- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-20
- Bylos Nr.
- e2-788-285/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09793-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Janina Narkevičiūtė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- N. M.
- Trečiasis asmuo
- notarė Judita Valevičienė
- Advokatai
- Neringa Šalčiuvienė, Kristina Česnauskienė
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovei N. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, paveldėjimo teisės liudijimo iš dalies pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – notarė Judita Valevičienė.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė A. M. pateiktu ieškiniu atsakovei N. M. teismo prašo: pripažinti negaliojančia 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartį Nr. 7KV-7464, patvirtintą notarės Juditos Valevičienės; pripažinti negaliojančia 2015 m. gruodžio 29 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 1-7800 dalį, kuria N. M. paveldėjo V. M. nuosavybės teise valdytą 77,08 kv. m butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 1–4).
Ieškovė ieškinyje nurodo, kad 1999 m. nusprendė su savo sūnumi V. M. sudaryti jai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, susitarė, kad galės iki mirties gyventi bute ir naudotis vienu kambariu. 1999 m. su sūnumi ir jo žmona N. M. nuvyko pas notarą pasirašyti sutarties. Sutartį perskaitė ir atsisakė pasirašyti, nes joje nebuvo nurodytos ieškovės reikalaujamos sąlygos, kad galėtų gyventi tame bute iki gyvos galvos. Iš notaro biuro išėjo, tačiau sūnus su N. M. grįžo atgal, sakydami, kad viską sutvarkys. Po to daugiau pas notarę dėl buto dovanojimo nebuvo nuvykusi. 2016 m. kovo 29 d. iš notarės Zitos Kasperovičienės gavo N. M. pareiškimą, kuriame reikalaujama, kad per vieną mėnesį išsikraustytų iš atsakovei priklausančio buto. Paaiškėjo, kad sūnui V. M. butas atiteko 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutarties Nr. 7KV-7464 pagrindu. Atsakovė minėtą butą paveldėjo po ieškovės sūnaus V. M. mirties. Nurodo, kad savo butu visą laiką rūpinosi pati, jį išlaikė, mokėjo mokesčius, nei atsakovė, nei ieškovės sūnus niekada nėra prisidėję prie buto išlaikymo. Visos sutartys su paslaugų tiekėjais visuomet buvo sudarytos tik su ieškove. Ruošdama dokumentus teismui, tarp senų sąskaitų ir mokėjimo knygelių rado 1999 m. rugsėjo 1 d dovanojimo sutartį. Tikėtina, kad minėta sutartis buvo palikta su visais buto dokumentais, kuriuos jai grąžino sūnus, kuomet vyko pas notarą pasirašyti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Valios sudaryti sandorį be išlaikymo iki gyvos ir be teisės bute gyventi iki mirties ieškovė neišreiškė. Butas (duomenys neskelbtini) buvo vienintelis ieškovės nekilnojamas turtas, kuriame ji gyveno, todėl perleisti turtą be teisės jame gyventi iki gyvos galvos ir be išlaikymo nesutiko. 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartyje yra ne ieškovės parašas, sutartis pasirašyta kito asmens, ieškovė neprisimena, jog tokią sutartį būtų pasirašiusi. Pripažinus negaliojančia 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartį Nr. 7KV-7464, pripažintinas negaliojančiu iš dalies 2015 m. gruodžio 29 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. 1-7800, dalyje dėl 77,08 kv. m. buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsakovė N. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 36–39). Nurodo, kad 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartimi Nr. 7KV-7464 A. M. padovanojo sūnui V. M. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2015 m. rugsėjo mėn. staiga mirė atsakovės vyras V. M., kuris buvo sudaręs testamentą, kuriuo butą paliko žmonai N. M.. Atsakovė priėmė palikimą ir butas tapo jos asmenine nuosavybe. 2016 m. kovo 29 d. atsakovė pateikė ieškovei pareiškimą, kuriuo prašė per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos išsikelti su visais ieškovei priklausančiais daiktais iš buto. Šiuo metu jame gyvena ieškovė kartu su anūku I. Pradžioje atsakovė ieškovei ir jos anūkui siūlė butą nuomotis, tačiau ieškovė su šiuo pasiūlymu nesutiko ir kartu su anūku pakeitė buto durų spynas. A. M. prašymą išsikelti iš buto ignoruoja. Nurodo, kad ieškovė jau seniai buvo išreiškusi norą padovanoti sūnui butą. Nuvykus pas notarę ieškovės valia padovanoti butą buvo įtvirtinta dovanojimo sutartimi, kurią ji pati ir pasirašė. A. M. buto dovanojimo sutartį pasirašė laisva valia, niekieno neįkalbinėjama, neverčiama ir be jokių sąlygų. Po dovanojimo sutarties pasirašymo dažnai mėgdavo viešai pabrėžti, kad sūnui yra padovanojusi butą, o dukrai A. – sodybą, esančią Kauno rajone. 2011 m. balandžio 21 d. ieškovė sūnui V. M. dovanojimo sutartimi Nr. 1-1810 dar padovanojo garažą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutarties ieškovė nuginčyti nesiekia. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad buto dovanojimo sutartį pasirašė kitas asmuo, kadangi pati A. M. pažymėjo, kad neprisimena, jog būtų pasirašiusi tokią sutartį. A. M. yra labai nepastovi, dažnai keičia savo nuomonę. Toks ieškovės elgesys ypač pradėjo reikštis po anūko I. atsikraustymo, kuris jai daro blogą įtaką, kursto, nuteikinėja. 2013 m. gruodžio 22 d. ieškovė pateikė policijai tikrovės neatitinkančius faktus, t. y. davė parodymus, kuriuose nurodė, kad sūnus V. M. prieš ją smurtavo. Vėliau duodama papildomus parodymus ji nurodė, kad tai buvo tik žodinis konfliktas ir fizinis smurtas vartotas nebuvo. 2015 m. ji buvo parašiusi įgaliojimą dukrai A. M., kurį po to atšaukė, sūnus su šeima vežė ją į banką, kad neišmokėtų dukrai pinigų, rašė pareiškimą. Faktas apie dovanojimo sutartį ieškovei visada buvo žinomas ir suprantamas. 2014 m. kovo 6 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros nutarime Nr. 23-1-01207-13 buvo nurodytas buto dovanojimo faktas. Nutarimas buvo siųstas tiek V. M., tiek jo motinai. Ieškovė buvo nuvykusi į dujų tiekimo įmonę paimti naujos atsiskaitymo knygelės, tačiau kadangi ji nėra buto savininkė, atsiskaitymų knygelė jai nebuvo išduota. Atsiskaitymų knygelę paėmė sūnus V. M. su sutuoktine ir po to nuvežė A. M.. Kadangi dovanojimo sutartis buvo pasirašyta laisva A. M. ir V. M. valia, ji pripažintina galiojančia ir 2015 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. 1-7800 laikytinas galiojančiu.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje ieškovė A. M. ir jos atstovė advokatė Neringa Šalčiuvienė (el. b. apyrašas, t. 2, b. l. 159) palaikė ieškinyje išdėstytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad negalėjo pasirašyti tokio pobūdžio sutarties. Nors ekspertizė patvirtino, kad tai jos parašas, tačiau ieškovė neprisimena tokią sutartį pasirašiusi, negalėjo suprasti jos turinio, nes nebuvo vertimo į jai suprantamą rusų kalbą.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovė N. M. ir jos atstovė advokatė Kristina Česnauskienė (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 34–35, 51–52) palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Trečiasis asmuo notarė Judita Valevičienė atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jai pranešta tinkamai teismo pranešimu (el. b. apyrašas, t. 2, b. l. 156–157), jokių prašymų negauta, neatvykimo priežastys nežinomos.
Liudytoja A. B. 2016 m. spalio 12 d. vykusiame teismo posėdyje parodė, kad ieškovė yra jos močiutė, o atsakovė – mama. Butą močiutė padovanojo tėčiui V. M., po jo mirties butą paveldėjo atsakovė. Po tėčio mirties močiutė pradėjo sakyti, kad ji nepasirašė sutarties, kad parašai padirbti. Nežino, kas dabar rūpinasi ieškove, močiutė atsakovės po tėčio mirties neįleidžia į butą. Iki tol tėvai rūpinosi močiute, vėliau pusbrolis I. pas ją atsikraustė. Ieškovė dar turi dukterį A. M., ji savo mama nesirūpina, susipyko dėl pinigų, kuriuos ji nuimdavo nuo močiutės sąskaitos. Močiutė matydavo, kad sąskaitos yra V. M. vardu. Liudytoja sudarant buto pirkimo–pardavimo sutartį pas notarę nedalyvavo.
Liudytoja L. M. 2016 m. spalio 12 d. vykusiame teismo posėdyje parodė, kad ieškovė yra jos močiutė iš tėvo pusės, o atsakovė – mama. Apie dovanojimo sutartį žinojo, tame bute, kaip ir tėtis, buvo deklaruota gyvenamoji vieta. Močiutei arba tėtis, arba jo sesuo būdavo gera, jos nuomonė nuolat keisdavosi. Visos mokesčių mokėjimo sutartys buvo tėčio vardu. Liudytoja sudarant buto pirkimo–pardavimo sutartį pas notarę nedalyvavo, tuo metu jai buvo 5 metai.
Liudytoja J. U. 2016 m. spalio 12 d. vykusiame teismo posėdyje parodė, kad yra ieškovės kaimynė, su atsakove ir jos dukrom bendraudavo. Ieškovė sakydavo, kad sūnui paliko butą ir garažą, dukrai – sodą. Dabar su ieškove nebendrauja, ten nebegyvena, tik atvažiuoja pas mamą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartimi Nr. 7KV-7464 A. M. padovanojo sūnui V. M. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 5–6, 14–16, 42, 118–119; t. 2, b. l. 6–7). Mirus V. M., jo sutuoktinė, šioje byloje atsakovė, priėmė palikimą (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 135–138) ir butas tapo jos asmenine nuosavybe (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 45). Tapusi ginčo buto savininke, 2016 m. kovo 29 d. pareiškimu atsakovė N. M. prašė ieškovės A. M. per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos išsikelti su visais jai priklausančiais daiktais iš buto (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 7).
Byloje kilo ginčas dėl 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutarties Nr. 7KV-7464 pripažinimo negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovė teigia, kad ginčo dovanojimo sutarties ji nepasirašė (neatsimena pasirašiusi), valios sudaryti sandorį be išlaikymo iki gyvos galvos ir be teisės bute gyventi iki mirties ieškovė nurodo neišreiškusi.
Sandoriai yra suprantami kaip sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). CK 1.64 straipsnyje nustatyta, kad pagrindinis sandorio elementas yra jo šalių valia. Laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, atsiradusi neveikiama išorinių aplinkybių (apgaulės, prievartos, grasinimo, fizinės ar ekonominės priklausomybės nuo kitų asmenų ir pan.). Kiekvienas asmuo turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laisvai naudotis turimomis civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnio 1 dalis).
Dovanojimo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis). Dovanojimo sutartis yra valios aktas, kuriuo šio sandorio šalys sąmoningai siekia tam tikro tikslo – dovanotojas nori neatlygintinai perduoti turtą kito asmens nuosavybėn, o apdovanotasis nori jį neatlygintinai gauti. Tam, kad būtų sudaryta dovanojimo sutartis, labai svarbią reikšmę turi žmogaus (dovanotojo) vidinė valia, kuriai susiformuoti reikia turėti motyvus ir tikslą, tačiau teisinę reikšmę turi tik tiesioginis teisinis tikslas – ar dovanojimo sutartimi dovanotojas tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti savo turtą apdovanojamojo nuosavybėn.
Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Tai reiškia, kad sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymų leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Sandorių galiojimo sąlygas, kurios tiesiogiai susijusios su sandorių negaliojimo institutu, nustato įstatymas (CK 1.63–1.77 straipsniai). Sutartims papildomas galiojimo sąlygas nustato sutarčių teisė (CK 6.154–6.228 straipsniai). Sandorius, taip pat ir sutartis, galima pripažinti negaliojančiais tik remiantis įstatymuose numatytais pagrindais (bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, numatytais CK 1.78–1.96 straipsniuose, taip pat CK ir kituose įstatymuose numatytais kitais atskirų sandorių ar sutarčių rūšių negaliojimo pagrindais). CK 6.224 straipsnis numato, jog sutartis gali būti pripažinta negaliojančia CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais.
Ieškovė ginčija sandorius CK 1 80 straipsnio 1 dalies pagrindu. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio l dalis). Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principo (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Teisėje galioja principas ex injuria jus non oritur – iš neteisės nekyla teisė. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant klausimą dėl sutarties, kaip vieno iš sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, reikia atsižvelgti į CK 6.225 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu, ją sudarant, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).
Vienas pagrindinių sutarčių teisės principų yra sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), kuris reiškia, kad sutartys sudaromos laisva šalių valia. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003). CK 1.90 ir 1.91 straipsniai reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais; nustatyta, kad iš esmės suklydus ar dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu atitinkamai pagal klydusios šalies ar nukentėjusiojo ieškinį.
Pagal CK 1.90 straipsnį, suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014).
Atsakovė, nurodydama, kad buvo ieškovės valia turtą dovanoti vaikams dukrai A. Č. (M.) ir sūnui V. M., į bylą pateikė 1997 m. liepos 23 d. sutartį Nr. 1-RL-3335, kuria ieškovė dukrai A. Č. padovanojo 40 000 Lt (el. b. apyrašas, t. 2, b. l. 67, 101–103) ir 2011 m. balandžio 21 d. dovanojimo sutartį Nr. 1-1810, kuria ieškovė sūnui V. M. padovanojo garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 46–50; t. 2, b. l. 2–4, 73–77, 83–88). Minėtų sutarčių ieškovė neginčija. Atsakovės nurodytas aplinkybes dėl ieškovės turto dovanojimo vaikams patvirtino ir byloje liudytojomis apklaustų A. B., L. M. ir J. U. parodymai – A. B. ir L. M. paaiškino, kad joms buvo žinoma, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena jų močiutė A. M., yra padovanotas jų tėčiui V. M.; J. U. parodė, kad ieškovė sakydavo, kad sūnui paliko butą ir garažą, dukrai – sodą.
Ieškovė, prašydama pripažinti ginčo dovanojimo sutartį negaliojančia, teigė, kad nesuprato sandorio esmės, kadangi jis nebuvo išverstas į jai suprantamą rusų kalbą, tačiau kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, tiek ginčijama 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartis Nr. 7KV-7464, tiek kitos ieškovės sudarytos sutartys – 1992 m. gruodžio 18 d. sutartis (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 116–117), 1997 m. liepos 23 d. sutartis Nr. 1-RL-3335 ir 2011 m. balandžio 21 d. dovanojimo sutartis Nr. 1-1810, sudarytos lietuvių kalba, o jų ieškovė neginčija. Todėl teismas daro išvadą, kad sudarant ginčo 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartį Nr. 7KV-7464 jos esmė ieškovei buvo aiški ir suprantama, išreiškė jos tikrąją valią.
Atsakovė aplinkybę, kad ieškovė A. M. žinojo, jog ginčo butas yra sūnaus V. M. asmeninė nuosavybė, kuri buvo perleista jam 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartimi Nr. 7KV-7464, grindžia į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais: 2010 m. lapkričio 15 d. pareiškimu Kauno apygardos teismui (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 123–124), patvirtinančiu, kad dar 2010 m. A. M. buvo žinoma, jog butas priklauso sūnui V. M.; V. M. priklausanti įmonė uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ buvo registruota ginčo buto adresu (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 103–106); 2010 m. lapkričio 19 d. Kauno apygardos teismo nutartimi (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 107), 2010 m. lapkričio 29 d. raštu dėl pareiškimo trūkumo šalinimo (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 108), 2010 m. lapkričio 19 d. bei 2011 m. lapkričio 30 d. įteikimo pažymomis (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 109, 125), kurios įrodo, kad A. M. žinojo apie tuo metu nagrinėjamą civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“; pati A. M. priimdavo ir pasirašydavo įteikimo pažymas, priimdavo dokumentus, vėliau juos perduodavo sūnui.
Atsakovė taip pat nurodė, kad buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byla (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 111–115), patvirtina, kad A. M. žinojo, kad buvo sudaryta dovanojimo sutartis ir jos pagrindu sūnui buvo padovanotas ginčo butas, kadangi po sandorio sudarymo buto byla buvo perduota V. M.. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad buto byla buvo laikoma bute, dokumentų segtuve. Be to, minėtoje buto byloje atliktas įrašas apie pasikeitusį buto savininką – iš A. M. į V. M., taip pat byloje yra 1999 m. rugpjūčio 31 d. įkainojimo pažymėjimas, išduotas A. M., bei sandorį sudariusios notarės J. Valevičienės 1999 m. rugsėjo 7 d. įrašas apie sudarytą 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartį. Tai, kad minėto buto bylą teismui pateikė atsakovė bei techninės apskaitos byloje esantys įrašai apie sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, leidžia teismui daryti išvadą, kad buto dokumentai V. M. ieškovės buvo perduoti po dovanojimo sandorio sudarymo.
Taip pat iš atsakovės į bylą pateikti įrodymai – 2007 m. sausio 15 d. elektros energijos tiekimo (pardavimo) – vartojimo (pirkimo) sutartis (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 120–122) bei 2016 m. liepos 1 d. akcinės bendrovės „ESO“ raštas Nr. 3011-4202 (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 110) patvirtina, kad elektros energijos sutartis buvo sudaryta su V. M.. Iš pateiktos uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ sąskaitos (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 134) matyti, kad buto mokesčių sąskaitos būdavo išrašomos V. M. vardu. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad butu visą laiką rūpinosi pati, jį išlaikė, mokėjo mokesčius, todėl teismas sprendžia, kad ieškovei turėjo būti žinoma, kad buto nuosavybės teisės priklauso ne jai, o jos sūnui. Nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės argumentus, kaip apie ginčo sandorį ji nieko nežinojo, o apie sudarytą dovanojimo sutartį sužinojo tik ruošdama dokumentus teismui, tarp senų sąskaitų ir knygelių radusi ginčo dovanojimo sutartį (CPK 185 straipsnis).
Byloje nustatyta, jog sandoris buvo sudarytas 1999 m. rugsėjo 1 d., o ieškovė į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi tik 2016 m. gegužės 16 d., t. y. po sūnaus V. M. mirties, gavusi atsakovės 2016 m. kovo 29 d. pareiškimą dėl iškeldinimo. Atsakovė nurodė, kad geranoriškai rūpindavosi ieškove, tačiau po jos 2013 m. gruodžio 22 d. pareiškimo policijai dėl sūnaus V. M. smurto (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 42–43), jos nebeprižiūri. Tai, kad ieškovė aiškiai suvokė sudaromo sandorio tikslą ir to siekė, patvirtina atsakovės N. M., liudytojų A. B., L. M., J. U. parodymai. Teismas sprendžia, jog pasirašydama dovanojimo sutartį, ieškovė aiškiai suvokė, kokį sandorį sudaro ir dėl to nebuvo apgauta. Atsižvelgiant į tai, kad 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sandoris buvo sudarytas laikantis teisės aktų, t. y. ieškovė pati dalyvavo sandorio sudaryme, dovanojimo sutartis buvo patvirtinta notarės, tikėtina, kad notarė šalims išaiškino sudaromos sutarties esmę, prasmę bei jos sudarymo pasekmes, išsiaiškino ieškovės valią dėl sutarties; atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad sudarant sutartį, notarė viską vertė į rusų kalbą, klausė, ar viskas aišku, išėję iš notarės, šalys kavinėje išgėrė kavos. Dėl savo sveikatos būklės dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė nurodė, kad nuo 1992 m. vartojo vaistus dėl trišakio nervo uždegimo, dėl ko buvo atminties sutrikimų, ir 2001 m. ieškovei buvo atlikta širdies kraujagyslių šuntavimo operacija, tačiau į bylą šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė. Be to, teismui bylos nagrinėjimo metu nekilo jokių abejonių, jog ieškovė galėtų turėti atminties sutrikimų, dėl kurių galėtų neprisiminti ginčo dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybių, kadangi ieškovė išsamiai, nurodydama tikslias datas vardino aplinkybes su savo sveikatos būkle ir atliktomis operacijomis, ieškovė neprisiminė tik ginčo sutarties sudarymo aplinkybių, todėl teismas daro išvadą, jog ieškovės nurodytos aplinkybės, kad buto dovanojimo sutartį ieškovė pasirašė suklydusi, atmestinos kaip neįrodytos, todėl sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis).
Ieškovės atstovo prašymu (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 126), byloje buvo atlikta rašysenos ekspertizė, ekspertai padarė kategorišką išvadą, kad 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartyje Nr. 7KV-7464 rankraštinį įrašą „A. M.“ parašė ir šalia pasirašė A. M. (el. b. apyrašas, t. 2, b. l. 121–126). Ieškovė ekspertizės išvados neginčija.
Atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, atliktos rašysenos ekspertizės aktą, darytina išvada, kad buvo šalių valia sudaryti 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartį Nr. 7KV-7464, todėl atmestinas ieškovės reikalavimas šį sandorį pripažinti negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Netenkinus pagrindinio ieškovės reikalavimo dėl 1999 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutarties Nr. 7KV-7464 pripažinimo negaliojančia, nėra pagrindo tenkinti išvestinį ieškovės reikalavimą dėl 2015 m. gruodžio 29 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 1-7800 dalies pripažinimo negaliojančiu, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2-)-16-T-2276-9060 (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 34–35) bei 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2-)-16-T-2174-8683 (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 51–52) atsakovei teikiama 50 procentų garantuojama antrinė teisinė pagalba. Iš pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 27 d. pažymos Nr. NTP-7-9550 matyti, jog šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidos už advokato teisinę pagalbą sudaro 153,38 Eur (el. b. apyrašas, t. 2, b. l. 150). Ieškinį atmetus, iš ieškovės valstybei priteistinos atsakovei teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos – 153,38 Eur (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos.
Ieškovė byloje sumokėjo 100,00 Eur žyminio mokesčio (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 17), Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-14319-192/2016 iki sprendimo byloje priėmimo atidėtas 628,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas ieškovei A. M. (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 21). Byloje nėra duomenų apie atidėto žyminio mokesčio sumokėjimą, todėl atidėto žyminio mokesčio dalis – 628,00 Eur priteistina iš ieškovės valstybei.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje paskirta rašysenos ekspertizė (el. b. apyrašas, t. 2, b. l. 106–108), už kurios atlikimą ieškovė A. M. (mokėtojas I. Č.) 2017 m. kovo 9 d. įmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą 500,00 Eur užstatą (el. b. apyrašas, t. 2, b. l. 78). CPK 91 straipsnis nustato, jog sumas, priklausančias liudytojams, ekspertams ir vertėjams, teismas išmoka, kai jie atlieka savo pareigas. Lietuvos Teismo ekspertizės centras už ekspertizės atlikimą pateikė PVM sąskaitą faktūrą 404,94 Eur sumai (el. b. apyrašas, t. 2, b. l. 127), kuri yra apmokėta, likusi nepanaudota 95,06 Eur suma grąžintina ieškovei.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje yra 15,44 Eur (b. l. 2), ieškinį atmetus, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Ieškinį atmetus, įsiteisėjus teismo sprendimui panaikintinos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-14319-192/2016 (el. b. apyrašas, t. 1, b. l. 19–20), – padaryti įrašą viešame registre draudimą perleisti atsakovei N. M., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – 77,08 kv. m butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 259 straipsniu, 265 straipsniais, 270 straipsniu,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), valstybei 628,00 Eur (šešis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 00 ct) žyminio mokesčio, 153,38 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt tris eurus 38 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 15,44 Eur (penkiolika eurų 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodytos sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos, į. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų įmokos kodas 5660, teisinės pagalbos išlaidų įmokos kodas 5630.
Pavesti Kauno apylinkės teismo finansų skyriui grąžinti ieškovei A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 95,06 Eur (devyniasdešimt penkis eurus 6 ct) užstato, įmokėto 2017 m. kovo 9 d. (mokėtojas I. Č.) į Kauno apylinkės teismo depozitinę sąskaitą už rašysenos ekspertizės atlikimą civilinėje byloje Nr. e2-788-285/2017, pervedant šią sumą į ieškovės nurodytą sąskaitą.
Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2016 m. gegužės 18 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-14319-192/2016 – padaryti įrašą viešame registre draudimą perleisti atsakovei N. M., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – 77,08 kv. m butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.