- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-17
- Bylos Nr.
- 2S-196-357/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-31-3-00043-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Suinteresuotas asmuo
- Pakruojo ūkininkų
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Pakruojo ūkininkų kredito unijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9435-841/2013 pagal antstolio T. U. pareiškimą dėl baudos skyrimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Antstolis T. U. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su prašymu skirti Pakruojo ūkininkų kredito unijos administracijos vadovui G. B. baudą iki 1000 Lt už kiekvieną nevykdymo dieną ( 18,19 b.l.). Nurodė, kad antstolio T. U. kontoroje yra vykdomas išieškojimas iš G. B., pagal Šiaulių apylinkės teismo įsakymą Nr. L2-1581-841/2013 dėl išlaikymo išieškojimo nepilnametei dukrai D. B., gim. (duomenys neskelbtini). Pagal turimą jo informaciją G. B. Pakruojo ūkininkų kredito unijoje turi papildomą pajų, todėl vykdant išieškojimą į Pakruojo ūkininkų kredito uniją buvo išsiųstas 2013-04-23 patvarkymas Nr. 0136/13/00506-S009057 dėl patikrinimo ar skolininko vardu yra piniginių lėšų, lėšų arešto bei pervedimo. Tačiau Pakruojo ūkininkų kredito unija šio patvarkymo nevykdė, vadovaudamiesi LR kredito unijų įstatymo 39 str. 3 dalimi, pagal kurią išieškoti iš kredito unijos jos nario pajinius įnašus, kurie yra kredito unijos nuosavybė draudžiama, išskyrus atvejus, kai skolininkas pasitraukia iš kredito unijos narių. Antstolis pažymėjo, jog 2013-09-16 pranešimu G. B. pranešė Pakruojo ūkininkų kredito unijai apie išstojimą iš šios kredito unijos. G. B. pagal paskolos sutartį yra skolingas Pakruojo kredito unijai, todėl pastaroji informavo G. B., jog pasibaigus jo narystei unijoje, jo pajinis įnašas bus vienašališkai įskaitytas jo įsiskolinimo pagal paskolos sutartį su Pakruojo kredito unija dengimui. Kadangi antstolis vykdo išlaikymo išieškojimą, kuris tenkinamas pirmąja eile (CPK 754 str. 2 d.), Pakruojo kredito unija 2013-10-14 raštu Nr. S023665 antstolio T. U. buvo perspėta, kad jokių pajinio įnašo įskaitymų atlikti negali. Be to, pažymėjo, kad Pakruojo kredito unija jau yra pateikusi antstolei V. Š. vykdyti G. B. skolos minėtai kredito unijai išieškojimą, t.y., skolos kredito unijai išieškojimas vykdomas procesine tvarka. Antstolis manydamas, kad Pakruojo ūkininkų kredito unija vengia vykdyti antstolio 2013-04-23 patvarkymą Nr. 0136/13/00506-S009057 kreipėsi į teismą su prašymu skirti jiems baudą iki 1000 litų už kiekvieną nevykdymo dieną.
Atsiliepimas
Atsiliepimu suinteresuotas asmuo Pakruojo ūkininkų kredito unijos administracijos vadovas G. B. nesutiko su antstolio T. U. pareiškimu, prašydamas atmesti prašymą, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad valdyba priėmė sprendimą neleisti išstoti G. B. iš kredito unijos ir apribojo disponavimo teisę naudoti pajinius įnašus, kol nebus grąžinta skola su palūkanomis, todėl nebuvo pagrindo vykdyti antstolio patvarkymo.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi antstolio pareiškimą tenkino ir skyrė Pakruojo kredito unijos administracijos vadovui G. B. 300 Lt baudą (26, 27 b.l.).
Teismas konstatavo, jog Pakruojo ūkininkų kredito unija privalėjo tinkamai įvykdyti antstolio teisėtus reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kad juridinis asmuo nepagrįstai nevykdė antstolio įpareigojimų, antstolio pareiškimą tenkino. Teismas pažymėjo, jog apie unijos vadovo turtinę padėtį duomenų nėra, jo atsakomybę švelninančių atsakomybę nenustatyta, todėl jam skyrė 300 Lt bauda.
Atskiruoju skundu Pakruojo ūkininkų kredito unijos administracijos vadovas G. B. nesutiko su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi.
Apelianto manymu, teismo nutartis priimta pažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normas, netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl yra naikintina. Apeliantas pažymėjo, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo Pakruojo ūkininkų kredito unijos vadovui ir priimdamas nutartį vadovavosi tik LR CPK 585 str. 2 dalimi, tačiau visiškai netaikė Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo, neatliko Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo normų teisinio vertinimo, nesigilino į kredito unijų įstatymo normų teisinį reglamentavimą, kuriomis reglamentuojama kredito unijos veikla ir kurios yra sąlygotas kredito unijos veiklos specifikos, nesiaiškino kokie kredito unijos nario narystės pasibaigimo pagrindai, kokia atsiskaitymo su buvusiais kredito unijos nariais tvarka bei nesiaiškino pajinio įnašo nuosavybės klausimo. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas byloje akivaizdžiai pažeidė LR CPK 185 straipsnio reikalavimus, kadangi nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus bei aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos šioje byloje.
Apeliantas pažymėjo, jog kiekvienas kredito unijos narys turi įstatymo suteiktą teisę savo noru išstoti iš kredito unijos, pranešęs apie tai raštu kredito unijos valdybai ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki numatomo išstojimo. Sprendimą dėl išstojimo ir atsiskaitymo su išstojančiuoju priima kredito unijos valdyba (KUĮ 16 str. 1 d.). Išstoti galima tik pasibaigus finansiniams metams. Kredito unijos valdyba gali leisti nariui išstoti ir iki finansinių metų pabaigos, jei galima atsiskaityti su išstojančiuoju nepadarant žalos kredito unijos interesams (KUĮ 16 str. 2 d.). Lietuvos kredito unijų įstatymo 15 straipsnyje yra numatyti narystės kredito unijoje pasibaigimo pagrindai kur yra aiškiai reglamentuota, jog narystė kredito unijoje pasibaigia, kai kredito unijos valdyba patenkina nario prašymą išstoti iš kredito unijos (KUĮ 15 str. 1 p.).
Apeliantas pažymėjo, jog 2013 m. spalio 18 d. Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdyba priėmė sprendimą neleisti G. B. išstoti iš kredito unijos narių, kadangi G. B. turi nepadengtų įsiskolinimų bei apriboti disponavimo teisę pajiniams įnašams vadovaujantis KUĮ 43 str. 3 d. ir apriboti naudoti pajinius įnašus, kol nebus gražinta skolinama suma su palūkanomis. Apeliantas pabrėžė, jog Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdybai nepatenkinus G. B. prašymo išstoti iš kredito unijos narių, todėl jis vis dar yra kredito unijos narys, o jo pajiniai įnašai, vadovaujantis kredito unijų įstatymo 36 str. 1 d. 1 p., 39 str. 1 d. yra kredito unijos nuosavybės teise priklausančios lėšos ir iš jų išieškoti draudžiama.
Atsiliepimas
Išieškotoja I. B. atsiliepimu į apelianto skundą mano, jog pirmos instancijos teismo nutartis yra teisėta, o atskirasis skundas turėtų būti atmestinas.
Nurodo, jog skolininko G. B. ir suinteresuoto asmens Pakruojo ūkininkų kredito unijos santykiai jai yra visiškai nesvarbūs ir šioje byloje jokios reikšmės neturi, šioje byloje reikšmę turi tik tai, jog skolininko G. B. atžvilgiu yra vykdomas išlaikymo nepilnametei dukrai D. B. išieškojimas pagal įsiteisėjusį teismo dokumentą, kuris turi įstatymo galią ir Pakruojo ūkininkų kredito unijai. Nurodė, kad vykdomas išlaikymo nepilnametei dukrai D. B. išieškojimas turėjo būti tenkinamas pirmąja eile (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 str. 2 d.). Ji visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau.
Skolininkas G. B. atsiliepimu nesutiko su apelianto skundu, prašė jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Skolininkas paaiškino, jog pajinis įnašas- tai yra pinigai įmokėti į pajinę sąskaitą. G. B. manymu, suinteresuotas asmuo klaidina teismą aiškindamas, jog pajinis įnašas - tai į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, pajinis įnašas yra pinigai įnešti į atitinkamą sąskaitą, kuri yra vadinama pajine. Yra pagrindinio ir papildomo pajaus sąskaitos, nurodo, jog Pakruojo ūkininkų kredito unijoje esantys jo pajiniai įnašai yra pinigai, ir niekaip netapatinami su, pavyzdžiui akcijomis, žemės ūkio bendrovių pajais ir panašiai, todėl jie turi būti suprantami, kaip jo pinigai esantys pas suinteresuotą asmenį Pakruojo ūkininkų kredito uniją. Paaiškino, jog buhalterinėje apskaitoje pajiniai įnašai yra apskaitomi kaip Pakruojo ūkininkų kredito unijos turtas, pačių pajinių įnašų, t.y. jo pinigų esančių Pakruojo ūkininkų kredito unijoje jo pajinėse sąskaitose nuosavybės nekeičia ir Pakruojo ūkininkų kredito unija jo pajiniais įnašais laisvai nedisponuoja, pajiniai įnašai visuomet yra laikomi jo asmeninėse pajinėse sąskaitose. Nurodo, jog Pakruojo ūkininkų kredito unija neteisi teigdama, jog jo asmeninėse pajinėse sąskaitose esantys pinigai yra ne jo, bet unijos nuosavybė. G. B. manymu, pirmosios instancijos teismas per švelniai nubaudė Pakruojo ūkininkų kredito unijos administracijos vadovą G. B. ir galėjo taikyti bent jau vieno jo mėnesinio atlyginimo dydžio baudą, nes G. B. nesusivokia, jog reikia vykdyti antstolio nurodymus ir savo elgesio nekoreguoja. Skolininkas G. B. sutinka su išieškotojos nuomone, jog Pakruojo ūkininkų kredito unija nesivadovauja ir nesigilina į Lietuvos Respublikos Konstituciją, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, nesivadovauja prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo principu, reiškiančiu, kad teismas, priimdamas sprendimą visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu.
Antstolis T. U. atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o suinteresuoto asmens atskirasis skundas turėtų būti atmestas. Antstolis atkreipė dėmesį, kad iškart po antstolio įspėjimo, t.y. 2013-10-18, Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdyba priėmė sprendimą neleisti G. B. išstoti iš kredito unijos, nors iki tol G. B. siųstame rašte Pakruojo ūkininkų kredito unija minėjo "narystės pasibaigimo" momentą, po kurio buvo ketinama daryti vienašališką įskaitymą. Pakruojo ūkininkų kredito unija, tokiu būdu manipuliuodama Kredito unijų įstatymo nuostatomis, vengia antstolio patvarkymo vykdymo bei vilkina vykdymo procesą. Antstolio manymu, iš esmės reiktų įvertinti tai, kad Pakruojo kredito unija savo turtinius interesus jau gina procesine tvarka, t.y. G. B. skolos kredito unijai išieškojimą vykdo antstolė V. Š.. Antstolio teigimu, tai reiškia, kad tiek Pakruojo ūkininkų kredito unijos, tiek I. B., kurios naudai išieškomas išlaikymas nepilnametei dukrai, teisinę padėtį reguliuoja LR CPK normos. Būtent dėl šios priežasties turi būti vadovaujamasi LR CPK įtvirtintomis nuostatomis dėl reikalavimų patenkinimo eilės, prioritetą teikiant išlaikymo išieškojimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas, tarp jų – teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas (CPK 587 straipsnio 1 punktas). Antstolio procesinę veiklą pagal CPK 594 straipsnį kontroliuoja teismas.
Pagal Kredito unijų įstatymą pajinis įnašas – tai į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti (KUĮ 2 str. 8 p.). Kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys kredito unijos narių pajiniai įnašai kredito unijai priklauso nuosavybės teise ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį (KUĮ 36 str. 1 d. 1 p., 39 str. 1 d.). Tačiau kredito unijos nariai turi teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jų pajinius įnašus ar pajinių įnašų dalį, laikantis įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto apribojimo (KUĮ 14 str. 1 d. 10 p.). Prieš tai minėta turtinė reikalavimo teisė yra susijusi su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu (KUĮ 15 str., 18 str.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad G. B. yra Pakruojo ūkininkų kredito unijos narys, Pakruojo ūkininkų kredito unija G. B. buvo suteikusi paskolą. 2013 m. spalio 18 d. Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdyba netenkino G. B. prašymo dėl išstojimo iš kredito unijos narių, kadangi G. B. turi įsiskolinimų kredito unijai bei apribojo disponuoti pajinius įnašus, kol nebus grąžinta skolinama suma su palūkanomis.
Kredito unijos narių prievolių, kylančių iš paskolos teisinių santykių, tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimo pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, apribojimu, kuris galioja tol, kol grąžinama skolinama suma su palūkanomis (KUĮ 47 str. 3 d.). Lietuvos apeliacinis teismas 2009-04-16 nutartimi (civilinė byla Nr.2-338/2009) yra nurodęs, kad Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, numatančios pajininko disponavimo Kredito unijos pajiniu įnašu teisės apribojimą, Kredito unijos jam suteiktos paskolos ir palūkanų dydžiui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pajininkui G. B. priklauso privalomo pajaus 1000.00 ir papildomo pajaus 12300.00, atsiskaitomoje sąskaitoje lėšos areštuotos 27.184.86. Iš bylos dokumentų matyti, kad G. B. turi finansinį įsiskolinimą pagal paskolos sutartį, kurioje numatytas vienašalis pajinio įnašo įskaitymas paskolai padengti. Todėl šiuo atveju pripažintina, kad pajiniai įnašai yra kredito unijos nuosavybė, kadangi G. B. nėra įvykdęs savo prievolių, todėl ir skolininko pajiniai pinigai negali būti grąžinami.
Pažymėtina, jog antstolis turėtų teisę vykdyti išieškojimą iš G. B. pajaus, jei skolininkas nebūtų skolingas Kredito unijai. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo skolininko teisių ir pareigų kredito įstaigai, G. B. pajinio įnašo išreikalavimo teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė civilinio proceso teisės normas, neatkreipė dėmesio į ginčo išsprendimui taikytiną specialųjį Kredito unijų Įstatymą, nes kaip minėta, pajiniai įnašai nuosavybės teise priklauso kredito unijai, jos narių turimų pajų suteikiamos turtinės teisės apima teisę reikalauti gražinti pajinius įnašus ar jų dalį, laikantis Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto apribojimo ( KUĮ 14 str. 1 d. 10 p.). Ši turtinė reikalavimo teisė yra susijusi su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu ( KUĮ 15 str., 18 str.), o jai taikomas apribojimas yra sąlygotas kredito unijos veiklos specifikos, atsižvelgiant į tai, kad kredito unijos teiktinos finansinės paslaugos apima skolinimo paslaugų kredito unijos nariams teikimą. Kredito unijos narių prievolių, kylančių iš paskolos teisinių santykių, tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimo pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, apribojimu, kuris galioja tol, kol grąžinama skolinama suma su palūkanomis ( KUĮ 47 str. 3 d.). Šis apribojimas taikomas ir išieškant iš skolininko pajinių įnašų kitų kreditorių naudai ir tai reikštų, kad išieškojimas galimas tik panaikinus Kredito unijos disponavimo pajiniu įnašu apribojimus. Sutinkant su atskirojo skundo argumentais, kad Pakruojo kredito unijos administracijos vadovas negalėjo įvykdyti antstolio reikalavimų, kurie nebuvo teisėti pripažintina, kad bauda administracijos vadovui paskirta nepagrįstai. Todėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis naikintina ir antstolio pareiškimas dėl Pakruojo kredito unijos administracijos vadovui G. B. baudos paskyrimo atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti, išspręsti klausimą iš esmės. Antstolio pareiškimą dėl Pakruojo kredito unijos administracijos vadovui G. B. baudos paskyrimo atmesti.