Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-03-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-275-719/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-26
Bylos Nr.
1S-275-719/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Artūras Ridikas
Pareiškėjas
J. A., V. A.
Kategorijos
Teisėjas Kęstutis Venckus Baudž. bylos Nr. 1S-275-719/2013
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. kovo 26 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Ridikas,sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,dalyvaujant pareiškėjams J. A. ir V. A.,

teismo posėdyje išnagrinėjęs J. A. ir V. A. skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarčių panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013-02-01 Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gauti J. A. ir V. A. skundai dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės G. V. 2013-01-22 nutarimo, kuriuo prokurorė atsisakė tenkinti pareiškėjų skundą dėl 2012-12-20 Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos.

Išnagrinėjęs pateiktus skundus Panevėžio miesto apylinkės teismas skundžiamomis 2013-02-28 nutartimis atmetė pareiškėjų J. A. ir V. A. skundus abiejose skundžiamose nutartyse nurodydamas, jog išanalizavęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, pareiškėjos skundą, teismas konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-01-22 priimtas prokurorės G. V. nutarimas yra pagrįstas, nes kai buvo keičiamos garažo durys ir spyna garažas priklausė tariamiems kaltininkams, todėl su savo nuosavybė jie galėjo netrukdomi atlikti šiuos veiksmus, abu pareiškėjai buvo informuoti ir dalyvavo atliekant neva neteisėtus veiksmus, tačiau patys pasišalino, o vėliau atsisakė ir pasiimti naują raktą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamose nutartyse taip pat nurodė, jog tariami kaltininkai, keisdami garažo duris ir spyną, bei kreipdamiesi į teismą civilinio proceso tvarka dėl garažo patalpų atlaisvinimo nuo pareiškėjų daiktų vykdė savo teises, todėl toks asmens teisių įgyvendinimas nesudaro Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. ir 294 str. numatytų nusikalstamų veikų sudėties, o tai, kad pareiškėja savaip traktuoja BK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – BPK) nepadaro tariamų kaltininkų veiksmus pavojingais ir baustinais.

Skundais J. A. ir V. A. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis panaikinti ir I. Č. bei V. B. atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų pagal BK 178 str. 1 d., 294 str. 1 d. bei kitus BK straipsnius. Pareiškėjai nurodo, jog skundžiamos Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartys yra nepagrįstos, neteisėtos, surašytos atmestinai bei šališkai. Teigiama, jog nebuvo tinkamai įsigilinta į bylos medžiagą, kadangi I. Č. ir V. B. įvykdė nusikalstamas veikas. Teigiama, kad tyrimo medžiaga yra neišsami bei paviršutiniška, skundžiamos nutartys priimtos neįsigilimus į bylos esmę.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmetami.

Išanalizavęs ikiteisminio tyrimo medžiagą bei pareiškėjų skundus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2013-02-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartys, kuriomis atmesti J. A. ir V. A. skundai, yra teisėtos ir pagrįstos, priimtos atžvelgiant bei įvertinant visus byloje reikšmingus duomenis.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos – I. Č. paaiškinimo, policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų, Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo priimtų sprendimų civilinėse bylose – pareiškėjų J. A. ir V. A. teisės valdyti naudotis ir disponuoti garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, esančiais jų daiktais, nebuvo suvaržytos padarant baudžiamajame kodekse numatytas nusikalstamas veikas. I. Č., savo paaiškinime, duotame 2012-12-17, nurodė, jog kai buvo keičiamos garažo durys ir spyna, nekilnojamasis turtas priklausė jos šiuo metu mirusiai motinai V. B., kuri buvo ne tik prieš tai prašiusi V. A. ir J. A. atlaisvinti garažo patalpas, bet ir nurodžiusi, kada bus keičiamos garažo durys, dėl ko abu pareiškėjai keičiant garažo duris dalyvavo ir gavo vieną naujai pakeistų garažo durų spynos raktą (tyrimo medžiagos 17 l.). Aplinkybės, jog dalyvavo garažo durų keitime, neginčija ir patys pareiškėjai (pareiškėjo V. A. skundo medžiagos 3 l.; J. A. skundo medžiagos 3 l.). Be to, I. Č. paaiškinime nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino ir V. B. (tyrimo medžiagos 19 l.). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamose nutartyse, garažas, esantis (duomenys neskelbtini), visą laiką teisėtai priklausė V. B., V. B., I. Č., J. M. ir jos sutuoktiniui (skirtingais laikotarpiais), dėl ko savo nuosavybę visi šie asmenys galėjo netrukdomai naudoti, juo labiau, kad pareiškėjai apie ruošiamą garažo durų ir spynos keitimą buvo informuoti, dalyvavo šiuos veiksmus atliekant, o prieš tai jiems buvo pareikštas prašymas atlaisvinti garažo patalpas. Negana to, kaip matyti tiek iš I. Č., tiek iš pareiškėjų skundų, pastarieji, keičiant garažo duris pasišalino tuomet, kai sužinojo, jog naujos spynos raktus turės ir teisėtas turto savininkas bei kiti jo šeimos nariai, o į vėlesnius prašymus ir pranešimus atlaisvinti patalpas ir pasiimti jiems priklausančius daiktus, nereagavo, dėl ko buvo pradėti civiliniai procesai. Baudžiamojoje teisėje pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 ir 180 str. Neatlygintinas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas turtą užvaldo visiškai neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas tik simboliškai arba aiškiai neteisingai. Savavaldžiavimo pagrindiniu objektu laikytina įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o savavaldžiavimu pripažintas teisės įgyvendinimas neteisėtomis priemonėmis, t.y. nustatytos teisių įgyvendinimo tvarkos pažeidimas nesikreipiant į oficialią įstaigą dėl teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjų nuosavybės teisės į garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), esančius jų daiktus buvo kaip nors suvaržytos. Tariamų kaltininkų kreipimasis į teismą civilinio proceso tvarka dėl pareiškėjų iškraustymo iš garažo, o ne koks nors savavališkas veiksmas su pareiškėjams priklausančiais daiktais, negalėjo pažeisti teisės aktais nustatytos teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarkos. Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog V. B. ir I. Č. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 str. ir 294 str., sudėties požymių.

Taip pat pabrėžtina, kad vien asmens subjektyvus manymas, jog galbūt buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, negali būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atkreipiamas dėmesys, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Teismui pateiktos medžiagos duomenys patvirtina, kad klausimai ir ginčai tarp pareiškėjų ir tariamų kaltininkų dėl garažo patalpų atlaisvinimo yra sprendžiami CK ir CPK nustatyta tvarka civilinėse bylose.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-02-28 nutartys yra teisėtos ir pagrįstos, dėl ko jas naikinti ar keisti J. A. ir V. A. skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 1p., 2 d.,

nutaria:

J. A. ir V. A. skundus atmesti.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Artūras Ridikas