- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-29
- Bylos Nr.
- I-7068-244/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11591-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Balčytienė, Bronius Januška, Liudmila Zaborovska (pran.)
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos prokuratūros
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. D., B. D., S. D., J. G., UAB „Deforta“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono notarų biuro
- Kategorijos
- 12.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, dalyvaujant pareiškėjui Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui Rolandui Kruopiui, atsakovės atstovei Alinai Karpovič, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams D. B. ir T. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. D., B. D., S. D., J. G. ir UAB „Deforta“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono notarų biuro notarei Dalijai Svirbutienei, Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarei Svetlanai Bazilienei, VĮ Vilniaus miškų urėdijai dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškime (T. III, b. l. 24–28) prašo: 1) panaikinti 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-1718 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. D.“ dalį dėl 0,763 ha ploto jos valdomos ginčo žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios valstybinės reikšmės miškui; 2) panaikinti 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-1719 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui B. D.“ dalį dėl 0,187 ha ploto jo valdomos ginčo žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios valstybinės reikšmės miškui; 3) panaikinti 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-1720 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei V. D.“ dalį dėl 0,763 ha ploto jo valdytos ginčo žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios valstybinės reikšmės miškui; 4) panaikinti 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-1721 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui K. G.“ dalį dėl 0,180 ha ploto jo valdytos ginčo žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios valstybinės reikšmės miškui; 5) pripažinti negaliojančiu 2002-10-09 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, kurio pagrindu J. D. paveldėjo V. D. (V. D.) turtą, dalį dėl 0,763 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui; 6) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-11-29 pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu UAB „Deforta“ įsigijo ginčo žemės sklypo dalį, dalį dėl 0,763 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui; 7) pripažinti negaliojančiu 2009-02-17 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, kurio pagrindu J. G. paveldėjo K. G. turtą, dalį dėl 0,180 ha ploto jo valdytos ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui; 8) taikyti restituciją – priteisti valstybei iš UAB „Deforta“ dalį jos valdomos žemės sklypo dalies, lygią 0,763 ha, priklausančią valstybinės reikšmės miškui, esančią žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 9) taikyti restituciją – priteisti valstybei iš J. G. dalį jo valdomos žemės sklypo dalies, lygią 0,180 ha, priklausančią valstybinės reikšmės miškui, esančią žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 10) taikyti restituciją – priteisti valstybei iš B. D. (B. D.) dalį jo valdomos žemės sklypo dalies, lygią 0,187 ha, priklausančią valstybinės reikšmės miškui, esančią žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 10) taikyti restituciją – priteisti valstybei iš S. D. dalį jos valdomos žemės sklypo dalies, lygią 0,763 ha, priklausančią valstybinės reikšmės miškui, esančią žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškime pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje išnagrinėtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštas Nr. 1.1-1376(2000000) dėl viešojo intereso gynimo, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiti žemės sklypai buvo neteisėtai perleisti privačion nuosavybėn, kadangi į juos patenka miesto miškas (valstybinės reikšmės miškas). Išnagrinėjus papildomai surinktą medžiagą, nustatyta, kad 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininkas sprendimais Nr. 01-1718 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. D. ir kitais atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko V. D. išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šių sprendimų pagrindu buvo registruotos S. D. ir kitų atsakovų nuosavybės teisės į žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k. Vėlesniais sandoriais ginčo sklypas perėjo kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuosavybėn. Kaip matyti iš pridedamų Valstybinės miškų tarnybos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento ir pažymos apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų taksacines charakteristikas, į ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas yra 2,3393 ha, patenka 1,9 ha ploto valstybinės reikšmės miško. Šiuos Valstybinės miškų tarnybos duomenis patvirtina nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai: 2001-06-25 žemės sklypo planas M 1:10 000, 2001-03-05 žemės sklypo kadastro (su nekilnojamojo turto elementais) duomenys, 2001-03-05 žemės naudojimo plotų eksplikacija. Pastarieji duomenys neginčytinai patvirtina, kad dalis ginčo žemės sklypo priimant skundžiamus sprendimus buvo apaugusi mišku. Ir nors šiuose nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentuose esančių duomenų dalis dėl miško žemės ploto nevisiškai sutampa su Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir Miškų valstybės kadastro duomenimis, nustatant tikslų miško žemės plotą ginčo sklype būtina vadovautis Miškų valstybės kadastro duomenimis. Tokios įrodymų vertinimo taisyklės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose. Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. reikalavimus, kurio 4 d. nustatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Taip pat buvo pažeisti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 6 ir 13 str. reikalavimai. Šio įstatymo 6 str. 2 d. nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 str. priskirtus valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 str. 1 d. 1 ir 3 p. nurodyta, kad miškus iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperka valstybė ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Priimant ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus buvo pažeistas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str., kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (LR CK) 4.7 str., asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jei jie neišimti iš apyvartos. Pagal LR CK 4.7 str. 2 dalį išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (šiuo atveju valstybinės reikšmės miškai) yra išimti iš apyvartos, todėl konstatuotina, kad dėl jų negali būti sudaromi jokie sandoriai, taip pat priimami administraciniai aktai, kurių pagrindu tokių daiktų nuosavybės teisė yra perleidžiama kitiems asmenims. Todėl ginčijami sandoriai taip pat pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Panaikinus ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus turi būti panaikintos jų pagrindu atsiradusios pasekmės – vėlesni sandoriai, kurių dalykas buvo ginčo sklypas. Pagal byloje esančius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, UAB „Deforta“ nuosavybės teisėmis valdo 97/241 dalis ginčo sklypo, t. y. 40,2 proc. arba 0,940 ha ploto; J. G. nuosavybės teisėmis valdo 97/241 dalis ginčo sklypo, t. y. 7,714 proc. arba 0,222 ha ploto; B. D. nuosavybės teisėmis valdo 24/241 dalis ginčo sklypo, t. y. 8,039 proc. arba 0,0231 ha ploto; S. D. nuosavybės teisėmis valdo 97/241 dalis ginčo sklypo, t. y. 40,2 proc. arba 0,940 ha ploto. Kadangi 2,3393 ha ploto ginčo sklype esančio valstybinės reikšmės miško plotas yra 1,9 ha, t. y. 81,2 proc., iš kiekvieno bendraturčio priteistinas jo turimo žemės sklypo dalies plotas, proporcingas visame sklype esančiam valstybinės reikšmės miško plotui. Taigi iš UAB „Deforta“ priteistina 0,763 ha dalis jos valdomos žemės sklypo dalies; iš J. G. priteistina 0,180 ha dalis jo valdomos žemės sklypo dalies; iš B. D. priteistina 0,187 ha dalis jo valdomos žemės sklypo dalies; iš S. D. priteistina 0,763 ha dalis jos valdomos žemės sklypo dalies.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą (T. III, b. l. 81–86) su pareiškimu sutinka, prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į pareiškimą atsakovė paaiškino, kad ginčo žemės sklypo kadastro (su nekilnojamojo turto elementais) duomenyse nurodyta, kad projektuojamame 2,41 ha ploto žemės sklype yra 1,80 ha miško naudmenų bei žemės sklype nustatyti miško naudojimo apribojimai. UAB „Avalda“ 2012 m. sausio 10 d. atlikus žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus ir jų pagrindu patikslinus kadastro duomenis, Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad 2,3393 ha ploto žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties, jame yra 1,8410 ha miško žemės plotas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnyje. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta: valstybinės reikšmės miškams ir parkams, to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalis, 13 straipsnio 1 ir 3 punktus miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo: „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Nors Vilniaus apskrities viršininkas sprendimus Nr. 01-1718, Nr. 01-1719, Nr. 01-1720 ir Nr. 01-1721 dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmė 2002 m. birželio 5 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ įsigaliojimo, kuriuo ginčo sklypas priskirtas valstybinės reikšmės miškui, tačiau, įvertinant tai, kad ginčo teritorija (duomenys neskelbtini) 1996-04-24 Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304 priskirta Vilniaus miesto savivaldybei, priimant ginčijamus sprendimus buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų normos, todėl minėti sprendimai yra neteisėti ir jų atitinkamos dalys turi būti panaikintos.
Atsakovė S. D. atsiliepime į pareiškimą (T. III, b. l. 72) su pareiškimo dalimi, kurioje prašoma panaikinti 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-1718 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. D.“ dalį dėl 0,763 ha ploto jos valdomos ginčo žemės sklypo dalies, nesutinka, prašo ją atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas J. G. atsiliepime į pareiškimą (T. III, b. l. 97-98) su pareiškimu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškimą atsakovas paaiškino, kad ginčo teritorija (duomenys neskelbtini) 1996-04-24 Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002-04-19 redakcija) 5 str. 6 d. nuosavybės teisės į Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje esančią žemę, šio miesto teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimą, nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šio įstatymo 12 str. nė vienoje iš sąlygų nėra nustatyta, kad mišku apaugusi žemė yra negrąžinama. Kadangi ginčo teritorija nuosavybės teisių atkūrimo metu nebuvo priskirta valstybiniams miškams, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002-04-19 redakcija) 5 str. 6 d. šiai teritorijai turėjo būti taikoma nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo tvarka, laikytina, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos teisėtai. Ginčo objektą paveldėjo, yra sąžiningas įgijėjas, taip pat nepateikta duomenų, kad jo tėvas, K. G., būtų nesąžiningas žemės sklypo dalies įgijėjas. Teismui nusprendus nacionalizuoti jam priklausančią žemės sklypo dalį, prašo išspręsti atlyginimo už paimtą žemės sklypą klausimą. Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurta daugiau kaip prieš 11 metų, todėl mano, kad suėjo ieškinio senaties terminas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškimą (T. III, b. l. 76–79) su pareiškimu sutinka, prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į pareiškimą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos (2013-01-18 raštu Nr. R2-255) pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruota Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos 90 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), dalis jų patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškų tarnybos 2013-01-18 pažyma Nr. 38776 ir 2013-01-18 Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas Nr. 38777 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 1,9 ha miškų plotas (miesto miškas – valstybinės reikšmės miškas). Nuosavybės teisų atkūrimas turi būti vykdomas pagal Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus (tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pvz., 2004-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A3-438/2004). Priimant sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12–15 straipsniai). Vilniaus apskrities viršininko 2002-06-05 sprendimai Nr. 01-1718, Nr. 01-1719, Nr. 01-1720, Nr. 01-1721, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą (šiuo konkrečiu atveju panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2002-06-05 sprendimus), išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl administracinių aktų, kuriais atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės, teisėtumo.
Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 15).
Termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, palyginti su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti), yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Prokuroras turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 15).
2013 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas ir išnagrinėtas 2013 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštas Nr. (16-1)-D8-1020, reg. Nr. 1.1-1376(2000000) „Dėl viešojo intereso gynimo“ (t. I, b. l. 10–11), kuriame nurodyta, kad žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiti žemės sklypai buvo neteisėtai perleisti privačion nuosavybėn, kadangi į juos patenka miesto miškas (valstybinės reikšmės miškas). Iš Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus apygardos prokuratūra prašomus dokumentus gavo 2013 m. kovo 5 d. (T. 3, b. l. 58). Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos prokuroras į teismą kreipėsi 2013 m. balandžio 5 d. (T. I, b. l. 2). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi per vieną mėnesį nuo to momento, kai gavo informaciją, kuri buvo pagrindas spręsti dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, darytina išvada, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs ABTĮ nustatyto termino.
Išnagrinėjęs papildomai surinktą medžiagą, pareiškėjas nustatė, kad 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininkas sprendimu Nr. 01-1718 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. D.“ ir kitais atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko V. D. išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šių sprendimų pagrindu buvo registruotos S. D. ir kitų atsakovų nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir ginčo sklypas). Vėlesniais sandoriais ginčo sklypas perėjo kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuosavybėn.
Iš byloje esančių įrodymų – Valstybinės miškų tarnybos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento ir pažymos apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų taksacines charakteristikas – nustatyta, kad į ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas yra 2,3393 ha, patenka 1,9 ha ploto valstybinės reikšmės miško. Šiuos Valstybinės miškų tarnybos duomenis patvirtina tokie nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai: 2001-06-25 žemės sklypo planas M 1:10 000, 2001-03-05 žemės sklypo kadastro (su nekilnojamojo turto elementais) duomenys, 2001-03-05 žemės naudojimo plotų eksplikacija. Pareiškėjas teigia, kad šie duomenys neginčytinai patvirtina, kad dalis ginčo žemės sklypo, skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo apaugusi mišku. Ir nors pastaruosiuose nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentuose esantys duomenys dėl miško žemės ploto nevisiškai sutampa su Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir Miškų valstybės kadastro duomenimis, nustatant tikslų miško žemės plotą ginčo sklype vadovautasi būtent Miškų valstybės kadastro duomenimis.
Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atsakovams atkūrimas aiškiai pažeidė imperatyvias teisės normas. Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. reikalavimus, kurio 4 d. nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Taip pat buvo pažeisti Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 str. reikalavimai. Šio įstatymo 6 str. 2 d. nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 str. priskirtus valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 str. 1 d. 1 ir 3 p. nurodyta, kad miškus iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperka valstybė ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Priimant ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus buvo pažeistas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str., kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.
Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).
Esminiai miškų atkūrimo, apsaugos, naudojimo, tvarkymo ir kitokio pobūdžio klausimai reglamentuojami Miškų įstatyme (įstatymo 1 straipsnis). Nuosavybės teisė į miškus ir kai kurie valstybinės reikšmės miškų reglamentavimo klausimai nustatyti Miškų įstatymo 4 straipsnyje, miestų miškai yra valstybinės reikšmės ir išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 13 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad miškai išperkami valstybės, jeigu jie buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų plotus tvirtina Vyriausybė. Ta aplinkybė, kad jų plotai turėjo būti patvirtinti Vyriausybės, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad miškas įgyja valstybinio miško statusą patvirtinus plotus, o nepatvirtinus – neįgyja. Nurodytos įstatymo normos 3 punkte buvo nustatyta, kad išperkami miškai, jei jie priskirti miestų miškams. Atsižvelgęs į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo nuostatą, teismas daro išvadą, kad kadangi miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Toks miškas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybės išperkamas turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad, atkuriant socialinį teisingumą nuosavybės teisių atkūrimo procese, svarbu paisyti ne tik privačių, bet ir visos visuomenės, kurios nariai yra ir buvę nuosavybės savininkai, interesų. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso gynimas – tai specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla, viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, todėl nors viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas taip pat yra viešojo intereso dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).
Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. reikalavimus, kurio 4 d. nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, Atkūrimo įstatymo 6 str. ir 13 str. reikalavimus. Šio įstatymo 6 str. 2 d. nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 str. priskirtus valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 str. 1 d. 1 ir 3 p. nurodyta, kad miškus iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperka valstybė ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams.
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str. nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima, todėl Vilniaus apskrities viršininko 2002-06-05 sprendimai Nr. 01-1718, Nr. 01-1719, Nr. 01-1720, Nr. 01-1721, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėti ir naikintini. Panaikinus administracinį aktą (šiuo konkrečiu atveju panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2002-06-05 sprendimus), išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl naikintinos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija (LAT 2000-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000). Panaikinus ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus turi būti panaikintos jų pagrindu atsiradusios pasekmės – vėlesni sandoriai, kurių dalykas buvo ginčo sklypas.
Pagal byloje esančius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, UAB „Deforta“ nuosavybės teisėmis valdo 97/241 dalis ginčo sklypo, t. y. 40,2 proc. arba 0,940 ha ploto; J. G. nuosavybės teisėmis valdo 97/241 dalis ginčo sklypo, t. y. 7,714 proc. arba 0,222 ha ploto; B. D. nuosavybės teisėmis valdo 24/241 dalis ginčo sklypo, t. y. 8,039 proc. arba 0,231 ha ploto; S. D. nuosavybės teisėmis valdo 97/241 dalis ginčo sklypo, t. y. 40,2 proc. arba 0,940 ha ploto.
Atsižvelgiant į tai, kad 2,3393 ha ploto ginčo sklype esančio valstybinės reikšmės miško plotas yra 1,9 ha, t. y. 81,2 proc., iš kiekvieno bendraturčio priteistinas jo turimo žemės sklypo dalies plotas, proporcingas visame sklype esančiam valstybinės reikšmės miško plotui. Taigi iš UAB „Deforta“ priteistina dalis jos valdomos žemės sklypo dalies lygi 0,763 ha; iš J. G. priteistina dalis jo valdomos žemės sklypo dalies lygi 0,180 ha; iš B. D. priteistina dalis jo valdomos žemės sklypo dalies lygi 0,187 ha; iš S. D. priteistina dalis jos valdomos žemės sklypo dalies lygi 0,763 ha.
Teismas pažymi, kad šioje byloje skundžiamų administracinių aktų (jų dalių) panaikinimas neužkerta kelio atsakovams kreiptis dėl turtinės ar neturtinės žalos, jei, jų manymu, ją patyrė dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo jiems atkuriant nuosavybės teises, atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127, 129 str.,
nusprendė:
Panaikinti 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-1718 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. D.“, dalį dėl 0,763 ha ploto jos valdomos ginčo žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios valstybinės reikšmės miškui.
Panaikinti 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-1719 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui B. D.“, dalį dėl 0,187 ha ploto jo valdomos ginčo žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios valstybinės reikšmės miškui.
Panaikinti 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-1720 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. D.“, dalį dėl 0,763 ha ploto jo valdytos ginčo žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios valstybinės reikšmės miškui.
Panaikinti 2002-06-05 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-1721 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui K. G.“, dalį dėl 0,180 ha ploto jo valdytos ginčo žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios valstybinės reikšmės miškui.
Pripažinti negaliojančiu 2002-10-09 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, kurio pagrindu J. D. paveldėjo V. D. (V. D.) turtą, dalį dėl 0,763 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-11-29 pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu UAB „Deforta“ įsigijo ginčo žemės sklypo dalį, dalį dėl 0,763 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui.
Pripažinti negaliojančiu 2009-02-17 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, kurio pagrindu J. G. paveldėjo K. G. turtą, dalį dėl 0,180 ha ploto jo valdytos ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui.
Taikyti restituciją – priteisti valstybei iš UAB „Deforta“ dalį jos valdomos žemės sklypo dalies, lygią 0,763 ha, priklausančią valstybinės reikšmės miškui ir esančią žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Taikyti restituciją – priteisti valstybei iš J. G. dalį jo valdomos žemės sklypo dalies, lygią 0,180 ha, priklausančią valstybinės reikšmės miškui ir esančią žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Taikyti restituciją – priteisti valstybei iš B. D. dalį jo valdomos žemės sklypo dalies, lygią 0,187 ha, priklausančią valstybinės reikšmės miškui ir esančią žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Taikyti restituciją – priteisti valstybei iš S. D. dalį jos valdomos žemės sklypo dalies, lygią 0,763 ha, priklausančią valstybinės reikšmės miškui ir esančią žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.