Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-08-09 · Civilinė byla Nr. 2-1510/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-09
Bylos Nr.
2-1510/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Vasarienė, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Heptada“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1510/2012
2-56-3-00329-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Heptada“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Heptada“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui privačių miškų savininkų kooperatyvui „Savas miškas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Heptada“ pareiškimu kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui privačių miškų savininkų kooperatyvui „Savas miškas“. Ieškovas taip pat prašė taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei sustabdyti atsakovo turto išieškojimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi netenkino ieškovo UAB „Heptada“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo privačių miškų savininkų kooperatyvo „Savas miškas“ atžvilgiu.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nepateikė duomenų, leidžiančių preliminariai spręsti, kad atsakovas gali būti nemokus, sprendė nesant pagrindui tenkinti prašymo ir taikyti ieškovo prašomo masto laikinąsias apsaugos priemones – viso atsakovo turto suvaržymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Heptada“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas nesumoka apeliantui dar 2012 m. vasario 8 d. Kauno apygardos teismo sprendimu priteistos sumos. Kai prievolė yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir atsakovas po daugelio raginimų jau daugiau nei 3 mėnesius vengia ją bent iš dalies įvykdyti, tai laikytina pakankamu įrodymu apie įmonės nemokumą Įmonių bankroto įstatymo prasme (ĮBĮ 4 str. 2 p.). Vertinant šią situaciją, manytina, kad priimto teismo sprendimo nevykdymas laiku yra laikytinas prima facie įrodymu apie įmonės nemokumą. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta ne tik Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo kopija, raginimo atsiskaityti, siųsto atsakovui, kopija, bet ir išrašo iš www.rekvizitai.lt apie atsakovo skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir darbuotojų skaičiaus pokytį kopija, iš kurios matyti, kad atsakovas 2012 m. balandžio 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai turėjo 8 244,62 Lt dydžio įsiskolinimą, o 2012 m. gegužės 23 d. ši skola jau siekė 9 915,59 Lt. Taip pat iš šio išrašo matyti, kad atsakovo darbuotojų skaičius nuo 2011 m. rugsėjo 25 d. dirbusių 16 darbuotojų sumažėjo iki 1 darbuotojo (2012 m. balandžio 18 d.). Šios aplinkybės suteikia galimybę bent preliminariai spręsti apie galimą įmonės nemokumą, ypač vertinant nesąžiningus atsakovo veiksmus, kurių įrodymai taip yra pridedami prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Visi aukščiau išdėstyti dokumentai yra laikytini prima facie įrodymais, iš kurių teismas galėjo spręsti, ar egzistuoja tikimybė, kad įmonė yra nemoki. Vertinant šiuos įrodymus atskirai ir visumoje akivaizdu, jog tokia tikimybė egzistuoja, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta bei dėl šios priežasties naikinta.

2. Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių apeliantui iškyla grėsmė, kad jo teisės nebus apgintos, o atsakovas perleis turtą tretiesiems asmenims.

3. Teisminėje praktikoje preziumuojama, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones visuomet egzistuoja tais atvejais, kai yra kilęs ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai savaime padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas privačių miškų savininkų kooperatyvas „Savas miškas“ prašo apelianto skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantas nepagrįstai atskirajame skunde teigia, kad jo pateikti įrodymai: kreipimasis į teismą dėl skolos priteisimo, raginimas sumokėti skolą ir skolos nesumokėjimas yra pakankami daryti prielaidą, kad atsakovas yra nemokus, todėl byloje taikytinos laikinosios apsaugos priemonės. Minėtas apelianto reikalavimas atsakovui pagal Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo apeliantas grindžia savo tariamo reikalavimo teisę ir teisę inicijuoti atsakovui bankroto procedūrą, yra pasibaigęs atsakovo 2012 m. kovo 27 d. pareiškimu dėl tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Kadangi apelianto reikalavimas atsakovui pasibaigė tarpusavio reikalavimų įskaitymu (CK 6.130 str. 1 d.), nuo 2012 m. kovo 27 d. atsakovas nėra skolingas apeliantui. Apeliantas, neturėdamas reikalavimo teisės, aiškiai nepagrįstai ir neteisėtai pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

2. Apeliantas nepagrįstai pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą motyvuoja tuo, kad ginčas kilęs dėl apelianto nuomone didelės sumos, kas savaime padidina būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas – įmonė, o ne fizinis asmuo, tokia suma nėra laikytina didele, padidinančia teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

3. Apeliantas nepagrindė realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, neįrodė, kad atsakovas gali perleisti ar apsunkinti savo turtą (CPK 178 str., 291 str. 1 d. 5 p.). Kartu pažymėtina, kad nesąžiningų asmenų veiksmų mažinant savo mokumą pasekmių galima išvengti naudojantis ir kitomis teisinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, actio Pauliana institutu (CK 6.66 str.). Bet kuriuo atveju, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi būti užtikrintas protingas priešingų šalių interesų santykis. Šioje situacijoje laikinosios apsaugos priemonės – viso atsakovo turto suvaržymas būtų nereikalinga spaudimo priemonė, varžanti įmonės veiklą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Savo reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti visą atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei stabdyti išieškojimą iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas reguliuojantis bankroto bylų nagrinėjimą yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.

CPK yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įrodinėjimo našta paskirstoma šalims pagal tai, kuriai šaliai tam tikras aplinkybes įrodyti lengviau. Turtinę padėtį įrodyti lengviau šaliai, dėl kurios turtinės padėties byloje kilęs ginčas, šiuo atveju atsakovui. Pirmos instancijos teismas, vertindamas ieškovo pareiškimo iškelti bankroto bylą atsakovui pagrįstumą, konstatavo, kad pagal atsakovo pateiktą į bylą atsakovo balansą matyti, kad privačių miškų savininkų kooperatyvas „Savas miškas“ turi turto, kurio vertė yra 189 291 Lt, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams yra 86 919,61 Lt. Taigi, pirmos instancijos teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi sprendė, kad šiuo metu, pagal pateiktus įrodymus nėra pagrindo kelti bankroto bylą atsakovui. Ši teismo nutartis yra apskųsta apeliacine tvarka ir byla bus nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, t. y. nutartis, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą šiuo metu nėra įsiteisėjusi. Visgi teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pirmos instancijos teismo nutartis vertintina, kaip ieškovo reikalavimo, kurio įvykdymo užtikrinimui ir yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo įvertinimas (pirmasis argumentas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pateikti į bylą įrodymai, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti apie egzistuojančią riziką dėl teismo sprendimo iškelti atsakovui bankroto bylą neįvykdymo ar vykdymo apsunkinimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė netaikyti ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Remiantis išdėstytais motyvais teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirojo skundo argumentai nesudaro objektyvaus pagrindo ją panaikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį nepakeistą.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėDanutė MilašienėDalia Vasarienė