- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-106-593/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06648-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- D. K.
- Advokatai
- Ramutė Budrytė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 145 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų Kolegija nustatė:
D. K. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2017 m. vasario 11 d. iki 2017 m. kovo 1 d. terorizavo nukentėjusiuosius: motiną I. J., sugyventinį K. K., o būtent: 2017 m. vasario 11 d., apie 01.36 val., 2017 m. vasario 15 d., apie 05.46 val., 2017 m. vasario 27 d., apie 13.48 val., 2017 m. kovo 1 d., apie 19 val., apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, rankomis daužė nukentėjusiųjų buto duris adresu (duomenys neskelbtini), ir grasino juos nužudyti.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje esantys įrydymai patvirtina D. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir, vadovaujantis BK 54 – 61 straipsnių nuostatomis, paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. aiškaus reikalavimo neišreiškė, bet nurodė, kad teisme buvo apklausti tik policijos pareigūnai (kurie jį ir sulaikė), nors jo mama I. J. ir jos sugyventinis parašė keturis pareiškimus, pagal kuriuos jis buvo sulaikomas vis kitų pareigūnų, kurių teismas neapklausė. Jis teisme pripažino, kad susinervinęs, kai jo neįsileido pasiimti asmeninių daiktų ir pernakvoti, gal ir grasino. Apeliantas teigia, kad jis pas savo mamą ir jos sugyventinį gyveno apie dvi savaites ir nebuvo jokių konfliktų, bet vieną vakarą, kai jis grįžo iš draugų apie 10 val. vakaro nebuvo įleistas į namus, todėl ir susinervinęs pagąsdino, nes laiptinėje miegoti buvo šalta ir nepatogu, tačiau smurtauti iš tikrųjų neketino. Apeliantas teigia, kad yra nubaustas per griežta laisvės atėmimo bausme, buvo nuteistas už visus policijos kartus, kai buvo kviečiama policija, nors grasino tik du kartus, ką turėtų paliudyti ir visi liudytojai, kuriuos jis prašo iškviesti į teismo posėdį.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo D. K. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl D. K. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų
Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Taigi, ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą, kurių viena yra žmogaus terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą manyti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, Nr. 2K-346-303/2017).Skundžiamu nuosprendžiu D. K. inkriminuota tai, kad jis nuo 2017 m. vasario 11 d. iki 2017 m. kovo 1 d. terorizavo nukentėjusiuosius: motiną I. J., sugyventinį K. K., o būtent: 2017 m. vasario 11 d., apie 01.36 val., 2017 m. vasario 15 d., apie 05.46 val., 2017 m. vasario 27 d., apie 13.48 val., 2017 m. kovo 1 d., apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankomis daužė nukentėjusiųjų buto duris ir grasino juos nužudyti. Nors nuteistasis skunde teigia, kad grasino tik du kartus, o ne keturis, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja tiek jo paties parodymams, duotiems teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, tiek kitiems byloje esantiems įrodymams, kuriuos patvirtina rašytiniai bylos duomenys.Iš apylinkės teisme duotų D. K. parodymų matyti, jog jis pripažino, kad motinos buto duris yra keturis kartus daužęs, tiksliai datų neatsimena, visus keturis kartus buvo išvežtas policijos, o kaltinime datos nurodytos teisingai. Ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat parodė, kad kaltę pripažįsta visiškai, gailisi, nurodė, kad vasario mėnesį ne kartą brovėsi pas mamą ir jos sugyventinį į butą, nes neturi kur gyventi, žino, kad jo neįsileidžia, nes bijo. Jis pripažino, kad ne kartą, būdamas piktas, kad jo neįsileidžia, motinai ir jos sugyventiniai grasino, kad juos nužudys, kad pakas (2 t., 107-108 b. l.). Nukentėjusieji K. K. ir I. J. apylinkės teisme patvirtino, kad kai D. K. grįžo neblaivus ir buvo neįleistas į butą, prasidėjo daužymai į duris ir grasinimai, jog užmuš abudu, padės į vietą, palauks už kampo ir užmuš. Pirmas kartas buvo vasario mėnesį, tiksliai datos neatsimena, nes kvietė policiją ne vieną kartą. Toks D. K. elgesys truko visą mėnesį. Jie abu išsigando, nes D. K. juos ankščiau buvo sumušęs. Nukentėjusiųjų K. K. ir I. J. parodymus patvirtina ne tik liudytojų policijos pareigūnų R. Z. ir V. B. parodymai apie tai, kad D. K. eidavo pas motiną, daužydavo duris, motinos sugyventinis sakydavo, kad D. K. jiems grasina, plūstasi, bet ir rašytinė bylos medžiaga. Byloje esantys 2017 m. vasario 11 d., 2017 m. vasario 15 d., 2017 m. vasario 27 d., 2017 m. kovo 1 d. pareiškimai apie padarytą nusikalstamą veiką ir procesinių veiksmų atlikimo protokolai patvirtina, kad I. J. pranešė apie 2017 m. vasario 11 d., 01.30 val., 2017 m. vasario 15 d., apie 5.45 val., 2017 m. vasario 27 d., 14.10 val., 2017 m. kovo 1 d., 19.00 val. atėjusį jos sūnų D. K., kuris būdamas neblaivus ir agresyviai nusiteikęs daužydavo duris, garsiai šaukdavo, grasindavo jai ir jos sugyventiniui K. K., kad ją užmuš, ji išsigando, kad jo grasinimai gali būti realūs, nes ankščiau jis yra ją sumušęs (1 t., 14-21 b. l.). Tuo tarpu 2017 m. vasario 11 d., 2017 m. vasario 15 d., 2017 m. vasario 27 d., 2017 m. kovo 1 d. tarnybiniuose pranešimuose dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nurodyta, kad 2017 m. vasario 11 d., 2017 m. vasario 15 d., 2017 m. vasario 27 d., 2017 m. kovo 1 d. atvykus pagal I. J. arba K. K. iškvietimą, I. J., K. K. atrodė susijaudinę, išsigandę, ant buto durų, kurias sūnus daužydavo, matėsi spardymo žymės, nurodė, kad smurtas pasireiškė psichologiniu spaudimu ir grasinimais susidoroti su ja ir su jos vyru (1 t., 23-24, 47-50, 73-74, 91-94 b. l.).Iš šių bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiųjų terorizavimas pasireiškė būtent keturis kartus (o ne du, kaip skunde teigia nuteistasis) grasinant susidoroti su nukentėjusiaisiais. Tai, kad nukentėjusieji turėjo pagrindo bijoti D. K. grasinimų, kaip realių ir keliančių nerimą, įrodo ir ta aplinkybė, kad abu jie ankščiau jau buvo patyrę D. K. smurtą, už ką jis buvo nuteistas 2013 m. vasario 14 d. už (dėl I. J.) ir 2013 m. vasario 15 d. (dėl K. K.) nuosprendžiais. Sistemingu grasinimu motinai ir jos sugyventiniui D. K. realiai siekė įbauginti nukentėjusiuosius, o pastarieji dėl ankstesnio smurtinio D. K. elgesio, neabejojo, kad jis savo grasinimus gali įgyvendinti ir taip patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą ir stresą. Nors D. K. skunde nurodė, kad smurtauti iš tikrųjų neketino, tačiau baudžiamajai atsakomybei kilti nėra būtina sąlyga, kad asmuo norėtų realiai įvykdyti išsakomus ketinimus. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad D. K. tyčia, t. y. sąmoningai grasino nukentėjusiesiems, siekdamas sukelti nesaugumo jausmą, taip sistemingai baugindamas (terorizuodamas) I. J. ir K. K.. Todėl D. K. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo būtent tomis aplinkybėmis ir laiku, kokios yra nurodytos skundžiamame nuosprendyje. Įvertinus tai, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje yra atmetami kaip nepagrįsti.D. K. apeliaciniame skunde teigia, kad yra nubaustas per griežta laisvės atėmimo bausme motyvuojant tik tuo, kad buvo nuteistas už terorizavimą, kuris susidėjo iš keturių grasinimo atvejų, nors iš tikrųjų buvo tik du. Tačiau iš šioje nutartyje aptartų argumentų matyti, kad D. K. skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis I. J. ir K. K. grasino susidorojimu būtent keturis kartus, kas rodo jo veiksmų sistemiškumą, todėl teismas padarė teisingą išvadą, jog jo veika atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį (o ne atskiras BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas), todėl grasinimų skaičius šioje situacijoje lemiamos reikšmės neturi. Todėl nuteistojo skundo argumentas dėl jam paskirtos per griežtos laisvės atėmimo bausmės grasinimų skaičiaus aspektu – atmetamas. Kitų argumentų dėl neteisingai paskirtos bausmės nuteistasis nenurodė, o ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad skirdamas D. K. bausmę, apylinkės teismas būtų pažeidęs BK 54 straipsnio, reglamentuojančio bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nuostatas ar būtų netinkamai vertinęs kitas aplinkybes, kurios būtų nulėmusios neteisingos bausmės nuteistajam skyrimą. Juo labiau, kad net ir esant vienai nuteistojo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei esant kitoms nuteistąjį neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms, D. K. paskirta mažesnė laisvės atėmimo bausmė, nei baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už šią nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Todėl negalima daryti išvados, kad D. K. paskirta neteisinga bausmė.Įvertinus paminėtas aplinkybes konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir keisti jį nuteistojo D. K. apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.