Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjui Z. S., suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei D. I., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovui Algirdui Adomui Stankevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjo atstovė advokatė Asta Mačernytė prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog Z. S., 1949 - 1956 m. buvo kovotoju už Lietuvos laisvę, veikęs partizaniniame judėjime, dėl ko sužeistas ir nuteistas kalėti. Pareiškimo pagrindu nurodė, jog 1949 - 1956 m. Z. S. buvo kovotoju už Lietuvos laisvę Žemaitijos miškuose. Aktyviai priešinosi sovietinei santvarkai, dalyvavo partizanų pogrindinės antisovietinės organizacijos veikloje, buvo partizanų ryšininku ir rėmėju, stengėsi atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Už dalyvavimą antisovietinėje veikloje, o ne už nusikalstamą veiką jis buvo sužeistas, suimtas ir nuteistas kalėti. Pareiškėjas Z. S. nuo 1949 m. bendradarbiavo su partizanais miškuose Skuodo r., nešė jiems maistą. Jis prisimena, kad J. A., slapyvardžiu ,,Sakalas“, buvo partizanų būrio vadas. Prisimena partizaną ,,Perkūną“, ,,Žaibą“. Pareiškėjo Z. S. slapyvardis buvo ,,Zuikininkas“. 1952 m. sausio mėnesį Z. S. sužeidė, jį suėmė, išsiuntė į Krasnojarsko kraštą. Kalėjo už kovą prieš tarybinę valdžią. Mirus Stalinui, Z. S. reabilitavo, tačiau Lietuvoje jo neregistravo, apsigyveno Liepojoje. Į Lietuvą sugrįžo tik po 6 metų. Pareiškėjas siekia, kad būtų pripažintas nukentėjusiuoju nuo neginkluoto pasipriešinimo, t. y. rezistencijos Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo (toliau - Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo) 4 str. 2 p. Pareiškėjo noras nustatyti faktą siejamas su paskesnių laisvės kovų dalyvio statuso jam suteikimu (neturtinės teisės atsiradimas) pagal Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 4 str. 2 p. nuostatas bei su galimybe gauti valstybinę pensiją (turtinės teisės atsiradimas).

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriuje Z. S. 1995-05-20 sprendimu paskirta ir mokama nukentėjusiojo asmens valstybinė pensija. Nukentėjusiojo asmens valstybinė pensija Z. S. mokama vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau - Valstybinių pensijų įstatymo) 11 str. 1 d. 2 p. Pensijos dydis - 58,00 Eur (Valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo archyvinėje pažymoje nurodyta, kad Z. S. nuo 1952 m. sausio 17 d. iki 1956 m. rugpjūčio 2 d. buvo ištremtas iš Lietuvos. 1988 m. spalio 21 d. reabilituotas. Z. S. nuo 1990-10-02 iki 1991-11-01, t. y. pirmą kartą, 1990-10-30 sprendimu Nr. 4604 buvo paskirta invalidumo pensija; invalidumo grupė - 3, priežastis - bendras susirgimas (Klaipėdos Tarprajoninės I Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos (toliau - MDEK) dokumentas Nr. 010570). Z. S. nuo 1991 spalio 31 d. neterminuotai dėl bendrų susirgimų nustatyta 2 invalidumo grupė (Klaipėdos Tarprajoninės I MDEK dokumentas Nr. 048835); netekto darbingumo (invalidumo) pensija Z. S. mokama iki šiol. Nurodyti dokumentai patvirtina, jog invalidumas nustatytas dėl bendrų susirgimų po daugiau nei 40 metų nuo Z. S. pareiškime nurodyto 1949 - 1956 m. termino. Valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 2 d. 1 p. nurodo, kad „<...> Nukentėjusių asmenų valstybinė pensija skiriama šio įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 2-8 punktuose išvardytiems asmenims, kurie tapo nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais): 1) neteisėto kalinimo ir tremties, pasipriešinimo 1940-1990 metu okupacijoms (rezistencijos) veiksmu metu;“. Nukentėjusių asmenų valstybinių pensijų, paskirtų pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 2 dalį, dydis nustatytas šio įstatymo 13 straipsnio 3 d. Suinteresuotas asmuo pažymi, jog jei ir būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog Z. S. 1949 - 1956 m. buvo kovotoju už Lietuvos laisvę, veikęs partizaniniame judėjime, dėl ko sužeistas ir nuteistas kalėti, tai asmeniui nesuteiktų teisės gauti nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 2 d. 1 p., ko siekia pareiškėjas, nes Z. S. invalidumas nustatytas nuo 1990-10-02 iki 1991-11-01 (3 gr.), nuo 1991-10-31 neterminuotai (2 gr.) dėl bendrų susirgimų, o ne dėl pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu patirtų sužalojimų.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, jog pareiškėjas siekia įgyti kario savanorio teisinį statusą pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 1 straipsnį. Tuo tikslu jis prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis 1946-1956 m. buvo kovotoju už Lietuvos laisvę, veikęs partizaniniame judėjime, dėl ko sužeistas ir nuteistas kalėti. Pareiškėjas dėl kario savanorio teisinio statuso pripažinimo į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją kreipėsi 1998 metais. Komisija susipažinusi su pateiktais dokumentais, liudytojų paaiškinimais ir pareiškėjo baudžiamąja byla Nr. 16699, esančia Lietuvos ypatingajame archyve, nustatė, kad pareiškėjo būrys nepriklausė Lietuvos partizanų struktūroms ir sudarė nelegalų grupę, kurios veiksmai buvo nesuderinami su Lietuvos partizanų veikla, todėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė 2000-09-22 d. įsakymu Nr. 79 nepripažino jam kario savanorio teisinio statuso dėl partizaninės veiklos įrodymų trukumo bei nustačius, kad Z. S. būrys nepriklausė Lietuvos partizanų struktūroms ir sudarė nelegalų grupę, kurios veiksmai buvo nesuderinami su Lietuvos partizanų veikla.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas Z. S. prašė pareiškimą tenkinti, patvirtino pareiškime nurodytas faktines aplinkybes. Papildomai nurodė, jog juridinį faktą prašo nustatyti dėl norimos gauti didesnės pensijos. Z. S. 1955 m., būdamas apie 19 metų, išėjo į mišką, kuriame išbuvo apie 9 mėnesius, kol jį Sovietinės armijos kareiviai pasalos metu sužeidė. Būdamas miške turėjo ginklą, jo slapyvardis buvo ,,Zuikininkas“. 1959 m. prisiekė būrio vadui J. A. ,,Sakalui“ priesaika – ,,neišduoti, kovoti“. Nešiojo skiriamą ženklą – Vytį. 1957 metais ,,Kardo rinktinės“ partizanams nešė maistą, rūkalų. Informuodavo partizanus apie sovietinės armijos judėjimą apylinkėse. Partizanų būrio vado ,,Sakalo“ pavedimu nešė laiškus. Gyvų liudytojų (Lietuvos partizanų) neišliko. Turėjo vieną bunkerį namuose, kitus du bunkerius turėjo miške. Nepripažįsta padaręs 1952-05-24 nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas.

Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovė D. I. prašė pareiškimą atmesti patvirtino atsiliepime į pareiškimą nurodytas faktines aplinkybes.

Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas Algirdas Adomas Stankevičius prašė pareiškimą atmesti patvirtino atsiliepime į pareiškimą nurodytas faktines aplinkybes.

Pareiškimas atmestinas.

Byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad 1952-05-24 pareiškėjas Z. S. Klaipėdos srities Valstybės saugumo ministerijos kariuomenės Karo Tribunolo buvo nuteistas galutine bausme įkalinimu į pataisos-darbų lagerį 25 metams su teisių apribojimu 5 metų laikotarpiui su viso turto konfiskacija už tai, kad

,,Z. S. 1947m. pavasarį sukūrė ryšį su antisovietinės - nacionalistinės gaujos dalyviais pagal slapyvardį „Sakalas“, Gramoliausku ir kitais, su kuriais susitikinėjo iki 1952 m. sausio ir juos informuodavo apie esamas ar nesamas KGB karines grupes Arslos kaime.

1947m. vasarą Z. S. „Sakalo“, banditą aprūpindavo popieriumi, ir pagal šio bandito užduotį pernešdavo paketą nuo jo bandos ryšininkui Žvingliui.

1951 m. vasarą Z. S. perdavė banditui - plėšikui Ramanauskui automatą -pistoletą ir kartu su šiuo plėšiku dalyvavo Bogdonskio ir kitų atskirų kaimų Skuodo rajono gyventojų apiplėšime.

1951 m. spalio mėn. bijodamas atsakomybės už nusikalstamas veikas, Z. S. perėjo į nelegalią padėtį ir laike susitikimų su „Sakalo“, nacionalistiniais banditais, Petruliu ir Petrausku gavo iš bandito Petrelio apsiginklavimui vokiečių pavyzdžio šautuvą.

Prisišliedamas prie bandos „Sakalas“ Z. S. ne kartą susitikinėjo su banditais - nacionalistais Budvytės kaime ir Drukių kaime Malakauskienės name.

Nuo 1951 m. rudens slapstydamasis nuo sovietų valdžios kartu su banditu - plėšiku Ramanausku, teisiamasis Z. S. kartu su šiuo plėšiku dalyvavo ginkluotame gyventojų apiplėšime Drukių kaime: Stasiaus, Žalimo, Sakalausko, Jonušo - Laužaičių kaimo gyventojo, Šimkaus - Užluobės kaimo gyventojo ir kitų, iš kurių paėmė duoną, lašinius ir kitus produktus. Be to, Snapkus ir Ramanauskas paėmė iš Jonušo odinius aulinukus, o iš Šimkaus paėmė kišeninį laikrodį, chrominius aulinukus, Švarką ir baltinius.

Naktį į 1951 m. gruodžio 10 d. Z. S. kartu su Ramanausku pavogė iš kolūkio v. Čapajevo 15 avių iš kurių pusę kartu su V. I., Butniku ir V. K. (anksčiau teistais už bendrininkavimą su banditais-plėšikais) papjovė“.

1990-08-22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikta archyvinė pažymą byla 8-3762/90 patvirtina, jog Z. S. nuo 1952-01-17 iki 1956-08-02 iš Skuodo r., Juknaičių k. buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį, specialųjį lagerį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1990-05-02 Asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 str. buvo pripažinta, jog Z. S. buvo neteisėtai represuotas ir nuteistas pagal RTFSR BK 58-Ia, 58-II str. 25 m. Konstatuojama, jog jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės.

2000-10-13 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija išnagrinėjusi Z. S. prašymą, nepripažino Z. S. Kario savanorio statuso dėl partizaninės veiklos įrodymų trūkumų. Be to, konstatuota, jog susipažinus su baudžiamosios bylos Nr. 16699, esančios Lietuvos ypatingajam archyve, dokumentais, nustatyta, kad Z. S. būrys nepriklausė Lietuvos partizanų struktūroms ir sudarė nelegalų grupę, kurios veiksmai buvo nesuderinami su Lietuvos partizanų veikla.

Lietuvos šaulių sąjungos pažyma patvirtina, jog Z. S. nuo 1992 m. yra Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos apskrities jūros šaulių rinktinės narys.

Dėl pareiškimo reikalavimo.

Pareiškėjo Z. S. atstovė advokatė Asta Mačernytė teismui pateikė pareiškimą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog Z. S., 1949 - 1956 m. buvo kovotoju už Lietuvos laisvę, veikęs partizaniniame judėjime, dėl ko sužeistas ir nuteistas kalėti. Pareiškime akcentuojama, jog pareiškėjas siekia, kad būtų pripažintas nukentėjusiuoju nuo neginkluoto pasipriešinimo, t. y. rezistencijos Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 4 str. 2 p. Pareiškėjo noras nustatyti faktą siejamas su paskesnių laisvės kovų dalyvio statuso jam suteikimu (neturtinės teisės atsiradimas) bei su galimybe gauti valstybinę pensiją (turtinės teisės atsiradimas). Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 1 d.. 3 p. Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo (2007-06-28 įst. red.) 4 str. 2 p. nustatyta, kad laisvės kovų dalyviais yra laikomi neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, kurie buvo 1940-1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai,<...>; taip pat pasipriešinimo akcijų dalyviai ir asmenys, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Pareiškimo pagrindu nurodyta, jog 1949 - 1956 m. Z. S. buvo kovotoju už Lietuvos laisvę Žemaitijos miškuose. Aktyviai priešinosi sovietinei santvarkai, dalyvavo partizanų pogrindinės antisovietinės organizacijos veikloje, buvo partizanų ryšininku ir rėmėju, stengėsi atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Vertinant pareiškimo reikalavimą, pareiškimo motyvus bei argumentus, matyti, jog pareiškėjo Z. S. atstovė advokatė Asta Mačernytė prašo nustatyti, jog Z. S. - buvo Lietuvos partizanų ryšininku ir jų rėmėju, kuris stengėsi atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Teismo posėdžio metu pareiškėjas Z. S., gim. 1931 m., patvirtino, jog yra baigęs tris klases, bylos nagrinėjimo metu advokato ar advokato padėjėjo paslaugomis nesinaudos, prašė tenkinti pareiškimą bei patvirtino pareiškime nurodytas faktines aplinkybes.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444, 445 str.).

Atkreiptinas dėmesys, jog baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad ,,Z. S. 1947m. pavasarį sukūrė ryšį su antisovietinės - nacionalistinės gaujos dalyviais pagal slapyvardį „Sakalas“, Gramoliausku ir kitais, su kuriais susitikinėjo iki 1952 m. sausio ir juos informuodavo apie esamas ar nesamas KGB karines grupes Arslos kaime“; ,,1947m. vasarą Z. S. „Sakalo“, banditą aprūpindavo popieriumi, ir pagal šio bandito užduotį pernešdavo paketą nuo jo bandos ryšininkui Žvingliui“.

Vertinant baudžiamojoje byloje pateiktas liudytojų apklausas, kitus rašytinius dokumentus, pateiktą nuosprendį, konstatuotina, jog šioje baudžiamojoje byloje yra pakankamai rašytinių dokumentų, kurie patvirtina baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, tai yra Z. S. pagalbą ,,antisovietinės – nacionalistinės“ grupuotės judėjimui Skuodo rajone, kuriai vadovavo asmuo slapyvardžiu ,,Sakalas“.

Atkreiptinas dėmesys, jog 2000-10-13 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija, konstatavo, jog Z. S. būrys nepriklausė Lietuvos partizanų struktūroms ir sudarė nelegalų grupę, kurios veiksmai buvo nesuderinami su Lietuvos partizanų veikla. Minėtas administracinio pobūdžio aktas nebuvo apskųstas.

Suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas Algirdas Adomas Stankevičius teismo posėdžio metu paaiškino, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Z. S. priklausė nelegalų grupei, kurios veiksmai nebuvo suderinami su Lietuvos partizanų veikla.

1990-08-22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma patvirtina, jog pareiškėjas Z. S. buvo neteisėtai represuotas ir nuteistas pagal RTFSR BK 58-1a, 58-11 str. 25 m. Konstatuojama, jog jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės.

Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad Lietuvos gyventojai, kurie buvo tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų represinių organų nuteisti ar įkalinti ne teismo tvarka arba kurių laisvė buvo kitaip apribota pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR, kitų buvusių sovietinių respublikų norminius aktus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941–1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat kurie buvo ištremti iš Lietuvos 1940–1953 metais ir nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66–68, 70, 73, 79–82, 88, 89, 1991, 210, 211 straipsnius, o po 1990 m. kovo 11 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m.) 259, 260, 261, 263 straipsnius ir atitinkamus buvusių TSRS respublikų baudžiamųjų kodeksų straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės.

Atkreiptinas dėmesys, jog šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuotas faktas nereiškia, kad pareiškėjas Z. S. priklausė oficialiai pripažintiems Lietuvos partizanų padaliniams ar jiems kitaip talkino.

Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Esant tokioms aplinkybėms bei remiantis šiuo principu, pagrindinis akcentas įrodymų vertinimo procese yra teismo konstatavimas, kad pateiktų įrodymų visumos pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti.

Teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje pareiškėjas Z. S. nepateikė rašytinių dokumentų bei kitų įrodymų patvirtinančių, jog jis nurodytu laikotarpiu priklausė Lietuvos partizanų padaliniui ar jiems talkino. Byloje pateikti liudytojų A. M., F. R. Jonušo, K. N., J. J., K. V., A. D. Navickienės, B. R. rašytiniai paaiškinimai, pačio pareiškėjo Z. S. gyvenimo ir rezistencinės veiklos aprašymai bei pateikta autoriaus V. S. medžiaga ,,Laisvės vytis“, nepaneigia 2000-10-13 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadų, jog Z. S. būrys priklausė nelegalų grupei, kurios veiksmai buvo nesuderinami su Lietuvos partizanų veikla.

Siekiant nustatyti objektyviąją tiesą, vien pareiškėjo bei kitų liudytojų rašytiniai paaiškinimai, kurie nedalyvavo Lietuvos partizaninėje veikloje, negali būti pakankamas pagrindas norimam juridinio fakto nustatymui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo Z. S. pareiškimas atmestinas.

Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviu pripažinimo pagrindai ir tvarka numatyta Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatyme (1997 m. sausio 23 d. įstatymas Nr. VIII-97). Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 straipsnio 20 punktą kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio teisinį statusą pripažįsta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 (toliau - nuostatai), 1 punktą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 20 punktą ir Nuostatų 6 punkto 20 papunktį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažįsta kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ir nukentėjusiojo nuo okupacijų teisinį statusą, išduoda nustatytos formos pažymėjimus ir tvarko jų apskaitą. Pagal tokį teisinį reguliavimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimas, sprendžiant klausimą dėl atitinkamo statuso pripažinimo ar nepripažinimo, yra viešojo administravimo veiksmas, vykdant šiam centrui pavestas viešojo administravimo funkcijas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 (nuo 2001 m. sausio 1 d.) redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 11 punkte (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2572 (nuo 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą dėl kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo arba nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo suinteresuotai šaliai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis). Tokią poziciją išreiškė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-660/2005.

Nurodyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimo dėl kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo arba nepripažinimo apskundimo tvarka nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tenkindamas pareiškimą, teismas tik konstatuoja konkretų pagrindą (buvo 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, 22-28 dienomis ginklu kovojęs su okupacinės valdžios struktūromis; buvo partizanas, partizanų ryšininkas ir kt.), kuriuo remdamasis Centras gali pripažinti kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Teismas neturi teisės konstatuoti pareiškėjo teisinio statuso.

Prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę.

Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas įtvirtina valstybinio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos valstybinės pensijos, valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Šio įstatymo nuostatų tikslas yra suteikti didesnę valstybę paramą asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat suteikti kompensaciją įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims.

Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos - apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą ir kurie negauna iš kitos valstybės panašaus pobūdžio pensijos (išskyrus socialinio draudimo pensiją) ar kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos ir kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyvio - laisvės kovų dalyvio statusas.

Byloje pateikti rašytiniai dokumentai patvirtina, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriuje Z. S. 1995-05-20 sprendimu buvo paskirta ir mokama nukentėjusiojo asmens valstybinė pensija. Nukentėjusiojo asmens valstybinė pensija Z. S. paskirta pateikus archyvinę (reabilitacijos) pažymą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990-08-22 pažymėjimo Nr. 8-3762/90 dublikatą, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 1 d. 2 p. Pensijos dydis valstybinių pensijų bazės dydžio, t. y. 58,00 Eur (Valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 1 d.). Archyvinėje pažymoje nurodyta, kad Z. S. nuo 1952 m. sausio 17 d. iki 1956 m. rugpjūčio 2 d. buvo ištremtas iš Lietuvos. 1988 m. spalio 21 d. reabilituotas. Z. S. nuo 1990-10-02 iki 1991-11-01, t. y. pirmą kartą, 1990-10-30 sprendimu Nr. 4604 paskirta invalidumo pensija; invalidumo grupė - 3, priežastis - bendras susirgimas (Klaipėdos Tarprajoninės I MDEK dokumentas Nr. 010570). Z. S. nuo 1991 spalio 31 d. neterminuotai dėl bendrų susirgimų nustatyta 2 invalidumo grupė (Klaipėdos Tarprajoninės I MDEK dokumentas Nr. 048835); netekto darbingumo (invalidumo) pensija Z. S. mokama iki šiol. Nurodyti dokumentai patvirtina, jog invalidumas nustatytas dėl bendrų susirgimų po daugiau nei 40 metų nuo Z. S. pareiškime nurodyto 1949 - 1956 m. termino. Valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 2 d. 1 p. nurodo, kad „<...> Nukentėjusių asmenų valstybinė pensija skiriama šio įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 2-8 punktuose išvardytiems asmenims, kurie tapo nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais): 1) neteisėto kalinimo ir tremties, pasipriešinimo 1940-1990 metu okupacijoms (rezistencijos) veiksmu metu;“. Nukentėjusių asmenų valstybinių pensijų, paskirtų pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 2 dalį, dydis nustatytas šio įstatymo 13 straipsnio 3 d.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjo prašomas juridinio fakto nustatymas, nesuteikia teisės gauti nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 2 d. 1 p., ko siekia pareiškėjas, nes Z. S. invalidumas nustatytas nuo 1990-10-02 iki 1991-11-01 (3 gr.), nuo 1991-10-31 neterminuotai (2 gr.) dėl bendrų susirgimų, o ne dėl pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu patirtų sužalojimų.

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 448 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo Z. S. pareiškimą atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, baudžiamąją bylą Nr. 16699 grąžinti į Lietuvos ypatingąjį archyvą.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.