Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2019-01-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-16-1020/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-06-26Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2019-01-08Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2019-01-08
Bylos Nr.
1A-16-1020/2019
Teisminio proceso Nr.
1-02-2-00587-2017-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
Nuteistasis
E. K.
Nukentėjusysis
K. B.
Advokatai
Eligija Norkienė
Kategorijos
  • 1.1.8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-16-1020/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00587-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.2.; 2.1.7.4.6. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kokštaitei,dalyvaujant prokurorėms Editai Kadūnienei ir Rimutei Dzimanavičienei,nuteistajam E. K. ir jo gynėjai advokatei Eligijai Norkienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį – 7 (septyniems) mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 16 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iš nuteistojo E. K. nukentėjusiosios K. B. naudai priteista 879 EUR nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 22 d. apie 14.50 val. netoli visuomeninio transporto stotelės, esančios (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu iš K. B. striukės kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną „Iphone 7 plius“, tyčia jį trenkė į šaligatvį ir taip sugadino 879 EUR vertės svetimą turtą. Šiais veiksmais E. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. E. K. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti. Apeliantas nurodo, kad iš nukentėjusiosios telefono jis neatėmė ir jo nedaužė. Jis nėra vietinis gyventojas, todėl negalėjo žinoti kur Vilniaus mieste yra įrengtos vaizdo kameros, todėl be reikalo tikrai nesugalvotų rizikuoti ir daryti nusikaltimą. Jis neginčija to, kad jie ėjo aiškindamiesi santykius – jam nepatiko K. B. draugai, tačiau jis tikrai nelindo į jos kišenę telefono. Norėdamas jai padėti dėl šios situacijos, jis nukentėjusiajai siūlė naudotis kitu telefonu, kurį jis jai būtų atvežęs, tačiau ši atsisakė. Teismas buvo šališkas, nepagrįstai vertindamas nukentėjusiosios parodymus kaip pagrįstus. Pasak apelianto, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje yra nurodyta, kad nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais. E. K. pažymi, kad jie išsiskyrė ne K. B., o jo iniciatyva, nes jis netoleravo merginos bendravimo su kitais jaunuoliais. Apelianto teigimu, jam pačiam nutraukus šiuos santykius, nebuvo jokios prasmės daužyti jos telefoną. Pasak nuteistojo, galbūt po jų apsižodžiavimo, susidariusios įtampos iškrito telefonas ir sudužo, o nukentėjusioji pasinaudojo proga jį apkaltinti, kad pasiteisintų prieš tėvus. Apeliantas pabrėžia, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo domėtasi apie tai, kad jis tik iš dalies darbingas, kad jam yra nustatytas neįgalumas, kuris jam pratęstas iki pensinio amžiaus. Jis yra jautrus, lėtesnis ir labiau pažeidžiamas, tačiau tai nesudaro pagrindo nukentėjusiajai jį apkalbėti ir jo būkle naudotis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kadangi neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų įrodymų – juos vertino šališkai, vadovavosi tik jo kaltę tariamai pagrindžiančiais įrodymais, o jo nurodytų aplinkybių ir įrodymų neišdėstė, jų neanalizavo ir neįvertino jų reikšmės visų įrodymų kontekste. Pasak apelianto, byloje esančios abejonės ir prieštaravimai nebuvo pašalinti, tačiau tai buvo įvertinta jo nenaudai. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad nukentėjusiosios turėtas telefonas buvo įsigytas 2017 m. gegužės 28 d. už 879 EUR. Taigi 2017 m. rugsėjo 22 d. telefonas jau buvo beveik 4 mėnesius naudojamas ir nuvertėjęs, todėl teismas, net ir atmesdamas jo poziciją, privalėjo sumažinti priteisiamą sumą dėl telefono nuvertėjimo, ar išdėstyti ją 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui, kadangi iš neįgalumo pensijos jis neturi galimybės jos sumokėti, dirba tik epizodiškai dėl savo darbingumo lygio.

3. Teismo posėdyje nuteistasis E. K. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus bei atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas klaidų vertinant įrodymus ir E. K. pripažįstant kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nepadarė. Visgi, pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė nuteistajam skiriamos bausmės klausimą, nesiaiškino ir neįvertino visų šiam klausimui svarbių aplinkybių, nesilaikė BK 54 straipsnio reikalavimų ir teismo sprendimo paskiriant bausmę nemotyvavo, dėl to, nuteistajam buvo paskirta neteisinga ir per griežta bausmė.

Dėl įrodymų vertinimo

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo įrodytomis pripažintos faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos teisingai, o nuteistojo versija neigiant nukentėjusiajai priklaususio telefono sudaužymą prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai ir yra paneigta.

6. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

7. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.“ (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

9. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste, apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį pagrįstai grindė ne tik nukentėjusiosios K. B. parodymais, tačiau ir kitais netiesioginiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, esminių klaidų vertinant įrodymus nenustatė ir įvertinusi naujus, t. y. pirmosios instancijos teisme netirtus duomenis, įsitikino, kad apelianto argumentai neigiant kaltę yra nepagrįsti.

10. Pirmiausia, teismas neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiosios K. B. parodymų patikimumu: jie viso baudžiamojo proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo nuoseklūs. Pažymėtina, jog byloje yra ne tik nukentėjusiosios apklausų protokolai, tačiau ir įvykio dieną užregistruotas nukentėjusiosios skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą – iš kurio matyti, kad ji praneša apie tai, jog prieš kelias valandas pažįstamas sudaužė jos telefoną (b. l. 51). Be to, nukentėjusiosios K. B. parodymus, nors ir netiesiogiai, patvirtino ir liudytojų – pastarosios tėvų parodymai. Minėti asmenys nurodė, kad žinojo apie tai, jog 2017 m. rugsėjo 22 d. jų dukra turėjo susitikti su E. K., su kuriuo merginos tėvai vienąkart jau buvo susitikę, o vėliau tos dienos popietę ji atvyko į jų darbo vietą bei verkdama papasakojo, kad E. K. supykęs sudaužė jos telefoną, po ko jie bandė skambinti E. K., o jam neatsiliepus, patarė dukrai kreiptis į policiją (b. l. 117-118). Apygardos teismas neįžvelgia jokių minėtų asmenų parodymų prieštaravimų duotiesiems jų dukros – priešingai, pastarieji tik patvirtina tos dienos įvykių chronologinę eigą, rodo nukentėjusiosios nuoširdumą ir sąžiningumą (ji kreipėsi į policiją tik paskatinta tėvų) ir visumoje atitinka K. B. parodymus.

11. Apygardos teismas, siekdamas nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą prašydamas pateikti byloje aptariamą nukentėjusiosios telefoną. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tiesiogiai ir betarpiškai apžiūrėjus minėtą telefoną, apygardos teismui nekyla jokių abejonių, jog gynybos versija apie tai, kad minėtas telefonas po ginčo nukentėjusiajai išslydo, išsprūdo ar kitu būdu iškrito ant žemės ir tai lėmė jo nepataisomą sugadinimą, yra nepagrįsta.

12. Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos telefono apžiūros protokolo duomenų (b. l. 20, 29-33) bei telefono apžiūros teisme, nei proceso dalyviams nei teismui nekilo abejonių, kad K. B. telefonas buvo sudaužytas ne atsitiktinai jį pametant, tačiau kryptingai jį paveikus pakankamai stipria jėga. Ypatingai svarbu pabrėžti, kad tiek iš telefono pirkimo dokumentų, tiek iš padarytų šio objekto nuotraukų po sugadinimo matyti, jog telefonas buvo papildomai apsaugotas nuo sugadinimo – kartu su telefonu buvo įgytas ir ant jo uždėtas apsauginis stiklas (b. l. 18-19). Atitinkamai iškart po įvykio pateikus telefoną pareigūnams pastebėta, kad apsauginis stiklas yra visiškai suskilinėjęs, o ir po juo buvusios telefono dalys – ekranas ir telefono pakraščiai itin stipriai apgadinti; ekranas atšokęs nuo jį laikančios telefono konstrukcijos (pagrindo) (b. l. 20). Taigi akivaizdu, kad poveikis ir smūgis į telefono ekraną buvo pakankamai stiprus, o apsauginis specialios paskirties stiklas negalėjo užtikrinti jo apsaugos. Visa tai paneigia abstrakčias gynybines versijas dėl galimo atsitiktinio telefono sugadinimo, ar netgi sąmoningo pačios nukentėjusiosios elgesio siekiant sugadinti telefoną, nes tokiems sugadinimams būtinas pašalinis poveikis, o pati nukentėjusioji neturėjo jokio pagrindo gadinti iš esmės naujo telefono, dėl kurio vėliau labai stipriai išgyveno ir, kaip minėjo jos mama, liudytoja K. B., mergina ketino atsisakyti mokslų ir įsidarbinti, kad galėtų uždirbti.

13. Teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą dėl inkriminuotų faktinių veikos padarymo aplinkybių didina ir paties nuteistojo išsakyti teiginiai, jog būtent jis inicijavo išsiskyrimą su nukentėjusiąja, nes netoleravo jos susitikimų su kitais vyrais; kad jis pyko dėl jos bendravimo su kitais asmenimis; jis iš pradžių prašė, o vėliau liepė nukentėjusiajai atsirinkti draugus. Šios apeliacinės instancijos teisme nuteistojo nurodytos aplinkybės paneigia jo paties apeliacinio skundo argumentus, kad išsiskyrimas neturėjo įtakos ir nekėlė jokių emocijų nuteistajam – akivaizdu, kad pastarasis ne tik emocingai reagavo į santykius, tačiau iš esmės tai jam kėlė pyktį ir kitokio pobūdžio neigiamas emocijas. Tokie nuteistojo parodymai iš dalies atitinka ir nukentėjusiosios parodymus, kad būtent E. K. itin karštai reagavo į jų santykių pabaigą, jog jam kilo pavydas dėl jos ir leidžia daryti tvirtą išvadą, kad susiklosčius ginčui ir emocinei įtampai, E. K. sudaužė jos mobilųjį telefoną, kuriuo pastaroji, pasak nuteistojo, ir kontaktavo su kitais asmenimis. Taigi apygardos teismas įžvelgia racionalų ir logišką paaiškinimą, kodėl nuteistasis, kaip tuometinis nukentėjusiosios vaikinas, nukreipė savo pyktį į nukentėjusiosios telefoną.

14. Jau minėtas išvadas apie nustatytą apelianto pyktį ir agresyvų elgesį su nukentėjusiosios telefonu netiesiogiai patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateikti medicininiai duomenys apie nuteistąjį, bei jo charakteristika. Iš šių duomenų be kita ko matyti, kad E. K. „<...> aplinką dažnai traktuoja kaip priešišką. Galimos atsiskyrimo, opozicinės tendencijos su potencialiu agresyvumu <...>, būdingas valdžios poreikis, jautrumas kritikai, <...> impulsyvumas, <...> išryškėja nepakankama elgesio kontrolė“ (Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro tyrimas, atliktas 2014 m. sausio 30 d.).

15. Reziumuodamas apygardos teismas konstatuoja, jog nukentėjusiosios ir jos artimųjų, liudytojų K. ir S. B. parodymai atitinka kitus byloje esančius objektyvius duomenis – daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai – ir visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog E. K. padarė BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Dėl civilinio ieškinio dydžio ir nuteistajam skirtinos bausmės

16. Atsižvelgus į tai, kad E. K. kaltė padarius aptariamą nusikaltimą laikytina įrodyta, nukentėjusiosios reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Visgi apeliaciniu skundu yra ginčijama sugadinto nukentėjusiosios telefono vertė ir tuo pačiu nukentėjusiajai priteistos turtinės žalos dydis, nes, pasak gynybos, nuo telefono pirkimo iki jo sugadinimo jau buvo praėję 4 mėnesiai, taigi šis telefonas nebuvo naujas. Tačiau, teisėjų kolegija, net ir sutikdama, kad informacinės technologijos greitai keičiasi, o mobiliųjų telefonų vertė kinta, negali sutikti, jog per beveik 4 mėnesius telefonas buvo tiek nuvertėjęs, kad priteistinas turtinės žalos dydis turi būti atitinkamai mažinamas. Šiuo atveju telefono naudojimo laikotarpis buvo itin trumpas, jokio poreikio keisti telefono ir pirkti naujo nebuvo, todėl mažinant priteisiamą sumą būtų aiškiai pažeidžiami nukentėjusiojo interesai ir nepagrįstai sumenkintos jos galimybės įsigyti tokį patį daiktą. Apelianto prašymas išdėstyti priteistos sumos atlyginimą vieneriems metams taip pat nepagrįstas. Teismas pastebi, kad šiuo atveju teismas sprendžia klausimą ne dėl baudos, kurios gavėjas valstybė, išdėstymo, o klausimą dėl nukentėjusiajai dar 2017 m. rugsėjo 22 d. padarytos žalos atlyginimo. Taigi reikalavimas dar labiau atidėti žalos atlyginimą yra nepagrįstas ir atmestinas. Dėl to apeliantas turi teisę tartis su nukentėjusiąja, nukentėjusiajai sutinkant, pasirašyti skolos atlyginimo grafiką ir pan.

17. Visgi teisėjų kolegija, sutinka su apelianto teiginiais, kad teismas nepagrįstai nesidomėjo ir nevertino aplinkybių apie apelianto asmenybę, sveikatą, neįgalumą, dalinį darbingumą, psichologinę jo charakteristiką. Šios aplinkybės buvo itin svarbios sprendžiant dėl nuteistojo padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį nuteistajam, apskritai itin atsainiai vertino BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą pareigą motyvuoti teismo sprendimą. Teismas tik paminėjo, kad apeliantas „neteistas, baustas administracine tvarka, dirba, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra“, visgi tokiu lakonišku teiginiu negalima grįsti teismo išvados apie skiriamą bausmę ir juolab nustatyti jos dydžio.

18. Pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam baudžiamojo įstatymo prasme pakankamai švelnią bausmės rūšį – viešųjų darbų bausmę, tačiau jos dydžio niekaip nemotyvavo. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad apelianto darbingumo lygis siekia tik 45 procentus ir toks jo darbingumas nustatytas iki pensinio amžiaus. Jis yra neįgalus, o jo psichologinio tyrimo duomenys leidžia konstatuoti mažesnį jo veikos pavojingumą. Šių duomenų pirmosios instancijos teismas nebuvo gavęs ir nevertino, todėl paskirta 7 mėnesių trukmės viešųjų darbų bausmė, kiekvieną mėnesį įpareigojant atlikti po 16 valandų trukmės darbus, turi būti peržiūrėta ir atsižvelgiant į juos aiškiai sušvelninta. Teismas pastebi, kad pagal BK 46 straipsnio nuostatas maksimali šios bausmės trukmė yra vieneri metai, o per mėnesį išdirbamų valandų skaičius gali siekti nuo 10 iki 40 valandų. Taigi pirmosios instancijos teismo nustatytas įpareigojimas, šiuos darbus dirbti net septynis mėnesius, atsižvelgiant į inkriminuotos veikos pavojingumą, ir ribotą asmens darbingumą yra aiškiai per griežtas. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji prašė neskirti kaltinamajam baudos bausmės, kurią siūlė prokurorė, ir apskritai prašė priteisti tik jai padarytą žalą. Taigi akivaizdu, kad šioje byloje nukentėjusioji šalis nėra suinteresuota nubausti pažeidėją – ji siekia atstatyti savo finansinę padėtį į tą, kuri buvo iki pažeidimo.

19. Atsižvelgdama į visa tai ir įvertindama apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis apie nuteistojo asmenybę, ribotą jo darbingumą, be to, šiuo metu turimą laikiną darbą, kitas BK 54 straipsnyje minimas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, teisėjų kolegija įžvelgia pagrindą skirti artimą minimaliai bausmę – viešuosius darbus trims mėnesiams, įpareigojant visuomenės labui per vieną mėnesį išdirbti minimalų kiekį valandų – 10 valandų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia bausmė nagrinėjamoje situacijoje yra pakankama siekiant BK 41 straipsnyje nurodytų tikslų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 26 d. nuosprendžiu E. K. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę pakeisti ir paskirti E. K. viešuosius darbus 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant jį per vieną mėnesį neatlygintinai visuomenės labui išdirbti 10 (dešimt) valandų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Arūnas BudrysJurgita KolyčienėErnestas Rimšelis