Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. M. (J. M.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (D. P. sužalojimas) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (D. P. sužalojimo atveju) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (K. M. sužalojimas) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (K. M. sužalojimo atveju) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės už nusikaltimus, padarytus, esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, subendrintos apėmimo būdu, o bausmes už kitas veikas – iš dalies jas sudedant ir J. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš J. M. Valstybinės ligonių kasos naudai 6 367,85 Lt už apmokėtas D. P. ir K. M. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. spalio 14 d., apie 01.20 val., viešoje vietoje – bendrame koridoriuje prie įėjimo į kavinę – barą (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstruodamas aplinkinių ir asmens negerbimą, du kartus dūrė peiliu D. P. į pilvo sritį, padarydamas dvejas kiaurymines durtines – pjautines dešinės pilvo sienos žaizdas su plonosios žarnos ir pasaito pažeidimu bei kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, taip dėl chuliganiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikdė D. P. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 14 d., apie 01.20 val., po to, kai peiliu sunkiai sužalojo D. P., viešoje vietoje – ant laiptų prie įėjimo durų į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstruodamas aplinkinių ir asmens negerbimą, peiliu vieną kartą dūrė K. M. į pilvo sritį, padarydamas durtinį – pjautinį kiauryminį pilvo sienos sužalojimą su pakrūtinio arterijos pažeidimu ir kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, taip dėl chuliganiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikdė K. M. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais teismas pagrįstai neturėjo jokio pagrindo, jie nuoseklūs, iš esmės atitinka jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 12-16, 20-24 b. l.), kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Be to, priešingai negu teigiama nuteistojo skunde, juose nėra esminių prieštaravimų dėl aplinkybių, kurių nustatymas turi reikšmės kvalifikuojant J. M. nusikalstamus veiksmus. Taip pat nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusieji davė jiems palankius parodymus būdami suinteresuoti bylos baigtimi. Priešingai, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusieji J. M. jokių pretenzijų nereiškė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis D. P. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad civilinio ieškinio byloje nereiškė, o nukentėjusysis K. M. parodė, kad pretenzijų J. M. neturi, prašė pastarojo griežtai nebausti. Taigi aptarti nukentėjusių ir liudytojų parodymai patvirtina, kad įvykio vakarą O. I. ir E. Z. kavinėje konfliktavo su kartu su J. M. buvusia L. D., susistumdymo metu L. D. nukrito ant žemės koridoriuje, kur tuo metu buvo ir nukentėjusysis D. P., o K. M. stovėjo ant išėjimo laiptų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nesant jokių kitų duomenų, išskyrus paties J. M. iškeltą versiją apie tai, kad nukentėjusieji būtų vartoję prieš jį smurtą, nėra jokio pagrindo teigti, kad J. M. gynėsi. To nepatvirtino ir kartu su juo buvusi liudytoja L. D., byloje nėra jokių duomenų apie pačiam J. M. įvykio vakarą padarytus sužalojimus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis, jau rimstant O. I. ir E. Z. konfliktui su L. D., be jokios priežasties panaudojo intensyvų fizinį smurtą konflikte nedalyvavusių nukentėjusiųjų atžvilgiu, pasitelkdamas pavojingą žalojimo įrankį – peilį, juo durdamas į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Tokiu būdu J. M., akivaizdžiai neadekvačiai reaguodamas į susidariusią situaciją, pasinaudodamas menkaverte dingstimi, negresiant jam jokiam realiam pavojui, siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti savo požiūrį į juos bei aplinką, kurioje vyko konfliktas. Įvertinus šiuos elgesio motyvus, J. M. nusikalstami veiksmai, kuriais jis sunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų D. P. ir K. M. sveikatą, pagrįstai įvertinti kaip padaryti dėl chuliganiškų, o ne dėl asmeninių paskatų (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. M., kavinėje – bare sunkiai sutrikdęs dviejų asmenų sveikatą, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką. Teismų praktikoje baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (kasacinės nutartys Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-340/2013, 2K-719/2013 ir kt.). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan.

Byloje nekyla abejonių dėl to, kad nuteistojo J. M. nusikalstami veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – prie mieste esančios kavinės – baro įėjimo/išėjimo, kur buvo ir bet kada galėjo pasirodyti kiti asmenys. Prieš tai kolegija jau pasisakė dėl to, kad minėti veiksmai buvo padaryti dėl menkavertės priežasties, iš chuliganiškų paskatų. Pažymėtina, kad fizinio smurto vartojimas viešoje vietoje be aiškios ir pateisinamos priežasties, matant kitiems asmenims, neabejotinai yra įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nes jais šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais pripažintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės, taip elgdamasis asmuo priešpastato save visuotinai priimtoms moralės ir dorovės normoms. Taigi, J. M., viešoje vietoje peiliu durdamas dviem asmenims, tokiu savo įžūliu elgesiu šiurkščiai pažeidė visuomenėje nusistovėjusias normalaus bendravimo taisykles, prieš kitus asmenis demonstravo jėgą, kas vertinama kaip nepagarba aplinkiniams ir visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymu. Nors J. M. nusikalstami veiksmai truko ne ilgą laiko tarpą (apie 11 minučių), tačiau smūgių sudavimą nukentėjusiesiems (kaip vėliau paaiškėjo – peiliu) matė liudytojos E. Z. ir O. I.. Pastaroji liudytoja teisiamajame posėdyje parodė, kad jos dėl J. M. nusikalstamų veiksmų buvo „šoko“ būsenoje, negalėjo rasti telefonų aparatų, todėl kavinės darbuotoja iškvietė greitąją medicinos pagalbą, buvo sutrikdytas jų poilsis, iš karto teko važiuoti į policijos komisariatą (2 t., 170 b. l.). Pastarąją aplinkybę patvirtina byloje esančių O. I. ir E. Z. pirminių apklausų protokoluose esantys įrašai (1 t., 27, 42 b. l.). O. I. parodymai patvirtina ir teismo išvadą, kad dėl J. M. veiksmų neabejotinai buvo sutrikdytas ir normalus kavinės – baro darbas, buvo kviečiamos specialiosios tarnybos. Taigi, įvertinus įvykio vietą, chuliganiškas J. M. veiksmų paskatas, veiksmų pobūdį ir intensyvumą, panaudotą priemonę, liudytojų reakciją, kitas aplinkybes, darytina išvada, kad tokie J. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis teismų praktika, viešoje vietoje padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų kvalifikuojamas kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-796/2007, 2K-489/2012, 2K-7/2013).

BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 dalyje nustatyta, jog nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką tęstine nusikalstama veika pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių paprastai laiko atžvilgiu viena nuo kitos nenutolusių analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis padarytų veikų, kurių kiekviena, atskirai paėmus, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau visas jas sieja vienas nusikalstamas sumanymas, vieninga tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-436/2014, 2K-385/2014, 2K–77/2013, 2K-7-96/2012, 2K-650/2010). Vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad kaltininkas, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436/2014).

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad J. M. veiksmai dėl kiekvieno nukentėjusiojo (D. P. ir K. M.) sužalojimo susiformavo savarankiškai ir atskirai, nuo D. P. iki K. M. sužalojimo praėjo tam tikras laiko tarpas, skiriasi jų sužalojimo vieta, nebuvo jokių konfliktų ir aiškių priežasčių sužaloti du asmenis. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. M. 2013 m. spalio 14 d., apie 1.20 val., viešoje vietoje – bendrame koridoriuje prie įėjimo į kavinę – barą (duomenys neskelbtini), du kartus dūrė peiliu D. P. į pilvo sritį. Be to, J. M. 2013 m. spalio 14 d., apie 1.20 val., po to, kai peiliu sunkiai sužalojo D. P., viešoje vietoje – ant laiptų prie įėjimo durų į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), peiliu vieną kartą dūrė K. M. į pilvo sritį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis J. M. su liudytoja L. D. įvykio metu buvo toje pačioje kavinėje – bare, kaip ir nukentėjusieji D. P. ir K. M. su liudytojomis E. Z. ir O. I.. Iš byloje esančių teisiamajame posėdyje apklaustų J. M., nukentėjusiųjų D. P., K. M., liudytojų E. Z. ir O. I. parodymų, o taip pat BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintų liudytojos L. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (3 t., 23 b. l.) seka, kad įvykio vakarą kavinėje – bare (tarpduryje, o vėliau koridoriuje) kartu su J. M. buvusi L. D. konfliktavo su O. I. ir E. Z., visos trys stumdėsi, tempė viena kitai už plaukų, L. D. buvo koridoriuje nugriuvusi, šaukė, kad yra nėščia, J. M. ją pakėlė nuo grindų ir iškart dūrė du kartus peiliu koridoriuje buvusiam D. P., o išėjęs iš baro ir apsisukęs dūrė vieną kartą peiliu K. M.. Kaip matyti iš byloje esančių įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priedų – dviejų fotolentelių (1 t., 8-10 b. l.), nukentėjusiųjų sužalojimo vietas skyrė tik durys, t. y. raudona dėmė rasta ant grindų šalia įėjimo į pastatą (kur buvo sužalotas K. M.), taip pat už įėjimo durų į pastatą esančiame koridoriuje, prie vienų iš trijų durų jame, t. y. vedusių į kavinę – barą (duomenys neskelbtini) (kur buvo sužalotas D. P.). Taigi, nusikalstamus veiksmus J. M. atliko iš esmės toje pačioje vietoje – prie kavinės – baro įėjimo/išėjimo. Nors skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodoma, kad nuo D. P. sužalojimo iki K. M. sužalojimo praėjo tam tikras laiko tarpas, tačiau pažymėtina, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomas tas pats apytikslis abiejų nukentėjusiųjų sužalojimo laikas – „2013 m. spalio 14 d., apie 1.20 val.“, patikslinant, kad J. M. sužalojo K. M. po D. P. sužalojimo. Be to, ir iš byloje esančio tarnybinio pranešimo dėl įvykio patikrinimo (1 t., 6 b. l.) matyti, kad informacija apie kavinėje (duomenys neskelbtini) sužalotus du asmenis policijos komisariate gauta 2014 m. spalio 14 d., 1.31 val., t. y. praėjus tik vienuolikai minučių nuo byloje nustatyto pirmojo nukentėjusiojo – D. P. sužalojimo laiko. Tokiu būdu, ne daugiau nei vienuolika minučių praėjo iki kito nukentėjusiojo – K. M. sužalojimo. Taigi, itin trumpas laiko skirtumas tarp J. M. nusikalstamų veiksmų rodo, kad jos laiko atžvilgiu nebuvo viena nuo kitos nutolusios. Vertinant nukentėjusiųjų D. P. ir K. M. sužalojimus, bylos duomenimis nustatyta, kad jie padaryti iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, t. y. J. M. dūrus tuo pačiu peiliu D. P. du kartus, o K. M. – vieną kartą. Abu šie, sužalojimai atskirai paėmus, remiantis byloje esančiomis specialistų išvadomis Nr. G 4351/13(01) ir Nr. G 510/14(01), atitinka to paties BK 135 straipsnyje numatyto nusikaltimo, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo požymius.

Be to, vertinant byloje esančius nuteistojo, nukentėjusiųjų D. P. ir K. M. bei liudytojų O. I., E. Z. ir L. D. parodymus, darytina išvada, kad šias nusikalstamas veikas siejo vienas nusikalstamas sumanymas, vieninga tyčia. Nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje, nei apeliaciniame skunde neneigė peiliu sunkiai sutrikdęs D. P. ir K. M. sveikatą, tvirtino, kad tai padarė norėdamas apginti save ir L. D.. Kaip jau minėta, bylos duomenimis, nustatyta, kad įvykio vakarą J. M. buvo kartu su L. D.. Iš nuteistojo parodymų ir L. D. teisiamajame posėdyje pagarsintų parodymų matyti, kad jie yra buvę sugyventiniai, tačiau paskutiniu metu kartu negyveno, įvykio vakarą aptarinėjo tarpusavio santykius. Taip pat bylos duomenimis nustatytos aplinkybės, jog įvykio vakarą L. D. konfliktavo su O. I. ir E. Z., visos stumdėsi, tempė viena kitą už plaukų, ko pasekoje antrojo konflikto koridoriuje metu L. D. pargriuvo ant žemės šaukdama, kad laukiasi. Tuo tarpu visų bylos dalyvių parodymais nustatyta, kad įvykio vakarą jokių tarpusavio konfliktų tarp J. M. ir D. P. bei K. M. nebuvo, J. M. iš anksčiau pažinojo tik K. M., su kuriuo taip pat neturėjo jokios išankstinės priežasties konfliktuoti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. M. panaudojo smurtą prieš D. P., o netrukus ir prieš K. M., iš karto po to, kai pakėlė pargriuvusią L. D.. Šios aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad L. D. dalyvavimas konfliktuose su O. I. ir E. Z. ir J. M. ketinimas ją apginti buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis panaudojo smurtą prieš kartu su pastarosiomis buvusius D. P. ir K. M.. Tai iš dalies patvirtina ir nukentėjusiojo D. P. teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie tai, kad merginoms konfliktuojant jis irgi tuo metu buvo kavinės – baro koridoriuje, o L. D. nukritus, bandė ją pakelti. Nukentėjusiojo teigimu, tuo metu J. M. galėjo pagalvoti, kad jis (D. P. ) nori užpulti jį ar L. D., o norėdamas pastarąją pakelti galimai užkliudė ir patį J. M. (3 t., 172 b. l.). Įvykio vakarą kartu su O. I., E. Z. ir D. P. buvusį kitą nukentėjusįjį J. M. sužalojo iškart po to, kai sužalojęs D. P., su L. D. išėjo iš baro. Iš nukentėjusiojo K. M. parodymų matyti, kad jis buvo ties kavinės – baro išėjimu, kai ėjo J. M., jie ant laiptų susistumdė, o po to ant laiptelių žemiau stovėjęs J. M. jam sudavė, kaip vėliau paaiškėjo – peiliu (2 t., 172-173 b. l.). Šios aplinkybės, o taip pat teisiamajame posėdyje O. I. duoti parodymai apie tai, kad po pirmojo jų konflikto girdėjusi, kaip L. D. priekaištavo J. M., kad pastarasis jos negynė (3 t., 170 b. l.), leidžia daryti išvadą, kad visus J. M. nusikalstamus veiksmus nulėmė prieš tai vykę konfliktai tarp L. D. ir O. I. su E. Z.. Nuteistojo J. M. padarytus atskirus nusikaltimus prieš D. P. ir K. M. jungė vieninga tyčia – susidariusioje situacijoje, pasinaudojus menkaverte dingstimi – merginų konfliktu, neadekvačiai tariamai apginti L. D., priešpastatyti save su O. I. ir E. Z. buvusiems nukentėjusiesiems, pademonstruoti savo niekinantį požiūrį į juos.

Taigi, pripažintina įrodyta, kad J. M. 2013 m. spalio 14 d., apie 01.20 val., viešoje vietoje – bendrame koridoriuje prie įėjimo į kavinę – barą (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstruodamas aplinkinių ir asmens negerbimą, peiliu sužalojo du asmenis – D. P. ir K. M., taip dėl chuliganiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikdė jų sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką. Tęstinio pobūdžio J. M. nusikalstami veiksmai prieš du nukentėjusiuosius (D. P. ir K. M.) viešoje vietoje kvalifikuotini kaip dviejų žmonių sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus ir viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pradžioje ikiteisminis tyrimas ir buvo atliekamas pagal šiuos baudžiamojo kodekso straipsnius, t. y. BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus ir BK 284 straipsnio 1 dalį. Tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė 2014 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą „Ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 49-1-00325-13 nutraukti tyrimą dėl inkriminuotos sunkesnės nusikalstamos veikos ir veiką iš LR BK 135 str. 2 d. 5 p., 8 p. ir 284 str. 1 d. perkvalifikuoti ir ikiteisminį tyrimą tęsti dėl dvejų nusikalstamų veikų pagal LR BK 135 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d.“. Pažymėtina, kad šis prokuroro nutarimas priimtas ne dėl proceso nutraukimo, o dėl teisinio nusikalstamos veikos įvertinimo. Vadovaujantis teismų praktika, nors šis procesinis dokumentas ir įvardijamas kaip nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau jis nereiškia, kad procesas dėl atitinkamų J. M. veiksmų apskritai nutraukiamas, o reiškia tik kitokį jo veiksmų teisinį įvertinimą, t. y. iš esmės jo padarytos veikos perkvalifikavimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-476/2012). Tokiu būdu, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir perkvalifikuojant J. M. padarytas nusikalstamas veikas vėl kaip tęstines pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus ir BK 284 straipsnio 1 dalį, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas non bis in idem principas nebuvo pažeistas. Be to, kolegijos vertinimu, tokiu būdu nuteistojo J. M. teisinė padėtis ne sunkinama, o lengvinama, kadangi J. M. pripažįstamas kaltu ne dėl keturių, o dėl dviejų tęstinių nusikaltimų padarymo. Taip pat tokiu būdu iš dalies tenkinamas J. M. apeliacinio skundo prašymas kvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo dalyje dėl J. M. nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo. Nuteistojo J. M. nusikalstami veiksmai kvalifikuotini kaip tęstiniai nusikaltimai pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus ir BK 284 straipsnio 1 dalį, esant idealiajai šių nusikaltimų sutapčiai. Atsižvelgiant į tai, kad perkvalifikavus J. M. nusikalstamą veiką lengvinama jo teisinė padėtis, atitinkamai skirtina ir švelnesnė laisvės atėmimo bausmė. Skiriant nuteistajam bausmes atsižvelgtina ir į BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, t. y. į tai, kad nors J. M. anksčiau teistas ir baustas administracine tvarka, tačiau sunkų smurtinio pobūdžio nusikaltimą padarė pirmą kartą, nukentėjusieji jam jokių pretenzijų neturi, nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų, BK 284 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki dvejų metų. Kolegijos vertinimu, bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas bus įgyvendintas paskyrus J. M. laisvės atėmimo bausmes, artimas sankcijose numatytiems bausmių vidurkiams. Esant idealiai nusikaltimų sutapčiai (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), bausmės bendrintinos apėmimo būdu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti.

Perkvalifikuoti J. M. nusikalstamas veikas iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto (D. P. sužalojimas) ir BK 284 straipsnio 1 dalies (D. P. sužalojimo atveju) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto (K. M. sužalojimas) ir BK 284 straipsnio 1 dalies (K. M. sužalojimo atveju) į BK 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus ir BK 284 straipsnio 1 dalį.

Paskirti J. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, esant idealiai sutapčiai, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę J. M. nustatyti laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.