- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-15
- Bylos Nr.
- A-1986-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03864-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Pareiškėjas
- J. D.
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies išmokėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6630 „Dėl 2014 m. liepos 1 d. prašymo“, atnaujinti terminą skundui paduoti ir įpareigoti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) Kėdainių skyrių išmokėti 2010 m. neišmokėtą 2 377,04 Lt (688,44 Eur) valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo.
Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, buvo mokama ne visa priklausanti senatvės pensija, kadangi ji tuo laikotarpiu dirbo, ir dėl to susidarė 2 377,04 Lt senatvės pensijos nepriemoka. Pareiškėjos nuomone, toks pensijos sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, o neišmokėta pensijos dalis turi būti grąžinta. Tvirtino, kad VSDFV 2014 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6630 yra nepakankamai argumentuotas ir prieštarauja paminėtam Konstitucinio Teismo nutarimui. Teigė, kad sumažintos pensijos išmokėjimo data negali būti laikoma jos sužinojimo apie pažeistas teises termino pradžia, kadangi tuo metu dar nebuvo konstatuotas tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai dar galiojo 3 metų terminas. Reikalavimo teisė atsirado nuo sužinojimo apie teisių pažeidimą, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. 2010 m. sausio mėn. negalėjo žinoti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir kad sumažintos pensijos mokėjimas pažeidžia jos teises. Į institucijas nesikreipė, nes, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, laukė, kol įstatymų leidėjas priims tam tikrus teisės aktus. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886. Šis įstatymas nenustatė senatvės pensijų kompensavimo dirbusiems asmenims mechanizmo, todėl terminą praleido dėl nuo jos nepriklausiusių aplinkybių, kadangi tikėjo, kad bus priimtos teisės aktų pataisos. Apie teisių pažeidimą sužinojo, kai Lietuvos Respublikos Seimas nenustatė senatvės pensijų kompensavimo dirbusiems asmenims. Nurodė, kad 3 metų terminas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu VSDFV ar jos teritorinis skyrius būtų priėmęs savavališką sprendimą dėl pensijos sumažinimo dirbantiems pensininkams ar neteisingai taikęs Laikinąjį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime, pasisakydamas dėl paminėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visiškai. Dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ji patyrė žalą (nuostolius), kurie pasireiškia tuo, kad nuo senatvės pensijos sumažėjimo dienos, t. y. Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo dienos, ji, kaip dirbanti pensininkė, iš Valstybinio socialinio draudimo negavo pensijos dalies.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25, 26–28) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
VSDFV nurodė, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV, o VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi sprendimas dėl jos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV teritorinio skyriaus valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn. VSDFV, įvertinusi, kad pareiškėja apie mokamą ne visą pensiją sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, jog ji praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. VSDFV 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6630, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punktu, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. rugsėjo 1 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad, pateikus įrodymus, prašymo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja, nepateikusi VSDFV jokių įrodymų, kreipėsi į teismą. Negalėjo išnagrinėti pareiškėjos argumentų ir įrodymų dėl praleisto termino ir pabaigti administracinės procedūros, kaip nustatyta Taisyklių 31 punkte. Paaiškėjus, kad pareiškėja su 2014 m. rugpjūčio 18 d. skundu kreipėsi į teismą, VSDFV, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, 2014 m. rugsėjo 16 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-7556 dėl administracinės procedūros sustabdymo.
Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 12–15) prašė nutraukti administracinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai sumažintą senatvės pensijos dalį, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad dėl pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijos mokėjimo atskiri administraciniai sprendimai nebuvo priimti, o sumažinta pensija buvo faktiškai mokėta kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėjai senatvės pensija pirmą kartą buvo paskirta VSDFV Kėdainių skyriaus 2007 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (7.2)S88-1470 nuo 2007 m. vasario 15 d. VSDFV Kėdainių skyriaus 2009 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. (7.2)S88-557, 2009 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. (7.2)S88-530, 2009 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (7.2)S88-990 ir 2010 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. (7.2)S88-532 pareiškėjai buvo mokama perskaičiuota senatvės pensija. Kadangi pareiškėja 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, jai buvo mokama perskaičiuotos pensijos dalis. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos turi būti skaičiuojamas 3 metų senaties terminas. Iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje ginčams įtvirtintas pakankamai ilgas terminas, todėl termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Pažymėjo, kad teisės aktai, reglamentuojantys pensijų skyrimą ir mokėjimą, nenustato reikalavimo priimti individualių sprendimų ir informuoti pensijų gavėjų, kai pensijos mažinamos visuotinai pagal įstatymą. Šiuo atveju pareiškėjos pensija buvo mokama remiantis Laikinuoju įstatymu, todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo pareigos informuoti dėl perskaičiuotos pensijos. Pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, kaip ir visi norminiai teisės aktai, yra viešai paskelbti. Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Pareiškėja, būdama atsakinga, atidi ir rūpestinga pilietė, net ir tariamai sužinojusi apie savo teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo nutarimo, nebuvo aktyvi, gindama savo pažeistas teises, ir per protingą terminą nesikreipė į teismą. Pareiškėja į VSDFV Kauno skyriaus Kėdainių skyrių su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2014 m. liepos 1 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo. Administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. VSDFV 2014 m. liepos 31 d. sprendime Nr. (6.5) I-6630 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. liepos 1 d. skundą, kadangi ji praleido terminą, ir pasiūlė iki 2014 m. rugsėjo 1 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėja jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji negalėjo objektyviai inicijuoti savo teisių gynimo, nepateikė. Pareiškėja tinkamai nepasinaudojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl jos reikalavimas dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo negali būti nagrinėjamas, ir ši bylos dalis turi būti nutraukta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 50–57) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas atnaujino pareiškėjai kreipimosi į VSDFV terminą; panaikino VSDFV 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6630; priteisė pareiškėjai iš VSDFV Kauno skyriaus 688,44 Eur neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.
Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies.
Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, pažymėjo, jog skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją, pirmiausia turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, teismas nurodė, kad, pagal laikotarpiu, kai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas VSDFV galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 91 punktą, nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. (pareiškėjos senatvės pensija mažinta nuo 2010 m. sausio 1 d.). Remdamasis atsakovų pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į VSDFV teritorinį skyrių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2014 m. liepos 1 d. prašymu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Pareiškėja žinojo, kada jai turi būti mokama senatvės pensija, o iš žiniasklaidoje pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl senatvės pensijų perskaičiavimo, vadinasi, ji turėjo suprasti ir tikėtis, jog pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į VSDFV. Pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog, paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.
Teismas nustatė, jog, pareiškėjos nuomone, nėra praleistas 3 metų terminas apskųsti VSDFV teritorinio skyriaus taikytą pensijos sumažinimą, kadangi apie pažeistas teises jai tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl nuo šio termino turi būti pradėtas skaičiuoti apskundimo terminas pagal Pensijų įstatymo nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1278/2014 teigiama, kad senatvės pensininkams kreipimosi su skundu pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį termino eigos pradžia yra sužinojimo apie pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimą diena. Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad sužinojimo apie savo teisių pažeidimą data nėra siejama su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimu.
Teismas pripažino, kad pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV Kauno skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, skundą turėjo paduoti ne VSDFV, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutiko. Esant tokiai situacijai, VSDFV Kauno skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas gero administravimo principo, pagrįstai jos 2014 m. liepos 1 d. prašymą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV ir apie tai informavo pareiškėją. Kadangi pareiškėja 2014 m. liepos 1 d. prašymu inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Atsižvelgdamas į tai, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2014 m. liepos mėn., teismas padarė išvadą, jog ji praleido 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Todėl VSDFV pagrįstai 2014 m. liepos 31 d. sprendime Nr. (6.5) I-6630 konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu, siūlė pateikti įrodymus, kad terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių priežasčių. VSDFV 2014 m. liepos 31 d. sprendime Nr. (6.5) I-6630 nurodoma jo apskundimo tvarka, todėl pareiškėja šį sprendimą laikė galutiniu sprendimu bei jį apskundė teismui, o ne teikė VSDFV dokumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo priežasčių. Pareiškėjai nepateikus dokumentų, bet kreipusis į teismą, VSDFV, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, 2014 m. liepos 1 d. prašymo nagrinėjimą sustabdė, kol teismas išnagrinės jos 2014 m. rugpjūčio 18 d. skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014 (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), atnaujino pareiškėjai terminą skundui VSDFV dėl VSDFV Kauno skyriaus valinio 2010 m. sausio mėn. priimto sprendimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinti paskirtą senatvės pensiją paduoti. Tiek senatvės pensininkų, tiek valstybines pensijas gaunančių asmenų teisinė situacija pensijų sumažinimo klausimu yra tokia pati. Blogesnėje padėtyje esanti socialinė grupė negali būti blogiau vertinama ir teisme, jai keliant sudėtingesnes sąlygas kreiptis į teismą bei kitaip skaičiuojant kreipimosi terminus (Konstitucijos 29 str.). Tuo remdamasis teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1278/2014 pateiktu teisės aiškinimu.
Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad nepriklausomai nuo to, kokiu teisės aktu vadovaudamasi VSDFV nepatenkino dėl pensijos sumažinimo pasikreipusio asmens skundo, pripažįstama, kad šiais sprendimais išreikšta pozicija ir dėl jo keliamo ginčo, t. y. netiesiogiai nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tai leido teismui teigti, kad šioje byloje institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad kreipimaisi į VSDFV dėl pensijų sumažinimo kompensavimo yra masiniai ir visais VSDFV sprendimais yra atsisakoma sumokėti pensijos nepriemoką, pareiškėjos atvejis yra toks pat, kaip ir kitų pensininkų, todėl ji negali būti traktuojama geriau nei likę pensininkai. Kadangi atsakovas padarė išvadą dėl termino praleidimo, tai jo atsakymas prilygintinas skundo išnagrinėjimui, todėl kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra. Priimdama 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6630, VSDFV nurodė jo apskundimo tvarką, pagrindė, kodėl laiko, jog pareiškėja praleido terminą, t. y. tiek forma, tiek turiniu priėmė galutinį sprendimą. Taisyklėse nėra numatyta skundžiamo sprendimo priėmimas konstatuojant termino praleidimą, o vėliau dar vieno sprendimo priėmimas įvertinus termino praleidimo priežastis. Teismo sprendimų įvairovė ir skirtingas teisės aiškinimas negali būti kliūtimi asmeniui ginti savo teises. VSDFV neturėjo teisinio pagrindo klaidindama pareiškėją priimti dar vieno sprendimo dėl 2014 m. liepos 1 d. prašymo nagrinėjimo sustabdymo.
Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja jos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą senatvės pensiją. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, susidarė 2 377,04 Lt (688,44 Eur) nepriemoka (turėjo būti išmokėta 19 309,69 Lt, tačiau išmokėta tik 16 932,65 Lt). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), pažymėjęs, kad VSDFV Kauno skyriaus Kėdainių skyrius yra VSDFV Kauno skyriaus struktūrinis padalinys, neturintis juridinio asmens statuso, teismas padarė išvadą, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo atsiradusi senatvės pensijos nepriemoka priteistina iš VSDFV Kauno skyriaus.
III.
Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 69–74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti pareiškėjos skundą nenagrinėtą.
VSDFV nurodo, kad teismas, atnaujindamas pareiškėjai terminą skundui VSDFV paduoti, pažeidė materialinės teisės normas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, taip pat atliko veiksmus, kurie imperatyvių įstatymo normų yra priskirti VSDFV, kaip ginčus dėl pensijų privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos, kompetencijai. Todėl teismas nepagrįstai atnaujino terminą skundui pateikti bei, tuo remdamasis, išnagrinėjo ginčą iš esmės ir panaikino VSDFV 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6630, priteisė iš VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtą 688,44 Eur senatvės pensijos dalį, nors, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu, jei suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, teismas turėjo skundą palikti nenagrinėtą.
Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 61–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
VSDFV Kauno skyrius nurodo, kad VSDFV 2014 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6630, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2014 m. liepos 1 d. prašymą dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Todėl teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti paminėtą VSDFV sprendimą, konstatuodamas, kad šiuo sprendimu VSDFV išnagrinėjo ginčą iš esmės, ir, tuo remdamasis, nepagrįstai įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai negautą 688,44 Eur senatvės pensijos dalį.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo VSDFV apeliacinį skundą (b. l. 78–80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad nesutinka, jog praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Reikalavimo teisė į negautą senatvės pensiją atsirado tik nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., o ne nuo tos dienos, kada pradėjo gauti sumažintą senatvės pensiją kaip dirbanti pensininkė. Todėl kreipdamasi į VSDFV teritorinį skyrių 2014 m. liepos 1 d. termino nepraleido. Iš karto po Konstitucinio Teismo nutarimo nesikreipė, nes, atsižvelgdama į jį, laukė, kol įstatymų leidėjas priims tam tikrus teisės aktus. Apeliacinio skundo argumentai prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui. Teismas nustatė, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl nebuvo kliūčių ginčą nagrinėti teisme. VSDFV, pateikusi apeliacinį skundą, vilkina laiką ir trukdo jai susigrąžinti priteistą neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą (b. l. 81–83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėja nurodo tokius pačius argumentus, kaip atsiliepime į atsakovo VSDFV apeliacinį skundą.
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą (b. l. 84–85) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą palikti nenagrinėtą arba atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV nurodo, kad sutinka su VSDFV Kauno skyriaus apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais motyvais dėl teismo sprendimo panaikinimo. Teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas, neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Pareiškėja siekia VSDFV Kauno skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. atgavimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko atsakovui VSDFV Kauno skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl nurodytos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2012-09-21) buvo pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai ir kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
1) 2014 m. birželio 20 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą, kuriame buvo išreikštas jos nesutikimas su paminėtu senatvės pensijos sumažinimu ir prašymas pervesti jai nesumokėtą pensijos dalį;
2) VSDFV Kauno skyrius 2014 m. liepos 7 d. persiuntė paminėtą pareiškėjos prašymą nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV (b. l. 21);
3) atsakovas VSDFV 2014 m. liepos 31 d. sprendimu (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje), vadovaudamasis Taisyklių 20 ir 31 punktais, atsisakė nagrinėti paminėtą pareiškėjos skundą. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, ir pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. rugsėjo 1 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 35-36);
4) pareiškėja, ignoruodama paminėtą atsakovo pasiūlymą, 2014 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į teismą. Skunde teismui nurodė, kad atsakovo nurodyto 3 metų termino nepraleido, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik paskelbus paminėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2010-10-31) tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui 2014 m. birželio 20 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodyti argumentai dėl šio termino nepraleidimo negali būti pripažinti (laikomi) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Pirmosios instancijos teismas, padaręs priešingą pareiškėjos nurodytų aptariamo termino praleidimo priežasčių vertinimą, nukrypo nuo (kolegijos pirmiau aptartos) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. nesilaikė kolegijos taip pat paminėtų ABTĮ 13 straipsnio ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies jam privalomų paisyti nuostatų. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjos nurodytos aptariamo 3 metų termino praleidimo priežastiy Taisyklių 20 punkto taikymo požiūriu negali (negalėjo) būti pripažintos svarbiomis.
Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu ir turi būti panaikintas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka nepatenkinimo, pažymi, jog aplinkybės, kad byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme dalyvaujant pareiškėjai ir kad teisės taikymo požiūriu ši byla nėra sudėtinga, leido apeliaciniam teismui pasinaudoti ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje jam suteikta diskrecija skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos J. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.