Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-13 · Administracinė byla Nr. I-216-505/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-13
Bylos Nr.
I-216-505/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
J. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-216-505/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01226-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.4;55.1.1
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 13 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei, Sandrai Barodicaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui J. J. (J. J.), atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. J. (J. J.) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, jog jis atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. birželio 21 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Teigė, jog Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, trūko gyvenamojo ploto, nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais asmenimis, kamerose garsiai veikdavo ventiliatorius, todėl negalėjo miegoti, per visą laiką pasivaikščioti buvo išvestas tik vasario mėnesį, nebuvo skirta vienkartinė mėnesinė pašalpa. Dėl tokių atsakovės veiksmų pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, miego sutrikimus, psichologinį spaudimą, orumo pažeminimą, nepatogumus. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 8-12).

Atsiliepime į skundą nurodė, jog visą laiką pareiškėjas buvo laikomas didesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m) normą, kamerose. Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) mechaninio vėdinimo sistemos atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas, atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių pranešė, kad yra rūkantis ir naudoja narkotikus. Patikrinus pareiškėjo rašytus prašymus, nustatyta, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų teisė kas dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Pareiškėjui ši teisė buvo užtikrinta.

Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą.

Atmestinas pareiškėjo reikalavimas dėl vienkartinės mėnesinės pašalpos išmokėjimo. Nuteistųjų ir suimtųjų teisė gauti išmokas ir pašalpas nėra absoliuti, o yra sąlygota Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytų kriterijų atitikimo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl išmokos būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją.

Mano, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam kalinti Kauno TI atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. birželio 21 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjo kameros kortelės ir Kauno TI 2016 m. liepos 22 d. pažymos Nr. 11-3918 „Apie J. J. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d., nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 19 d., nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. kovo 5 d., nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2015 m. spalio 22 d., nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. vasario 3 d., nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. kovo 16 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 350, 213, 332, 348, 170, 339, 233 (b. l. 13, 14-15).

Iš teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 39 paras ir jo laikymo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimui, todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas minėjo, jog kamerose garsiai veikdavo ventiliatorius, todėl negalėjo miegoti.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, garsiai veikiančios ventiliacijos. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (garsiai veikiančios ventiliacijos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl garsiai veikiančios ventiliacijos, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjo teigimu, per visą kalinimo laiką jis pasivaikščioti buvo išvestas tik vasario mėnesį.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė pasivaikščioti grynam ore. Minėto straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis).

Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo 13 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 46-48).

Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašo (b. l. 50-51) 6 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji į sporto kambarį, kompiuterių klasę, sportuoti ir mankštintis į pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga išvedami registracijos eilės tvarka ne ilgiau kaip 1 valandai.

Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pasivaikščioti vedami visi kameroje laikomi asmenys, o registruojami tik asmenys, kurie atsisako pasivaikščiojimo. Byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo atsisakymą pasivaikščioti gryname ore, todėl pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktos teisės pasivaikščioti gryname ore atmestini kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų (jų nepateikė ir atsakovas), jog pareiškėjas būtų raštu kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl pasivaikščiojimų gryname ore suteikimo ir tokie prašymai būtų buvę netenkinti.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas Kauno TI kameroje 2016 m. gegužės 31 d. – birželio 1 d. Nr. 206 kartus su rūkančiais asmenimis, nors jis pats yra nerūkantis.

1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Iš atsakovės atstovo pateiktų papildomų įrodymų byloje matyti, jog pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2016 m. gegužės 31 d. 17.45 val. ir atlikus priėmimo, paskirstymo procedūras buvo patalpintas į kamerą Nr. 204. 2016 m. birželio 1 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus (b. l. 136-137, 138).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. spalio 19 d. raštą Nr. 1S-3224, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po atvykimo, suimtieji (nuteistieji) turi raštu išreikšti pageidavimą būti laikomi su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis. Minėtas raštiškas pageidavimas turi būti saugomas suimtojo (nuteistojo) asmens byloje (b. l. 140-141). Atvykę suimtieji, nuteistieji į Kauno TI, priėmimo paskirstymo skyriuje iš karto pareiškia norą būti laikomi su nerūkančiais asmenimis. Atsakovės atstovo teigimu, pageidavimo būti laikomas su nerūkančiais asmenimis pareiškėjas nebuvo išreiškęs. Skundų dėl to taip pat nebuvo pateikęs. Pažymėtina, jog iš pareiškėjo asmens kortelės Pirminės gydytojų apžiūros įrašų matyti, jog pareiškėjo žalingi įpročiai rūkymas, alkoholis, narkotikai (vartojo amfetaminą – injekcija, prieš 10 d. nutraukė) (b. l. 17).

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu (2016 m. gegužės 31 d. – birželio 1 d.) kreipėsi į Kauno TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Kauno TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo 2016 m. gegužės 31 d. – birželio 1 d. kameroje Nr. 204 drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo skirta vienkartinė mėnesinė pašalpa.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 MGL dydžio išmoka. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintose „Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėse“ nustatyta išmokų mokėjimo tvarka. Taisyklių 2 punkte numatyta, jog konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis: 2.1. arešto bausmę atliekantiems ir lengvajai bei paprastajai grupei priskirtiems laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriamos iki 0,3 MGL dydžio išmokos; 2.2. drausmės grupei priskirtiems, taip pat laikomiems kamerų tipo patalpose nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriamos iki 0,2 MGL dydžio išmokos; 2.3. nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, buvo skirta bent viena drausminė nuobauda, gali būti skiriamos iki 0,1 MGL dydžio išmokos.

Nuteistiesiems bei suimtiesiems gali būti mokama ir pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, kurios suteikimo ir mokėjimo tvarka įtvirtinta Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintame Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Aprašo 7 punktas numato pašalpų, kurias Laisvės atėmimo vietos direktorius gali skirti iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų, tipus ir skyrimo sąlygas. Aprašo 7.1 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos. Aprašo 7 punkte taip pat numatytos vienkartinės iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpos paleidžiamiems iš laisvės atėmimo vietų nuteistiesiems, asmeninėje sąskaitoje turintiems mažiau kaip vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (7.2 p.); vienkartinės iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas mirus suimtojo ar nuteistojo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimajam giminaičiui, įvykus gaivalinei nelaimei, padariusiai didelę turtinę žalą suimtajam ar nuteistajam, jo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimiesiems giminaičiams (7.3 p.); iki 0,8 bazinės socialinės išmokos dydžio mėnesines pašalpas suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie mokosi bendrojo lavinimo, profesinėse mokyklose ar aukštosiose mokyklose (7.4 p.); parama medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ar buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde (Socialinės paramos suimtiesiems fonde ar Socialinės paramos nuteistiesiems fonde) lieka lėšų, išmokėjus šio aprašo 7.1–7.4 punktuose nurodytas pašalpas (7.5 p.).

Iš nurodytų materialinės teisės normų matyti, kad nuteistųjų ir suimtųjų teisė į jose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytų kriterijų atitikimo (kalbant apie BVK 173 straipsnio 7 dalyje paminėtą iki 0,3 MGL dydžio išmoką (nuteistiesiems) ir sąlygų, nustatytų Aprašo 7 punkte (nuteistiesiems ir suimtiesiems), buvimo. Pažymėtina, kad nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmoką ir pašalpą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-674-442/2015).

Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Kauno TI administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius (nenurodė kada konkrečiai kreipėsi su prašymais dėl pašalpos skyrimo ir kokio tipo pašalpą prašė skirti), todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Byloje nepateikta įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu ar apie jo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą (b. l. 21, 22, 24, 25). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė