- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-25
- Bylos Nr.
- 1A-260-177/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė, Violeta Ražinskaitė, Linas Šiukšta
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. (nuosprendyje klaidingai rašoma B.) pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubausta 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda. Bauda savanoriškai privalo būti sumokėta per 4 mėnesius.
L. B. pagal BK 254 straipsnio 1 dalį išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. L. B. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku savo bute (duomenys neskelbtini), neturėdama leidimo iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. 12.10 val. laikė paslėpusi C kategorijos šaunamąjį ginklą – Turkijos pramoninės gamybos 9-ojo kalibro lygiavamzdį pusiau automatinį pistoletą „BLOW F92“ Nr. xxx, skirtą šaudyti 9-ojo kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, bei dėtuvę su 5 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinių šovinių, priskiriamų C kategorijos šaudmenims, kai kratos metu šį šaunamąjį ginklą su šoviniais rado ir paėmė policijos pareigūnai.
2. L. B. buvo kaltinama tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ne vėliau kaip 2017 m. rugpjūčio 3 d., iš seifo, esančio A. Š. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), neturėdama A. Š. leidimo, paėmė jam priklausančius du šaunamuosius ginklus, iš kurių vieno tikslus modelis nenustatytas, kitas – C kategorijos šaunamasis ginklas, Turkijos pramoninės gamybos 9-ojo kalibro lygiavamzdis pusiau automatinis pistoletas „BLOW F92“ Nr. xxx, skirtas šaudyti 9-ojo kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, bei dėtuvę su 5 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinių šovinių, priskiriamų C kategorijos šaudmenims, tokiu būdu pagrobė šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis.
3. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 8 d. nuosprendžiu L. B. pagal BK 254 straipsnio 1 dalį išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų L. B. pagrobus iš dukros šeimos buto šaunamąjį ginklą bei šaudmenis ir juos parsigabenus į savo namus, todėl nėra pagrindo ją kaltinti padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 254 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
4. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo nuosprendį pakeisti:
4.1. L. B. pripažinti kalta pagal BK 254 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams; panaikinus BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę laisvės atėmimą 1 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 metams ir 4 mėnesiams. Taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant L. B. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Šalies argumentai
4.2. Nustatyti, kad L. B. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. rugpjūčio 3 d., neturėdama A. Š. leidimo, iš jo buto (duomenys neskelbtini), paėmusi C kategorijos šaunamąjį ginklą – Turkijos pramoninės gamybos 9-ojo kalibro lygiavamzdį pusiau automatinį pistoletą „BLOW F92“ Nr. xxx, skirtą šaudyti 9-ojo kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, bei dėtuvę su 5 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinių šovinių, priskiriamų C kategorijos šaudmenims, neturėdama leidimo atsigabeno juos į savo butą (duomenys neskelbtini).
5. Prokurorė nurodo, kad byloje surinkti įrodymai įvertinti išimtinai L. B. naudai, neanalizuojant jų visumos. Teismas svaresniais ir įtikinamesniais įrodymais nepagrįstai laikė L. B. parodymus, kurie nesutapo su kitais duomenimis, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.
5.1. L. B. parodymai viso proceso metu keitėsi. Ikiteisminio tyrimo metu ji tvirtino paėmusi šaunamąjį ginklą iš A. Š. namų siekdama, jog jo nepaimtų mažametis anūkas, tačiau parodymai keitėsi dėl ginklo buvimo ir radimo vietos (ar jis buvo matomoje vietoje padėtas kambaryje, ar seife). Teisme ji nurodė, kad ginklą jai į namus atnešė pati dukra G. B.-Š. Toks parodymų nenuoseklumas sudaro pagrindą abejoti L. B. parodymų patikimumu. Parodymų pakeitimą ji motyvavo tuo, jog kaltę prisiėmė sau, paprašyta dukros G. B.-Šaltenės, kad jos vyras A. Š. galėtų be apribojimų išvykti į užsienį. Tačiau liudytoja G. B.-Šaltenė paneigė prašiusi mamos prisiimti kaltę ir sakyti netiesą. Juo labiau neaišku, kaip toks kaltės prisiėmimas būtų padėjęs A. Š. išvykti į užsienį ir ar iš viso būtų turėjęs jo išvykimui kokios nors įtakos. Be to, liudytoja G. B.-Š. paneigė atnešusi ginklą mamai. Tvirtino, jog, iki ginklą randant mamos bute, ji nežinojo, kur yra ginklas, ir, jei būtų žinojusi, kur jis yra, policijai nebūtų reikėję pranešti apie ginklo dingimą. Teisme tikslinant L. B. nurodytas aplinkybes, kad šaunamąjį ginklą dukra atnešė 2017 m. pavasarį vėlai vakare susijaudinusi ir paprašė paslėpti, nes vyras neblaivus ir gali jį panaudoti, bei G. B.-Š. parodymus, pastaroji nurodė neatsimenanti, jog neštų ginklą mamai, nebent galėjo nešti šoko būsenos dėl konflikto su vyru ir dėl to nieko neatsiminti. Tačiau toliau tikslindama savo parodymus, atsakinėdama į klausimus, ji patvirtino negalėjusi atnešti ginklo L. B. ir tokią galimybę kategoriškai atmetė. Tikrinant galimą G. B.-Š. konflikto su A. Š. versiją, teismui buvo pateikti duomenys iš Kauno AVPK, kad per laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. nebuvo užfiksuoti smurto ar kitokie konfliktiniai atvejai adresu, kuriuo gyvena G. B.-Š. ir A. Š. Tai leidžia manyti, jog tuo laikotarpiu neįvyko jokio didelio konflikto ar smurto atvejo šioje šeimoje, dėl ko G. B.-Š. būtų galėjusi patirti tokį didelį sukrėtimą (susijaudinimą), kad galėtų neatsiminti nunešusi ginklą mamai. Abejonių kelia L. B. pateikta versija ir todėl, jog, matydama susijaudinusią dukrą, kuri galbūt iš baimės atnešė vyro ginklą dėl to, kad jis buvo neblaivus ir galbūt agresyvus, ji pati nesiėmė priemonių apsaugoti dukros šeimą ir neiškvietė policijos, nepranešė nei apie galimą fizinį ar psichologinį smurtą, nei apie tai, jog jai atneštas konfliktuojančio ar agresyvaus asmens šaunamasis ginklas. Nukentėjusysis A. Š. taip pat paneigė, kad jo žmona G. B.-Š. būtų žinojusi, kur buvo jo ginklas, nes pats jos klausė, kai pasigedo ginklo, o jai atsakius, jog nežino, nutarė susisiekti su L. B. išsiaiškinti, ar ji neėmė šio ginklo, ir tik po to buvo kreiptasi į policiją dėl ginklo dingimo. Šios aplinkybės taip pat patvirtina G. B.-Š. nežinojus, kur dingo ginklas. Tai leidžia manyti ją negalėjus ginklo perduoti mamai L. B. Atkreiptinas dėmesys, kad, duodama parodymus teisme, L. B. teigė turinti problemų dėl atminties, daug dalykų neatsimena, kai kurie momentai jai visai išsitrina iš atminties, tačiau aplinkybes dėl ginklo atnešimo ji puikiai atsiminė, nurodydama ne tik apytikslį laiką, kada tai buvo, bet ir paros metą, dukros būseną, vietą, kur padėjo ginklą. Išvardintų duomenų visuma paneigia L. B. versiją, jog ginklą jai atnešė dukra, o ne ji pati paėmė iš buto, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad ji ginklo iš A. Š. namų nepagrobė, ir nepagrįstai ją išteisino.
5.2. Be to, teismas, vienu atveju konstatuodamas, kad byloje nesurinkta įrodymų, kurie paneigtų L. B. parodymus, jog ginklą jai atnešė dukra, ir visas abejones vertindamas L. B. naudai (tokiu būdu lyg konstatuodamas, kad surinktų duomenų nepakanka kaltei įrodyti, o surinkti kelia abejonių), tuo pačiu konstatavo, kad nėra įrodymų, leidžiančių pripažinti L. B. veikus tyčia, turėjus tikslą pagrobti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis. Tokiu būdu teismas nuosprendyje sukėlė neaiškumų ir abejonių, ar L. B. paėmė ginklą, tik neturėjo tyčios ir tikslo jį pagrobti, ar šio ginklo neėmė, o jai jį atnešė dukra. Priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 302–307 straipsnių reikalavimus.
5.3. Šiuo atveju L. B. užvaldė svetimą šaunamąjį ginklą su šaudmenimis neteisėtai, kad ir neturėdama tikslo jį pasisavinti savanaudiškais tikslais, tačiau turėdama tikslą juo savarankiškai disponuoti, ką vėliau ir darė. Paimdama ginklą ji suprato ir suvokė, jog jis jai nepriklauso, ji neturi teisės juo disponuoti, tačiau šaunamąjį ginklą su šaudmenimis paėmė ir toliau juo disponavo savo nuožiūra bei norėjo taip veikti. Tai rodo jos veiksmuose esant tiesioginę tyčią neteisėtai užvaldyti svetimą šaunamąjį ginklą bei šaudmenis ir su juo elgtis savo nuožiūra. Tai, kad L. B. tai darė vedina gerų ketinimų, nepašalina jos baudžiamosios atsakomybės. Siekis ir noras tokiu būdu apsaugoti dukrą ar anūką yra šio nusikaltimo motyvas, tačiau jis neturi reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui. Šis motyvas galėtų būti vertinamas tik kaip L. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Motyvuojamoji dalis
6. Šioje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kuriomis būtų galima pagrįsti išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Teismas nurodė, kad L. B. padarė nusikalstamą veiką, siekdama apsaugoti dukters šeimą nuo nelaimingo atsitikimo ar nusikaltimo, tačiau tokią išvadą grindė išimtinai pačios nuteistosios L. B. parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs. Byloje nenustatyta duomenų, jog būtų kilęs pavojus dukrai ar jos šeimos nariams. Priešingai, į dukros namus dėl smurto ar konfliktų šeimoje policija nuolat nevyko. Gauti duomenys iš Kauno AVPK rodo per laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. nebuvus fiksuota smurto atvejų jos dukros G. B.-Š. šeimoje. Be to, siekis apsaugoti dukros šeimą, kai šaunamasis ginklas padedamas (slepiamas) ir neatsakingai laikomas nerakinamoje spintelėje, negali būti laikomas tinkamu būdu apsaugoti dukros šeimą. Juo labiau kad L. B. namuose lankydavosi ir mažametis anūkas, kuris, be abejo, bet kuriuo metu turėjo galimybę surasti neatsakingai jam pasiekiamoje vietoje padėtą šaunamąjį ginklą, kurio dėtuvėje buvo šaudmenys. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog L. B., būdama suaugusi, turinti ilgametę gyvenimo patirtį, turėjo rinktis ir atitinkamus dukros šeimos apsaugojimo būdus, nesudarydama galimybės kitiems asmenims pasinaudoti jos namuose esančiu šaunamuoju ginklu ir nesukeldama pavojaus kitų asmenų saugumui. Žinodama bei suprasdama, kad disponuoja svetimu šaunamuoju ginklu, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jis atsirado, ji turėjo visas galimybes imtis priemonių išvengti gresiančio pavojaus (tiek pavojaus, kurį kelia pats ginklas, tiek juo disponuojantis asmuo) ir informuoti teisėsaugos pareigūnus apie tokio asmens ar ginklo keliamą pavojų ir jį perduoti policijos pareigūnams. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ji nesiėmė tokių veiksmų ir toliau pati laikė šaunamąjį ginklą su dėtuvėje esančiais šoviniais savo namuose. Svarbu ir tai, jog, laikydama šaunamąjį ginklą neužrakintoje spintelėje savo gyvenamojoje vietoje, ji keliems mėnesiams išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, taip šį ginklą palikdama be priežiūros. Teismas neįvertino ar nepakankamai įvertino aplinkybę, kad šio nusikaltimo pagrindinis objektas yra visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto tokių daiktų laikymo ir apyvartos. Įstatymų leidėjas neatsitiktinai BK 253 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką priskyrė prie apysunkių nusikaltimų ir už tai numatė atitinkamas bausmes, kadangi, neatsakingai disponuojant šaunamaisiais ginklais bei šaudmenimis, keliamas akivaizdus pavojus kitų žmonių saugumui, pavojus jų sveikatai ar gyvybei, net tiesiogiai to ir nesiekiant. Dėl to sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas L. B. neturėtų būti vertinamas kaip pažeidžiantis teisingumo principą ir būtų adekvatus padarytai nusikalstamai veikai.
6.2. Nors teismas kaip aplinkybę, mažinančią šios veikos pavojingumą, nurodė neilgą ginklo bei šaudmenų laikymo laiką (3–4 mėnesius), tačiau tokia ginklo laikymo trukmė nėra kriterijus, sprendžiant dėl daromos veikos pavojingumo, kadangi ir tokia trukmė gali sukelti sunkias pasekmes, neatsakingai disponuojant šaunamuoju ginklu, kurio dėtuvėje buvo šaudmenys. Per tokį laikotarpį ginklą galėjo rasti kiti asmenys, jį galėjo pagrobti iš buto ir pan. Juo labiau kad per šį laikotarpį ginklas buvo paliktas ir visiškai be priežiūros, pačiai L. B. ilgesniam laikui išvykus į užsienį. Dėl to tokia šaunamojo ginklo bei šaudmenų laikymo trukmė negali būti laikoma nei trumpa, nei mažinanti veikos pavojingumą.
6.3. Teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad L. B. turėjo dukters šeimos pasitikėjimą, kadangi nei G. B.-Š., nei A. Š. nenurodė tokių aplinkybių. Priešingai, G. B.-Š. teisme parodė, jog, lankydamasi jų namuose, mama įvedinėdavo savo tvarką, jų neatsiklaususi išsinešdavo daiktus, įvairias smulkmenas, dėl to kildavo konfliktų. Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. taip pat patvirtino šias aplinkybes. Be to, duodama parodymus pati L. B. apie A. Š. taip pat blogai atsiliepė. Konstatuodamas, kad L. B. turėjo dukros šeimos pasitikėjimą, kaip vieną iš tai patvirtinančių aplinkybių teismas nurodė, jog ji turėjo dukros buto raktą, tačiau pati L. B. parodė, kad buto raktą ji turėjo anksčiau, bet grąžino dukrai ir į jos namus daugiau nėjo. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, G. B.-Š. nuteista teismo baudžiamuoju įsakymu dėl smurto prieš L. B. panaudojimo. Tai rodo, jog tarp L. B. ir G. B.-Š. nėra artimi ir pasitikėjimu grįsti santykiai, todėl teismas nepagrįstai konstatavo esant šią aplinkybę.
6.4. Tai, kad L. B. dirba, gauna pajamų, nėra jokia išimtinė aplinkybė, kadangi tai yra tipinė pilnamečio suaugusio asmens asmeninio gyvenimo aplinkybė, nesuteikianti objektyvaus pagrindo skirti tokiam asmeniui netipinę (išimtinę) bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys, jog pati L. B. keitė parodymus viso proceso metu, nelaikė savęs kalta dėl nusikalstamos veikos, nevertino blogai savo elgesio, nepripažino pasielgusi neatsakingai, laikydama šaunamąjį ginklą bei šaudmenis neužrakintus savo namų spintelėje. Aplinkybių, kuriomis būtų galima pagrįsti išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas L. B., atidedant jos vykdymą tam tikram laikotarpiui, aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nenustatyta. Baudžiamosios bylos aplinkybės leidžia paskirti artimą minimaliai sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę ar areštą, bet nėra pagrindo skirti sankcijoje nenumatytą bausmę. Tokia išvada grindžiama tuo, jog nuteistąją gerai apibūdinančios aplinkybės nėra išimtinės ir negali nusverti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kurį rodo nusikalstamos veikos priskyrimas apysunkių nusikaltimų kategorijai, jos baigtumas, tyčinė kaltės forma.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Teismo posėdyje prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
8. Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
9. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistosios L. B. kaltės, padarius BK 254 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. pagrobus du šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Dėl šios veikos teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir L. B. teisingai išteisino. Dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos teismas tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė teisingą bausmę.
10. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų teismas nepadarė. Tiesa, nuosprendyje teismas klaidingai rašė nuteistosios pavardę B. vietoje B., tačiau tai vertinama kaip aiškus rašymo apsirikimas.
11. Prokurorė ginčija ne visą nuosprendį, o tik išteisinimą dėl BK 254 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos ir paskirtos bausmės už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
12. Negalima sutikti su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, jog teismas įrodymus įvertino išimtinai L. B. naudai, neanalizuodamas jų visumos, ir įtikinamesniais įrodymais laikė jos parodymus, kurie nesutapo su kitais duomenimis.
12.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šioje baudžiamojoje byloje, vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme, pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus kaip visumą.
12.1.1. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas. Tai yra išimtinė jo teisė bei pareiga. Jeigu apeliantė ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, dėl to nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimą, jei teismas motyvavo, kuo remdamasis jį priėmė. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Nagrinėjamu atveju esminiai teismo motyvai skundžiamame nuosprendyje išdėstyti.
12.2. Nepagrįstas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nesilaikė nuosprendžio surašymo taisyklių. Nuosprendis atitinka jam keliamus reikalavimus. Tai, jog nuosprendžio 6 lape teismas konstatavo L. B. nepadarius jai inkriminuotos BK 254 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos ir aptarė, kad tos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri šioje byloje nenustatyta, nėra nuosprendžio prieštaringumas. Šioje byloje kaip liudytoja apklausta nuteistosios dukra G. B.-Š. patvirtino motinos žodžius, jog pastarosios atmintis sutrikusi. Taigi nuteistosios parodymai įvertinti visų įrodymų, taip pat ir nenuoseklių liudytojos bei nukentėjusiojo parodymų, kontekste. Kita vertus, net jeigu kaip teisingi būtų įvertinti kai kurių apklausų metu duoti L. B. parodymai, kad ji paėmė abu ginklus, teismas nurodė, jog jos veikoje nėra būtino nusikaltimo sudėties elemento – subjektyviosios pusės, pasireiškiančios tik tiesiogine tyčia. Taigi teismas visapusiškai įvertino nuteistosios parodymus ir padarė teisingas išvadas.
12.3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios (t. 1, b. l. 5–6) nuteistosios žentas nukentėjusysis A. Š. pateikė neteisingus duomenis 2017 m. rugpjūčio 3 d. pasigedęs seife buvusių dviejų dujinių ginklų, nors puikiai žinojo ir tai patvirtino teisme, jog pirmasis ginklas nenustatytomis aplinkybėmis dingo dar prieš 5–6 metus. Jau vien ši aplinkybė rodo tarp aptariamų asmenų buvus tarpusavio negeranoriškus santykius, turinčius įtakos nukentėjusiojo parodymų vertinimui.
Žemesnės instancijos teismas
12.4. Teisėjų kolegija pripažįsta esant teisingą prokurorės apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistosios parodymai keitėsi. Tam neabejotinai turėjo įtakos jos sveikatos būklė dėl atminties sutrikimo, kurį patvirtino dukra G. B.-Š. Būtent todėl, dėstydama pirminę versiją apie ginklo paėmimą, ji negalėjo prisiminti, kur tas ginklas buvo. Kita vertus, negalima atmesti nuteistosios argumento, jog ji pradžioje prisiėmė kaltę dukros šeimos paprašyta, kad žentui nebūtų kliūčių išvažiuoti dirbti į užsienį.
12.4.1. Prokurorė apeliaciniame skunde abejoja, kaip toks kaltės prisiėmimas būtų padėjęs A. Š. išvykti į užsienį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, iškilus neaiškumų dėl dviejų ginklų dingimo iš seifo aplinkybių, pirmiausia paaiškėtų, kad nuteistosios žentas, pasikeitus įstatymui, ginklą laikė neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, be to, nesaugiai, nes jo žmona, liudytoja G. B.-Š., parodė (nors pats A. Š. tai neigė), jog seifas iš tikrųjų neužsirakina, jis tik dėl vaizdo, jį gali bet kas atidaryti. Taigi tolesnis tyrimas dėl ginklų dingimo, L. B. neigiant paėmus ginklus ir nustačius ginklų laikymo A. Š. namuose aplinkybes, galėjo jam sukelti neigiamų pasekmių.
12.4.2. Esant tokioms aplinkybėms, prokurorės apeliacinio skundo motyvai dėl nesaugaus ginklo laikymo neužrakintoje spintelėje prie lovos užrakintame L. B. kambaryje, t. y. paliktą be priežiūros, jai išvykus į JAV, siūlant už tai laisvės atėmimo bausmę, vertinami kaip deklaratyvūs ir neadekvatūs esamai situacijai, nes, laikydamas ginklą praktiškai neapsaugotame seife bute, kuriame gyvena 9 metų sūnus, pats A. Š. elgėsi labai neatsakingai ar net pavojingai. Byloje nustatyta, kad sekcijoje, kurioje seifas neužsirakina, buvo ir vaiko daiktų, taigi jų ieškodamas mažametis galėjo bet kada rasti ginklą.
12.5. Prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja nuteistosios parodymų nenuoseklumą nematydama, jog ir liudytojos G. B.-Š. bei nukentėjusiojo A. Š. parodymai taip pat nenuoseklūs.
12.5.1. Liudytoja G. B.-Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino tarp jos ir vyro buvus konfliktų. Atsakinėdama į prokurorės klausimus teisme, ji parodė, kad supykęs vyras anksčiau net yra grasinęs ginklu, sakė, jog šaus, buvo kviečiama policija. Tiesa, netrukus ji tai paneigė: ,,Neatsakysiu, ar buvo grasinęs ginklu, man atrodo, kad taip nebuvo“.
12.5.2. Toks parodymų nenuoseklumas rodo, pirma, neapsisprendimą, kieno pusę – vyro ar motinos – palaikyti. Antra, tai leidžia tikėti nuteistosios parodymais, jog įvykio vakarą dukros šeimoje kilo konfliktas, dėl kurio išsigandusi dukra nesaugiai namuose laikomą ginklą atnešė motinai, juo labiau kad liudytoja G. B.-Š. parodė: ,,Neatsimenu, kad neščiau mamai ginklą. Gal šoko būsena buvo, ir nešiau. <...>. Šoko būsena galėjo būti dėl pykčių su vyru“. Tokius parodymus ji netrukus vėl paneigė: ,,Manau, kad negalėjau jai nešti ginklo“. Dėl išdėstytų liudytojos parodymų nenuoseklumo jais negali būti grindžiama nuteistosios kaltė.
12.5.3. Kita vertus, vertinant liudytojos G. B.-Š. nenuoseklius parodymus, negalima atmesti to, jog jiems turėjo įtakos tam tikru laikotarpiu dukros ir motinos blogi santykiai. Nukentėjusysis A. Š. pripažino, kad tarp žmonos ir jos motinos buvo dažni konfliktai. Bylos duomenys įrodo, jog neblaivi dukra 2017 m. vasario 25 d. naudojo fizinį smurtą prieš motiną, todėl 2017 m. gegužės 9 d. byla užbaigta baudžiamuoju įsakymu (t. 1, b. l. 145). Dėl to atmetamas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad G. B.-Š. negalėjo ginklo perduoti motinai, prokurorei tai motyvuojant dukros ir jos vyro parodymais.
12.5.4. Nukentėjusiojo A. Š. parodymų nenuoseklumas iš dalies jau atskleistas šios nutarties 12.3, 12.4.1 punktuose. Be to, jis skirtingai aiškino, kur buvo laikomas seifo raktas (nors pagal žmonos parodymus seifui atidaryti realiai raktas nebuvo reikalingas). Kita vertus, teisme jis melagingai teigė, kad abu ginklai buvo registruoti jo vardu (pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo seną redakciją dujinių ginklų nereikėjo registruoti, o, įstatymui pasikeitus, A. Š. ginklo neregistravo ir neturėjo leidimo jam laikyti, todėl ginklas nebuvo grąžintas). Neįtikinami nukentėjusiojo parodymai, kad 23 val. be jokios loginį paaiškinimą turinčios priežasties (prireikė laikrodžio) jis atidarė seifą ir pamatė, jog nėra ginklo, juo labiau kad iki tol pagal jo paties parodymus seifo neatidarinėjo beveik metus. Tai taip pat leidžia galvoti šeimoje buvus konfliktą, dėl kurio ginklas atsirado pas L. B.
12.6. Prokurorė nuteistosios parodymus ginklą jos namuose atsiradus dėl konflikto dukros šeimoje neigia argumentu, jog per laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. policijoje nebuvo užfiksuoti smurto ar kitokie konfliktiniai atvejai adresu, kuriuo gyveno dukra su šeima.
12.6.1. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ne dėl kiekvieno smurto atvejo kreipiamasi į policiją. Tam yra įvairių priežasčių, kurias teisininkai žino iš savo praktikos. Neabejotinai jas žino ir apeliacinį skundą rašiusi prokurorė.
12.6.2. Be to, jau nagrinėjant bylą teisme prašydama informacijos iš Kauno apskrities VPK (t. 1, b. l. 144), neaišku, kodėl prokurorė apsiribojo septynių mėnesių laikotarpiu, nes iš pačios liudytojos G. B.-Š. parodymų akivaizdu, jog anksčiau smurto šeimoje būta, kviesta policija. Taigi ne teismas selektyviai vertino įrodymus, bet byloje yra nevisapusiški duomenys.
12.6.3. Gautas atsakymas iš Kauno apskrities VPK (t. 1, b. l. 145) įrodo, kad policija į nuteistosios dukros namus buvo kviesta 2017 m. vasario 11 d. Tiesa, padaryta išvada, jog skambinta norint sukiršinti, smurto faktas nepasitvirtino, smurto požymių nenustatyta, tačiau teisėjų kolegija turi abejonių, ar suaugęs žmogus be jokios pirminės priežasties galėjo skambinti į policiją. Juo labiau kad 12.5.3 punkte jau minėta, jog netrukus po to dėl kilusio konflikto su motina pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje, G. B.-Š. pasibaigęs teismo procesiniu sprendimu. Taigi pateiktas atsakymas negali būti laikomas neginčijamu įrodymu, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. L. B. dukros šeimoje nebuvo jokio konflikto, dėl kurio ji motinai atnešė ginklą.
12.6.4. Prokurorės nuomone, matydama susijaudinusią dukrą, motina pati turėjo imtis priemonių apsaugoti dukros šeimą nuo vyro smurto ir kviesti policiją, tačiau to nedarė. Tai prokurorei leidžia abejoti nuteistosios versija. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienoje situacijoje elgesio modelį renkasi į tą situaciją patekę asmenys, todėl aplinkybė, jog nuteistoji L. B. nekvietė policijos arba jai neperdavė ginklo, negali būti vertinama kaip įrodanti jos versijos nepagrįstumą. Perdavusi ginklą teisėsaugos pareigūnams ir nurodžiusi jo atsiradimo namuose aplinkybes, ji neabejotinai būtų pakenkusi žentui, tuo pačiu dukros šeimai. Vargu ar ji to norėjo.
12.7. Šioje nutartyje jau aptartas ir atmestas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad L. B. norą apsaugoti dukros šeimą nuo nelaimingo atsitikimo ar nusikaltimo, paimant atneštą ginklą, teismas pagrindė išimtinai pačios nuteistosios nenuosekliais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojos ir nukentėjusiojo parodymai taip pat nenuoseklūs, jais negali būti įrodyta nuteistosios kaltė.
12.8. Juo labiau atmestinas prokurorės skundo argumentas, jog L. B. namuose lankydavęsis mažametis anūkas bet kuriuo metu turėjo galimybę surasti neatsakingai jam pasiekiamoje vietoje padėtą šaunamąjį ginklą. Byloje nėra jokių duomenų, kad iki aptariamo įvykio anūkas lankydavosi pas močiutę, taigi negalėjo jos namuose ko nors ieškoti ir spintelėje prie lovos (,,pufike“) rasti ginklą. Priešingai, tiek nuteistoji, tiek liudytoja ir nukentėjusysis parodė močiutę dažnai lankiusis pas anūką, o šioje nutartyje jau aptarta, jog ginklas nesaugiai buvo laikomas būtent vaiko tėvų namuose. Nuteistoji parodė dukros buto raktus grąžinusi, tik po to anūkas iš mokyklos pas ją ateidavo. Tuo metu ginklo jos bute jau nebuvo, taigi nebuvo ir pavojaus vaikui jį rasti.
12.9. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia pirmosios instancijos teismą nepagrįstai konstatavus, kad L. B. turėjo dukros šeimos pasitikėjimą, nes nei G. B.-Š., nei A. Š. nenurodė tokių aplinkybių. Su tokiu teiginiu negalima sutikti.
12.9.1. Byloje iš tiesų yra teisme duoti dukros parodymai, jog pradžioje, kai atsikraustė į butą, būdavo, kad atėjusi motina pradėdavo pagal save daryti tvarką, neatsiklaususi išnešdavo visokias smulkmenas, dėl to net kildavo konfliktų. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistoji ne pati pasiėmė dukros šeimos buto raktus, jį davė dukra, kad prižiūrėtų vaiką. Tai yra geriausias įrodymas motiną turėjus dukros šeimos pasitikėjimą. Motina grąžino buto raktus tik po visų aptariamų įvykių, kai santykiai pašlijo dėl smurto, dukrai pasibaigusio, kaip teisingai nurodo prokurorė, teismo baudžiamuoju įsakymu. Būtina pastebėti, jog teisme tiek dukra, tiek žentas nurodė esant normalius santykius su L. B.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į patį pirmą liudytojos G. B.-Šaltenės sakinį teisme: ,,Šiuo metu mūsų santykiai su mama ir su vyru geri“. Šis sakinys ne tik paneigia aptariamą prokurorės apeliacinio skundo argumentą, bet ir įrodo anksčiau buvus konfliktinių situacijų su vyru dukros šeimoje. Tai patvirtina nuteistosios versiją dėl ginklo atsiradimo jos bute.
12.10. Išdėstyti argumentai teisėjų kolegijai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų L. B. pagrobus iš dukros šeimos buto šaunamąjį ginklą ir šaudmenis. Bendrasis baudžiamosios teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis, jog kiekviena abejonė, jeigu jos negalima pašalinti, turi būti vertinama kaltinamojo naudai, lėmė, kad dėl ginklo ir šaudmenų grobimo, numatyto BK 254 straipsnio 1 dalyje, teismas L. B. išteisino. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistosios tiesioginės tyčios atmetami, nes veikos subjektyvioji pusė gali būti įrodinėjama, tik įrodžius esant objektyviąją pusę, o tai šioje byloje neįrodyta.
13. Teisėjų kolegija sutinka ir su kita teismo išvada, kurią apeliaciniame skunde ginčija prokurorė, jog, nesant objektyvių duomenų L. B. pagrobus iš dukros buto šaunamąjį ginklą bei šaudmenis ir juos parsinešus namo, iš kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį šalintinas kaip neįrodytas požymis ginklo bei šaudmenų gabenimas.
14. Prokurorė ginčija BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, skiriant bausmę už pistoleto su dujiniais šoviniais laikymą, nurodydama, kad byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kuriomis būtų galima pagrįsti išvadą, jog BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.
14.1. Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė bausmės skyrimą ir nurodė motyvus, kodėl, laikydamasis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, leidžiančias skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje. Teisėjų kolegija su jais sutinka, todėl nekartoja.
14.2. Ginčydama teismo nurodytą aplinkybę, kad veikos pavojingumą mažina neilgas ginklo bei šaudmenų laikymo laikas, t. y. 3–4 mėnesiai, prokurorė apeliaciniame skunde dėsto prielaidas (,,ginklą galėjo rasti kiti asmenys, jį galėjo pagrobti iš buto ir pan.“), kurių nepagrįstumas šioje nutartyje jau aptartas. Jomis bylą nagrinėjantis teismas negali vadovautis, nes sprendimui priimti reikšmingos ne prielaidos ir spėlionės, bet įrodytos aplinkybės.
14.3. Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, nors L. B. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų kategorijos ir susijęs su disponavimu ginklu bei šaudmenimis, tačiau šiuo konkrečiu atveju pagal savo pobūdį jis yra mažiau pavojingas, nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan.
14.4. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Ji turi atitikti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi būti skiriama pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir būti teisinga bei veiksminga.
14.5. Kita vertus, tais atvejais, kai Baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, taikant aptariamą teisės normą, įstatymas nereikalauja nustatyti ypatingų aplinkybių. Šios teisės normos taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.
14.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą bei teisingą sprendimą, skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų Baudžiamojo kodekso nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog pagal baudžiamosios teisės doktriną skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.
14.7. Teismas teisingai nurodė, kad bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų. Jo esmė yra ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą, tačiau konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo.
14.8. Nusikaltimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris irgi yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Svarbu, kad kaltininkės asmenybės vertinimas leistų padaryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, net ją atidedant, nebūtų teisingas. Skiriama bausmė turi būti veiksminga, tačiau bausmės veiksmingumas visiškai nereiškia, kad ji visada turi būti griežta. Veiksminga bausmė yra ta, kuria įgyvendinami visi jai keliami tikslai.
14.9. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis L. B. padarytas apysunkis nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o kaltininkė nėra tiek pavojinga, kad būtų galima daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti, tik skiriant prokurorės apeliaciniame skunde nurodytą bausmę.
14.10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų aplinkybių visuma, apibūdinanti L. B. padarytą nusikalstamą veiką, nuteistosios asmenybę, leidžia daryti išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus švelnesnę bausmę, nei nurodyta BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje.
15. Dėl išdėstytų argumentų prokurorės apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.