Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas D. G. (toliau – ir D. G., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 9 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. birželio 8 d. (b. l. 2-4).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 12), kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko: kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,45 kv. m., joje įrengtos 3 gyvenamos vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,15 kv. m. gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 10, kurios plotas 4,35 kv. m., joje įrengta viena gyvenamoji vieta, taigi vienam asmeniui teko 4,35 kv. m. gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 15, kurios plotas 16,46 kv. m., joje įrengtos 4 gyvenamos vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,11 kv. m. gyvenamojo ploto. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jis buvo laikomas ir kameroje Nr.14, tačiau iš bylos duomenų (b. l. 11) nustatyta, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpoje Nr. 14 nebuvo laikomas. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralios apšvietos Higienos norma apskritai nereglamentuoja.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Atsakovės atstovas į bylą pateikė kameros Nr. 14 fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad yra sudaryta galimybė patalpas išvėdinti per langus (b. l. 39). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl Marijampolės PN dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ir nemalonaus kvapo patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės ir pelėsio atmetami kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 134:2015 24 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Jos 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo metu Marijampolės pataisos namuose nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje, į skalbyklos patalpas yra tiekiamas karštas vanduo, yra skalbimui skirtos priemonės, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 24 punkto reikalavimus. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėto patikrinimo metu Higienos normos 134:2015 24 bei 40 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. l. 23-25). Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistieji, bausmę atliekantys už paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose, skalbyklos paslaugomis naudojasi vieną kartą per savaitę, pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką (b. l. 29). Bylos medžiagoje yra Marijampolės PN direktorius 2016 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 4/07-15, kuriuo patvirtinta Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarka (toliau – Tvarka), Nuteistųjų skalbyklos darbo grafikas ir Nuteistųjų dušinės darbo grafikas, kopija (b. l. 27-28). Iš Tvarkos matyti, kad skalbykloje yra skalbiama patalynė ir apatiniai drabužiai pagal grafiką (2–3 punktai), o nuteistųjų viršutiniai drabužiai yra dezinfekuojami (12 punktas). Minėto įsakymo ir juo patvirtintos Tvarkos, Nuteistųjų skalbyklos darbo grafiko duomenys patvirtina atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas skalbyklos paslaugomis galėjo naudotis kartą per savaitę – patalynės skalbimui ir apatinių drabužių skalbimui. Tuo tarpu pareiškėjo viršutiniai drabužiai, kaip numato Tvarkos 12 punktas, dezinfekuojami. Tvarkos 13 punkte yra nustatytas įpareigojimas nuteistiesiems rūpintis asmenine higiena bei nustatytu laiku atiduoti tvarkiniui patalynę ir apatinius drabužius, kad ji būtų pristatyta į skalbyklą skalbimui. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad skalbiniai nuteistiesiems grąžinami išdžiovinti (b. l. 16), todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas nebūtų patyręs nepatogumų, džiovindamas drabužius kameroje, jeigu būtų atidavęs juos išskalbti skalbykloje. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti šiuo aspektu (t. y. dėl skalbimo bei išskalbtų drabužių džiovinimo) neteisėtus Marijampolės namų veiksmus. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – Aprūpinimo normos) nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė –1 komplektas. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į išdėstyta, pripažintina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė fotonuotraukas, kurios patvirtina, kad sanitarinių mazgų patalpose yra lentynėlės tualeto reikmenims (b. l. 64-65, 71). Aprūpinimo normų 10 punkte nenumatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti veidrodis. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taisyklių 73² punktas numato, kad nuteistieji išleidžiami į dušą pagal dienotvarkėje nustatytą laiką.

Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktuose. Eksploatavimo taisyklių 19 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema, 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.

Nei Eksploatavimo taisyklių, nei kitų teisės aktų nuostatos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, sporto įranga ar sporto inventorius gali būti sumontuota, tačiau neprivaloma, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertina kritiškai ir neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad atmosferos kritulių šalinimo sistema kiemelyje buvo įrengta, atsakovės atstovės argumentus patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 73). Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas sprendžia, kad Marijampolės PN užtikrino pareiškėjo teisę kasdien eiti pasivaikščioti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo pilna tarakonų ir blakių.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 34-43), ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Marijampolės PN patalpose. Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog atsakovės atstovas aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atliekant bausmę baudos izoliatoriaus sąlygomis, nebuvo sudarytos sąlygos laisvai naudotis biblioteka, knygos buvo pasenusio turinio, visai nėra naujos literatūros.

Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 4/07-160 patvirtintame Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafike nuteistiesiems, laikomiems baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, numatytas laikas kreiptis dėl pageidaujamos literatūros yra šeštadieniais nuo 9.15 iki 11.30 ir nuo 14.00 iki 17.00 val. (b. l. 32-33). Nuteistieji, laikomi kamerose, į biblioteką nevedami. Grafike numatytu laiku bibliotekos darbuotojas lankosi kamerose ir keičia bei išduoda knygas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų iškilę kliūčių, naudojantis biblioteka. Teismas nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog atsakovės atstovas privalo be jokių apribojimų sudaryti sąlygas lankytis bibliotekoje, pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje, nes tokiu atveju būtų pažeisti nuobaudos paskyrimo tikslai, su tuo susijusių apribojimų proporcingumo principai.

Teisės aktai nereglamentuoja pataisos įstaigų bibliotekų knygų atnaujinimo. Todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas yra atmetamas.

Teismas pažymi, kad BVK 93 straipsnis numato nuteistųjų teisę įsigyti literatūros ir rašomųjų reikmenų. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo laikomas kartu su dar dviem – penkiais asmenimis.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų. Pareiškėjas nurodė, jog buvo baustas ir jam buvo skirtos nuobaudos iki 15 parų, nuobaudas atliko kamerose Nr. 3, Nr. 10, Nr. 15. Atsakovės atstovas patvirtino, kad šiose kamerose įrengtos 1-4 miegamosios vietos ir minėtu laikotarpiu buvo iki 4 nuteistųjų. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei į pateiktus duomenis, spręstina, jog atsakovė pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovė nurodo, jog BVK 145 straipsnio 1 dalis įsigaliojo 2016 m. gruodžio 8 d., o kameros įrengtos iki šio teisės akto įsigaliojimo, todėl nėra galimybės nuteistųjų laikyti kaip numato BVK 145 straipsnio 1 dalis. Šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi teisės akte jokių išlygų dėl to nėra numatyta.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013-02-11 nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog kalinimo sąlygos Marijampolės PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pareiškėjas, atlikdamas nuobaudas uždarosios zonos kamerų tipo patalpose, buvo laikomas kartu su dar dviem – trimis asmenimis), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D.G. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. birželio 8 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.