- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-371-544/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00238-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Birutės Jonaitienė, Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- E. D.
- Atsakovas
- R. D., E. D., A. D.
- Trečiasis asmuo
- E. J., Pasvalio rajono II-ajam notarų biurui
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-371-544/2014
teisėja Virginija Jurkštienė Proceso Nr. 2-32-3-00238-2013-9
2014 m. birželio 5 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. D. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-30-205/2014 pagal ieškovės E. D. ieškinį atsakovams R. D., E. D., A. D., trečiajam asmeniui E. J., Pasvalio rajono II-ajam notarų biurui, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2007-01-11 jos su sūnumi D. D. sudarytą dovanojimo sutartį, pagal kurią ji sūnui padovanojo: 3,6900 ha bendro ploto žemės sklypą (miško plotas 0,7600 ha), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 1,5600 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) 6780-0007-0203; 0,7900 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 0,5300 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir grąžinti jai 0,7600 ha miško sklypą 1,5600 ha, 0,7900 ha, 0,5300 ha žemės sklypus, priteisti iš atsakovės R. D. 20 000 Lt kompensaciją už parduotą E. J. 2,93 ha žemės sklypą (3,6900 ha sklypo dalis). Nurodė, jog minėtas ginčijamas dovanojimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių ir siekiant gauti išmokas pagal Kaimo plėtros 2004-2006 m. plano priemonę “Ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas”. Todėl turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.86 str. pagrindu. D. D. turėjo žemės ūkio srities išsilavinimą, tačiau ūkininkavimui neturėjo žemės. Sutarė, kad ji žemės sklypus dovanoja 5 metams, o po to sūnus juos turėjo sugrąžinti jai, o ji juos būtų padalinusi lygiomis dalimis visiems savo vaikams, bet 2010-10-26 D. D. mirė. Dovanojant žemės sklypus jos tikroji valia nebuvo perleisti juos D. D. nuosavybėn, ji žemės sklypų pagal dovanojimo sutartį neperdavė, o sūnus jų realiai nepriėmė. Po dovanojimo sutarties sudarymo toliau rūpinosi sklypais kaip savo nuosavybe, sūnui duodavo pinigus, kad jis savo vardu sumokėtų žemės mokestį, nupirktų trąšas, chemikalams, kurą, o sūnus dėl to pretenzijų neturėjo. Po D. D. mirties sklypus paveldėjo atsakovai: apdovanotojo sutuoktinė R. D. ir jo nepilnamečiai vaikai (duomenys neskelbtini). Dalis vieno sklypo buvo parduota, todėl už parduoto sklypo dalį prašo priteisti piniginę kompensaciją (b. l. 5-10, 116).
Žemesnės instancijos teismas
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2014-01-28 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2007-01-11 laisva valia buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią ieškovė sūnui D. D. padovanojo virš minėtus keturis žemės sklypus. Nuosavybės teises D. D. buvo perleistos tam, kad gauti išmokas pagal minėtą Programą. Po šios sutarties sudarymo D. D. įregistravo ūkininko ūkį, ūkininkavo, gavo išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones, o ieškovė gavo išmokas pagal programą “Ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas”. 2010-10-26 D. D. mirė. 2011-02-08 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas išduotas atsakovams (mirusiojo sutuoktinei) R. D. ir jo nepilnamečiams vaikams A. D. ir E. D. ir jo ieškovė neginčijo. 2013-01-18 atsakovai E. J. pardavė 32/41 dalį paveldėto žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų sandorių stabilumo principui ir, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių (LR CK 1. 86 str. 1 d.). Šalys sandoriu ne tik siekė sukurti teises ir pareigas, bet jos buvo realiai sukurtos: ginčo žemės sklypai perduoti D. D. nuosavybės teise, jis juose ūkininkavo, gautą produkciją parduodavo, lėšas naudojo savo šeimos reikmėms, mokėjo žemės mokesčius, gavo išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros už deklaruotus pasėlius. Teismas padarė išvadą, jog D. D. veiksmai po sutarties sudarymo patvirtina ne ketinimą sudaryti tik išorinį sandorio vaizdą, bet sandorio vykdymą. Esant nustatytoms aplinkybėms, ieškinį teismas atmetė (b. l. 150-154).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014-01-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Nurodo, kad sprendimas yra nepagrįstas, teismas pažeidė CPK 14 str., 159 str., 177 str., 178 str., 183 str., 185 str. nuostatas ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Ginčijamas sandoris yra tariamas ir niekinis dėl šalių valios ydingumo jį sudarant (CK 1.86 str.). Neturėjo valios neatlygintinaio perleisti ir neperleido jai priklausančių žemės sklypų D. D. nuosavybės teise, D. D. jų realiai neperėmė, todėl faktinių civilinių teisių pasikeitimo sudarius ginčo sutartį neįvyko. Jie turėjo visai kitus ketinimus - gauti išmokas pagal minėtas paramos programas. Po dovanojimo sutarties žemės mokestis buvo mokamas jos pinigais sūnaus vardu, duodavo sūnui pinigų pirkti kurą, trąšas, chemikalus, tebelaikė save žemės sklypų savininke ir jais rūpinosi kaip savo turtu, o sūnus dėl to pretenzijų neturėjo. Visiems aplinkiniams tokios aplinkybės buvo žinomos. Tikroji dovanojimo sutarties šalių valia buvo formaliai perregistravus žemės sklypus gauti paramą už pasitraukimą iš žemės ūkio veiklos. Iškart po sūnaus mirties R. D. ją pripažino žemės savininke, nes klausė, ką darys su žeme. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sandoris realus, o ji neįrodė, jog ginčijamo sandorio tikslas buvo nesukurti teisinių pasekmių. Teismas netinkamai vertino liudytojų L. L., B. V., P. G. parodymus, nes jie patvirtino, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta siekiant gauti išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, kad jie žinojo, jog praėjus paramos laikui žemės sklypai bus sugrąžinti ieškovei, kad ji visada pirko trąšas ir kurą žemės dirbimui, kad po 5 metų grąžintus sklypus ieškovė ketino perleisti visiems savo vaikams lygiomis dalimis. Teismo nurodyta aplinkybė, kad D. D. savo vardu mokėjo žemės mokesčius, gavo nesudaro pagrindo teigti, kad sandoris nebuvo tariamas. Teismas visiškai nenustatinėjo ginčijamo sandorio šalių tikslų bei elgesio motyvų, nors apie tikrąsias sandorio sudarymo aplinkybes - siekį gauti išmokas pagal minėtą Programą, - teisme aiškino ir ji, ir liudytojai. Sunūs turėjo žemės ūkio srities išsilavinimą, tačiau neturėjo žemes. Todėl sutarė, kad ji jam padovanos žemės sklypus, o po 5 metų jis sklypus jai grąžins. D. D. žinojo, kad sandorio sudarymo tikslas yra gauti išmokas. Sudarydama dovanojimo sandorį nesiekė visam laikui dovanoti visus sklypus vienam sūnui, todėl sudaromu sandoriu neketino sukurti teisinių pasekmių ( CK 1.86 str., b. l. 164-168).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė R. D. praašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijama dovanojimo sutartis nebuvo tariamas sandoris, nes sandoriu šalys ne tik siekė sukurti realias teises ir pareigas, bet jas faktiškai ir sukūrė - apdovanotasis šiuos sklypus perėmė, juose ūkininkavo, iš ūkio gautą produkciją parduodavo ir gautas lėšas naudojo bendriems šeimos poreikiams tenkinti, savo vardu mokėjo žemės mokesčius, gaudavo išmokas iš NMA. Vadinasi, teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.465 str. 1 d., iš tikro buvo sukurtos. Apeliantė šių nustatytų aplinkybių neneigia, o tik deklaratyviai nurodo, kad sklypai D. D. realiai nebuvo perduoti. Nesutikimo su teismo atliktu įrodymų vertinimu apeliantė nepateikė. Jos teiginių apie lėšų davimą sklypams išlaikyti ir įdirbti ir apie tai, kad D. D. tebelaikė ją ginčo sklypų savininke, apeliantė nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, vien tik lėšų sūnui davimas nesudatytų pagrindo sutartį pripažinti negaliojančia nurodytu ieškinyje pagrindu dėl sandorio tariamumo. Teismas tinkamai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus, nes jie, nurodydami, kad D. D. faktiškai dirbo žemę, patvirtino ginčo sandorio realumą, o ne tariamumą ir atsikirtimo į ieškinio pagrindą. Ieškovė apeliaciniame skunde stengiasi liudytojų parodymus iškreipti sau palankia linkme. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kad ginčijamą sandorį tvirtinusi notarė būtų nesilaikiusi Notariato įstatymo 30 str. 1 d. numatytos pareigos išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Apeliantė nebegalėjo turėti teisėto lūkesčio po kurio laiko dovanotus sklypus susigrąžinti savo nuosavybėn. Tuo metu jai buvo galimybės žemės sklypus padovanoti lygiomis dalimis visiems savo vaikams ar 5 metams išnuomoti D. D.. Šiuo atveju teisinę reikšmę turi ieškovės valia, kurią ji išreiškė sudarydama sandorį notarės biure. Apeliantė nepagrįstai remiasi jos nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, nes jose išvados padarytos esant kitoms faktinėms aplinkybėms. Jei apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad 2007-01-11 sandoris yra tariamas, tuomet tektų konstatuoti, kad ieškovė apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą ir sukčiavo. Minėta Priemonė, pagal kurią ieškovė gavo valstybės paramą, skirta asmenims, kurie faktiškai nutraukia žemės ūkio veiklą. Tuo tarpu ji tvirtina, kad iš žemės ūkio veiklos faktiškai nepasitraukė, žemės sklypus savo sūnui perleido tik formaliai, kas reiškia, jog suklaidino NMA tarnautojus ir apgaule gavo nurodytas išmokas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad paveldėjimo teisės liudijimų teisėtumo ieškovė neginčijo. Apeliantė ieškiniu ne tik ginčijo 2007-01-11 dovanojimo sandorį, bet ir prašė taikyti restituciją - jai grąžinti žemės sklypus, kurie tebėra atsakovės ir jos pilnamečių vaikų nuosavybė. Net jei dovanojimo sandoris būtų pripažintas tariamu, liktų galioti paveldėjimo teisės liudijimai. Nėra nei vieno iš CK 6.145 str. 1 d. nustatytų restitucijos taikymo pagrindų. Parduodama vieną iš paveldėtų sklypų trečiajam asmeniui E. J. perleido nuosavybės teises į turtą, kurį gavo įgijusi galiojančio paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, todėl ieškovė negali reikalauti pinigų sumos, kurią ji teisėta gavo pagal sandorį (b. l. 171-173).
Apeliacinis skundas atmestinas, o Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, todėl visų jų išsamiai nekartoja.
Šalies argumentai
Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo netenkintas jos ieškinys pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį CK 1.86 str. nustatytais pagrindais, kaip sudarytą tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, taikyti restituciją, priteisti kompensaciją už parduotą 2,93 ha žemės sklypą. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dovanojimo sandorio šalių suderinta ir išreikšta valia neatitiko tikrųjų jų ketinimų – ieškovė neturėjo valios perleisti žemės sklypus nuosavybės teise D. D., o pastarasis jų nepriėmė, šalys turėjo kitus ketinimus - gauti išmokas, faktinių civilinių teisių pasikeitimas neįvyko. Teismas nenustatinėjo tikrųjų šalių tikslų bei elgesio motyvų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-10-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2007).
CK 1.86 str. 1 d. nustato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamo sandorio institutas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006).
Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; 2011-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (CPK 178 straipsnis). Šioje byloje tokia įrodinėjimo pareiga teko ieškovei.
Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste, neapsiribojant atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu, kai teismo išvados paremtos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, įstatymo nustatyta tvarka konstatuojant turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Priešingai nei tvirtina apeliantė, nagrinėjamoje byloje aptartų procesinių nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimo institutą ir procesą, iš esmės buvo paisoma.
Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 str. 1 d.). Byloje nustatyta, kad 2007-01-11 Pasvalio rajono II-ojo notarų biure buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią ieškovė sūnui D. D. asmeninės nuosavybės teise padovanojo žemės ūkio paskirties 3,6900 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 1,5600 ha, 0,7900 ha ir 0,5300 ha bendro ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 11). Dovanojimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad „apdovanotasis jam dovanojamus žemės sklypus priima“. Iš VĮ „Registrų centras“ duomenų matyti, kad dovanojimo sandoris buvo įregistruotas viešame registre. Todėl apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ji faktiškai dovanos apdovanotajam neperdavė ir toliau turtą valdė nuosavybės teise. Kaip matyti iš Nacionalinės mokėjimų agentūros pateiktų duomenų ir pačios ieškovės paaiškinimų, ji paraišką pagal Kaimo plėtros 2004-2006 m. plano priemonę „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ pateikė dar 2006-05-15 ir 2006-11-30 buvo patvirtinta paramos gavėja gauti išmokas būtent už perleistą žemę (b. l. 19, 183-184). Tai reiškia, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta ne staiga, o iš anksto apgalvojus ir suplanavus visus veiksmus ir aiškiai suprantant, ko dovanojimo sutartimi siekiama, t. y. ji buvo sudaryta laisva valia. Šalys neginčijo, kad žemės sklypai sūnui D. D. buvo perleisti tam, kad ieškovė gautų išmokas pagal programą „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“. Po šios sutarties sudarymo D. D. įregistravo ūkininko ūkį, ūkininkavo, gavo išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones (b. l. 96). Ieškovė gavo išmokas pagal programą “Ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas” (b. l. 19). 2010-10-26 D. D. mirė (b. l. 17). 2011-02-08 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas išduotas šioje byloje atsakovais esantiems (mirusiojo sutuoktinei) R. D. ir jo nepilnamečiams vaikams A. D. ir E. D. ir šio liudijimo pagrindu VĮ „Registrų centras“ 2011-03-07 minėtiems asmenims įregistruotos nuosavybės teisės į atitinkamas paveldėtas minėtų sklypų dalis (b. l. 12-16, 80-86). 2011-02-08 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo ieškovė neginčijo. 2013-01-18 atsakovai E. J. pardavė 32/41 dalį paveldėto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodo, kad tikroji šalių valia buvo, jog ji padovanos žemės sklypus sūnui, o šis po 5 metų juos grąžins, nes ji žemės sklypus ketino padovanoti visiems vaikams. Šiuos argumentus ieškovė siekia liudytojų parodymais, tačiau jos pakviesti liudytojai yra jos artimi giminaičiai: L. L. - ieškovės dukra ir D. D. (apdovanotojo) sesuo, B. V. - ieškovės brolis, P. G. – ieškovės pusbrolis. Todėl jų parodymai vertinami atsižvelgiant į visų byloje esančių įrodymų visumą, santykyje su su kitais įrodymais ir atsižvelgiant į tai, kad minėti asmenys yra suinteresuoti materialine bylos baigtimi ta prasme, kad jie siekia, jog būtų priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, šalys šiuo sandoriu ne tik siekė sukurti teises ir pareigas, bet jos buvo realiai sukurtos: žemės sklypai perduoti D. D., jis, nuosavybės teise valdydamas šiuos žemės sklypus, ūkininkavo, iš ūkio gautą produkciją parduodavo, lėšas naudojo savo šeimos reikmėms (šių aplinkybių šalys neginčiojo, jas patvirtino liudytojai L. L., B. V., P. G.), D. D. savo vardu mokėjo žemės mokesčius, gavo išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros už deklaruotus laukus, pasėlius. Todėl apdovanotojo veiksmai iš esmės atitiko įprastą savininko elgesį. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas sandoris realiai buvo vykdomas, paneigiančių sutarties vykdymą įrodymų byloje nėra. R. D. mirė 2010-10-26, paveldėjimo liudijimai pagal įstatymą išduoti 2011-02-08, o ieškovė į teismą su ieškiniu dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi tik 2013-03-21, kas neatitinka siekiamo civilinių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo principo (b. l. 5). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje esančių įrodymų visumos pagrindu ginčo sandoris negali būti laikomas tariamuoju.
Esant aukščiau nurodytiems argumentams teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesinės teisės normas. Apeliantės apeliacinio skundo motyvai teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų nepaneigia, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovei R. D. suteikta antrinė teisinė pagalba atleidžiant 50 % nuo bylinėjimosi išlaidų ir apmokant 50 % antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, tai iš ieškovės E. D. į valstybės biudžetą ir atsakovei R. D. priteisiama po 100 Lt už antrinę teisinę pagalbą (b. l. 174-175, CPK 96 str. 1 d., 4 d., 99 str.).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės E. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 (vieną šimtą) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės E. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 (vieną šimtą) Lt teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą (VMI prie LR FM biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swdbank“, įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).