Telšių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. B., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Telšiuose, Lietuvoje, pilietybė Lietuvos, faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirba UAB "(duomenys neskelbtini)", spaustuvės darbuotojas, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

T. B. kaltinamas tuo, kad jis, 2021 m. vasario 19 d., apie 18 val. 36 min., (duomenys neskelbtini), kelyje (duomenys neskelbtini) 13 kilometrų 350 metrų, vairuodamas S. B. priklausantį automobilį BMW 320D, kurio valstybini Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 9, 127 ir 128 punktuose numatytus reikalavimus, tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių kitų asmenų ir jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, metereologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, gyvūnui (stirnai) judant per kelio važiuojamą dalį sudarius netikėtą kliūtį ir susidarius pavojingai situacijai, nestabdė vairuojamo automobilio savo važiavimo krypties juostoje, nusuko į kairę, dėl ko automobilis prarado judėjimo tiesiaeigiškumą ir stabilumą (t. y. valdomumą), išslydo į priešingos krypties eismo juostą, kuria tuo metu link jo artėjo krovininis automobilis „MAN 8.163“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas V. Ž., bei su juo susidūrė, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio BMW 320D, keleivė E. S. nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, kurie sukėlė trauminį galvos smegenų pabrinkimą, smegenų komą, pūlingą meningitą, centrinės kilmės karščiavimą, hidrocefaliją, dešinio plaučio hipostazę, ūmų kvėpavimo funkcijų nepakankamumą, ūminę pohemoraginę anemiją, įgytą krešėjimo veiksnio stoką, bendrą kūno išsekimą, (duomenys neskelbtini) VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje mirė.

Kaltinamasis T. B. apklausiamas teisme dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino. Nurodė, kad eismo įvykio ir jo aplinkybių visiškai nepamena. Pasak kaltinamojo, jis prabudo Klaipėdos ligoninėje, tas įvykis buvo penktadienį, paskutinį ką jis atsimena - tai yra trečiadienio vakaras. Kaip nurodė kaltinamasis, jis prabudo ligoninėje šeštadienį, bet neturėjo telefono, tai tik sekmadienį iš savo šeimos narių sužinojo kas įvyko. Pasak kaltinamojo, jis žino, kad pateko į avariją. Kaip nurodė kaltinamasis, vėliau prisiminimai negrįžo.

Teisiamojo posėdžio metu betarpiškai buvo ištirti kiti rašytiniai įrodymai, apklausti liudytojai, ekspertai Valentinas Mitunevičius, Erika Giedraitytė – Grybienė.

Vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą baudžiamojoje teisėje naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis, pagal kurį būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Ši teisės doktrinoje vyraujanti pozicija iš esmės įtvirtinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ­ BK) 2 straipsnio 4 dalyje. Dėl to negalima traukti asmens baudžiamojon atsakomybėn, jeigu jis nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Pažymėtina, jog nusikalstama veika neapsiriboja vien tik objektyviųjų požymių konstatavimu. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn vienas iš esminių ir būtinųjų elementų yra kaltės ir jos formos nustatymas.

Sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: eismo įvykio kilimo mechanizmas, oro sąlygos, kelio ypatumai, matomumas, taip pat kaltinamojo veiksmai šių aplinkybių kontekste kaip situacijos vertinimas, adekvatumas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės.

Kaip matyti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. rugpjūčio 30 d. ekspertizės akto Nr. 11-1165 (t. 4., b. l. 5–26) automobilio BMW važiavimo kryptimi kelio važiuojamosios dalies ruože, kur įvyko eismo įvykis, nebuvo jokių eismo sąlygas sunkinančių veiksnių, tokių kaip apledėjusios ar kaip nors kitaip ratų sukibimą su kelio danga žymiai mažinančios dangos ruožai, važiuojamoji dalis buvo sausa žiemos sąlygomis. Kaip nurodyta ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, kaltinamojo vairuojamas automobilis BMW į susidūrimo padėtį galėjo patekti dviem atvejais – pasuktas į dešinę, paskui į kairę važiuojamojoje kelio dalyje ir stabdomas arba nuvairuotas į dešinįjį kelkraštį ir automobilio dešiniaisiais ratais esant ant apsnigto ir apledėjusio kelkraščio paviršiaus dėl stabdymo ant skirtingų dangų. Nustatant eismo įvyko mechanizmą ekspertai padarė išvadą, kad iš dešinės pusės, kuria važiavo kaltinamasis su automobiliu BMW, į kelią išbėgo stirna. Stirna buvo pertrenkta automobilio priekinės dalies kaire puse. Tada kaltinamasis stirnos sudarytoje situacijoje pradėjo manevruoti ir stabdyti automobilį ir jo nesuvaldė. Automobilis sukosi prieš laikrodžio rodyklės kryptį ir slydo dešiniuoju šonu į priekį tuo pat metu lanku judėdamas link priešingos krypties eismo juostos, kuria tuo metu artėjo automobilis MAN 8.163. Automobiliui BMW išvažiavus į priešingos krypties eismo juostą abi transporto priemonės susidūrė. Ekspertizės akte nurodytas susidūrimo mechanizmas ir jame aprašyti galimi kaltinamojo veiksmai šio susidūrimo kontekste suponuoja išvadą, kad kaltinamasis pirmiau partrenkė stirną, o tik paskui manevravo automobilį (suko į dešinę), taigi eismo įvykį sukėlė į kelią išbėgusi stirna. Dėl to nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu nustatyti, ar kaltinamasis galėjo numatyti stirnos išbėgimą į kelią ir imtis atitinkamų veiksmų, kad išvengtų susidūrimo bei kilusių pasekmių.

Teisiamojo posėdžio metu, vykusio 2022 m. kovo 16 d. liudytojas P. P. nurodė, kad realiai BMW vairuotojas negalėjo matyti vaikščiojančių stirnų, nes iš tos pusės, iš kurios jis parvažiavo, yra miškelis ir iškart už to miškelio tos stirnos buvo. Pasak liudytojo, kaltinamajam atvažiuojant nuo (duomenys neskelbtini) pusės negalima buvo to matyti. Be to, kaip nurodė liudytojas, buvo šlaitas, iš kurio ir išniro į kelią išbėgusi viena iš stirnų. Pats liudytojas, kaip parvažiuojantis nuo (duomenys neskelbtini) stirnas matė.

Motyvuojamoji dalis

Aplinkybę, kad kaltinamasis iš anksto pasiruošti ir numatyti stirnos išbėgimui į kelią negalėjo patvirtina ir ekspertizės akte nurodyta įvykio mechanizmo seka, kad kaltinamasis pirmiau partrenkė stirną, o tik paskui pradėjo manevruoti automobilį.

Teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015, 2K-368-511/2015 ir kt.).

Nepaisant to, kad šioje teismų praktikoje nėra tiesiogiai įtvirtintas atvejis su laukiniu gyvūnu, tačiau nesant kaltinamojo veiksmuose neadekvataus situacijos vertinimo (tokių kaip viršytas leistinas greitis, saugaus ir adekvataus greičio nepasirinkimas esant apsunkintoms eismo sąlygoms, važiavimas su techniškai netvarkinga transporto priemone (pvz. važiavimas vasarinėmis padangomis žiemą)), iš vairuotojo negalima tikėtis, kad jis visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį įskaitant ir žvėries išbėgimą į kelią.

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų prokuroro kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, kad kaltinamasis pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Kaip minėta, ekspertizės akte, eismo įvykio metu nebuvo jokių eismo sąlygas sunkinančių veiksnių, byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis būtų viršijęs nustatytą greitį, taip pat įvertinus aplinkybę, kad nebuvo eismo sąlygas sunkinančių veiksnių reikalauti iš asmens, jog jis vairuotų transporto priemonę mažesniu nei numatytas leistinas greitis, nėra pagrįsta. Byloje nėra duomenų, kad kelio ruože, kuriame važiavo kaltinamasis būtų specialus ženklinimas apie į kelią galimus išbėgti žvėris, kas iš esmės įpareigotų kaltinamąjį imtis papildomo budrumo ir atitinkamai koreguoti savo veiksmus vairuojant transporto priemonę. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste akcentuotina ir tai, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad transporto priemonė, kurią vairavo kaltinamasis, būtų techniškai netvarkinga ar tokios būklės, jog asmuo ją įvertinęs būtų turėjęs atitinkamai koreguoti savo veiksmus (pavyzdžiui, važiuoti ženkliai lėčiau). Vien tik paties įvykio faktas, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad asmuo nepasirinko saugaus greičio pagal esamas aplinkybes ir todėl nesugebėjo sustabdyti laiku transporto priemonės, kad išvengtų susidūrimo su į kelią išbėgusiu gyvūnu. Akcentuotina ir tai, kad kaltinamajame akte prokuroro nurodyta aplinkybė, kad kaltinamasis nestabdė vairuojamo automobilio savo važiavimo krypties juostoje, nusuko į kairę ir dėl to įvyko eismo įvykis, nepasitvirtino. Prokuroras šią poziciją išimtinai grindė ikiteisminio tyrimo metu atliktais Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktais, kuriuos surašė ir ekspertizę atliko ekspertė Erika Giedraitytė – Grybienė. Vis dėlto šios ekspertės išvados prieštarauja ne tik į bylą pateiktoms V. Mitunevičiaus išvadoms, kurios vertintinos kaip specialių žinių turinčio asmens išvados, bet ir jos kolegų ekspertų Vido Leipaus ir Vitalij Matusevič padarytoms išvadoms apie eismo įvykio kilimo mechanizmą. Pažymėtina, jeigu būtų nustatytas kaltinime nurodytų eismo įvykio mechanizmas suponavęs atitinkamus kaltinamojo veiksmus (nestabdymą ir automobilio nusukimą į kairę), būtų kitoks ir kaltinamojo veiksmų vertinimas baudžiamosios atsakomybės kontekste. Taigi, byloje nesant įrodymų, kurie patvirtintų konkrečius kaltinamojo neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo konstatuoti, kad kaltinamasis turėjo ir galėjo numatyti, jog tuo metu, kai jis valdomu automobiliu važiavo savo eismo juosta, neviršydamas leistino greičio, į kelią išbėgs stirna, kurią jis gali kliudyti ir gali kilti eismo įvykis bei BK 281 straipsnio 5 dalyje nustatyti padariniai.

Pažymėtina, kad Baudžiamasis kodeksas nenumato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės doktrinoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas (suprantamas) kaip kazusas. Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą. Taigi baudžiamoji atsakomybė negali kilti padarinius sukėlus be kaltės ir baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas. Jei asmuo, darydamas veiką, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu.

Bylą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad kaltinamasis negalėjo numatyti stirnos išbėgimo į kelią ir imtis atitinkamų veiksmų, kad išvengtų susidūrimo su ja bei kilusių pasekmių, todėl ši situacija atitinka teismų praktikoje suformuotą kazuso doktriną, pagal kurią baudžiamoji atsakomybė asmeniui kilti negali.

Esant nurodytų aplinkybių visetui teismas konstatuoja, kad kaltinamojo veiksmuose nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl jis išteisintinas pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 2 dalis, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priverstinio transporto priemonės 2021 m. vasario 20 d. nuvežimo aktu Nr. 0121000110820 nuvežtą automobilį BMW 320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į saugomą automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini). grąžinti išteisintajam T. B.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 302 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teismas

nusprendė:

T. B. kaltintą pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Priverstinio transporto priemonės 2021 m. vasario 20 d. nuvežimo aktu Nr. 0121000110820 nuvežtą automobilį BMW 320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į saugomą automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini). grąžinti išteisintajam T. B.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.