Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. P. Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM priteista 3727 Lt T. N. ir A. N. gydymo išlaidoms atlyginti, ieškinio dalis dėl S. N. gydymo išlaidų išieškojimo atmesta. Be to, iš A. P. A. N. priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, S. N. – 300 Lt turtinei žalai atlyginti. A. N. ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, S. N. ieškinys dėl 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas, T. N. ieškinys dėl 5000 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 30 d., apie 23 val., Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini) namo antrojo aukšto bendro naudojimo koridoriuje, konflikto metu, dūrė peiliu A. N. vieną kartą į nugarą ir padarė jai kiauryminę durtinę pjautinę kairės krūtinplėvės ertmės žaizdą su oro ir kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, oro susikaupimu poodyje, kairės krūtinės ląstos 6 šonkaulio lūžiu mentės linijos projekcijoje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, po to S. N. iš A. P. mėginant atimti peilį, S. N. peiliu susižalojo dešinę plaštaką, padarant 3 ir 4 pirštų kraujosruvas bei 4 delnakaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o A. P. dūrė peiliu vieną kartą T. N. į krūtinę ir padarė jam kiauryminę durtinę-pjautinę kairės krūtinplėvės ertmės žaizdą su kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje bei oro susikaupimu poodyje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, taip A. P. sunkiai sužalojo du žmones.

Nuteistojo A. P. gynėjas advokatas A. Liutvinskas apeliaciniu skundu prašo dėl A. P. priimtą apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nesivadovavo BPK normomis ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Visų pirma, apeliantas, ginčydamas skunde dėl A. P. priimtą teismo nuosprendį, mano, kad teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikacijos, motyvus išdėstė labai nenuosekliai ir fragmentiškai. Teismas nuosprendyje nepasisakė kurioje vietoje ir esant kokioms aplinkybėms patyrė sužalojimą T. N.. Apeliantas yra įsitikinęs, kad teismas privalėjo nuosprendyje išdėstyti ir aptarti ne tik A. N. sužalojimo vietą ir aplinkybes, bet ir T. N. patirtų sužalojimų vietą, laiką ir kitas aplinkybes, jas įvertinti viso įvykio sekos kontekste, nes A. P. pripažino kaltu už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, padarymą.

Be to, apelianto nuomone, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodydamas, kad A. P. sužalojo T. N. ir pateikdamas nuosprendyje nurodytą įvykių seką, yra ir nenuoseklus. Apeliantui atrodo keista teismo išvada, kad S. N. susižalojo besigrumdamas su A. P. ir dėl padarytų sužalojimų A. P. atsakomybėn nėra traukiamas, o dėl T. N. padarytų sužalojimų yra daroma jau priešinga išvada ir laikoma, jog A. P. padarė nusikalstamą veiką, nors vertinant nukentėjusiojo T. N. parodymus, kurie išdėstyti nuosprendyje, apelianto įsitikinimu, galima taip pat daryti išvadą, jog pastarajam sužalojimas buvo padarytas būtent, kai šis A. P. sugriebė už kaklo, parvertė ant grindų, besigrumiant su A. P..

Taip pat, apelianto nuomone, kadangi teismas nenustatė aplinkybių, kuriomis patyrė sužalojimą T. N., motyvuotai neatmetė atsitiktinio sužalojimo galimybės, kai T. N. grūmėsi su A. P., nepasisakė dėl T. N. veiksmų, atliktų prieš A. P., jų nevertino viso įvykio kontekste, remiantis vien specialisto išvada dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo negalima buvo daryti ir išvados, jog T. N. A. P. sužalojo tyčia.

Apeliantas taip pat yra įsitikinęs, kad teismas, padaręs išvadą, jog buvo du konflikto etapai, neteisingai nustatė ir kiekvieno iš tų etapų vietą, laiko tarpą tarp pirmojo ir antrojo etapų bei konflikte dalyvavusių asmenų atliktus veiksmus ir veiksmų seką. Toliau apeliantas skunde dėsto aplinkybes, kaip, jo nuomone, įvyko pirmas konfliktas, kas buvo šio konflikto iniciatoriai, pateikdamas savo versiją dėl tolesnės įvykio sekos po pirmo konflikto, ir ją patvirtinančius duomenis, kartu ginčydamas ir teismo padarytas išvadas. Apelianto teigimu, pagal M. D., S. L., V. B., T. N., S. N., D. K. parodymus, kurie atitinka ir A. P. parodymus, visų pirma galima daryti neginčijamą išvadą, jog pirmas konfliktas įvyko neblaivių asmenų grupei atsivijus A. P. iki buto, kuriame gyveno, durų ir šiame bute A. P. užsidarė, tai yra ne A. P. iniciatyva, ir A. P. turimomis priemonėmis siekė išvengti ne tik konflikto, bet ir konflikto tęsinio, ir pastarajam kažkuriam laiko tarpui pavyko tai pasiekti. Neblaivūs asmenys pasišalino nuo pastarojo buto durų. Tačiau tik trumpam, nes po kurio laiko konfliktas tęsėsi toliau. Tačiau, apelianto teigimu, toliau konfliktas tęsėsi ta seka, kokią nustatė teismas. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad antrasis konflikto etapas prasidėjo konfliktą sukėlusiems asmenims, prie kurių prisijungė ir A. N., lipant laiptais į penktą aukštą, ir pamačius antrojo aukšto laiptinės tarpduryje stovintį A. P., ir dar su peiliu rankoje, ir ten be jokios priežasties peiliu sužalojus A. N., o vėliau ir T. N.. Tokia išvada, apelianto teigimu, padaryta remiantis vien tik konfliktą sukėlusių, neblaivių asmenų parodymais, duotais gerokai po įvykio, kurie iš esmės skiriasi nuo jų parodymų, duotų iš karto po įvykio – 2007 m. gruodžio 31 d., neišsiaiškinus dėl kokių priežasčių iš pradžių jie aiškino, kad niekam jokių pretenzijų neturi ir atsisako rašyti pareiškimus, o praėjus pusmečiui po įvykio jų pozicija iš esmės pasikeitė, ir neįvertinus daugelio kitų aplinkybių. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių, kurią teismas nustatė, tačiau jos, apelianto teigimu, neįvertino, nesusiejo su konfliktu, nors ji rodo, jog teismo, remiantis konfliktą sukėlusių asmenų parodymais, nustatytos aplinkybės dėl įvykio sekos ir minėtų asmenų sužalojimo, neatitinka tikrovės, yra A. P. buto durų išlaužimas. Apelianto teigimu, neaptarus ir neįvertinus šios aplinkybės, teismo padaryta išvada dėl konflikto antrojo etapo pradžios, vietos ir tolesnės įvykio sekos, kuri nurodyta nuosprendyje, negali būti pripažinti atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad byloje turėjo būti nustatyta ir kas bei kurio metu šovė iš dujinio pistoleto, nes tai taip pat labai svarbi aplinkybė. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad šovė T. N.. Apelianto nuomone, T. N. šią versiją iškėlė tik teisme, taip norėdamas sutramdyti A. P., ir jos nepatvirtina kiti duomenys – tūtelės radimo vieta (už išlaužtų durų mažajame vidiniame koridoriuje, A. P. bute), A. N., S. N. parodymai, duoti 2007 m. gruodžio 31 d. Dar viena aplinkybė, kuri, apelianto įsitikinimu, nuosprendyje liko tinkamai neįvertinta, yra A. N. sužalojimo vieta. Teismo išvada, kad A. N. sužalojimo vieta (antrojo aukšto koridoriuje, prie durų, jungiančių koridorių su laiptine) nustatyta pagal kraujo dėmes, yra pernelyg kategoriška, padaryta neįvertinus ar jas įvertinus netinkamai visų aplinkybių. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad toje vietoje liudytojai matė A. N. gulinčią jau po sužalojimo, o grumtynės vyko prie A. P. buto durų ir kaip nurodė konfliktą sukėlę asmenys jie po sužalojimo A. N. nuvedė toliau nuo besigrumiančiųjų. Apeliantas skunde taip pat abejoja ir teismo padaryta išvada, kad A. N. neatliko jokių veiksmų, buvo pašalinis asmuo, o sužalota buvo be jokios priežasties. Apelianto įsitikinimu, tokia teismo išvada leidžia abejoti A. N., S. N. parodymai, duoti iš karto po įvykio 2007 m. gruodžio 31 d., kuriuos jie davė būdami įspėti dėl melagingų parodymų davimo. Šie minėtų asmenų parodymai sutampa ir su A. P. aiškinimais dėl konflikto tęsinio, šūvio ir tolesnių jo veiksmų, jog jį užpuolė visi ten buvę neblaivūs ir nepažįstami asmenys.

Apeliantas mano, kad minėtų jo nurodytų aplinkybių neįvertinimas, nepašalinimas prieštaravimų tarp konfliktą sukėlusių, neblaivių asmenų pirminių ir vėliau duotų parodymų, besąlygiškas tikėjimas minėtų asmenų, kurie parodymus keičia suprasdami savo atliktų veiksmų nusikalstamumą, vėlesniais parodymais, negretinimas visų jų duotų parodymų tarpusavyje ir su kitomis jau paminėtomis aplinkybėmis, vertinimas visų aplinkybių atsietai viena nuo kitos, lėmė tai, jog buvo šioje byloje netinkamai pritaikytas įstatymas ir neteisingai aiškinti būtinosios ginties instituto taikymo pagrindus. Apelianto įsitikinimu, teismo išvada, jog A. P. veikos – dviejų asmenų sunkų sužalojimą – nėra pagrindo vertinti kaip būtinąją gintį, atsižvelgiant į anksčiau į skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, yra nepagrįsta ir neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių. Pagal bylos aplinkybes, A. P. vengė konfliktuoti su neblaivių, priekabiaujančių ir pastarajam nepažįstamų asmenų grupe, siekė išvengti atviro konflikto su akivaizdžią jėgos persvarą turinčių asmenų grupe.

Apeliantas skunde taip pat laiko, jog dėl viso to yra pagrindas daryti ir išvadą, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai, o šioje byloje nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kadangi visos šios aplinkybės buvo žinomos ir bylą perdavus teismui, apelianto nuomone, teismas privalėjo vadovaudamasis BPK 232 straipsnio 1 dalies 3 punktu grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartimi buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 18 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistojo gynėjas prašo tenkinti gynėjo apeliacinį skundą, skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendį panaikinti ir nutraukti bylą vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi. Nukentėjusysis T. N. pasiūlė priimti sprendimą dėl skundo teismo nuožiūra, o prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo skunde išdėstyta pozicija, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, kad nuteistasis peiliu sužalojo nukentėjusiuosius atsinaujinus konfliktui ties laiptinę su koridoriumi jungiančiomis durimis, kai jų pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs. Dėl šios priežasties teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. nepritaikė tos BK Bendrosios dalies normos, kurią reikėjo taikyti.

Įvertinęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo A. P. veiką – dviejų asmenų sunkų sveikatos sutrikdymą vertinti kaip būtinąją gintį, nes po konflikto laiptinėje nukentėjusiųjų T. N., S. N. ir liudytojo D. K. neteisėti veiksmai nutrūko A. P. tarpduryje pasirodžius su peiliu rankoje. Taip pat ištyręs ir įvertinęs įrodymus teismas konstatavo, kad konfliktui atsinaujinus po kelių minučių kitoje vietoje ( ties laiptinę su koridoriumi jungiančiomis durimis ), nukentėjusiųjų pradėtas pavojingas kėsinimasis į A. P. jau buvo pasibaigęs, kadangi nei T. N., nei kiti nukentėjusieji neturėjo peilio ar kito įrankio, o A. P. akivaizdžiai demonstravo peilį ir juo dūrė A. N., po to – T. N..

Vadovaujantis BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas privalo ne tik atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, tačiau ir įvertinti reikšmingų bylai išspręsti duomenų visumą.

Teisėjų kolegijai kelia pagrįstų abejonių pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nes ne visi bylos įrodymai yra ištirti ir įvertinti, kai kurių įrodymų esmė nutylėta, taip iškreipiant jų esmę, neįvertinta įrodymų visuma.

Siekiant išsklaidyti abejones dėl įvykio situacijos ir įvertinti ar A. P. yra kaltas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo dviem asmenims ar vis tiktai yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, numatyta BK 28 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklaustas nukentėjusysis T. N., kuris buvo aktyviausias konflikto dalyvis. T. N. parodymus būtina palyginti su jo anksčiau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, o taip pat sugretinti su nuteistojo, kitų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis bei kitais byloje surinktais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia abejonių nustatytos įvykio aplinkybės, kad tiek A. N., tiek ir T. N. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata nuteistajam A. P. įdūrus peiliu, tačiau pagrįstų abejonių kelia teismo išvados dėl konflikto metu susidariusios situacijos įvertinimo.

Nuteistasis A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2007-12-30 apie 22-23 val. namo laiptinėje prasilenkė su T. N., S. N. ir D. K. ir kažkuris iš jų įžeidžiamai kreipėsi į jį, tačiau kadangi sutikti asmenys buvo neblaivūs ir matėsi, kad yra nusiteikę agresyviai, o jis nenorėjo su jais kalbėtis, tai skubiai nuėjo į koridorių, kuris buvo tarp jo gyvenamosios patalpos ir laiptinės. Tie patys vaikinai pradėjo skambinti bei daužyti duris, todėl jis savigynai pasiėmė peilį. Kai jis atidarė duris, jie aiškinosi kodėl su jais nepasisveikino, tačiau nuteistasis atsisakė su jais bendrauti ir vėl uždarė duris. Nuteistasis patvirtino, kad po kelių minučių pauzės nukentėjusieji vėl pradėjo daužyti duris ir grasino užmušti. Kai jis pažiūrėjo pro duryse esančią akutę, kažkas į duris spyrė ir jas išlaužė. Kai durys buvo išlaužtos, ant jo puolė T. N., o antra – A. N.. Bandydamas pabėgti nuo jam gresiančio pavojaus ir turėdamas rankose peilį, jis veržėsi į koridorių ir sudavė peiliu smūgius vienam jį užpuolusiam asmeniui, po to – kitam. Apie jam padarytus sužalojimus A. P. parodė, kad krisdamos išlaužtos durys atsitrenkė jam į galvą, dėl ko sužalojo kairiąją akį, po to T. N. jam smūgiavo kumščiai į veidą, o kai buvo paguldytas ant grindų ir atidavė peilį, T. N. juo įdūrė jam į koją.

Pirmosios instancijos teismas atmetė A. P. versiją, kad jis A. N. ir T. N. sužalojo verždamasis pro juos iš mažojo koridoriaus į bendrą antrojo aukšto koridorių ir šią išvadą motyvavo teismo medicinos specialisto išvada, kurią teismo posėdyje patvirtino ekspertas A. J. Kerežis. Pagal eksperto išvadą, kairės akies sužalojimas A. P. negalėjo būti padarytas durimis, o galėjo būti padarytas suduodant smūgį kietu buku daiktu į akies sritį. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, nes nuosprendyje nustatant įvykio vietą ir konflikto eigą, besąlygiškai buvo remtasi tik nukentėjusiųjų T. N., A. N., taip pat liudytojo D. K. parodymais, o A. P. parodymais vadovautasi tik tiek, kiek jie atitinka nukentėjusiųjų parodymus. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pažymėta, kad A. P. sužalojimų atsiradimo aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl būtinosios ginties situacijos. Tokiu atveju, jei konfliktas tarp nukentėjusiųjų ir A. P. buvo nutrūkęs ir jis atsinaujino antrojo aukšto laiptinėje, kurioje kaip nurodo nukentėjusieji jis laukė grįžtančių T. N., D. K., S. N. ir A. N., abejotina, ar buvo susidariusi būtinosios ginties situacija ir A. P. veiksmus galima būtų laikyti kaip kerštą su iš to kilusiomis pasekmėmis, ką nemotyvuotai ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Kitu atveju, nustačius, kad pavojingas, realus ir akivaizdus nukentėjusiųjų asmenų kėsinimasis į A. P. nebuvo nutrūkęs ir sužalojimai jam buvo padaryti nukentėjusiesiems braunantis į nuteistojo gyvenamąją patalpą, yra BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Būtinąja gintimi baudžiamosios teisės praktikoje laikoma tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma ar sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo būtinosios ginties sąlygų buvimą aptariamu atveju, pripažino, kad agresyvūs nukentėjusiųjų veiksmai ne tik buvo neteisėti, bet ir davė A. P. pagrindą situaciją įvertinti kaip pavojingą jam, tačiau padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t.y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas ir įrodymų visuma, o ne besąlygiškai vienus įrodymus vertinant kaip atitinkančius objektyvias bylos aplinkybes, o kitus tokiu pat būdu atmetant.

Teisėjų kolegija pilnai sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teisės taikymo prasme, pirmosios instancijos teismas, tik užsiminė apie nuteistajam padarytus sužalojimus, ir jų nevertino viso įvykio kontekste, nenustatė prie kokių aplinkybių sužalojimus patyrė T. N. ir A. N., nepasisakė dėl T. N. veiksmų nuteistojo atžvilgiu, neteisingai nustatė kiekvieno konflikto etapo vietą, laiko tarpą tarp pirmojo ir antrojo etapų, bei konflikto pusių veiksmų turinį ir veiksmų seką.

Nuteistojo A. P. parodymų nenuoseklumą teismas grindė tik ta aplinkybe, kad skiriasi ikiteisminio tyrimo ir teisme duoti parodymai dėl peilio pas vieną iš nukentėjusiųjų turėjimo konflikto metu, bei antakio sužalojimo būdo. Iš nuosprendžio motyvų nėra aišku, kokiais A. P. parodymais teismas grindžia savo išvadas ir kokia dalimi jie neatitinka kitų byloje esančių įrodymų.

Byloje nustatyta, kad įvykyje tiesiogiai dalyvavusių asmenų - nukentėjusiųjų T. N., A. N., liudytojų S. N. ir D. K. parodymai bylos tyrimo eigoje buvo nenuoseklūs ir nuolat kito, prieštaravimų nepavyko pašalinti ir papildomai apklausus nukentėjusįjį T. N. apeliacinės instancijos teisme.

Apklaustas iš karto po įvykio 2007 m. gruodžio 31 d. T. N. parodė, kad namo laiptinėje eidamas kartu su pažįstamais S. N. ir D. K., susitiko A. P. ir tarp jų kilo žodinis konfliktas. Dėl to jie trise nusivijo A. P. į antrą aukštą, kur pastarasis užsidarė savo bute. Jis liepė išeiti A. P. pasikalbėti, o jam išėjus kilo muštynės, tuo metu laiptinėje pasirodė S. N. motina A. N., kuri konflikto metu buvo sužalota peiliu. Apklausos metu T. N. patvirtino, kad durų nespardė ir jų neišlaužė. Vėlesnės apklausos metu 2008 m. birželio 10 d. T. N. parodymus pakeitė ir parodė, kad A. P. prasilenkdamas laiptinėje vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, dėl ko įvyko abipusis žodinis konfliktas. Po to jis su D. K. ir S. N. išėjo į kiemą, kur atvažiavo A. N.. Kai keturiese lipo laiptais aukštyn, pamatė jų laukiant A. P., kuris abiejose rankose laikė po peilį ir kvietė prieiti. A. P. pirmasis puolė juos, tarp jų atsistojo A. N., kuri dėl to ir buvo sužalota. Konflikto metu pavyko atimti peilį iš A. P. ir jį sulaikyti padedant pašaliniams asmenims. ( t. 1, 20-23 b.l. ).Tokius pat parodymus T. N. davė akistatos su D. K. metu ( t. 1, 27-28 b.l. ). Pirmosios instancijos teismo posėdyje T. N. vėl iš dalies pakeitė parodymus, paaiškindamas, kad po žodinio konflikto su A. P. laiptinėje, trise nuėjo aiškintis santykių su nuteistuoju ir braunantis į gyvenamąją patalpą, jis išlaužė A. P. buto duris. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. N. duotus parodymus kolegija vertina kaip nenuoseklius ir prieštaraujančius anksčiau jo duotiems parodymams. T. N. paaiškino, kad pirmą kartą atėjus pas A. P. iki buto durų, jas išlaužė, tarpduryje nuteistasis stovėjo su peiliu rankoje ir tai pamatęs jis su S. N. ir D. K. pasitraukė nuo buto durų ir išėjo pasitikti A. N.. Kai grįžo atgal po 10 minučių, A. P. laukė jų laiptinėje su peiliais rankose, dėl ko įvyko muštynės, kurių metu buvo sužaloti jis ir A. N..

Palyginus T. N. parodymus tiek tarpusavyje, tiek su kitų įvykyje dalyvavusių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, nustatyta, kad jie skiriasi dėl esminių įvykio aplinkybių. Nukentėjusioji A. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2007 m. gruodžio 30 d. prie namo laiptinės išėjimo durų ji sutiko savo sūnų S. N., o taip pat T. N. bei D. K. ir antrojo aukšto laiptinėje jie pradėjo žodžiais konfliktuoti su toje laiptinėje gyvenančiu A. P.. Konflikto metu ji buvo sužalota į nugarą, po to iš asmeninio dujinio pistoleto šovė į viršų. Sekančios apklausos metu A. N. iš dalies keitė savo parodymus, juos derindama prie T. N. parodymų ir paaiškino, kad A. P. jų laukė antrojo aukšto laiptinėje su virtuviniu peiliu rankoje, o T. N. pradėjus aiškintis su nuteistuoju, kilo muštynės, kurių metu ji buvo sužalota ( t. 1, 37-39 b.l. ).

Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. N. davė skirtingus parodymus nei T. N. ir 2007m. gruodžio 31 d. parodė, kad tuo metu, kai ėjo su draugais pasitikti savo mamos, T. N. laiptinėje sukonfliktavo su A. P.. Toliau liudytojas parodė, kad D. K. ir T. N. liko antrajame aukšte ir toliau konfliktavo su nuteistuoju, o jis nulipo laiptais žemyn kur pasitiko A. N.. Kai abu grįžo atgal, konfliktas tarp nuteistojo ir T. N. su D. K. vyko toliau ir A. P. rankoje jis matė peilį. A. N. bandė juos išskirti, atsidūrė tarp jų ir buvo sužalota peiliu į nugarą. Po to jis pamatė, kad A. N. iš dujinio pistoleto šovė į A. P., bet muštynės vyko toliau, T. N. taip pat buvo sužalotas, o jis pats, bandydamas ištraukti peilį iš nuteistojo rankos, susižalojo plaštaką. Analogiškus parodymus dėl įvykio aplinkybių S. N. davė papildomai apklaustas liudytoju 2008-03-26 d., tačiau teismo posėdyje jis parodymus pakeitė, juos suderindamas su T. N. parodymais. Teisme S. N. parodė, kad po žodinio konflikto laiptinėje su A. P., jie visi nuėjo pasitikti A. N., o kai grįžo atgal, antrojo aukšto laiptinėje jų laukė nuteistasis, kuris išprovokavo konfliktą, pasibaigusį muštynėmis bei T. N. ir A. N. sužalojimu.

Konstatuodamas A. P. kaltę nusikalstamos veikos padarymu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir liudytojo D. K. parodymais, kaip atitinkančiais kitus byloje ištirtus įrodymus. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes D. K. parodymai nėra nuoseklūs lyginant juos tarpusavyje, be to, jie neatitinka tiek nuteistojo A. P., tiek nukentėjusiojo T. N. parodymuose išdėstytoms faktinėms įvykio aplinkybėms. Ikiteisminio tyrimo metu D. K. parodė, kad konfliktas nutrūko, kai nuteistasis išbėgo iš 25 buto su peiliu rankoje, o jie nuėjo pasitikti S. N. mamos ir atsinaujino tada, kai A. P. jų laukė sugrįžtančių antrojo aukšto laiptinėje. Po to D. K. paaiškino, kad negali tiksliai pasakyti kas vyko toliau, nes neprisimena, tačiau vėliau, apklausiamas teisme, jis parodė, kad A. P., stovėdamas su peiliu laiptinėje pats provokavo konfliktą, todėl „ jie visi nuėjo aiškintis“.

Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiųjų asmenų parodymus vertindamas teisingais ir patvirtinančiais, kad konfliktas antrojo aukšto laiptinėje atsinaujino A. P. iniciatyva, iš esmės nevertino netoli įvykio vietos buvusių liudytojų parodymų ir dėl jų pasisakė tiek, kiek tai buvo reikšminga A. N. sužalojimo vietai nustatyti. Liudytoja M. D. parodė, kad ji yra A. P. kaimynė ir gyvena 25E bute. 2007-12-30 vėlai vakare miegojo, kai išgirdo triukšmą koridoriuje, išėjusi pamatė išlaužtas į laiptinės koridorių duris. Liudytoja J. P. taip pat parodė, kad girdėjo triukšmą koridoriuje ir matė sužalotą A. N. ir šalia 24A buto durų gulintį A. P., kurį padėjo laikyti jos vyras A. P.. Liudytoja S. L. matė tris agresyviai nusiteikusius vaikinus, kurie kumščiais daužė, o vienas jų spardė 25 buto duris. Kai ji paprašė nedaužyti durų, jie patarė jai nesikišti. Dar S. L. parodė, kad girdėjo, kaip kažkas sakė, kad turi peilį. Iš viso triukšmas koridoriuje truko apie 20-30 minučių. Kaip nustatyta iš šių liudytojų parodymų, pertraukos tarp konflikto nebuvo, ar ji buvo labai trumpa, nes triukšmas koridoriuje girdėjosi iki tol, kol liudytojai A. P. su žmona išėjo ir pamatė sužalotus nukentėjusiuosius.

Skundžiamame nuosprendyje konstatuojama, kad A. P. sužalojo A. N. antrojo aukšto koridoriuje, todėl ši aplinkybė paneigia nuteistojo poziciją, jog nukentėjusiuosius jis sužalojo verždamasis pro juos iš mažojo koridoriaus į bendrą antrojo aukšto koridorių, t.y. ties išlaužtomis durimis. Tokia nuosprendžio išvada grindžiama be to ir įvykio vietos apžiūros gautais duomenimis, kad kraujo dėmių rasta ne tik prie išlaužtų durų, kur gulėjo sužalotas A. P., bet ir netoli durų, kur liudytojai matė gulinčią sužalotą A. N.. Teisėjų kolegija tokią teismo išvadą laiko paviršutiniška ir nepakankama nuteistojo kaltei nusikalstamos veikos padarymu pagrįsti, nes ji padaryta tik sugretinus nukentėjusiųjų parodytą konflikto eigos situaciją su įvykio vietoje rastais pėdsakais. Nagrinėjant bylą pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme, buvo apklaustas S. N., kuris parodė, kad po dūrio peiliu jis staigiai paėmė A. N. ant rankų ir nutempė ją šiek tiek toliau ir tik tada paguldė ( t. 3, 240 b.l. ). Palyginus įvykio vietos apžiūros metu ( t. 1, 10-15 b.l. ) rastus pėdsakus, nustatyta, kad jų rasta tiek prie 25 buto durų, tiek koridoriuje ties išėjimu į laiptinę. Kraujo dėmės yra gausesnės ties 25 buto durimis, palyginus su tomis, kurios rastos kitame koridoriuje netoli laiptinės, todėl labiau tikėtina, kad A. N. buvo sužalota prie A. P. buto durų, šiam besiveržiant į koridorių. Liudytojai M. D. ir J. P. sužalotą A. N. matė koridoriuje, netoli nuo išėjimo laiptinę ir ne iš karto po sužalojimo padarymo, bet vėliau, kai nuo buto durų ją buvo nutempęs S. N.. Tokią situaciją patvirtina ir ta aplinkybė, kad pagal visų konflikte dalyvavusių asmenų parodymus, pirmiausiai peiliu buvo sužalota A. N. ir iš karto S. N. nutempė ją toliau nuo buto durų, kur ją gulinčią pamatė kaimynai.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas A. P. versiją apie susidariusią būtinosios ginties situaciją, kolegijos nuomone, pernelyg sureikšmino prieštaravimus tarp A. P. parodymų apie jam padarytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes ir specialisto išvadose nustatytų tokių sužalojimų pobūdį. A. P. ikiteisminio tyrimo metu teisme davė nuoseklius parodymus apie jam padarytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes. Jis parodė, kad gavęs smūgį išlaužtomis durimis, nukrito ant šalia buvusių kėdžių ir kiek apsvaigo, tačiau pastebėjęs į vidų besibraunančius keturis asmenis, norėjo nuo jų pabėgti ir veržėsi pro išlaužtas duris į koridorių. Kai veržėsi į koridorių, gindamasis nuo jį užpuolusių asmenų, dūrė vienam ir kitam peiliu. A. P. taip pat patvirtino, kad tuo metu, kai durys jau buvo išlaužtos, T. N. spėjo suduoti jam smūgius kumščiais į veidą ir į krūtinę. Dar kelis smūgius į veidą jis gavo, kai su T. N. koridoriuje ritosi ant grindų, o atidavus T. N. peilį, pastarasis iš karto juo smeigė jam į koją. Nukentėjusysis T. N. teisme paneigė, kad tyčia dūrė peiliu A. P. į koją, tačiau negalėjo paaiškinti kokiu būdu jam buvo padaryta durtinė žaizda. T. N. nuomone, peiliu galėjo įsidurti tuo metui, kai ritosi su A. P. ant grindų, taip pat neatmetama galimybė, kad pastarasis galėjo jam tyčia padaryti durtinį sužalojimą. Teismo medicinos specialisto išvadoje dėl A. P. sužalojimo konstatuota, kad muštinė žaizda kairės akies apatiniame voke galėjo būti padaryta vienu smūgiu kietais bukais daiktais į veidą, o ekspertas teismo posėdyje patvirtino tikėtiną išvadą, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas kumščiu. Kaip matyti iš surinktų įrodymų, byloje neginčijamai nustatyta, kad neblaivūs ir agresyviai nusiteikę T. N., D. K., S. N. turėjo ketinimų smurtauti A. P. atžvilgiu, veržėsi į jo gyvenamąją patalpą ir išlaužė duris. Šių aplinkybių apklausiamas apeliacinės instancijos teisme T. N. negalėjo motyvuotai paneigti. Neatmetama T. N. atsitiktinio susižalojimo peiliu galimybė, kai jis ant grindų grūmėsi su nuteistuoju. Nėra pagrindo atmesti kaip nepagrįstus T. P. parodymus, kad krentančios išlaužtos durys trenkė jam į galvą, taip pat kaip ir neatmestina galimybė, jog šis kontaktas su durimis galėjo nepalikti sužalojimo požymių galvoje. Ekspertai nustatė A. P. akies sužalojimą, kuris galėjo būti padarytas kumščiu, šią aplinkybę savo parodymais vienodai patvirtino tiek A. P., tiek ir T. N.. Remiantis ištirtais įrodymais byloje nustatyta, kad tarp T. N. ir kartu su juo konflikte dalyvavusių asmenų iš vienos pusės bei A. P. iš kitos pusės, įvyko muštynės, kurio metu nuteistasis ir nukentėjusieji patyrė sužalojimus.

Įvertinusi byloje surinktus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kuri šalina A. P. baudžiamąją atsakomybę dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad konfliktą pradėjo ne nuteistasis A. P., o neblaivūs T. N., D. K. ir S. N.. Įvykyje dalyvavusių asmenų parodymais nustatyta, kad įvykus žodiniam konfliktui tarp T. N. ir jo draugų bei nuteistojo, pastarasis vengė konflikto tęsinio ir skubiai pasitraukė į savo gyvenamąją patalpą. Dėl tolesnės konflikto eigos nuteistojo ir nukentėjusiųjų parodymai skiriasi, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi surinktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad T. N., D. K. ir S. N. turėdami tikslą tęsti konfliktą, atsivijo nuteistąjį iki jo gyvenamosios patalpos, reikalavo atidaryti duris ir išeiti pasiaiškinti, šiam atsisakius – toliau daužė duris kol jas išlaužė.

Viena iš svarbių aplinkybių byloje, kuri apsprendžia ar buvo susidariusi būtinosios ginties situacija yra nustatyti tai, ar iš tikro konfliktas nutrūko po to, kai nukentėjusysis T. N. su jį palaikančiais asmenimis pasitraukė nuo A. P. buto durų ir nuėjo pasitikti A. N. ir jų sugrįžtančių antrojo aukšto laiptinėje su peiliais laukė nuteistasis, kuris ir išprovokavo konflikto tęsinį. Į šią aplinkybę atkreipė dėmesį ir bylą išnagrinėjęs kasacinės instancijos teismas, kuris pažymėjo, jog teismų išvada, kad atsinaujinus konfliktui A. P. su peiliu rankoje laukė nukentėjusiųjų ir juos sužalojo, kelia abejonių ir tuo aspektu, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistajam buvo žinoma, kad nukentėjusieji, jeigu jie laiptais buvo nusileidę žemyn, ketino grįžti. Kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje, nukentėjusiojo T. N. ir jo draugo liudytojo D. K. parodymai šioje dalyje buvo nenuoseklūs, pirmojoje apklausoje jie parodė, kad pertraukos tarp konflikto etapų nebuvo ir grumtynės su nuteistuoju įvyko, kai pastarasis išėjo pro duris pasikalbėti, tačiau vėlesnėse apklausose jau parodė, kad nuteistasis jų laukė su peiliu sugrįžtančių su A. N. ir tokiu būdu atnaujino konfliktą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, darydamas išvadą dėl konflikto nutrūkimo ir jo atsinaujinimo A. P. iniciatyva, nemotyvuotai pasirėmė tik T. N., D. K., A. N. parodymais, bei antrojo aukšto bendrame koridoriuje rastais kraujo pėdsakais, tačiau neįvertino surinktų įrodymų viseto. Minėtų aplinkybių tinkamam išsiaiškinimui teismas neįvertino liudytojo S. N. parodymų, kuris paaiškino, kad pasitikti savo motinos A. N. į pirmąjį aukštą buvo nusileidęs tik jis vienas, o jo draugai liko prie A. P. buto durų ir toliau konfliktavo. Kai jis su A. N. lipo laiptais aukštyn ir pastebėjo toliau vykstantį konfliktą, jie abu įsijungė ir A. N. šovė iš savo dujinio pistoleto. Įvertinus surinktų įrodymų visetą, galima daryti išvadą, kad konfliktas nenutrūko, būtinosios ginties situacija išliko, todėl nėra teisinio pagrindo A. P. veiksmus vertinti kaip tyčinius, padarytus peržengiant būtinosios ginties ribas. T. N., D. K. ir A. N. parodymus pakeitė sau naudingesne linkme, t.y. kad pateisinti savo neteisėtus ir agresyvius veiksmus bei perkelti konflikto eigos iniciatyvą A. P..

Teisėjų kolegija nesutinka nuosprendžio išvadomis dėl A. N. sužalojimo, jog ginantis žala gali būti padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims. Darydamas šią išvadą, teismas besąlygiškai rėmėsi tik T. N. ir jo draugų parodymais ir nevertino susidariusios situacijos visumoje. Nors apie šaudžiusį dujiniu pistoletu asmenį byloje yra pakankamai prieštaringi įrodymai, vis tiktai atkreiptinas dėmesys į tai, kad šauta buvo tuomet, kai į konfliktą aktyviai įsikišo A. N. ir tokiu būdu susidarė situacija, kad ji atsidūrė besikėsinančiųjų pusėje. Įvertinus surinktus įrodymus, galima daryti išvadą, kad A. P. buvo pakliuvęs į tokią situaciją, kurioje kėsinimąsi jo atžvilgiu galima vertinti kaip pavojingą, akivaizdų ir realų. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, o taip pat neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Šioje byloje, kaip jau buvo minėta, yra visos trys įstatyme numatytos kėsinimosi sąlygos. A. P. pagrįstai suvokė kėsinimąsi į jį kaip pavojingą ir akivaizdų, nes besikėsinantieji turėjo aiškią kiekybinę persvarą, buvo neblaivūs, įžeidžiamai kibo. A. P. vengiant konflikto tęsinio ir pasitraukus į savo gyvenamąją patalpą, besikėsinantieji asmenys demonstravo agresiją, nes būdami už durų grasino nuteistajam, kvietė išeiti „pasikalbėti“, spardė ir daužė duris, kol jas išlaužė. Vystantis konfliktui, A. P. visiškai pagrįstai situaciją vertino kaip jam iškilusią grėsmę ir ėmėsi priemonių galimam apsigynimui nuo užpuolimo. Įrodymais nepaneigti A. P. parodymai, kad išlaužus duris ir iškilus agresyvių asmenų įsiveržimo į butą ir tolesnio smurto grėsmei, jis mojuodamas rankoje turėtu peiliu, veržėsi į koridorių, siekdamas pabėgti. Yra pagrindo konstatuoti ir tai, kad kėsinimasis egzistavo objektyviai, o ne A. P. vaizduotėje, juo labiau, kad besikėsinantieji asmenys turėjo su savimi nors ir dujinį pistoletą, tačiau užpultasis tokį daiktą susidariusioje situacijoje galėjo vertinti kaip šaunamąjį.

Remiantis išdėstytu, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje egzistuoja BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė būtinoji gintis, dėl ko baudžiamasis procesas yra negalimas ir baudžiamoji byla nutrauktina ( BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas ).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendį panaikinti ir nutraukti baudžiamąją bylą, kurioje A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 123 straipsnio 2 dalies 5 punkte bei nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams.