 1999 m., būdama santuokoje su atsakovu, 2000 m. pradėjo jame gyventi. Namas buvo statomas ir įrengiamas už santaupas bei pinigus, gautus pardavus šeimos butą Klaipėdoje, ieškovės mamos dovanotus pinigus, paimtą paskolą, ieškovės uždirbtus pinigus. Prasidėjus jos ir atsakovo skyrybų bylai ji sužinojo, kad namas nuosavybės teise priklausė atsakovo tėvui, kuris dovanojimo sutartimi perleido jį atsakovui. Nurodė, kad atsakovo tėvas niekada nebuvo dovanoto turto savininkas, jo statybai lėšų neturėjo, todėl dovanojimo sandoris prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai. Dublike papildomai nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jo tėvas turėtas pinigines lėšas skyrė namo statybai. Atsakovo argumentai, jog ieškovė nedirbo ir neprisidėjo prie šeimos materialinės gerovės kūrimo, nepagrįsti, nes ji, turėdama patentą, teikė paslaugas poilsiautojams.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia 2001 m. spalio 12 d. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 49/100 dalių dovanojimo R. G. sutartį ir šį turtą pripažino bendrąja R. G. ir V. G. nuosavybe, priteisė iš R. G. 1 000 Lt sumokėto žyminio mokesčio V. G. ir 6 229,63 Lt žyminio mokesčio bei 37,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovo dovanų gauta namo dalis buvo sukurta sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu. Pagal CK 4.47 straipsnio nuostatas nuosavybės teisė įgijama pagaminant naują daiktą. Šiuo atveju nuosavybės teisė į namo dalį atsirado jį pastačius. Kadangi ginčo namo dalis buvo statoma atsakovo tėvui priklausančiame sklype, statybos leidimas buvo išduotas sklypo savininkui, tačiau tai nepaneigia fakto, kad ieškovės ir atsakovo šeima šios namo dalies statyboms panaudojo pinigus, gautus už parduotą jiems abiem priklausantį butą bei bendrai pasiskolintas lėšas. Ginčo šalys pardavė jų bendrai įsigytą butą ir kartu statėsi namo dalį. Pastatytoje namo dalyje buvo deklaruota šeimos narių gyvenamoji vieta, pasistatytame name jie vertėsi verslu. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad dovanojimo sutartimi turtas faktiškai nebuvo perleistas, tai buvo tik formalus sandoris, o realiai daiktas buvo sukurtas bendromis sutuoktinių lėšomis. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė jai priklausančią namo dalį būtų perleidusi atsakovo tėvui. Priešingai, teismo posėdyje liudiję liudytojai patvirtino, kad šeima statėsi bendrą būstą, investavo į jį bendrai uždirbtas lėšas. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovės finansinis indėlis buvo mažesnis, nes įstatyme yra įtvirtinta sutuoktinių lygių dalių prezumpcija, kuri reiškia, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios nepriklausomai nuo jų indėlio į bendrą nuosavybę. Tai, kad ieškovės motina padovanojo jai lėšas po to, kai namo statyba buvo užbaigta, nepaneigia ieškovės motyvo, kad šie pinigai buvo reikalingi namui išlaikyti bei priežiūrėti. Teismas įvertino ir tai, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas tuo metu, kai sutuoktinių santykiai visiškai pablogėjo (tai nurodyta ieškinyje dėl santuokos nutraukimo), todėl veiksmai sudarant dovanojimo sandorį negali būti laikomi sąžiningais. Kadangi atsakovo tėvas, perleisdamas ginčo namo dalį, neturėjo nuosavybės teisės į ją, šis sandoris negalėjo sukelti atsakovui teisinių pasekmių, todėl vadovaujantis CK 1.80 straipsnio nuostatomis jis pripažintinas negaliojančiu. Statybos leidimas ir namo pripažinimo tinkamu naudotis aktas pagal CK 4.47 straipsnio nuostatas nelaikytini nuosavybės atsiradimo pagrindais. Tai, kad ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi ruošiant statybos dokumenus, nesudaro pagrindo atimti iš jos nuosavybės teisės. Teismas taip pat nusprendė, kad šiuo atveju restitucijos taikymas neįmanomas (CK 6.145 straipsnis), o R. G. nuosavybės teisė, įgyta santuokoje, išlieka.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovo R. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (civilinė byla Nr. 3K-3-76/2007) ir CK 3.88 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nurodė, kad ginčas vyksta dėl J. G. asmeninės nuosavybės ir jos perleidimo, o rezoliucinėje sprendimo dalyje nusprendė, kad turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė.Teismas pažeidė CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 4.47 straipsnio nuostatas. Atsakovas sutinka, kad nuosavybės teisės jam atsirado pastačius namą, tačiau pabrėžia, kad civilinės teisės taip pat kyla ir iš administracinių aktų. Ginčo namas buvo pastatytas atsakovo tėvo J. G. žemėje, 2001 m. rugsėjo 14 d. aktu pripažintas tinkamu naudoti. Akte nurodyta, kad išvardinti statiniai ir jų priklausiniai įrengti, atitinka numatytus reikalavimus ir tinka naudoti. Nuosavybės teisės buvo užregistruotos J. G. vardu, o 2001 m. spalio 12 d. dovanojimo sutartimi jis namą padovanojo savo vaikams. Nepagrįstas teismo motyvas, kad atsakovas nepaneigė aplinkybės, jog 2004–2005 metais ieškovės motinos dovanoti pinigai buvo skirti namo remontui bei priežiūrai, nes šie pinigai buvo gauti praėjus keleriems metams po to, kai namas buvo užbaigtas. Teismas nenurodė, kokiu aktu remdamasis nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė tapo namo savininke jau namo statybos metu ir šios savo teisės nenorėjo atsisakyti.Teismas negalėjo dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes sutarties sudarymo metu jokia teisės norma nebuvo pažeista. Be to, pripažinęs sutartį negaliojančia, teismas negalėjo tėvo namo pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes tokia nuosavybe gali būti pripažintas tik turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė.Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tai, jog ieškovės motina 2004–2005 metais padovanojo jai pinigų, sukelia teisines pasekmes atsakovo tėvo J. G. teisėms disponuoti savo nuosavybe 2001 metais ir yra pagrindas J. G. įgytą ir vaikams dovanotą turtą laikyti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas nenustatė, kiek kainavo ginčo namo statyba, kokia buvo panaudotų medžiagų ir statybos darbų kaina, o rėmėsi vien tuo faktu, kad ieškovės motina padovanojo pinigų. Be to, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija taikoma tik sutuoktiniams. Ieškovė nebuvo namo statytojo ir savininko J. G. žmona, todėl teismas negalėjo namo dalį priteisti ieškovei ir atsakovui. Teismas, nusprendęs, kad J. G. praturtėjo ieškovės sąskaita, galėjo jai priteisti iš jo ar jo įpėdinių kompensaciją. Tačiau yra priešingai, nes J. G. sąskaita sutaupė būtent ieškovė ir atsakovas, nes jie galėjo neatlygintinai naudotis namu. Ieškovės motinos 2004–2005 metais padovanoti pinigai negalėjo būti panaudoti namo statybai, nes namas baigtas 2001 metais, be to, nėra įrodymų, kad šie pinigai buvo panaudoti šeimos reikmėms. Byloje yra įrodymų, kad J. G. 1998 m. rugsėjo 15 d. pardavė savo žemės sklypą, už kurį gavo 160 000 Lt, o 50 000 Lt jam padovanojo B. K. . Šiuos pinigus J. G. panaudojo namo statybai. Tai, kad ieškovės motinos padovanoti pinigai negalėjo būti panaudoti namo statybai, patvirtina ir tai, kad statybinės medžiagos buvo įgytos 1999–2000 metais, o pinigai dovanoti 2004-2005 metais.

Atsiliepimas

Ieškovė V. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo R. G. apeliacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovo tėvo sklype pastatyta 49/100 namo dalis yra bendroji ieškovės ir atsakovo nuosavybė, nes ji buvo statyta iš bendrų ieškovės ir atsakovo lėšų. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad ši namo dalis priklauso jiems abiem. Tai, kad namo dalis buvo įregistruota atsakovo tėvo vardu, nepaneigia fakto, kad ieškovas su atsakove bendrai sukūrė nekilnojamąjį daiktą ir įgijo nuosavybės teises į jį. Teismas taip pat pagrįstai panaikino atsakovo tėvo dovanojimo sutartį atsakovui, nes J. G. , nebūdamas turto savininkas, negalėjo padovanoti jam nepriklausančio turto. Ši sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovo nurodomomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, sprendžiant šį ginčą, vadovautis negalima, nes jos priimtos kitokio pobūdžio bylose. Be to, atsakovo nurodomi administraciniai aktai nesukuria nuosavybės teisių, o tik pavirtina, kad namas yra tinkamas naudoti. Atsakovo argumentas, kad teismas nenustatė, kiek kainavo namo statyba, nėra reikšmingas, nes teismas nustatė, kad namas buvo pastatytas būnant santuokoje, todėl nėra svarbu, kiek kiekvienas iš sutuoktinių prisidėjo prie nuosavybės sukūrimo.

Tretieji asmenys V. V. ir B. K. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, o skundžiamą sprendimą panaikinti. Atsiliepimus grindžia atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo Kretingos rajono 2-ojo notarų biuro notarė Janina Neverdauskaitė su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo, kad sandorio sudarymo metu jo turinys ir forma atitiko įstatymų reikalavimus. J. G. nuosavybės teisių turėjimas nekelia jokių abejonių, nes sandorio sudarymo metu buvo pateikta Registrų centro pažyma, pavirtinanti nuosavybės teisės turėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl faktinio ieškinio pagrindo

Ieškovė V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškinyje nurodė, kad atsakovo tėvo J. G. atsakovui R. G. padovanota namo dalis yra bendroji jos ir atsakovo jungtinė nuosavybė, kadangi ji buvo pastatyta iš bendrų šeimos (ieškovės ir atsakovo) lėšų. Pirmosios instancijos teismas namo dalies dovanojimo sandorį pripažino negaliojančiu ir dovanotą namo dalį pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš šeimos teisinių santykių. Bylos šalys nesutaria dėl atsakovo tėvo J. G. dovanojimo sutarties pagrindu perleistos namo dalies teisinės padėties, tai yra nesutaria, ar šis namas yra atsakovo asmeninė, ar sutuoktinių (ieškovės ir atsakovo) bendroji jungtinė nuosavybė. Kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę, suformuotą CK 3.88 straipsnyje, visas turtas, įgytas susituokus, yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio. Svarbu, kad šiam turtui įgyti ar sukurti buvo panaudotos šeimos lėšos. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad byloje įrodyta, jog atsakovo dovanų gautas turtas iš esmės sukurtas bendromis šalių (sutuoktinių) lėšomis. Kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka:

Pirma. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė atsakovo tėvui J. G. (t. 1, b. l. 68). 1999 m. rugpjūčio 20 d. J. G. gavo leidimą ūkio būdu statyti individualų namą jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (t. 1, b. l. 72). 2001 m. rugsėjo 14 d. dviejų butų gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas tinkamu naudoti (t. 1, b. l. 73-74). 2001 m. spalio 12 d. dovanojimo sutartimi J. G. jam priklausantį žemės sklypą ir pastatytą namą sutartyje nurodytomis dalimis perleido savo vaikams, tai yra atsakovui R. G. ir trečiajam asmeniui V. V. (t. 1, b. l. 10, 63-66). Be to, iš kitų bylos dokumentų matyti, kad J. G. 1998 m. rugsėjo 15 d. už 160 000 Lt pardavė jam priklausantį žemės sklypą (t. 1, b. l. 69), 1999 metais jam buvo atkurtos turėtos santaupos (t. 1, b. l. 70-71). Šie dokumentai patvirtina atsakovo poziciją, kad atsakovo tėvas J. G. , pradėdamas 1999 metais gyvenamojo namo statybą, turėjo jai pinigų. Pateikti statybinių medžiagų įgijimo dokumentai rodo, kad 1999 metais J. G. vardu buvo pirkti dideli kiekiai statybinių medžiagų (t. 1, b. l. 107 ir kt.). Atsakovas teismo posėdžio metu aiškino, kad namo statybai buvo naudojamas tėvo griautų senų pastatų statybinės medžiagos. Pati V. G. ieškinyje pripažino, kad 2000 m. liepos mėnesį įsikėlė gyventi į pastatytą gyvenamąjį namą. Tuo tarpu iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymų (t. 1, b. l. 99 ir kt.) bei kitų bylos dokumentų matyti, kad bylos šalys (sutuoktiniai) iki gyvenamojo namo statybos ir jo statybos metu ženklių darbinės veiklos ar kitokių pajamų negavo. Duomenų, kad tuo laiku sutuoktiniai turėjo santaupų, byloje nėra. Šios aplinkybės reikšmingos ginčui išspręsti, tačiau pirmosios instancijos teismas jų netyrė ir nevertino. Taigi pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar sutuoktiniai buvo pajėgūs 1999–2000 metais statyti gyvenamąjį namą, o jeigu buvo pajėgūs statyti gyvenamąjį namą (kurti bendrąją jungtinę nuosavybę), tai kaip ir su kuo kooperavo lėšas, kadangi gyvenamasis namas buvo statomas ir priimtas naudoti dviejų butų, kurių antrasis priklauso atsakovo seseriai V. V. . Greta šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesprendė ir nepasisakė dėl žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo namas (jo dalis), teisinės padėties. Šis klausimas, sprendžiant kilusį ginčą, taip pat reikšmingas.

Antra. Iš bylos dokumentų matyti, kad vienintelės didelės šeimos pajamos buvo 76 000 Lt, kuriuos šeima gavo už 2000 m. liepos 24 d. parduotą butą. Ieškovės teigimu, šios lėšos buvo panaudotos namo statybai, o atsakovas su tuo nesutiko, paaiškino, kad namas buvo baigtas statyti 2000 m. birželio mėnesį, o už butą gauti pinigai panaudoti 16 000 Lt paskolai grąžinti, baldams pirkti ir pragyventi. Pirmosios instancijos teismas neaiškino, ar už butą gautos lėšos buvo panaudotos namo statybai (namas pripažintas tinkamu naudoti 2001 m. rugsėjo 14 d.), ar kitiems šeimos poreikiams tenkinti, tai yra teismas netyrė ir nevertino atsakovo nurodytos aplinkybės, kad lėšos už parduotą butą buvo panaudotos paskolai grąžinti ir baldams pirkti. Nuoseklių įrodymų, kur buvo panaudoti sutuoktinių už butą gauti pinigai, byloje nesurinkta.

Trečia. Pirmosios instancijos teismas bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą grindė tuo, kad bylos šalys gavo pajamų dirbdamos pagal verslo liudijimus bei kad ieškovė iš savo motinos gavo didelę pinigų sumą, tačiau iš bylos dokumentų matyti, kad šalys pagal verslo liudijimą dirbo 2003 metais, o pinigus iš motinos ieškovė gavo 2004–2005 metais, tai yra po to, kai oficialiai gyvenamasis namas jau buvo pastatytas. Juo labiau, kad pagal atsakovo paaiškinimus ieškinyje dėl ištuokos nuo 2001 metų sutuoktinių santykiai visiškai pablogėjo (t. 1, b. l. 6). Taigi pirmosios instancijos teismas neišaiškino, ar 2003–2005 metais buvo vykdomos gyvenamojo namo statybos (įrengimas) ir ar buvo panaudotos minėtos sutuoktinių lėšos.

Išdėstyti argumentai suteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neatskleidęs jos esmės.

Dėl teisinio ieškinio pagrindo

Ieškovė V. G. prašė pripažinti negaliojančia 2001 m. spalio 12 d. dovanojimo sutartį CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais, tai yra kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pirmosios instancijos teismas dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Kolegija su šiuo pirmosios instancijos teismo nurodytu teisiniu sprendimo pagrindu nesutinka. Pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas sandoris (nagrinėjamu atveju dovanojimo sutartis) gali būti pripažintas negaliojančiu tuo atveju, jeigu nagrinėjimo metu nustatoma, kad jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, tai yra šalis sudaro tokį sandorį, kuris arba kurio dalis pažeidžia vienareikšmišką reikalavimą elgtis vienokiu ar kitokiu būdu ir šalis tokio teisinio reguliavimo sandorio sudarymo metu pakeisti negali. Kolegija nenustatė, kad ginčijamas dovanojimo sandoris pažeidžia įstatyme įtvirtintą imperatyvą.

Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, jog, panaudodami bendras lėšas, namo dalį pasistatė ieškovė ir atsakovas ir ši namo dalis yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, o dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik tam, kad būtų teisiškai įformintos jų nuosavybės teisės, teismas dovanojimo sandorio galiojimo klausimą turėtų spręsti vadovaudamasis CK 1.87 straipsnio nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006).

Kolegija pastebi, kad šeimos bylų, o nagrinėjamas ginčas kilo būtent iš šeimos teisinių santykių, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad teismas, nagrinėdamas tokias bylas, privalo būti aktyvus ir turi teisę savo iniciatyva rinkti reikalingus įrodymus bei išspręsti visus klausimus, susijusius su pareikštu ieškiniu, kad byla būtų teisingai išnagrinėta (CPK 376 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, šios taisyklės nesilaikė ir nepareikalavo iš šalių jų pozicijas pagrindžiančių įrodymų, netyrė ir nevertino esminių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, tai yra neatskleidė bylos esmės, ir pagal byloje surinktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jis yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, kaip minėta, privalo išaiškinti, kam buvo statomas gyvenamasis namas, kieno ir kiek lėšų buvo panaudota namui statyti bei įrengti ir, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, spręsti, ar yra teisiniai pagrindai tenkinti ieškinio reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

TeisėjaiDanutė GasiūnienėDonatas ŠernasVincas Verseckas