Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato Drąsučio Narmonto apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 str. 2 d. dėl Naujosios Akmenės „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriaus malkinės sunaikinimo areštu 20 parų;pagal BK 22 str. 1 d. ir 187 str. 2 d. dėl pasikėsinimo sunaikinti I. M. ūkinio pastato priestatą areštu 15 parų;pagal BK 187 str. 2 d. dėl S. P. malkinės sunaikinimo areštu 20 parų;pagal BK 187 str. 2 d. dėl Z. J. malkinės sunaikinimo areštu 25 paroms.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 45 paroms, bausmę atliekant areštinėje.

Iš V. B. priteista valstybei 2076,21 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai Z. J..

Nukentėjusiųjų Z. J., A. P. ir Naujosios Akmenės „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriaus civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti, pripažįstant teisę į civilinių ieškinių patenkinimą, klausimą dėl ieškinių dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 24 d., apie 00.20 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), padegdamas makulatūrą sukėlė gaisrą Naujosios Akmenės „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriaus malkinėje, kurio metu sudegė malkinė – be vertės ir joje buvę 30 m³ malkų – po 59 Lt už 1 m³, iš viso 1770 Lt vertės, taip sunaikindamas svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu ir padarydamas Naujosios Akmenės „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriui 1770 Lt turtinę žalą.

Be to, V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 1 d., apie 00 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), padegdamas maišą su jame buvusiais rūbais, pasikėsino sukelti gaisrą I. M. priklausančiame ūkinio pastato priestate ir taip jį sunaikinti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes apdegus 1 m² pastato sienos – be vertės, gaisrą užgesino kaimynai, taip pasikėsino sunaikinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu.

Be to, V. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 24 d., apie 21.30 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), padegdamas malkas, sukėlė gaisrą S. P. priklausančioje malkinėje, kurio metu sudegė malkinė ir joje buvę 8 m³ malkų – iš viso 5000 Lt vertės, taip sunaikindamas svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, tuo padarydamas nukentėjusiajai S. P. 5000 Lt turtinę žalą.

Be to, V. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 29 d., apie 22.00 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), dujiniu žiebtuvėliu padegdamas plastikinį maišą su jame buvusiais plastikiniais buteliais ir popieriumi, sukėlė gaisrą Z. J. priklausančiame ūkiniame pastate, kurio metu apdegė 15 m² pastato medinio perdengimo, nudegė 30 m² stogo dangos – iš viso 5000 Lt vertės, taip sunaikino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, tuo padarydamas nukentėjusiajai Z. J. 5000 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas advokatas D. Narmontas prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. B. dėl pastarajam inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisinti.

Skunde nurodoma, kad Akmenės rajono apylinkės teismas V. B. pripažino kaltu remdamasis vien liudytojų – Akmenės Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresniojo inspektoriaus M. S. ir inspektorės L. S., Akmenės rajono policijos komisariato kriminalinio poskyrio tyrėjo M. T. ir vyresniojo tyrėjo A. P. parodymais bei paties V. B. 2009 m. sausio 6 d. surašytais atvirais prisipažinimais (1 t. 61–65 b. l.). Pasak advokato, teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį anksčiau nurodytų asmenų parodymais bei V. B. 2009 m. sausio 6 d. surašytais atvirais prisipažinimais, padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 369 str. 1 d. 2 p.), nes neatsižvelgė į tai, kad 2009 m. sausio 6 d. V. B. buvo nepilnametis (16 metų amžiaus), turintis atitinkamas teises ir įstatymines garantijas, kurių pareigūnai nepaisė, neatsižvelgė, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo surašyti V. B. 2009 m. sausio 6 d. „atviri prisipažinimai“, kaip elgėsi nurodyti pareigūnai 2009 m. sausio 6 d. su nepilnamečiu V. B. ir kokiomis aplinkybėmis jiems V. B. 2009 m. sausio 6 d. neva atskleidė nusikaltimų padarymo aplinkybes. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad BPK numato būtiną gynėjo dalyvavimą, jei įtariamasis (taip pat ir sulaikytasis) yra nepilnametis (BPK 51 str.). Teigia, jog nė vieno iš minėtų reikalavimų 2009 m. sausio 6 d. dar nepilnamečio V. B. atžvilgiu pareigūnai, kurių parodymais teismas pagrindė 2012 m. birželio 21 d. apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nesilaikė, jų visiškai nepaisė. Tai yra grubus, esminis tuo metu dar nepilnamečio V. B. teisių ir minėtų imperatyvių teisės normų pažeidimas. Dėl to konstatuoja, kad nepilnamečio V. B. 2009 m. sausio 6 d. neva atskleistos nusikaltimų padarymo aplinkybės pagal BPK 22 str. 1 d., 4 d. nuostatas negali būti laikomi įrodymais.

Advokato D. Narmonto teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad policijos pareigūnai su V. B. bendravo vadovaudamiesi Policijos veiklos įstatymo 20 str. 4 p. nuostatomis. Nurodo, kad iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato 2009 m. sausio 27 d. tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, jog A. P., dirbantis (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriaus mokytoju, paaiškino, jog 2009 m. sausio 6 d. policijos pareigūnai pasakė, kad išsiveža V. B. į policijos komisariatą apklausai. Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad Šiaulių apskrities VPK KPS tyrėjai M. T. ir A. P. 2009 m. sausio 6 d. informavo mokytoją, jog V. B. yra įtariamas pastato padegimu, todėl reikalingas priešgaisrinės apsaugos pareigūnams apklausai. Apeliantas pažymi, kad tarnybinio patikrinimo medžiagoje konstatuota, jog: „2009-01-06 Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Akmenės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės poskyrio inspektorė L. S. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 09-1-04401-09 pagal BK 187 str. 2 d. dėl Z. J. turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu. Šiaulių apskrities VPK Akmenės r. PK KPS tyrėjui M. T. Šiaulių apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Akmenės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio vyresnysis inspektorius M. S. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 09-1-04401-09 davė atskirą pavedimą nustatyti liudytojus ir surasti įtariamąjį. KPS vyresnysis tyrėjas A. P. ir tyrėjas M. T., vykdydami atskirą pavedimą, 2009-01-06 (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriuje surado įtariamąjį V. B. ir jį pristatė į Akmenės r. P K. <...> Apie įtariamojo sulaikymą informavo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Akmenės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnus“.

Advokatas pažymi, kad iš šių tarnybiniame rašte nurodytų nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, jog 2009 m. sausio 6 d. sulaikant mokykloje V. B., jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Z. J. pastato padegimo, V. B. 2009 m. sausio 6 d. faktiškai neteisėtai buvo sulaikytas (sulaikymo protokolas nesurašytas), nuvežtas į Akmenės rajono policijos komisariatą ir ten visiškai nesilaikant BPK nuostatų buvo vykdoma jo apklausa, to įstatymų nustatyta privaloma tvarka nefiksuojant ir neįforminant atitinkamais dokumentais, tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino.

Be to, apelianto teigimu, nors vaiko sulaikymas pagal Vaiko konvencijos 37 str. taikomas tik kaip kraštutinė priemonė ir kiek įmanoma trumpiau, teismas visiškai neaptarė, kokios konkrečios aplinkybės lėmė, kad tokia kraštutinė priemonė 2009 m. sausio 6 d. turėjo būti taikoma V. B., ir kodėl tokia kraštutinė priemonė turėjo trukti net apie 3 (tris) valandas, tiek laiko išlaikant V. B. policijos komisariate. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismas netyrė ir aplinkybių, kodėl apie V. B. sulaikymą nebuvo informuoti jo tėvai, nebuvo informuoti vaiko teisių apsaugos darbuotojai bei kokių motyvų vedami anksčiau minėti pareigūnai taip neteisėtai elgėsi. Nuteistojo advokato D. Narmonto skunde pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. draudžia versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Konstitucinis draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius įgyvendinamas taikant BPK 11 str. 2 d., 21 str. 4 d., 22 str. 3 d., 188 str., 189 str., 272 str. 1 d. ir kitų straipsnių nuostatas. Parodymų davimas – įtariamojo ir kaltinamojo gynybos priemonė. Duoti parodymus yra jo teisė, bet ne pareiga.

Apeliantas pastebi, kad V. B., duodamas parodymus teisme, paaiškino, jog jam 2009 m. sausio 6 d. nebuvo išaiškintos jokios teisės tiek paimant jį iš mokyklos, tiek vežant į Akmenės rajono policijos komisariatą, tiek esant Akmenės rajono policijos komisariate. Jam nebuvo išaiškinta jo teisė atsisakyti duoti parodymus, teisė turėti gynėją ir kt. Esant tokioms aplinkybėms buvo surašyti V. B. „atviri prisipažinimai“, kuriais vėliau V. B. buvo grindžiami kaltinimai, o po to ir pirmosios instancijos teismo 2012 m. birželio 21 d. apkaltinamasis nuosprendis.

Skunde advokatas pažymi ir tai, kad įtariamojo apklausos tvarka yra nustatyta BPK 188 ir 189 str. Įstatymas numato, kad apklausos metu draudžiama naudoti būdus, susijusius su smurtu, grasinimais, žmogaus orumą žeminančiais bei sveikatai kenkiančiais veiksmais. Nurodo, kad V. B. teisme paaiškino aplinkybes, kurioms esant buvo surašyti minėti raštai, įvardyti, kaip „atviri prisipažinimai“. Nuvažiavus į policijos komisariatą ir V. B. paaiškinus, kad jis nieko nepadeginėjo, jam buvo pasakyta, kad toks variantas netinka. V. B. pasikartojus, kad jis nepadeginėjo, jam vėl buvo pasakyta, kad toks pasakojimas netinka ir nurodyta sakyti, kad jis padegė, nes priešingu atveju naktį praleis pastate, kurį parodė paliepus prieiti prie lango (pareigūnas jam pro langą parodė grotuotas patalpas). Tai, kad V. B. iš pradžių 2009 m. sausio 6 d. nepripažino padegęs nurodytų objektų, patvirtino ir liudytoju teisme apklaustas M. T.. Toks pareigūnų elgesys, anot advokato, turi būti vertinamas kaip akivaizdus psichologinis spaudimas, psichologinis grasinimas, tuo labiau, kad jis buvo pavartotas tuo metu, kai V. B. dar buvo nepilnametis. Pažymi, kad V. B. taipogi parodė, jog jis parašė tai, ką jam padiktavo pareigūnai, rašė tokia forma, kokia jie liepė, t. y. šie raštai buvo surašyti pareigūnams prieš jį naudojant psichologinį spaudimą. Pažymi, kad šiuos V. B. parodymus netiesiogiai patvirtina „atvirų prisipažinimų“ teksto dėstymo forma, jos dalykinis stilius, o ne paprastas nepilnamečio vaiko paaiškinimas. Be to, šios V. B. apklausos metu bei rašant „atvirus prisipažinimus“ nedalyvavo gynėjas, V. B. tėvai, mokyklos atstovas, vaiko teisių apsaugos atstovas. Tai rodo, kad buvo grubiai pažeistos tuo metu dar nepilnamečio V. B. teisės, nesilaikyta net minimaliausių jo teisių garantijų. Dėl to advokatas akcentuoja, kad minimi V. B. 2009 m. sausio 6 d. surašyti atviri prisipažinimai bei tokiomis aplinkybėmis pareigūnų 2009 m. sausio 6 d. išgirsti iš V. B. paaiškinimai negali būti laikomi įrodymų šaltiniu – jie buvo gauti neteisėtais būdais, pažeidus baudžiamojo proceso įstatymų nustatytą tvarką.

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad V. B. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek apklausiamas teisme paneigė jo „atviruose prisipažinimuose“ nurodytas aplinkybes, nurodė, kad jis nepadegė anksčiau nurodytų objektų bei paaiškino priežastį, kodėl jis parašė tuos raštus, t. y. paaiškino, kad juos parašė dėl jo atžvilgiu pavartoto grasinimo, pareigūnui parodžius grotuotus langus ir pagrasinus, kad neišleis jo į namus, būdamas šoko būsenoje. Tai, advokato teigimu, patvirtina ir byloje esantys duomenys, jog kitą dieną dėl patirto šoko V. B. kreipėsi į medikus ir jam buvo paskirti vaistai.

Pasak apelianto, kitų įrodymų, kurie pagrįstų V. B. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išskyrus paties V. B. „atvirus prisipažinimus“ bei anksčiau minėtų pareigūnų parodymus, byloje nėra. Pažymi, kad V. B. kaltės nepatvirtina nei ta aplinkybė, kad pastarasis turėjo žiebtuvėlį, nes žiebtuvėlį V. B. turėjo todėl, kad rūkė. Teismo išvada, kad V. B., nurodydamas nukentėjusiajai Z. J., liudytojams A. K. ir R. L., jog prieš gaisrą netoliese matė A. P., ir taip neva mėgino susikurti gynybinę versiją, advokato vertinimu, tėra tik niekuo nepagrįsta prielaida. Tai, kad A. P. parodė, jog įvykio dieną prie Z. J. pastato nebuvo, o V. B. nurodė priešingai, taip pat negali būti pagrindas pripažinti, kad V. B. padegė Z. J. pastatą bei kitus objektus.

Atkreipia dėmesį, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ir D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisme perskaitytais parodymais, jog neva V. B. prašė jo paliudyti, jog tą vakarą, kai degė Z. J. pastatas, jie buvo kartu. Anot apelianto, ši aplinkybė taip pat neįrodo, kad V. B. padegė ar kėsinosi padegti kitus tris anksčiau išvardytus objektus. Pažymi, kad D. M. nurodė, jog paliudyti V. B. prašė 2009 m. sausio 7 d., t. y. po to, kai 2009 m. sausio 6 d. prieš V. B. pareigūnai buvo panaudoję neteisėtas priemones, psichologinį spaudimą. Tai, kad tą dieną, kai kilo gaisras Z. J. pastate, V. B. buvo užėjęs pas Z. J. į namus, taip pat neįrodo, jog V. B. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad V. B. kaltės neįrodo ir kitų liudytojų parodymai, jog I. M. ūkinio pastato padegimo dieną V. B. buvo neblaivus ir elgėsi neadekvačiai, t. y. valgė degtukus ir popierių, kad slėpė žiebtuvėlį. Apelianto teigimu, kaime tuomet buvo skleidžiami gandai, kad 2007 m. gegužės 24 d., apie 00.20 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), gaisrą Naujosios Akmenės „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriaus malkinėje sukėlė V. B., todėl pastarasis galėjo išsigąsti, kai buvo norima patikrinti jo kišenes.

Anot apelianto, tai, kad visi anksčiau nurodyti objektai yra tame pačiame (duomenys neskelbtini) k., išsidėstę nedideliu atstumu, netoli nuo V. B. namų, taip pat nepatvirtina, jog pastarasis padegė šiuos objektus. Tai, kad, teismo nuomone, padegimai padaryti tuose pačiuose objektuose – malkinėse, ir tuo pačiu būdu bei panašiu laiku, taip pat nėra V. B. kaltės įrodymas.

Skunde taip pat pažymima, kad V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog tų veikų, kuriomis yra kaltinamas, jis nepadarė, nei vienas iš apklaustų nukentėjusiųjų ar liudytojų taip pat neparodė, kad būtų matęs V. B. kėsinantis padegti ar padegant kurį nors iš anksčiau nurodytų objektų. Atkreipia dėmesį, kad liudytojas R. J. parodė, jog ne V. B. prisipažino, kad ką nors yra padegęs, o jie taip tik suprato, nes buvo girti. Liudytojas A. B. parodė manantis, kad V. B. galėjo padegti todėl, kad matė pastarąjį valgant popierių. V. B. kaltės nepatvirtina ir teisme pagarsinti liudytojų G. M. ir G. M. parodymai.

Advokato D. Narmonto teigimu, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad byloje taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų, kad teismo nuosprendyje nurodyti gaisrai įvyko dėl tyčinės žmogaus veikos, tuo labiau, kad daug teisme apklaustų liudytojų parodė, jog labai dažnai kaime yra šaudoma švenčiant įvairias šventes. Gaisrų tyrimo aktuose, kuriais rėmėsi teismas, nėra nustatyta, kad gaisrai kilo dėl tyčinės veikos. Tuo atveju, jeigu buvo nustatyta tyčinė asmenų veika, lieka neaišku, kodėl tuomet nebuvo pradėti ikiteisminiai tyrimai – dėl 2007 m. gegužės 24 d. gaisro ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2009 m. gegužės 25 d., o dėl 2007 m. birželio 1 d. gaisro ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2009 m. gegužės 25 d. Be to, anot apelianto, nesuprantama, kuo rėmėsi teismas teigdamas, kad 2007 m. gegužės 24 d., 2007 m. birželio 1 d., 2008 m. balandžio 24 d. ir 2008 m. gruodžio 29 d. padegimai atlikti panašiu būdu – objektų viduje ar išorėje uždegant degią medžiagą.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis V. B. ir jo gynėjas advokatas D. Narmontas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė neteisingą išvadą dėl V. B. kaltės įrodytumo pagal pareikštus kaltinimus. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu aiškiai nesutinka apeliacinį skundą pateikęs nuteistojo V. B. gynėjas, prašydamas išteisinti jo ginamąjį dėl visų pastarajam pareikštų kaltinimų. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisėtumo ir pagrįstumo aspektais (įrodymų vertinimas, jų teisėtumas, pakankamumas, liečiamumas ir kt.), iš esmės pritaria apeliaciniame skunde suformuluotoms išvadoms ir konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog V. B. visuotinai pavojingu būdu būtų sunaikinęs Naujosios Akmenės „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriaus malkinę, pasikėsinęs sunaikinti I. M. ūkinio pastato priestatą, sunaikinęs S. P. malkinę, sunaikinęs Z. J. ūkinį pastatą ir atitinkamai padaręs tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 str. 2 d., bei vieną, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 187 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde V. B. gynėjas iš esmės ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jo ginamasis buvo pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Pažymėtina, kad tik teismas sprendžia, laikyti ar ne byloje esančius duomenis įrodymais, ir tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, vertina įrodymus (BPK 20 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė ir aptarė įrodymus, taip pat ir V. B. 2009 m. sausio 6 d. ranka rašytus prisipažinimus (1 t., 61; 63–65 b. l.), kuriais grindė savo išvadas dėl V. B. kaltės. Tačiau būtina pažymėti, jog ne visi duomenys gali būti pripažinti įrodymais. BPK 20 str. 4 d. pasakyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėtais būdais gautais laikomi tokie duomenys, kurie yra surinkti atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus ir nepažeidžiant šiems procesiniams veiksmas keliamų reikalavimų bei tinkamai juos užfiksuojant.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad 2009 m. sausio 6 d. iš V. B. gauti prisipažinimai atitinka teisės aktų reikalavimus, nes pareigūnai (Akmenės Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektoriai M. S. ir L. S., Akmenės rajono policijos komisariato kriminalinio poskyrio tyrėjai M. T. ir A. P.) veikė vadovaudamiesi Policijos veiklos įstatymu, todėl laikė juos įrodymais baudžiamojoje byloje ir dėl to priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal Policijos veiklos įstatymą ar kitus ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiklą reglamentuojančius įstatymus gali būti atliekami tam tikri veiksmai, tačiau baudžiamasis procesas turi vykti pagal BPK (BPK 4 str. 1 d.). Tai akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartyje. Iš byloje užfiksuotų liudytojų J. B., M. S., L. S., M. T., A. P. ir paties nuteistojo V. B. parodymų, tarnybinio patikrinimo dėl policijos pareigūnų A. P. ir M. T. išvadų (2 t., 57–62 b. l.) akivaizdu, kad 2009 m. sausio 6 d. iš mokyklos į policijos įstaigą nepilnametis V. B. (tada jis buvo 16 metų amžiaus) faktiškai buvo pristatytas kaip įtariamas nusikaltimų padarymu asmuo, o policijoje vyko faktinė įtariamojo apklausa, tačiau, pažeidžiant BPK 21 str. 2 d. nuostatas, V. B. nebuvo suteiktas įtariamojo statusas, jis nebuvo supažindintas nei su įtariamojo teisėmis, nei šios teisės, kaip įtariamo nusikaltimo padarymu nepilnamečio asmens, nebuvo užtikrintos (neinformuotas V. B. atstovas pagal įstatymą ir jis nepakviestas dalyvauti apklausoje, neužtikrintas būtinas gynėjo dalyvavimas procese – BPK 10, 51, 53 str.). Taigi nustatyta, kad V. B. iš mokyklos į policijos įstaigą buvo pristatytas įtariant jį dėl Z. J. priklausančios malkinės sunaikinimo padegant ir klausinėjamas policijos įstaigoje apie nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo įtartas. Laikantis BPK nuostatų, 2009 m. sausio 6 d. V. B. privalėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, išaiškintos ir užtikrintos nepilnamečio įtariamojo teisės ir tik po to galėjo būti siūloma duoti parodymus apie, tikėtina, padarytą (-as) veiką (-as). Maža to, V. B. 2009 m. sausio 6 d. buvo sulaikytas bei apklausiamas kaip įtariamasis, šie veiksmai nebuvo tinkamai procesiškai įforminti, todėl sprendžiama, kad tuo buvo pažeistos BPK 140, 187, 188 str. nurodytos įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisyklės. Tai, kad tuo metu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nepateisina pareigūnų elgesio ir savaime nepaneigia nurodytų procesinių normų pažeidimų.

Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. sausio 6 d. V. B. prisipažinimus negalėjo vertinti kaip tinkamus ir leistinus įrodymus, nes jie gauti ne įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 str. 1 d.) ir pažeidus reikalavimą duomenis rinkti tik teisėtais būdais (BPK 20 str. 4 d.). Apylinkės teismas, vertindamas šiuos prisipažinimus kaip V. B. kaltės įrodymus, padarė BPK 20 str. 5 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p. ir 3 p. reikalavimų pažeidimus, todėl vien dėl to skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu.

Nustačius, kad 2009 m. sausio 6 d. V. B. prisipažinimai buvo gauti ne įstatymų nustatyta tvarka, vadinasi, neteisėtai, nėra teisinio pagrindo ir pripažinti, kad liudytojais apklaustų Akmenės Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektorių M. S., L. S., Akmenės rajono policijos komisariato kriminalinio poskyrio tyrėjų M. T. ir A. P. parodymai atitinka BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. numatytus reikalavimus. Akivaizdu, kad minėti pareigūnų parodymai yra kildinami iš to paties V. B. atžvilgiu įgyvendinto neteisėto proceso, todėl negalima šių liudytojų parodymų laikyti savarankiškais V. B. kaltinančiais įrodymais. Pats V. B. tiek apklausiamas įtariamuoju, tiek teisiamajame posėdyje (4 t., 188–192) ir apeliacinės instancijos teisme kategoriškai neigė įvykdęs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, dėl savo surašytų prisipažinimų nurodė, kad juos surašė bijodamas būti neišleistas į namus, grasinant pareigūnams jį patalpinti į ,,pastatą su grotuotais langais“, jei jis nepapasakos ,,teisingai“, todėl surašė tai, ką jam sakė pareigūnai. Be kita ko, liudytoju apklaustas M. T. iš dalies patvirtino V. B. parodymus, teigdamas, kad pastarasis bendraujant iš pradžių neprisipažino padegęs ūkinį pastatą, o vėliau prisipažino, buvo ,,sudrausmintas“ – jam per langą parodytas grotuotas pasivaikščiojimo kambario langas ir pasakyta, jei toliau vykdys padegimus ar kitus nusikaltimus, bus suvaržyta jo laisvė.

Dėl to, kas išdėstyta, V. B. 2009 m. sausio 6 d. prisipažinimai bei liudytojų M. S., L. S., M. T. ir A. P. parodymai nelaikytini įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, todėl nėra pagrindo detaliai aptarinėti jų turinį. Kitų vienareikšmiškai vertintinų ir neabejotinai V. B. kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Nei vienas byloje nukentėjusiuoju ar liudytoju apklaustas asmuo nematė, kad V. B. būtų padeginėjęs kaltinime išvardytus objektus ar pasikėsinęs padegti nukentėjusiajai I. M. priklausantį ūkinio pastato priestatą. Įvykio vietų apžiūros protokolai, kaip ir aktai dėl kilusių gaisrų (1 t., 6–9; 10; 115–118; 119; 132; 147 b. l.), liudytojų M. P., V. K., V. J., P. L., V. V., J. B., nukentėjusiosios S. P. (mirė 2011 metais) parodymai savaime nei paneigia, nei patvirtina, kad V. B. įvykdė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. V. B. kaltės nepatvirtina tai, kad pastarasis su savimi nešiodavosi žiebtuvėlį, nei tai, kad kaltinime išvardyti objektai yra tame pačiame (duomenys neskelbtini) k., kur gyvena V. B., ir išsidėstę nedideliu atstumu nuo V. B. namų. Kad gaisrai (duomenys neskelbtini) kaime kildavo tuose pačiuose objektuose – malkinėse, taip pat neįrodo V. B. kaltės.

Liudytojai R. J., K. P., P. L., J. D., A. M., R. V., R. L. (3 t., 190–191 b. l.; 4 t., 26–29; 93–94 b. l.) apie tai, kad V. B. padeginėja pastatus, teigė žinoję tik iš nuogirdų, nes aplinkiniai taip kalbėdavo, jie patys konkrečių įvykių aplinkybių nežinojo ir V. B. padeginėjančio ar mėginančio padegti pastatus nematė. Liudytojas V. M. (3 t., 191–192 b. l.), nukentėjusioji I. M. įtarė V. B. dėl padegimų, nes matė pastarąjį gaisravietėje ir sykį V. M. rado pas V. B. kišenėje degtukų, žiebtuvėlį. Liudytoja A. P. įtarė A. B. dėl jos mamos (S. P.) malkinės padegimo tik dėl to, kad pastarasis yra padėjęs į malkinę sunešti senus baldus (3 t., 187–188 b. l.). Z. J. ir A. K. įtarė V. B. dėl malkinės padegimo, nes prieš gaisrą pas juos į namus pastarasis girtas buvo atėjęs parūkyti. Liudytojai A. B. (3 t., 192–193 b. l.) ir R. L. taip pat manė, kad V. B. padegė I. M. malkinę, nes prieš gaisrą girtas V. B. elgėsi neadekvačiai – valgė degtukus ir popierių, o dėl nukentėjusiosios Z. J. malkinės gaisro A. B. tokį įtarimą susiformavo, nes V. B. jam sakė, jog prieš gaisrą matė A. P., kuris tuo metu kaime negalėjo būti, nes dirbo pas kažkokį ūkininką, nors pats liudytojas A. P. kategoriškai to patvirtinti ar paneigti negalėjo (4 t., 30–31 b. l.). Apylinkės teismo teiginiai, kad pats V. B. yra prisipažinęs liudytojams V. M., G. M., R. J. padegęs vienus ar kitus pastatus kaime, neatitinka objektyvios tikrovės. Nei vienas iš minėtų liudytojų aiškiai nenurodė, kaip konkrečiai prisipažino V. B., ką jis prisipažindamas pasakė. Pasak liudytojo R. J., gerdami alkoholinius gėrimus jie tiesiog provokuodavo V. B., sakydami pastarajam, kad jis padeginėja pastatus, o kadangi V. B. to neneigdavo – ,,...kažką pasakė...“, susidarė įspūdį, kad jis iš tikrųjų ir galėjo padegti tuos objektus, tuo labiau, kad taip kalbėjo kaimo bendruomenė. Įvertinus tas aplinkybes (kartu su liudytojais vartojo alkoholinius gėrimus, liudytojai dėl girtumo įvykio detalių nepamena), kuomet V. B. su kitais liudytojais kalbėjo apie gaisrus, laikyti tai kategorišku prisipažinimu tyčia padeginėjus pastatus nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teisme apklausiamas V. B. kategoriškai neigė kam nors sakęs apie tai, jog jis padeginėja pastatus. Dėl I. M. ūkinio pasato gaisro nuteistasis paaiškino, kad tuo metu jis buvo namuose, A. B. su R. L. parašė žinutę, kad ateina, todėl jis išėjo į lauką pro atsarginį išėjimą, nes nenorėjo pažadinti namiškių. Pirmosios instancijos teismas taip pat savo nuosprendyje itin akcentavo liudytojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 100–101 b. l.), kurio nepavyko apklausti ir apeliacinės instancijos teisme, nes pastarasis išvykęs į užsienį. V. B. neneigė, kad prašė D. M. paliudyti apie tam tikras aplinkybes po to, kai buvo sulaikytas policijos, buvo išsigandęs, norėjo kažkaip apsiginti, nes niekas juo netikėjo. Tokie V. B. paaiškinimai turi loginį pagrindą, nes jau šiame nuosprendyje anksčiau pasisakyta apie pareigūnų naudotas įstatymų reikalavimų neatitinkančias priemones V. B. atžvilgiu. Vien iš liudytojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog V. B. sekančią dieną po jo apsilankymo policijos įstaigoje paprašydamas D. M. paliudyti apie vienas ar kitas aplinkybes siekė išvengti gręsiančios atsakomybės ar suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui aptartus liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus, kitus teisiamajame posėdyje ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus, šiame nuosprendyje paminėtus įrodymus, kurie formaliai atitinka BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nustatytus reikalavimus, nebuvo pagrindo pripažinti neabejotinai V. B. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra surinkta jokių V. B. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo vienareikšmiškai patvirtinančių nei tiesioginių, nei išvestinių, nei šalutinių įrodymų. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.), nes neįrodyta, jog V. B. dalyvavo padarant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Nusprendus V. B. išteisinti, civilinės ieškovės Z. J. atstovės J. Š. byloje pateiktas civilinis ieškinys dėl 25042,40 Lt turtinės žalos atlyginimo (3 t., 36 b. l.), civilinės ieškovės A. P. civilinis ieškinys dėl 5000 Lt turtinės žalos atlyginimo (1 t., 125 b. l.), civilinio ieškovo Naujosios Akmenės ,, (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriaus 1770 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo (1 t., 152 b. l.) privalo būti atmesti.

Valstybės turėtas išlaidas, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai Z. J., priteisti iš V. B. taip pat nėra įstatyminio pagrindo, nes V. B. nepripažįstamas kaltu (BPK 106 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

išteisinti V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 2 d. dėl Naujosios Akmenės „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriaus malkinės sunaikinimo, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 187 str. 2 d. dėl pasikėsinimo sunaikinti I. M. ūkinio pastato priestatą, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 2 d. dėl S. P. malkinės sunaikinimo, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 2 d. dėl Z. J. malkinės sunaikinimo, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 1 p., Z. J., A. P. ir Naujosios Akmenės „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Daiktinį įrodymą – žiebtuvėlį, sunaikinti, kompaktinį diską palikti prie baudžiamosios bylos.