Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. S., V. J., J. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. S. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (G. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (G. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (G. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (A. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (A. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (A. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, G. K. epizode pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams; A. K. epizode pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, apėmimo būdu subendrintos bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatlikta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

V. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (G. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (A. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatlikta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

J. B. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (G. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (A. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies J. B. atleista.

Iš V. J. ir J. B. BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu konfiskuota po 240 120 Lt.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 2 d. nutartis, kuria nuteistųjų G. S., V. J., J. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir S. Ž., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų G. S., V. J., J. B. gynėjų, prašiusių jų ginamųjų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio visų trijų kasatorių skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S., J. B. ir V. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe jie V. J. ir J. B. naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Be to, G. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelę žalą patyrė valstybė, suklastojo tikrus dokumentus, dėl to buvo padaryta didelė žala. Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos tokios šių nusikaltimų padarymo aplinkybės.

1997 m. antrajame pusmetyje Vilniuje G. S., eidamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau – Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus) vedėjo pavaduotojo pareigas, būdamas valstybės tarnautojas, susitarė su J. B. ir V. J. įvykdyti sukčiavimą, t. y. apgaule V. J. ir J. B. naudai įgyti didelės vertės turtą – Vilniaus apskrities viršininko valdomus laisvos valstybinės žemės fondo sklypus, esančius Vilniaus mieste, suklastojant tikrus dokumentus, juos pateikiant kaip tikrus ir G. S. piktnaudžiaujant pasitikėjimu, suklaidinant Vilniaus apskrities viršininką, kad šis perduotų laisvus valstybinės žemės sklypus V. J. atstovaujamų asmenų nuosavybėn. Vykdydamas nusikaltimo padarymo planą 1997 m. spalio–lapkričio mėn. V. J. pasiūlė savo giminaitėms A. Š., L. P., S. K., Z. Z. ir T. I. pagalbą dėl nuosavybės teisių į jų tėvų G. K. ir A. K. žemę, tariamai buvusią Vilniaus r., Antažerių (Rozkazy) k., ir Vilniaus m., Dubovskos k., atkūrimo bei įtikino A. Š., L. P., S. K., Z. Z. ir T. I. išduoti V. J. įgaliojimą atstovauti joms tvarkant dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, tariamai priklausiusią jų tėvams G. K. ir A. K., įgaliojant jį gauti nuosavybės dokumentus, juos įregistruoti, tvarkyti dokumentus dėl žemės sklypų pardavimo, parduoti žemės sklypus, pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartis, gauti pinigus. 1997 m. lapkričio 21 d. Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro, buvusio Vilniuje, Birželio 23-osios g. 5, patalpose A. Š., L. P., S. K., Z. Z. ir T. I. patvirtino notarei savo valią duoti V. J. įgaliojimą ir pasirašė notarės parengtą įgaliojimą. Toliau vykdydamas nusikaltimo padarymo planą V. J., naudodamasis įgaliojimo jam suteikiamomis teisėmis, 1997 m. lapkričio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje Zujūnų seniūnijoje, buvusiame Vilniaus r., Zujūnų sen., Zujūnų k., Buivydiškių g. 3 (toliau – Vilniaus r. žemėtvarkos skyrius), gavo nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko G. K., Vilniaus r., Antažerių (Rozkazy) k., tariamai turėtą žemę bylos dokumentų kopijas, kurias 1997 m., laikotarpiu nuo lapkričio 27 d. iki gruodžio 2 d., Vilniuje, pagal išankstinį susitarimą perdavė J. B., o pastaroji, 1997 m. gruodžio 2 d. Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus, buvusio Vilniuje, Gedimino pr. 37, patalpose šias dokumentų kopijas pateikė G. S. G. S., tikrai žinodamas, kad G. K. iki nacionalizacijos Vilniuje neturėjo žemės ir kad A. Š., L. P., S. K., Z. Z. ir T. I. nuosavybės teisės negali būti atkuriamos naujų žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į G. K. neva turėtą žemę buvo paduotas Vilniaus r. žemėtvarkos skyriui, kad J. B. pateiktos dokumentų nepatvirtintos kopijos negali būti pagrindas įregistruoti naują nuosavybės teisių atkūrimo bylą, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasinaudodamas savo valdingais įgalinimais, neperžengdamas išankstinio susitarimo ribų, 1997 m. gruodžio 2 d. Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus patalpose neteisėtai raštu pavedė Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus specialistei V. B. įregistruoti nuosavybės teisių atkūrimo bylą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko G. K. neva turėtą žemę Vilniaus mieste. V. B. dėl suklydimo G. S. apgaulės paveikta, pasitikėdama juo kaip valstybės tarnautoju ir manydama, jog yra pagrindas įregistruoti naują nuosavybės teisių atkūrimo bylą, 1997 m. lapkričio 27 d. Vilniaus m. žemėtvarkos skyriuje įregistravo nuosavybės teisių atkūrimo į G. K. neva Vilniuje turėtą žemę bylą Nr. 1939. Toliau vykdydamas nusikaltimo padarymo planą V. J. 1998 m. spalio 5 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą, kuriame nurodė žinomai neteisingus duomenis – kad 9 ha dydžio žemės sklypas, priklausęs G. K. ir A. K., buvo Vilniaus mieste, dabartinio Laisvės pr. vietoje. Be to, V. J. prašyme nurodė, kad jo atstovaujami asmenys sutinka gauti nuosavybėn naujus žemės sklypus. 1998 m. gruodžio 18 d. V. J. surašė, o J. B. pateikė Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus darbuotojams V. J. atstovaujamų asmenų vardu surašytą sutikimą gauti naujus žemės sklypus Santariškių kvartale.

Toliau vykdydamas nusikaltimo padarymo planą G. S. 1998 m. gruodžio mėn., Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus patalpose, tikrai žinodamas, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog G. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamąjį turtą, taip pat tikrai žinodamas, jog nėra dokumentų, kurie patvirtintų, jog G. K. nuosavybės teisėmis turėjo žemės Vilniuje ir kad nėra teisinio pagrindo atkurti A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. nuosavybės teises į G. K. neva turėtą žemę naujų žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu, apskaičiavo žemės sklypų kainas ir suklastojo tikrus dokumentus: piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi parengė Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietėms A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. projektus, į kuriuos įrašė žinomai melagingas žinias, kad pretendentės A. K. (mirusi), S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko G. K. neva nuosavybės teisėmis valdytą 9,83 ha ploto žemės sklypą, esantį Buivydiškių apylinkėje, Antažerių k., naujų bendros nominalios 202 050 Lt vertės (bendros nominalios indeksuotos 323 280 Lt vertės) žemės sklypų Nr. 110, Nr. 111, Nr. 125, Nr. 126, Nr. 133, Nr. 134, esančių Vilniuje, Santariškių gyvenamajame kvartale (toliau – gyv. kv.), perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu ir patvirtino (vizavo) juos savo parašu, aukščiau nurodytais veiksniais pažeidė:

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo Nr. VIII-730 (1997-07-02 redakcija) 2 straipsnio reikalavimus; Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (1997-07-01 redakcija) l straipsnio 2 dalies l punkto, 2 straipsnio l dalies 3 punkto, 3 straipsnio l dalies l punkto, 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 10 straipsnio l, 2, 3 dalių, 11 straipsnio l dalies, 17 straipsnio l dalies, 18 straipsnio l dalies reikalavimus; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1997-11-11 redakcija) 2 punkto l papunkčio, 2 punkto 3 papunkčio, 6, 9, 11, 12, 13, 33 punktų, 34 punkto 2 papunkčio, 98, 99 punktų reikalavimus; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-08-15 nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos 1 punkto reikalavimus; Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1994-04-20 įsakymu Nr. 220 patvirtintos Nuosavybės teisės į žemę, esančią miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, atstatymo darbų tvarkos 4 punkto reikalavimus; Vilniaus apskrities viršininko 1997-11-17 įsakymu Nr. 1933-01 patvirtintų Vilniaus m. skyriaus nuostatų 2, 3 punktų, 8 punkto l papunkčio, 9 punkto 5 papunkčio, 9 punkto 15 papunkčio reikalavimus.

Po to, 1998 m. gruodžio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus patalpose G. S., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, šiuos sprendimų projektus, kaip parengtus remiantis tikra pretendenčių A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. teise neatlygintinai įgyti žemės sklypus nuosavybėn, kartu su nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1939 dokumentais perdavė Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjui S. Ž., taip jį suklaidindamas, o S. Ž., pasitikėdamas G. S. kaip valstybės tarnautoju, jo apgaulės paveiktas netinkamai atliko savo pareigas – nepatikrinęs nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų, pažeisdamas Lietuvos Respublikos žemės reformos, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų bei eilės kitų norminių aktų reikalavimus, šiuos sprendimų projektus patvirtino (vizavo) savo parašu. Po to tie sprendimų projektai buvo pateikti Vilniaus apskrities viršininkui A. V. pasirašyti kaip dokumentai, parengti remiantis tikra pretendenčių A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. teise neatlygintinai įgyti žemės sklypus nuosavybėn. 1999 m. sausio 8 d. Vilniaus apskrities viršininkas A. V. pasirašė sprendimus Nr. 01-154, Nr. 01-155, Nr. 01-156, Nr. 01-157, Nr. 01-158, Nr. 01-159, kuriais neteisėtai atkūrė A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. nuosavybės teises į 9,83 ha ploto buvusio savininko G. K. žemę, neva buvusią Vilniaus r., Antažerių k., ir perdavė S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. neatlygintinai nuosavybėn naujus bendros nominalios indeksuotos 323 280 Lt vertės laisvos valstybinės žemės fondo sklypus Nr. 110, Nr. 111, Nr. 125, Nr. 126, Nr. 133, Nr. 134, esančius Vilniuje, Santariškių gyv. kv.

Tęsdamas nusikalstamą veiką G. S. 1999 m. sausio mėn., laikotarpiu nuo 8 d. iki 12 d., Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus patalpose įgijęs Vilniaus apskrities viršininko sprendimus Nr. 01-154, Nr. 01-155, Nr. 01-156, Nr. 01-157, Nr. 01-158, Nr. 01-159, juos perdavė J. B. ir V. J., o V. J. 1999 m. sausio 12 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo, esančio Vilniuje, Bokšto g. 10, patalpose pateikė tuos sprendimus šio filialo registratoriui su prašymu atlikti šiais sprendimais neatlygintinai perduotų nuosavybėn žemės sklypų teisinę registraciją. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo registratoriui priėmus sprendimą įregistruoti S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. nuosavybės teises į žemės sklypus Nr. 110, Nr. 111, Nr. 125, Nr. 126, Nr. 133, Nr. 134, esančius Vilniuje, Santariškių gyv. kv., V. J. juos faktiškai įgijo savo ir J. B. nuosavybėn, nes naudodamasis jam įgaliojimo suteiktomis teisėmis jis žemės sklypais galėjo disponuoti kaip savo apie tai įgaliojimą išdavusioms S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. net nežinant. Tuo pasinaudodamas V. J. suteiktus žemės sklypus pardavė, o gautus pinigus pasisavino.

Tokiu būdu dėl G. S., kaip valstybės tarnautojo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi buvo padaryta didelė 323 280 Lt materialinė žala valstybei bei diskredituota Vilniaus apskrities viršininko administracijos institucija, t. y. padaryta didelė žala žemės reformą vykdančios institucijos bei valstybinės valdžios prestižui.

G. S., J. B. ir V. J., pasinaudodami tuo, jog buvo sukurtas nusikaltimo padarymo planas – apgaule V. J. ir J. B. naudai įgyti didelės vertės turtą – Vilniaus apskrities viršininko valdomus laisvos valstybinės žemės fondo sklypus, esančius Vilniaus mieste, suklastojant tikrus dokumentus, juos pateikiant kaip tikrus ir G. S. piktnaudžiaujant pasitikėjimu, suklaidinant Vilniaus apskrities viršininką, kad šis perduotų laisvus valstybinės žemės sklypus V. J. atstovaujamų asmenų nuosavybėn, taip pat pasinaudodami tuo, jog V. J. buvo gavęs A. Š., L. P., S. K., Z. Z. ir T. I. įgaliojimą atstovauti joms tvarkant dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, priklausiusią G. K. ir A. K., gauti nuosavybės dokumentus, juos įregistruoti, tvarkyti dokumentus dėl žemės sklypų pardavimo, parduoti žemės sklypą, pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartis, gauti pinigus, toliau kartu tęsė nusikalstamą veiklą. G. S., eidamas Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, būdamas valstybės tarnautojas, vykdydamas nusikaltimo padarymo planą, tikrai žinodamas, jog nuosavybės teisių atkūrimo į A. K. neva turėtą žemę buvusiame Dubovkos k., Vilniuje, byla Nr. 1939-a buvo įregistruota neteisėtai, nesant pretendentų prašymo ir kitų būtinų dokumentų, taip pat tikrai žinodamas, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamąjį turtą, neva buvusį buvusiame Dubovkos k., Vilniuje, ir kad nėra teisinio pagrindo atkurti A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. nuosavybės teises į A. K. neva turėtą žemę naujų žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu, 1999 m. lapkričio 22 d. Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus patalpose suklastojo tikrus dokumentus: piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi parengė Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietėms A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. projektus, į kuriuos įrašė žinomai melagingas žinias, t. y., kad pretendentės A. K. (mirusi), S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. K. neva nuosavybės teisėmis valdytą 1,27 ha ploto žemės sklypą, buvusiame Dubovkos k., Vilniuje, naujų bendros nominalios 98 212,5 Lt vertės (bendros nominalios indeksuotos 157 140 Lt vertės) žemės sklypų Nr. 28, Nr. 32, Nr. 33, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 36, esančių Vilniuje, Visorių gyv. kv., perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu, ir patvirtino (vizavo) juos savo parašu, anksčiau nurodytais veiksmais pažeidė: Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo Nr. VIII-730 (1997-07-02 redakcija) 2 straipsnio reikalavimus; Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (1997-07-01 redakcija) l straipsnio 2 dalies l punkto, 2 straipsnio l dalies 3 punkto, 3 straipsnio l dalies l punkto, 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 10 straipsnio l, 2, 3 dalių, 11 straipsnio l dalies, 17 straipsnio l dalies, 18 straipsnio l dalies reikalavimus; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1997-11-11 redakcija) 2 punkto l papunkčio, 2 punkto 3 papunkčio, 6, 9, 11, 12, 13, 33 punktų, 34 punkto 2 papunkčio, 98, 99 punktų reikalavimus; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-08-15 nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos 1 punkto reikalavimus; Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1994-04-20 įsakymu Nr. 220 patvirtintos Nuosavybės teisės į žemę, esančią miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, atstatymo darbų tvarkos 4 punkto reikalavimus; Vilniaus apskrities viršininko 1997-11-17 įsakymu Nr. 1933-01 patvirtintų Vilniaus m. skyriaus nuostatų 2, 3 punktų, 8 punkto l papunkčio, 9 punkto 5 papunkčio, 9 punkto 15 papunkčio reikalavimus.

Po to, 1999 m. lapkričio 22 d., Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus patalpose G. S., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, šiuos sprendimų projektus, kaip parengtus remiantis tikra pretendenčių A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. teise neatlygintinai įgyti žemės sklypus nuosavybėn, kartu su nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1939-a dokumentais perdavė Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjui S. Ž., tuo jį suklaidindamas, o S. Ž., pasitikėdamas G. S. kaip valstybės tarnautoju, jo apgaulės įtakoje ir netinkamai atlikdamas savo pareigas – nepatikrinęs nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos žemės reformos, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų bei eilės kitų norminių aktų reikalavimus, šiuos sprendimų projektus patvirtino (vizavo) savo parašu. Po to tie sprendimų projektai buvo pateikti Vilniaus apskrities viršininkui A. V. pasirašyti kaip dokumentai, parengti remiantis tikra pretendenčių A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. teise neatlygintinai įgyti žemės sklypus nuosavybėn. 1999 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apskrities viršininkas A. V. pasirašė sprendimus Nr. 01-418, Nr. 01-419, Nr. 01-420, Nr. 01-421, Nr. 01-422, Nr. 01-423, kuriais neteisėtai atkūrė A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. nuosavybės teises į 1,27 ha ploto buvusios savininkės A. K. žemę, neva buvusią Dubovkos k.,Vilniuje, ir perdavė S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. neatlygintinai nuosavybėn naujus bendros nominalios indeksuotos 157 140 Lt vertės laisvos valstybinės žemės fondo sklypus Nr. 28, Nr. 32, Nr. 33, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 36, esančius Visorių gyv. kv., Vilniuje.

G. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, 1999 m. gruodžio mėn., laikotarpiu nuo 6 d. iki 9 d., Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus patalpose įgijęs minėtus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus Nr. 01-418, Nr. 01-419, Nr. 01-420, Nr. 01-421, Nr. 01-422, Nr.01-423, perdavė juos J. B. ir V. J., o V. J. 1999 m. gruodžio mėn., laikotarpiu nuo 6 d. iki 9 d., Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo, esančio Bokšto g. 10, Vilniuje, patalpose pateikė šio filialo registratoriui nurodytus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus prašydamas atlikti šiais sprendimais neatlygintinai perduotų nuosavybėn žemės sklypų teisinę registraciją. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo registratoriui priėmus sprendimą įregistruoti S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. nuosavybės teises į žemės sklypus Nr. 01-418, Nr. 01-419, Nr. 01-420, Nr. 01-421, Nr. 01-422, Nr. 01-423, esančius Visorių gyv. kv., Vilniuje, V. J. juos faktiškai užvaldė kaip savo ir J. B. nuosavybę, nes naudodamasis jam įgaliojimo suteiktomis teisėmis jis galėjo žemės sklypais disponuoti kaip savo apie tai įgaliojimą išdavusioms S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. net nežinant. Tuo pasinaudodamas V. J. suteiktus žemės sklypus pardavė, o gautus pinigus pasisavino.

Tokiu būdu dėl G. S. kaip valstybės tarnautojo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi buvo padaryta didelė 157 140 Lt materialinė žala valstybei bei diskredituota Vilniaus apskrities viršininko administracijos institucija, t. y. padaryta didelė žala žemės reformą vykdančios institucijos bei valstybinės valdžios prestižui.

Kasaciniu skundu V. J. prašo: panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar įstatyminio sureguliavimo nebuvimas baudžiamajame procese, kai apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, nėra atitinkamų teisės normų tokį nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams imperatyvams, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiam reikalavimui teisingai išnagrinėti bylą. Šiuos prašymus kasatorius motyvuoja tuo, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio nuostatomis, pažeisdamas BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nešališkumo principą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas, numatančias teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Taip pat nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes: nuosprendyje pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės perrašytos iš kaltinamojo akto; visų kaltinamųjų kaltę dėl visų nusikalstamų veikų teismas pagrindė bendrais įrodymais, neatlikdamas jų analizės; apkaltinamasis nuosprendis nemotyvuotas, jame nenurodyti įrodymai, kurie pagrįstų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų konkrečiai jo padarytų nusikalstamų veikų buvimą. Kasatorius teigia, kad liudytojų Z. Z., A. Š., S. K., L. P., T. I. parodymai apie A. K. ir G. K. turėtas žemes, jų visetas ir nuoseklumas iš esmės yra naudingi jo gynybai, tiesiogiai prieštarauja teismo išvadoms, tačiau Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje šių parodymų nenurodė, teikdamas pirmenybę kaltinimo pusės pateiktiems įrodymams, o tai liudija apie teismo šališkumą. Be to, anot kasatoriaus, nuosprendyje nepaminėtas kaltinimui prieštaraujantis dokumentas, t. y. 1994 m. lapkričio 16 d. darbo grupės, nagrinėjusios dokumentus dėl savininkui G. K. priklausančios žemės, „pasiūlymas–išvada“, kuria pripažįstama „jog esami dokumentai pakankami, kad būtų patvirtintas žemės valdymo nuosavybės teise faktas“ ir siūloma atstatyti nuosavybės teisę į 9,83 ha žemės (T. 5, b. l. 161). Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai iš esmės apsunkino bei susiaurino jo galimybes gintis nuo pareikštų kaltinimų apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo nuomone, nepagrįstai pirmosios instancijos teismo šališkumą ir padarytas klaidas įvertino kaip nenorą tinkamai atlikit savo pareigas. Be to, kasatorius teigia, kad jis buvo nuteistas ne pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu, o iš esmės vieningu procesiniu dokumentu, kurį neatsiejamai sudaro pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, ištaisanti esminius pirmosios instancijos teismo priimto procesinio dokumento (nuosprendžio) trūkumus. Šį teiginį, anot kasatoriaus, patvirtina apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog tokio turinio procesinio sprendimo surašymą šiuo atveju nulėmė ne pirmosios instancijos teismo šališkumas, o nenoras dirbti, paremtas suvokimu, kad visa tai, ko nepadarė apygardos teismas, turės padaryti apeliacinės instancijos teismas neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Be to, kasatoriaus skunde tvirtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas negarantuoja asmenims teisės į pakartotinį procesą tuo atveju, jeigu dėl jų buvo priimtas nemotyvuotas sprendimas ar nutartis, ir tai yra akivaizdi teisinio sureguliavimo spraga, tiesiogiai pažeidžianti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas garantijas. Be to, nuteistasis, cituodamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. priimto nutarimo 16.5 punktą, mano, jog darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo priimtas nemotyvuotas nuosprendis šiurkščiai pažeidė iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą. Todėl, anot nuteistojo, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar anksčiau paminėtas įstatyminio sureguliavimo nebuvimas Baudžiamojo proceso įstatyme neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams imperatyvams.

Kasaciniu skundu J. B. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą prieš ją nutraukti, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Savo prašymą nuteistoji motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nuteistoji teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 302–307 straipsnių reikalavimų, nes nuosprendis pradedamas pareikšto kaltinimo formulavimu pagal kaltinamąjį aktą, t. y. formaliai perrašant prokuratūros suformuluotą kaltinimą. Nuteistoji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs iš esmė identišką kaltinamajame akte ir nuosprendyje aplinkybių perrašymą, šio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo (BPK 305 straipsnis) neištaisė, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl, nuteistosios nuomone, darytina išvada, kad nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos neobjektyviai ir nevisapusiškai, nes iš minėto nuosprendžio neaišku, ką nustatė pats teismas, pripažindamas ją kalta, kadangi teismas išdėstė ne įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, o kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai teisiškai įvertino, kad pirmosios instancijos teismo nenoras dirbti nelėmė teismo šališkumo, nes būtent teismo šališkumas nulėmė pirmosios instancijos teismo nenorą dirbti – priimti nemotyvuotą apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstą prielaidomis ir spėjimais. Be to, kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas teismo šališkumo klausimą, neišsamiai aiškino asmens teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinį, nepagrįstai netaikė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą jos taikymo ir aiškinimo praktiką, todėl neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų ir padarė esminį BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, kasatorės nuomone, buvo padaryti ir BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai. Tai pagrįsdama kasatorė nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nuosprendis yra nemotyvuotas, neįtikinamas, kad byloje nėra jokios įrodymų analizės, pats nustatytų pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, nutartyje nurodydamas tik abstrakčius motyvus. Taip, anot nuteistosios, teismai jai inkriminuotos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – kvalifikavimo motyvus ir išvadas nurodė abstrakčiai – byloje nustatytų faktinių duomenų pagrindu teismai sudėliojo tokias prielaidas ir spėjimus, kurie yra būtinieji sukčiavimo sudėties požymiai. Šias prielaidas ir spėjimus, kaip skunde nurodo kasatorė, teismai priskyrė netiesioginiams įrodymams ir konstatavo jos veiksmuose nusikalstamą veiką – sukčiavimą, taip padarydami esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, nuteistosios nuomone, teismai nepagrįstai sukčiavimo objektyviosios pusės požymiui būtiną apgaulės panaudojimą grindė tuo, kad ji su V. J. aiškiai žinojo, jog nuosavybės teisės negali būti atkurtos naujų žemės sklypų Vilniaus mieste neatlygintino perdavimo nuosavybėn būdu, nes ši teismų išvada nepagrįsta jokiais įrodymais, o „aiškus žinojimas“ grindžiamas prielaidomis ir spėjimais. Anot nuteistosios, BK 24 straipsnio nuostatos byloje buvo pritaikytos nepagrįstai, nes nėra būtino bendrininkavimo požymio, t. y. bent dviejų bendrininkų tarpusavio susitarimo veikti bendrai, siekiant įvykdyti bendrus nusikalstamus ketinimus.

Nuteistųjų G. S., V. J., J. B. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasatoriai V. J. ir J. B. savo skunduose akcentuoja, kad buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta jų, kaip kaltinamųjų, teisė į nešališką teismą. Pagrįsdami šį argumentą kasatoriai savo skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas dėl to, kad priėmė nemotyvuotą nuosprendį. Anot šių kasatorių, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ne tik nepateikė įrodymų analizės, bet net nepaminėjo kai kurių kaltinimui prieštaraujančių įrodymų. Kaip pavyzdį kasatoriai pamini „pasiūlymą–išvadą“, kurioje pripažįstama „jog esami dokumentai pakankami, kad būtų patvirtintas žemės valdymo nuosavybės teise faktas“ ir siūloma atkurti nuosavybės teisę į 9,83 ha žemės. Pirmosios instancijos teismo šališkumą kasatoriai V. J. ir J. B. akcentavo ir savo apeliaciniuose skunduose.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė atitinkančią bylos medžiagą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo šališkas. Byloje nėra duomenų apie BPK 58 straipsnyje išdėstytas aplinkybes, dėl kurių bylą nagrinėjęs teisėjas nebūtų galėjęs dalyvauti procese. Neišsamų kai kurių įrodymų išdėstymą nuosprendyje, tik labai lakonišką jų analizę, apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino kaip BPK 305 straipsnio 1 dalies apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų pažeidimą, kuris nėra pagrindas išvadai, jog tokį nuosprendį surašęs teismas buvo šališkas. Teisiamojo posėdžio protokolų turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė išsamiai. Buvo ištirtas ir kasatorių minimas „pasiūlymas –išvada“ (teisiamojo posėdžio protokolas T 12, l. 143). Pažymėtina, kad tai nėra kaltinimui prieštaraujantis dokumentas, nes kasatoriai nutylėjo ant jo esantį įrašą, kad 2000 m. rugsėjo 8 d. protokolu Nr. 69 jis pripažintas negaliojančiu. Dar kartą išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos įvertino teisingai ir priėmė atitinkamus sprendimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo suinteresuotas priimti vienokį ar kitokį sprendimą, t. y. kad šis teismas buvo nešališkas.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjant bylą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Todėl aptariami kasatorių argumentai yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Dėl BPK 20, 305, 332 straipsnių taikymo

Bylos duomenys patvirtina, kad: pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, nes įrodymus teisėjas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; pirmosios instancijos teismo padarytus BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus ištaisė apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje išdėstydamas išsamius įrodymų vertinimo, veikų kvalifikavimo ir bausmių paskyrimą liečiančius motyvus; apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo savo išvadą, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, taip įvykdydamas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Todėl nuteistųjų V. J. ir J. B. kasacinių skundų teiginiai, kad ir po apeliacijos liko nepašalintų pirmosios instancijos teismo padarytų BPK reikalavimų pažeidimų, kad pats apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, yra nepagrįsti.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Tokį prašymą savo kasaciniame skunde yra suformulavęs nuteistasis V. J. Šis prašymas pateikiamas kartu su kitu prašymu – panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Atsižvelgus į tai, kad abu prašymai adresuoti kasacinės instancijos teismui, darytina išvada, jog pats kasatorius abejojo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą patenkinimo realumu. Patenkinus prašymą panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nutraukti, kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl apeliacinės instancijos teismo procesinių galimybių stygiaus netenka prasmės. Jeigu pirmiau būtų kreiptasi į Konstitucinį Teismą ir šis įpareigotų Seimą užpildyti kasatoriaus nurodomą teisinio sureguliavimo spragą (kad tokį rezultatą numato kasatorius, galima tik spėti, nes tokių teisių Konstituciniam Teismui nesuteikia nei Konstitucija, nei kiti įstatymai), byla turėtų būti sugrąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tada kasacinės instancijos teismas negalėtų patenkinti kito prašymo – bylą nutraukti. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, kuria savo prašymą grindžia šis kasatorius, nieko nekalbama apie teisinio sureguliavimo spragas. Šioje normoje ir atitinkamose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo normose yra įtvirtinta teisėjo pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo V. J. kasaciniame skunde suformuluotas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą neturi jokio teisinio pagrindo.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Šios normos pritaikymo tinkamumą ginčija visi kasatoriai. V. J. ir J. B. savo kasaciniuose skunduose teigia, kad jų veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos požymių. G. S. tvirtina, kad jis yra padaręs tik neatsargų nusikaltimą. Byloje nustatyta, kad visi trys nuteistieji veikdami bendrininkų grupe V. J. ir J. B. naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – valstybei priklausančius žemės sklypus, esančius Vilniuje, Santariškių ir Visorių gyvenamuosiuose kvartaluose. Nustatytas toks šio nusikaltimo padarymo mechanizmas. V. J. pasinaudojo tuo, kad jo giminaitės A. Š., L. P., S. K., Z. Z. ir T. I. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo užvedę nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko G. K. turėtą žemę bylą. Šioms giminaitėms pasisiūlęs padėti tvarkyti nuosavybės teisių į jų tėvų turėtą žemę atkūrimo reikalus, V. J. gavo iš jų įgaliojimą ne tik tvarkyti už jas dokumentus, bet ir atgautus žemės sklypus parduoti. Pasinaudojęs įgaliojimu, V. J. iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus gavo ten nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvusių dokumentų kopijas. Per J. B. jos buvo perduotos į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kur pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi G. S. jas panaudojo sudaryti regimybei (užvedant nuosavybės teisių atkūrimo bylas), kad V. J. atstovaujamos jo giminaitės turi teisę į naujų žemės sklypų suteikimą Vilniaus mieste. G. S. parengė sprendimų suteikti žemės sklypus V. J. giminaitėms projektus, kuriuose buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad tų V. J. giminaičių teisė į žemės sklypus Vilniuje yra tikra. Taip buvo suklaidintas Vilniaus apskrities viršininkas, kurio žinioje buvo laisvos valstybinės žemės fondo sklypai. Priėmus sprendimus tuos sklypus suteikti, juos faktiškai įgijo ne V. J. giminaitės, o jis pats, nes įgaliojimo suteiktomis teisėmis jis pasinaudojo – žemės sklypus pardavė, o gautus pinigus pasisavino. V. J. ir J. B. yra sugyventiniai, vedantys bendrą ūkį. Todėl byloje pagrįstai nustatyta, kad svetimas turtas įgytas jų abiejų naudai. Byloje nėra duomenų, kad iš to nusikaltimo materialinės naudos būtų turėjęs ir G. S. Tačiau ši aplinkybė jo veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, nes BK 182 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule ne tik savo, bet ir kitų asmenų naudai. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad visiems trims kasatoriams BK 182 straipsnio 2 dalis buvo pritaikyta tinkamai.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 2 dalies taikymo

Šių normų pritaikymo tinkamumą savo kasaciniame skunde ginčija nuteistasis G. S., teigdamas, kad jis neatliko jokių tyčinių veiksmų. Šis kasatorius pripažįsta savo kaltę tik dėl aplaidaus tarnybinių pareigų atlikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie nuteistojo G. S. teiginiai prieštarauja bylos medžiagai, nes byloje nustatyta, kad šis kasatorius atliko tyčinius nusikalstamus veiksmus – pasinaudodamas savo, kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo, tarnybine padėtimi jis suklastojo oficialius dokumentus, kurių pagrindu V. J. ir J. B. naudai atiteko svetimas (valstybei priklausantis) turtas. Šie nuteistojo G. S. nusikalstami veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kaip valstybės tarnautojo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir pagal BK 300 straipsnio 2 dalį kaip oficialių dokumentų suklastojimas, padaręs didelės žalos. Nuteistasis G. S. kasaciniame skunde tvirtina, kad jo veiksmai pagal BK 300 straipsnio 2 dalį negali būti kvalifikuoti jau vien todėl, kad apskrities viršininko sprendimų projektai, į kuriuos G. S. įrašė nuosprendyje nurodytus duomenis, nėra oficialūs dokumentai, nes jie nepatvirtina jokių juridinę reikšmę turinčių faktų. Kasatorius teigia, kad oficialūs dokumentai yra tik patys sprendimai. Neneigdama šių kasatoriaus teiginių teisėjų kolegija pažymi, kad jis nuteistas ne už projektų, o už pačių sprendimų suklastojimą, nes byloje nustatyta, kad sprendimai buvo priimti patvirtinant G. S. parengtus projektus, t. y. nekeičiant jų turinio.

Dėl nenagrinėtinų nuteistojo G. S. kasacinio skundo argumentų

Nuteistasis G. S. savo kasaciniame skunde išdėstė keletą argumentų, susijusių su faktinių aplinkybių nustatymu. Tai argumentai apie kartografavimo darbų atlikimo tvarką, Vilniaus miesto ribų nustatymą, nuosavybės teisių atkūrimo bylų perdavimą ir kt. Šie argumentai paliekami nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius (nutartis) tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Aptartos aplinkybės patirtina, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl kasaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų G. S., V. J., J. B. kasacinius skundus atmesti.