Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), specialaus vidurinio išsilavinimo, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo D. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. rugpjūčio 19 d., Vilniuje, Mindaugo g. 6 esančioje UAB „Sakura“, priėjęs iš nugaros, ranka sudavė nukentėjusiajam D. P. stiprų smūgį į sprandą, dėl to loštelėjo pastarojo galva ir jis pajuto aštrų, stiprų skausmą kaklo srityje. Taip E. V. buvo kaltinamas sukėlęs nukentėjusiajam D. P. fizinį skausmą, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Iš 2013 m. rugpjūčio 22 d. specialisto išvados Nr. G 2682/13(01) matyti, kad D. P. apžiūros metu išorinių sužalojimų nenustatyta. RVUL diagnozuotas kaklo ir galvos sumušimas nepagrįstas objektyviais traumavimo požymiais, todėl sužalojimu nevertinamas (ikiteisminio tyrimo medžiaga b. l. 19-20).

Iš 2014 m. kovo 18 d. specialisto išvados Nr. G 849/14(01) matyti, kad objektyvių D. P. medicininių sužalojimų nekonstatuota. Kaklo trečiojo slankstelio keterinės ataugos lūžis kartotinais rentgenologiniais tyrimais nepatvirtintas. Kaklo raumenų ir raiščių patempimas nustatytas remiantis subjektyviais nusiskundimais, kurie gali būti paaiškinti ir kaklo stuburo osteochondrozės paūmėjimu. Todėl D. P. nurodyto kaklo sužalojimo patvirtinti (esamais medicininiais duomenimis) negalima. Sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas (ikiteisminio tyrimo medžiaga b. l. 43-44).

Iš 2014 m. kovo 28 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas UAB „Sakura“ pateiktas vaizdo įrašas, kuris pridėtas byloje (ikiteisminio tyrimo medžiaga b. l. 47-49).

Iš gydymo įstaigų pateiktų D. P. medicininių dokumentų matyti gydymo įstaigose nustatyta jo sveikatos būklė bei paties D. P. medikams nurodytos faktinės įvykio aplinkybės (b. l. 110-138).

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad kaltinamojo E. V. kaltė panaudojant smurtą sukėlus nukentėjusiajam D. P. fizinį skausmą, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, neįrodyta.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Taigi, šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl kaltininko veiką kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad kilo bent vienas iš pirmiau paminėtų, šio straipsnio dispozicijoje numatytų, alternatyvių padarinių, t. y., kad buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata arba jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą.

Šioje byloje nukentėjusysis ir privatus kaltintojas D. P. kaltina E. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad šis, priėjęs iš nugaros, ranka sudavė nukentėjusiajam stiprų smūgį į sprandą, dėl to loštelėjo pastarojo galva ir jis pajuto aštrų, stiprų skausmą kaklo sityje. Taigi, E. V. kaltinamas ne nežymiu nukentėjusiojo D. P. sveikatos sutrikdymo, o tuo, kad sukėlė pastarajam fizinį skausmą. Teismo vertinimu, byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais toks kaltinimas nepasitvirtino. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinė nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra individuali psichosomatinė organizmo savybė ir gali atsirasti nepalikdamas ant organizmo objektyvių žymių (kraujosruvų, nubrozdinimų ir kt.). Taigi, tais atvejais, kai nepažeidžiamas nukentėjusiojo kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų fiziologinės funkcijos, t. y. ant nukentėjusiojo kūno nelieka jokių objektyvių fizinio smurto pėdsakų, kurie leistų spręsti, kad jis pajuto fizinį skausmą, apie tai, ar nukentėjusiajam toks skausmas buvo skeltas sprendžia teismas, įvertindamas objektyvių ir subjektyvių padarytos veikos aplinkybių visumą.

Šioje byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti aiškią ir nedviprasmišką išvadą, kad kaltinamasis E. V. įvykio metu išties buvo suėmęs nukentėjusiajam D. P. už sprando, tačiau nesudaro pagrindo išvadai, kad kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam į sprandą stiprų smūgį ir pastarasis dėl tokio kaltinamojo veiksmo patyrė fizinį skausmą. Nukentėjusysis D. P. tiek pareiškime dėl E. V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, tiek apklausiamas teisme tvirtino, kad įvykio metu tarp jo ir E. V. kilus žodiniam konfliktui, pastarasis sudavė ranka jam stiprų smūgį į sprandą ir dėl to loštelėjo jo galva ir jis pajuto aštrų, stiprų skausmą kaklo sityje. Vis dėlto tokių nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kita bylos medžiaga, tokie jo parodymai yra tendencingi bei vertintini kaip darbe nuolatos tvyrojusios įtampos bei konfliktų padarinys ir, kaip siekis hiperbolizuoti kaltinamojo veiksmus, norint jį nepagrįstai patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina, kad kaltinamasis E. V. apklausiamas teismo posėdyje neneigė, jog įvykio metu, kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir D. P. dėl to, kad pastarasis nepagrįstai užsipuolė J. R. dėl parkuojamo automobilio, buvo suėmęs nukentėjusiajam D. P. už sprando. Vis dėlto, pasak kaltinamojo, nukentėjusysis susimuliavo, kad taip jam buvo sukeltas fizinis skausmas, nes jis už sprando suėmė visiškai nestipriai, laikydamas kitoje rankoje sklidiną kavos puodelį, kuris dėl tokio jo veiksmo net neišsilaistė. Pažymėtina, kad būtent tokius kaltinamojo parodymus patvirtina, o nukentėjusiojo parodymus apie suduotą stiprų smūgį paneigia, kitų liudytojų parodymai bei objektyvūs bylos duomenys. Liudytojas J. R. apklausiamas teismo posėdyje parodė, kad įvykio rytą jį dėl statomo automobilio necenzūriniais žodžiais bei nepagarbiais veiksmais užsipuolė D. P., o E. V. jį prieš nukentėjusįjį užstojo. Eidamas iš paskos jis matė kaip E. V. paėmė D. P. už sprando ir pasakė: „eik dirbti“, tačiau beveik nestūmė, nes kitoje rankoje laikomas puodelis neišsilaistė, D. P. galva nepasviro, jis net nesusiėmė už sprando ir tik suvaidino, kad buvo stiprus fizinis kontaktas, nors tokio nebuvo. Tokie liudytojo J. R. parodymai proceso metu esminėse detalėse išliko nuoseklūs, nes atitinka jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (ikiteisminio tyrimo medžiaga b. l. 25-26). Liudytojas L. O. apklausiamas teisme taip pat parodė, kad buvo įvykio vietoje konflikto metu ir matė kaip E. V. suėmė D. P. už sprando bei nestipriai stumtelėjęs pasakė: „eik dirbti“. D. P. į tai sureagavo ramiai, nieko nesakė, tik paminėjo, kad čia viskas nufilmuota ir nuėjo į kabinetą. Tuo momentu nesiskundė, kad jam skauda ką nors, kažką kabinete popierius pasitvarkė. Taigi, nei kaltinamasis, nei pirmiau minėti liudytojai neparodė, kad kaltinamasis E. V. sudavė nukentėjusiajam D. P. stiprų smūgį, nenurodė, kad pastarasis būtų balsu ar kokiais nors kitokiais konkliudentiniais veiksmais išreiškęs fizinio skausmo pojūtį. Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais, kadangi nenustatė jų suinteresuotumo duoti kaltinamajam palankius parodymus, be to, liudytojas L. O. šiuo metu nėra E. V. bendradarbis, pasak jo, nepalaiko tarpusavio santykių nei su kaltinamuoju nei su nukentėjusiuoju. Pažymėtina ir tai, kad būtent ne nukentėjusiojo D. P., o kaltinamojo E. V. bei liudytojų J. R. ir L. O. parodymus apie įvykio metu panaudoto smurto pobūdį bei nukentėjusiojo reakciją į tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantis vaizdo įrašas bei jo apžiūros protokolas (ikiteisminio tyrimo medžiaga b. l. 47-49). Teismo posėdyje ištyrus vaido įrašą pavadinimu „Vidaus pagrindinė kamera“ matyti 7.30:10 UAB „Sakura“ patalpoje esantys L. O., D. P. bei E. V., kuris vaikšto su beveik pilnu kavos puodeliu. Įrašo 7.30:31 matyti, kaip E. V. uždeda ranką nukentėjusiajam D. P. ant sprando ir jį šiek tiek stumteli, matyti, kad jo kavos puodelis yra beveik pilnas, jame kava sujuda bet neišsilaisto, o D. P., pajutęs kaltinamojo rankos prisilietimą, ne tiek nuo stūmimo, kiek instinktyviai susikūprina, tuoj pat į patalpą įeina ir J. R.. Toliau matyti nukentėjusiojo reakcija į tokį kaltinamojo veiksmą, jis nesusiima už sprando, vizualiai neišreiškia jokio skausmo pojūčio, tik ranka parodęs į L. O. nueina į savo darbo vietą. Iš vaizdo įrašo pavadinimu „Vidaus kamera“ matyti, kad netrukus po įvykio, t. y. 7.30:40 į savo darbo vietą ateina D. P., iš kurio elgesio nesusidaro įspūdis, kad jis patyrė aštrų stiprų fizinį skausmą, jis ramiai išsidėlioja daiktus ir imasi dirbti kompiuteriu. Tokiu būdu, minėti vaizdo įrašai taip pat paneigia, kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis, kad jis pajuto aštrų stiprų skausmą.

Taigi, konstatuotina, kad kaltinamojo E. V. veiksmų intensyvumas, faktai, jog nebuvo naudojami jokie įrankiai fiziniam skausmui sukelti, kad jokie pakartotiniai smurtiniai veiksmai nebuvo tęsiami, objektyvi aplinkybė, jog nukentėjusysis D. P. už kaltinamąjį E. V. gerokai aukštesnis ir stambesnis, taip pat pirmiau aptarti kaltinamojo bei liudytojų J. R. ir L. O. parodymai, kurie patvirtina, kad nukentėjusysis nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais neišreiškė skausmo pojūčio, atitinkamai ir byloje peržiūrėtas vaizdo įrašas, nesudaro pagrindo išvadai, kad D. P. dėl vienintelio kaltinamojo E. V. veiksmo (nepaisant to, kad jis buvo neteisėtas ir moraline prasme nepriimtinas) patyrė fizinį skausmą.

Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pirmiau nurodytos išvados nepaneigia ir tas faktas, kad nukentėjusysis netrukus po įvykio kreipėsi į medikus, kur jam pradžioje buvo nustatytas keterinės ataugos lūžis, vėliau kaklinės stuburo dalies raumenų ir raiščių patempimas. Pažymėtina, kad byloje ikiteisminio tyrimo metu pateiktos dvi specialistų išvados, kuriomis D. P. nenustatytas joks sveikatos sutrikdymo mastas (ikiteisminio tyrimo medžiaga b. l. 19-20, 43-44), maža to byloje esančia 2014 m. kovo 18 d. specialisto išvada Nr. G 849/14(01) konstatuota, kad objektyvių D. P. medicininių sužalojimų nenustatyta, kaklo trečiojo slankstelio keterinės ataugos lūžis kartotinais rentgenologiniais tyrimais nepatvirtintas, o kaklo raumenų ir raiščių patempimas nustatytas remiantis tik subjektyviais nusiskundimais, kurie gali būti paaiškinti ir kaklo stuburo osteochondrozės paūmėjimu (ikiteisminio tyrimo medžiaga b. l. 43-44). Taigi, kaklo trečio slankstelio keterinės ataugos lūžis byloje visiškai paneigtas, tuo tarpu kaklo raumenų ir raiščių patempimą medikai nustatė tik remdamiesi paties nukentėjusiojo subjektyviais nusiskundimais, t. y. nesant kitų bent menkiausių objektyvių duomenų. Pažymėtina, kad tokią specialisto išvadą apklausiamas teisme patvirtino teismo medicinos ekspertas J. M. P., kuris kartu parodė, kad jeigu teismas nustatytų, kad buvo koks nors kūno fizinis kontaktas, jis negali paneigti skausmo kilimo galimybės. Vis tik, toks eksperto paaiškinimas yra prielaidų pobūdžio, tuo tarpu teismas prielaidomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir nustatyti, kad D. P. kaltinamojo E. V. veiksmu buvo sukeltas fizinis skausmas negali, o visi neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai.

Pažymėtina, kad atskirais atvejais medikų nustatytų raumenų ir raiščių patempimo faktų pakaktų išvadai, jog nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Tačiau šiuo atveju, įvertinus pirmiau minėtą eksperto išvadą, kurioje konstatuota, kad D. P. kaklo raumenų ir raiščių patempimas nustatytas nesant objektyvių duomenų, o tik remiantis paties nukentėjusiojo subjektyviais nusiskundimais bei atsižvelgus į nukentėjusiojo D. P. parodymų patikimumą, teismas negali spręsti, kad nukentėjusysis įvykio metu patyrė fizinį skausmą, kadangi nėra pagrindo išvadai, jog jis medikams nurodė objektyvią tiesą atspindinčias įvykio aplinkybes. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad objektyvios įvykio aplinkybės, liudytojų L. O., J. R. parodymai bei kiti po įvykio sekę nukentėjusiojo veiksmai verčia pastarojo parodymus vertinti kaip nepatikimus, tendencingus, duotus siekiant nepagrįstai apkaltinti E. V. ir sudaro pagrindą jais nesivadovauti sprendžiant, ar įvykio metu nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymėtina, kad dėl kilusio konflikto nukentėjusysis proceso eigoje stengėsi visą kaltę versti kitiems asmenims, t. y. J. R., E. V., nors pirmiau minėtų liudytojų bei kaltinamojo parodymais bei vaizdo įrašais pavadintais „Lauko kamera“ ir „Lauko kamera įėjimas“ konflikto ištakose nenustatyta jokių neteisėtų ar piktavališkų kaltinamojo ar liudytojo J. R. veiksmų. Priešingai, iš šių įrašų matyti būtent nukentėjusiojo D. P. agresyvūs prieš J. R. nukreipti veiksmai. Taigi, pats nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius. Nesuinteresuotas liudytojas L. O. gana išsamiai charakterizavo nukentėjusįjį D. P., parodydamas, kad tarp šio ir kitų kolektyvo narių nuolat tvyrojo įtampa, nepasitenkinimas, žmonės jam pasakodavo, kad buvo nesutarimai, simpatijos, antipatijos, dar prieš jam ateinant dirbti. Buvęs vadovas jam taip pat yra pasakojęs, kad D. P. konfliktavo ir su juo, buvo kažkoks susistumdymas. Tokie L. O. parodymai iš dalies patvirtina kaltinamojo E. V. parodymus apie tai, kad D. P. jam darė psichologinį spaudimą, juokdavosi, nepateikdavo informacijos, jo visi bijojo, nes jis sekiodavo visus su kažkokiais įrašymo įrenginiais. Liudytojai J. R. bei L. O. apklausiami teisme taip pat parodė, kad tuoj po įvykio D. P. pasakė, kad čia viskas filmuojama, J. R. dėl to susidarė įspūdis, kad D. P. po kontakto net nesusiėmęs už sprando tik žengė žingsnį į priekį ir pradėjo ieškoti kitų žmonių, liudininkų, atrodė, kad jis specialiai ieškojo, kad į teismą paduoti. Taigi, pirmiau aptarti liudytojų L. O., J. R. bei kaltinamojo E. V. parodymai leidžia spręsti, kad nukentėjusysis D. P. buvo nusiteikęs priešiškai prieš E. V. bei kitus kolektyvo narius ir buvo suinteresuotas medikams pateikti nevisiškai objektyvias kilusio įvykio aplinkybes. Tai iš dalies patvirtina ir faktas, jog proceso eigoje nukentėjusysis tvirtino sulaukęs stipraus smūgio, nors vaizdo įraše matomas tik rankos uždėjimas ant sprando. Maža to, tokią išvadą, o kartu ir nukentėjusiojo parodymų bei jo nurodytų aplinkybių nepatikimumą patvirtina ir teismo iš gydymo įstaigų išreikalauta medicininė medžiaga. Pažymėtina, kad iš VšĮ Centro poliklinikos, į kurią pirmiausia kreipėsi D. P., pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog nukentėjusysis 2013 m. rugpjūčio 20 d. atvykęs pas Centro poliklinikos chirurgą teigė, jog „...2013 m. rugpjūčio 19 d. jį darbe užpuolė kolega ir jis krito ant galvos, skundėsi kaklo skausmais, pykinimu, ribotais judesiais...“ (b. l. 120). Taigi D. P. medikams nurodydamas, kad jį sumušė darbe, jis krito ant galvos, pateikė gydymo įstaigoje perdėtas, hiperbolizuotas įvykio aplinkybes, tokiu būdu siekdamas, kad bet kokiu atveju jam būtų nustatytas nors koks sužalojimas, o kartu ir atsirastų teisinis pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą prieš E. V.. Ši aplinkybė taip pat neigiamai apibūdina nukentėjusįjį ir leidžia vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Atitinkamai ši aplinkybė, vertinant ją kartu su faktu, jog bylos duomenimis nukentėjusiojo stubure yra osteochondrozės požymių, leidžia spręsti, kad medikai galėjo sąžiningai klysti remdamiesi tik subjektyviais nukentėjusiojo nusiskundimais ir nustatydami, kad nukentėjusysis D. P. įvykio metu patyrė kaklo raumenų ir raiščių patempimą.

Apibendrinant konstatuotina, kad byloje liko neįrodyta, jog nukentėjusiajam D. P. vieninteliu kaltinamojo E. V. veiksmu buvo sukelti BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai, t. y. sukeltas fizinis skausmas. Nenustačius būtinojo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – padarinių – E. V. dėl šios veikos išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atsižvelgiant į tai, kad E. V. šiuo nuosprendžiu išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusikaltimo požymių turinčios veikos, nukentėjusiojo D. P. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

E. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo D. P. kaltinamajam E. V. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.