Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens (apeliantės) J. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-40272-862/2025, kuria patenkintas pareiškėjos (duomenys neskelbtini) prašymas dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį J. I..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu leisti priverstinai hospitalizuoti ir 30 dienų priverstinai gydyti pacientę J. I.. Nurodė, kad pacientė į ligoninės (duomenys neskelbtini) 2024 m. rugsėjo 9 d. buvo atvežta greitosios medicinos pagalbos lydint policijos pareigūnams ir priverstinai hospitalizuota Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 12 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad pacientei būtinas hospitalizavimas ir gydymas, nes ji yra ūmios psichozės būsenos, sutrikusia emocijų, elgesio ir impulsų kontrole, neadekvati, destruktyvi, neprognozuojamo elgesio, nulemto kliedesių išgyvenimo, todėl yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

2. Suinteresuotas asmuo J. I. ligos nepripažino, neigė gydymo poreikį. Pripažino, kad vartoja psichiatro paskirtus vaistus, tačiau tik miegui. Pati nesupranta, kodėl nesutinka gydytis, gydymas jai paskirtas, o daugiau neturi nuo ko gydytis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą, leido J. I. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti (duomenys neskelbtini) 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. rugsėjo 9 d.

4. Teismas, atsižvelgdamas į (duomenys neskelbtini) gydytojų komisijos 2025 m. rugsėjo 11 d. išvadą (toliau – ir Išvada), byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimus teismo posėdžio metu, sprendė, kad J. I. hospitalizavimas yra būtinas. Nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių Išvadą dėl pacientės psichikos sveikatos būklės ir jos keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei, todėl konstatavo, kad pareiškėjos prašymas yra pagrįstas ir tenkintinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Suinteresuotas asmuo J. I. (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Nurodė, kad visas gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvados tekstas yra apie praeityje nutikusius įvykius, priešišką elgesį su artimaisiais (broliu), pareigūnų rastas šukes, kirviu sukapotas duris.

5.2. Paaiškino, jog jos elgesys (garsiai rėkė ant trukdančių tvarkytis katinų, užbarikadavo lauko duris manydama, kad įsiveržė svetimas asmuo ir kad jis neišeitų, šukių pribarstymas savigynai, bandymas duris atidatyti kirviu) gali pasirodyti keistas ir netinkamas, tačiau išvada, kad elgesys neprognozuojamas, kad ji nėra kritiška savo būklei ir elgesiui, todėl yra socialiai pavojinga – neteisinga.

5.3. Mano, kad dėl jos elgesio nėra grėsmės, kad savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti žalos savo, aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui. Nurodomas jos pavojingumas nėra pagrįstas įrodymais, tokia gydytojų komisijos ir teismo išvada padaryta prielaidų pagrindu. Todėl priverstinai hospitalizuoti nebuvo pagrindo.

2. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eS2-40594-862/2025 palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Vadovaudamasi PSPĮ 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kokdekso (toliau – CK) 2.26 straipsniu pagrįstai kreipėsi į teismą prašydama apeliantę priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, nes ji į ligoninę buvo pristatyta dėl ūmios psichozės, neadekvataus, agresyvaus, liguistų išgyvenimų nulemto elgesio, jai nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini).

6.2. Teismas pagrįstai rėmėsi Išvada, kurioje nurodoma, kad suinteresuoto asmens klinikoje vyrauja ūmi psichozė su ryškia nuotaikų kaita, sutrikusia impulsų kontrole, emociniu neadekvatumu, savęs pervertinimo, persekiojimo kliedesiais, santykio kliedesiais artimųjų atžvilgiu, tikėtinomis uoslės ir klausos haliucinacijomis, ryškiai sutrikusiu paralogišku mąstymu, kliedesinių išgyvenimų nulemtu neadekvačiu, dezorganizuotu, destrukciniu, žodinei korekcijai nepasiduodančiu, neprognozuojamu elgesiu, nesant kritikos savo būklei ir elgesiui, todėl yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

6.3. Apeliantė yra patvirtinusi, kad kaimynai pakvietė greitąją medicinos pagalbą, nes ji rėkavo, daužė lėkštes, kirviu kapojo į vieną kambarį užsitrenkusias duris. Ji negalėjo ten patekti, mėgino žiūrėti pro rakto skylutę, bet pajautė kaip kažkas ją apipurškė ašarinėmis dujomis, suprato,Ikad ten tūno pasislėpęs „kažkoks žmogus ar demonas“, užuodė savo meilužio kvapą. Nulaužė durų rankeną, sugadino durų spyną, pristatė namuose peilių ir kirvių prie durų ir langų savigynai. Gydytojų komisijos apžiūros metu suinteresuotas asmuo taip pat šaukė, grasino palatos kaimynei „nurauti plaukus“. Teismo posėdyje nurodė ligos nepripažįstanti, neigė gydymo poreikį.

6.4. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių išvadą dėl apeliantės psichikos būklės ir jo keliamos grėsmės savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Suinteresuotas asmuo tokių duomenų nepateikė ir su atskiruoju skundu.

6.5. Pareikėjos vertinimu, suinteresuoto asmens hospitalizavimo metu egzistavo visos jos priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos: nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini), kuris įtrauktas į sunkių ligų sąrašą; suinteresuotas asmuo atsisakė tolimesnio hospitalizavimo; suinteresuotas asmuo yra socialiai pavojingas, yra reali grėsmė, kad dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

Motyvuojamoji dalis

kons ta tuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.

4. Apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria leista apeliantę priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

5. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad Išvadoje nurodomos aplinkybės dėl priešiško jos elgesio su artimaisiais (broliu), pareigūnų rastos šukės, kirviu sukapotos durys yra praeityje įvykę įvykiai, tačiau jos elgesys nėra neprognozuojamas ir nekelia grėsmes jos ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir turtui.

6. Pagal CK 2.26 straipsnio 4 dalį asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

7. Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato PSPĮ. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Remiantis PSPĮ 12 straipsnio 4 dalimi, teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios.

8. Bylos duomenimis, apeliantė J. I. stacionarizuota į (duomenys neskelbtini) 2025 m. rugsėjo 9 d., 22:20 val., teikiant būtinąją medicininę pagalbą dėl ūmios psichozės, neadekvataus, agresyvaus, liguistų išgyvenimų nulemto elgesio. Pagalbą kvietė privatus asmuo, kuris nurodė, kad kaimynei ne pirmą kartą galimai sutriko psichika, ji rėkauja, daužo lėkštes, telefonu grasino nužudyti dukrą, skundžiasi, kad ją nori kažkas užpulti, užsidarė namuose ir kt. Pasak kaimynų, J. I. kelia grėsmę sau ir aplinkiniams: vaikšto su kirviu, namie išdaužė stiklus, lėkštes, duris. Suinteresuotas asmuo į ligoninę vykti atsisakė, todėl su policijos pareigūnų pagalba buvo atvežta į stacionarą.

9. (duomenys neskelbtini) gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui 2025 m. rugsėjo 11 d. duomenys rodo, kad iš medicininės dokumentacijos žinoma, jog J. I. psichiatrijos stacionare gydoma pakartotinai. Pirmą kartą tirta bei gydyta (duomenys neskelbtini), tuomet jai buvo diagnozuota – (duomenys neskelbtini). Stacionarizuota artimųjų po konflikto su tėvais. Pakartortinai gydyta (duomenys neskelbtini) diagnozė pakeista į (duomenys neskelbtini). Gydyta ir trečią kartą (duomenys neskelbtini), diagnozė – ta pati. Paskutinė hospitalizacija – nuo (duomenys neskelbtini), diagnozė pakeista į (duomenys neskelbtini). Iš „Esveikatos“ sistemoje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantė lankosi pas šeimos gydytoją, kur jai išrašomi receptai psichikos sutrikimo gydymui, tačiau pacientė tvirtina, kad vartoja vaistus tik miegui gerinti.

10. Nustatyta, kad pati apeliantė (duomenys neskelbtini) nurodė, kad į ligoninę pateko, nes kaimynai iškvietė tarnybas, kadangi ji namie taškėsi: triukšmavo, paleido emocijas, sudaužė radiją, kamerą, stiklinius dalykus, stiklų buvo pilnas koridorius, kirviu kapojo duris. Nenoriai atskleidė, kad jau kelios paros iki hospitalizacijos namuose kėlė nerimą užsitrenkusios durys į vieną iš kambarių, naudojamą daiktų sandėliavimui, ji negalėjo į jį patekti, mėgino žiūrėti pro rakto skylutę, bet pajautė kaip kažkas pro ją (rakto skylutę) apipurškė ašarinėmis dujomis. Suprato, kad minėtame kambaryje tūno pasislėpęs „kažkoks žmogus ar demonas“, užuodė savo buvusio meilužio kvapą. Mėgino išlaužti duris, tačiau nesėkmingai. Tuomet pradėjo duris daužyti kirviu, nulaužė durų rankeną, sugadino spyną, kad „jis negalėtų pabėgti“, pristatė namuose peilių ir kirvių prie durų ir langų. Patvirtino konfliktuojanti su broliu, piktai atsiliepia apie savo dukrą. Kelia balsą, grasina palatos kaimynei „nurauti plaukus“, kai ši savo replika įsiterpė į pokalbį. Taip pat konstatuota, kad klinikoje ūmi psichozė su ryškia nuotaikų kaita, sutrikusia impulsų kontrole, emociniu neadekvatumu, savęs pervertinimo, persekiojimo kliedesiais, santykio kliedesiais artimųjų atžvilgiu, tikėtinomis uoslės ir klausos haliucinacijomis, ryškiai sutrikusiu paralogišku mąstymu, kliedesinių išgyvenimų nulemtu neadekvačiu, dezorganizuotu, destrukciniu, žodinei korekcijai nepasiduodančiu, neprognozuojamu elgesiu, nesant kritikos savo būklei ir elgesiui, todėl pacientė yra socialiai pavojinga ir yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

11. Svarbu pažymėti, kad Išvados turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog, kreipiantis į teismą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti apeliantę, buvo visos priverstinės hospitalizacijos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų, paneigiančių Išvadą dėl pacientės psichikos sveikatos būklės ir jos keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai. Įrodymų, paneigiančių Išvadą, apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jai nustatyta diagnozė grindžiama nepakankamais ir subjektyviais duomenimis.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik pačios apeliantės teiginys, jog jos pavojingumas nėra paremtas įrodymais, kad ji nekelia grėsmės visuomenei savaime neleidžia daryti kitokios išvados, nei ją padarė pirmosios instancijos teismas. Priešingai, Išvada patvirtina, kad hospitalizavimo metu egzistavo visos priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė išreiškė grasinimus nužudyti dukrą ir šią aplinkybę patvirtina Išvadoje nurodomi kaimynų paaiškinimai. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tokių ketinimų negalima traktuoti kaip nekeliančių pavojaus aplinkiniams. Antra, apeliantė pati neneigė, kad vaikščiojo nešiodamasi kirvį, juo kapojo duris, kaimynai šią aplinkybę taip pat patvirtino. Toks elgesys yra neadekvatus, kelia pavojų jai pačiai ir aplinkiniams, ypač, kaip pati apeliantė nurodė, jog kirvį pasiėmė, nes norėjo patekti į kambarį, kuriame buvo „kažkoks žmogus ar demonas“. Trečia, pati apeliantė neneigia, jog užsibarikadavo duris iš lauko, kad iš vidaus niekas neišeitų, papildomai pribarstė šukių savigynai ir iškvietė policiją. Tokie veiksmai pavojingi pačios apeliantės saugumui ir sveikatai, kelia susižalojimo pavojų. Ketvirta, netgi apklausiama (duomenys neskelbtini), palatoje būdama ne viena, apeliantį pagrasino kitam asmeniui „nurauti plaukus“. Tokio elgesio taip pat negalima laikyti saugiu ir nekeliančiu pavojaus visuomenei. Papildomai akcentuotina, kad apeliantė nekritiška savo sveikatos būklei ir elgesiui, nenori gydytis, nors bylos duomenys rodo, kad ji psichiatrijos stacionare gydoma nebe pirmą kartą, pati nurodo, kad vaistų nenaudoja psichinės sveikatos sutrikimų gydymui. Šiuo pagrindu atmestini apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad Išvadoje nurodyti įvykiai įvyko praeityje, dėl ko negali būti reikšmingi jos hospitalizavimo prasme.

13. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad apeliantei nesilaikant paskirto gydymo ir nekontroliuojant savo psichinės būklės vaistais, kyla didelė tikimybė, jog toks neadekvatus elgesys bei reikiamo gydymo kartosis ir taip suinteresuotas asmuo kels realią grėsmę ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų, kad jos sveikatos būklė skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo pasikeitusi ir (ar) iš esmės pagerėjusi lyginant su Išvados pateikimo laiku.

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nėra pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik pačios apeliantės teiginiai, kad priverstinis gydymas jai nereikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl apeliantės priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei tinkamai motyvavo savo išvadą, kad yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkiniu sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui.

15. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant proceso teisės normų, todėl naikinti ją remiantis apeliantės argumentais nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.