Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-08 · Civilinė byla Nr. 2A-619-431/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-08
Bylos Nr.
2A-619-431/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Henrichas Jaglinskis
Atsakovas
UAB „Švaros formulė“
Ieškovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
Trečiasis asmuo
A. K., E. K., S. J., D. K., AB „Lietuvos draudimas“
Kategorijos
  • 44.5.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-619-431/2014Teisminio proceso numeris nesuteiktasProcesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.2.; 44.5.2.4.; 44.5.2.16.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Švaros formulė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui UAB „Švaros formulė“ dėl žalos atlyginimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl VSDFV Trakų skyriaus sprendimo pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo, jo pagrindu išmokėtų išmokų pripažinimo neteisėtomis, tretieji asmenys byloje – A. K., E. K., S. J. (K.), D. K., A. K., AB „Lietuvos draudimas“, futbolo klubas „Vėtra“.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 102.028,73 Lt žalos regreso tvarka. Nurodė, kad 2002-08-26 eismo įvykyje žuvo J. K.. Dėl minėto įvykio kaltu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005-07-13 nuosprendžiu pripažintas A. K., kuris vairavo UAB ,,Švaros formulė“ priklausantį automobilį. Pagal tuo metu galiojusio 1999-12-23 Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 11, 30 ir 31 straipsnius bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-05-08 nutarimu Nr. 506 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 38-48 punktus, jeigu apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą, pripažinto draudiminiu įvykiu, žūsta, nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę į išlaikymą, turi teisę į kas mėnesį mokamą draudimo išmoką. Be to, kiekvienam mirusiojo šeimos nariui lygiomis dalimis išmokama vienkartinė laidojimo pašalpa, lygi 100 vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų, galiojusių tą mėnesį, kai įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas. Ieškovas 2003-04-07 sprendimu Nr. 1D įvykį pripažino draudiminiu ir trims žuvusiojo vaikams bei sutuoktinei išmokėjo 102.028,73 Lt draudimo išmokų bei laidojimo pašalpų. Ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į išmokėtas sumas iš kalto asmens. Eismo įvykio metu atsakovas UAB ,,Švaros formulė“ su AB ,,Lietuvos draudimu“ buvo sudariusi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnį išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, dydį Fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Pagal CK 6.264 straipsnį, kai draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, kitą žalos dalį privalo atlyginti ją padaręs asmuo bendrais pagrindais. Pagal CK 6.270 straipsnį už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsako jo valdytojas, t.y. darbdavys, esantis didesnio pavojaus šaltinio savininku. Ieškovas su priešieškiniu nesutiko, nurodė, kad 2002-08-26 eismo įvykis buvo ištirtas, pripažintas draudiminiu vadovaujantis tuo metu galiojusių norminių aktų pagrindu. VSDFV Trakų skyriaus 2003 balandžio 7 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, įformintas tipinėje formoje, galiojusioje jo priėmimo dieną, remiantis pateiktu N-2 aktu. Atsakovui apie sprendimą buvo žinoma dar 2006 m., kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla.

Atsakovas nesutiko su ieškiniu, priešieškiniu prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti Trakų rajono VSDFV skyriaus vedėjos 2003-04-07 Sprendimą Nr. 1D dėl nelaimingo atsitikimo su J. K. pripažinimo draudiminiu ir pripažinti, kad jo pagrindu padarytos išmokos yra neteisėtos. Nurodė, kad ieškovo patirtų nuostolių pagrindas yra ginčijamas sprendimas. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnis atskirai apibrėžia nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo sąvokas. Ginčijamame sprendime neįvardintas konkretus draudiminis įvykis, o išvardinti visi trys, todėl sprendimas nekonkretus, neteisėtas. 2003-04-07 ieškovo pateiktoje pažymoje įvykis įvardijamas kaip įvykęs kelyje į darbą, pirmame ieškinyje įvardijama, kad J. K. žuvo vykdamas į darbą, patikslintame ieškinyje nekalbama, koks įvyko draudiminis įvykis, susirašinėjime su AB „Lietuvos draudimas“ nurodoma, kad apdraustasis žuvo pakeliui iš darbo. Viso nelaimingo atsitikimo tyrimas, jo metu surinkti dokumentai kelia pagrįstų abejonių dėl šio nelaimingo atsitikimo priskyrimo draudiminiam įvykiui. Eismo įvykis įvyko apie 17 val., žuvusiojo darbo sutartyje nurodyta viena darbo vieta, esanti Trakų rajone, Rūdiškių mieste. Darbo grafike nėra nuorodų apie tai, kad dalį laiko darbuotojas turi dirbti ne savo darbovietėje. Ieškovas privalėjo analizuoti jam pateiktą medžiagą dėl nelaimingo atsitikimo jos patikimumo prasme ir atsisakyti pripažinti jį draudiminiu įvykiu.

Tretieji asmenys D. K., futbolo klubas „Vėtra“ sutiko su ieškiniu, nesutiko su priešieškiniu.

Šalies argumentai

Tretieji asmenys A. K. ir AB „Lietuvos draudimas“ nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas, nes praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas, taip pat praleistas 1 metų terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino, atsakovo priešieškinį atmetė ir priteisė iš atsakovo ieškovui 102.028,73 Lt žalos atlyginimo, priteisė iš atsakovo valstybės naudai 3.068 Lt žyminio mokesčio ir 279,35 Lt pašto išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinys turi būti tenkintinas visiškai. Kadangi dėl 2002-08-26 eismo įvykio, kurio metu žuvo J. K., ieškovas nukentėjusiems išmokėjo 102028,73 Lt žalos, įvykis buvo pripažintas draudiminiu ir išmokėjus nukentėjusiems minėtas išmokas ieškovas įgijo regreso teisę į kaltą asmenį CK nustatyta tvarka (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo 1999-12-23 įstatymo Nr. VIII-1509 31str., CK 6.290 str. 3 d.). Teismas nustatė, kad kaltu dėl eismo įvykio, sukėlusio mirtį, pripažintas trečiasis asmuo A. K., t.y. atsakovo UAB ,,Švaros formulė“ samdomas darbuotojas, kuris įvykio metu teisėtu pagrindu valdė atsakovui UAB ,,Švaros formulė“ priklausantį didesnio pavojaus šaltinį, t.y. automobilį ,,Peugeot 406“. Teismas konstatavo, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą (CK 6.263 str. 3 d.). Asmuo, kurio veika susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą (CK 6.270 str. 1 d.). Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas kaltės (CK 6.264 str. 1 d.). Todėl teismas padarė išvadą, kad įvykus minėtam eismo įvykiui, samdomas UAB „Švaros formulė“ darbuotojas atliko savo darbines pareigas, todėl atsakovas kaip samdantis darbuotojus asmuo bei didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalo atlyginti žalą, padarytą dėl jo darbuotojo, einančio darbines pareigas, kaltės, kartu ir didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Todėl ieškinys atsakovui UAB ,,Švaros formulė“ yra pagrįstas ir tenkintinas.

Teismas, spręsdamas patikslinto ieškinio bei priešieškinio pagrįstumo klausimą, vadovavosi ieškovo argumentais, tuo pačiu atmesdamas atsakovo argumentus kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką (įstatymo 37 str.) reglamentuoja Fondo administravimo įstaigų sprendimų apskundimo tvarką ir nustato, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių (ieškovo) sprendimai skundžiami valdybai per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kai suinteresuotas asmuo sužinojo, arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ikiteismine tvarka pasinaudojo. Priešieškinyje išdėstyti reikalavimai nepagrįsti, atsakovas savo reikalavimą grindžia tuo, kad įvykio metu galiojęs Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas numatė tris draudiminių įvykių rūšis, o skundžiamame sprendime išvardinti visi trys, be to žuvusiojo darbo vieta nurodyta darbo sutartyje tik viena – Trakų r. Rūdiškių m.. Teismas sprendė, kad sprendimas yra pagrįstas priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimais bei įrodymais (nelaimingo atsitikimo kelyje aktu, tyrimo medžiaga, sprendimo turinys tinkamas, pakanka duomenų padaryti išvadą, kad įvykis pripažintas draudiminiu). Iš pridėtos tyrimo medžiagos matyti, kad žuvusysis vyko į darbą iš gyvenamosios vietos, sprendimas pakankamai motyvuotas. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarką, patvirtintą Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000-01-28 įsakymu Nr. 5, draudiminiais įvykiais pripažįstami ir nelaimingi atsitikimai kai jie įvyksta vykstant į darbą arba iš darbo į gyvenamąją vietą, draudiminiai įvykiai nenustato skirtingų sprendimo formų bei reikalavimų jų turiniui (Tvarkos 5 p.). Teismas padarė išvadą, kad įvykis įvyko tuo metu kai pagal treniruočių grafiką J. K. vyko į treniruotę. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų J. K. vykimo į treniruotę Vilniuje fakto, nes atsakovo argumentus teismas vertina tik kaip prielaidas. J. K. darbo vieta pagal jo kaip trenerio darbo pobūdį nebuvo darbo vieta vienoje konkrečioje vietoje, nes treniruotės vykdavo ne tik futbolo stadionuose, esančiuose Rūdiškėse, Vilniuje, bet ir kitose vietose, priklausomai nuo paties trenerio sprendimo, oro sąlygų, treniruotės tikslų. Atsakovai neginčija to fakto, kad 2002-08-26 buvo J. K. darbo diena, kad jis vykdė trenerio funkcijas, todėl atsakovas neįrodė savo argumentų, kad įvykis įvyko ne vykstant pakeliui į darbą (CPK 178str.).

Teismas konstatavo, kad priešieškinis yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes atsakovas nepasinaudojo privaloma sprendimui skųsti ikiteismine ginčo tvarka bei neįrodė savo priešieškinio atgrumentų pagrįstumo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Švaros formulė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir patenkinti priešieškinį, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas neteisėtai nusprendė, kad atsakovas privalėjo VSDFV Trakų skyriaus 2003-04-07 sprendimą pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį skųsti VSDF Valdybai. Atsakovei įstojus į bylą, galiojusi šio straipsnio redakcija nustatė teisę skųsti Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmus ir sprendimus draudėjui, apdraustiems asmenims bei kitiems suinteresuotiems asmenims. Atsakovas suinteresuotuoju asmeniu tapo tik tuomet, kai jam šio sprendimo pagrindu po mokėjimų įvykdymo buvo pareikštas regresinis turtinis reikalavimas. Aptariamas sprendimas jo priėmimo metu ir vėliau pats savaime nesukėlė atsakovui jokių teisinių pasekmių, nes jame nebuvo sprendžiama dėl atsakovo teisių ir pareigų, jis nedalyvavo sprendimo parengimo ar priėmimo procese. Įstatymas net nenumatė ir nenumato tokių asmenų kaip atsakovas informavimo apie priimtus sprendimus, kurie gali būti ateityje panaudoti prieš juos.

2) Aplinkybė, ar J. K. avarijos metu vyko iš darbo ar į darbą, turi esminę reikšmę šioje byloje. Eismo įvykio metu galiojusio Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnis numatė tris draudiminių įvykių rūšis: nelaimingi atsitikimai darbe, nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ir iš darbo, nelaimingi atsitikimai, kai apdraustieji atlieka darbdavio pavedimu visuomenines pareigas, kai už tai mokamas atlyginimas. Šio įstatymo 3 straipsnyje atskirai apibrėžiamos nelaimingo atsitikimo darbe ir nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo sąvokos. Šie draudiminiai įvykiai yra laikomi skirtingais. VSDFV Trakų skyriaus sprendime nenurodyta, kuris iš įstatyme nurodytų draudiminių įvykių yra įvykęs. Ieškovo pateiktoje 2003-04-07 pažymoje Nr. 1 nelaimingas atsitikimas įvardijamas kaip įvykęs kelyje į darbą, 2005-02-24 rašte Nr. 3R-2329, skirtame AB „Lietuvos draudimas“ nurodoma, kad draudiminis įvykis įvyko pakeliui į darbą, o 2007-10-04 rašte Nr. 3R-8642 nurodo, jog apdraustasis žuvo pakeliui iš darbo. Visi šie rašytiniai įrodymai liko teismo neįvertinti, nors jie turi esminę reikšmę. Jeigu apdraustasis eismo įvykio metu vyko iš darbo, tai jo važiavimas visiškai kitu keliu ir ne į (duomenys neskelbtini)(savo gyvenamąją vietą), eliminuoja galimybę pripažinti šį įvykį susijusiu su darbu.

3) Teismas nevykdė apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria ši byla buvo grąžinta pakartotiniam nagrinėjimui pirmos instancijos teisme, nurodymo ištirti aplinkybes dėl įvykio pripažinimo draudiminiu. Teismas netyrė pateiktų įrodymų, vadovavosi ieškovo pateikta argumentacija. Teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas 2009-01-21 nutartimi buvo įpareigojęs trečiąjį asmenį futbolo klubą „Vėtra“ pateikti teismui 2002 m. klubo futbolininkų sąrašą, nurodant jų gyvenamąją vietą, ir J. K. darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Šis teismo reikalavimas nebuvo įvykdytas. Todėl teismo teiginiai apie J. K. darbo vietą sprendime yra paimti iš niekuo neparemtais trečiojo asmens atsiliepimo į priešieškinį teiginių. Byloje nėra įrodymų, kad apdraustasis vyko į Vilnių darbo reikalais. Dėl to yra nepagrįsti teismo teiginiai, jog atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių apdraustojo vykimo į treniruotę Vilniuje fakto, ir neįrodė savo priešieškinio argumentų, nes byloje esantys įrodymai paneigia aptariamą faktą.

4) Teismas privalėjo vertinti VSDFV Trakų skyriaus sprendimo teisėtumą, kadangi skundžiamas sprendimas priimtas 2003-01-14 nelaimingo atsitikimo kelyje akto Nr. 1 pagrindu, kuris surašytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nes aktu konstatuota aplinkybė apie nelaimingą atsitikimą kelyje į darbą buvo nustatyta ne dvišalės komisijos, tai yra darbuotojų ir darbdavio atstovų, o tik darbdavio atstovo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-06-19 nutarimu Nr. 748 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 30 punktą nelaimingus atsitikimus darbe tiria darbdavio įsakymu ar kitu tvarkomuoju dokumentu patvirtinta dvišalė komisija, sudaryta pariteto principu iš darbdavio ir įmonės ar atitinkamo jos padalinio darbuotojų atstovo, išrinkto Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 15 straipsnio nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo atsakovo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog J. K. 2002-08-26 įvykęs nelaimingas atsitikimas buvo įformintas 2003-01-14 nelaimingo atsitikimo kelyje į darbą aktu pagal N-2 formą, numatytą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000-01-28 įsakymu Nr. 5 patvirtintos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarkos 7 punkte. Pirmos instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog J. K. darbo vieta, atsižvelgiant į trenerio darbo pobūdį, nebuvo vienoje konkrečioje vietoje. Patys atsakovai neginčijo fakto, kad eismo įvykio diena buvo J. K. darbo diena. Nelaimingo atsitikimo kelyje į darbą faktą bei aplinkybes patvirtina ir nelaimingo atsitikimo kelyje į darbą aktas N-2, ir visa nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiaga.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Byloje kilo ginčas dėl darbdavio pareigos atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondui laidojimo pašalpas ir draudimo išmokas, išmokėtas dėl jo darbuotojo kaltės žuvusio asmens vaikams ir sutuoktinei.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Trakų rajono skyrius 2003 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 1-D, išnagrinėjęs 2002 m. rugpjūčio 26 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (pakeliui į darbą/iš darbo), nustatytos profesinės ligos dokumentus ir vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarka, nusprendė pripažinti įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe (pakeliui į darbą/iš darbo), nustatytą profesinę ligą draudiminiu įvykiu (t. I, b.l. 5).

Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, yra nesilaikę tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis nuo 2005-01-01 suteikė teisę Socialinio draudimo fondo įstaigų pareigūnų veiksmus apskųsti ne tik draudėjams ir apdraustiesiems, bet ir kitiems suinteresuotiems asmenims. Naujoje nurodyto straipsnio formuluotėje buvo nustatyta, kad Fondo valdyba yra ikiteisminio nagrinėjimo institucija. Tačiau 37 straipsnio 2 dalyje yra taip pat buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir Fondo valdybos teritorinių skyrių valstybės tarnautojų ar darbuotojų veiksmai ir sprendimai gali būti skundžiami teismui. Taigi, minėtas 37 straipsnis įsakmiai nenustatė privalomos ikiteisminio nagrinėjimo tvarkos, o faktiškai suteikė asmeniui pasirinkimo teisę, kokia tvarka, ikiteismine ar teismine, ginti savo pažeistas teises. Tik nuo 2008-01-01 37 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, jog Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, ir panaikinta šio straipsnio 2 punkte buvusi nustatyta galimybė skųsti VSDF valdybos ar valdybos teritorinių skyrių sprendimus teismui.

Skundžiamas VSDFV Trakų rajono skyriaus sprendimas buvo priimtas 2003 m. balandžio 7 d. Jame buvo nurodyta, jog pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarkos 15 punktu, apdraustasis, o jo mirties atveju – asmuo, pretenduojantis į teisę gauti draudimo išmoką, nesutinkantis su VSDFV teritorinio skyriaus sprendimu per 20 darbo dienų nuo sprendimo gavimo dienos turi teisę kreiptis į VSDF Valdybą. Taigi, ginčijamo sprendimo priėmimo metu atsakovas neturėjo jam suteiktos įstatymo teisės kreiptis į VSDF Valdybą. Ieškinį dėl žalos atlyginimo ieškovas pareiškė 2006 m. balandžio 10 d. (t. I, b.l. 3), patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Švaros formulė“ ieškovas pareiškė 2007 m. gegužės 4 d. (t. I, b.l. 81), dar galiojant ankstesnei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio redakcijai. Todėl bylos nagrinėjimo metu atsakovas turėjo teisę reikšti priešieškinį ir ginčyti VSDFV Trakų rajono skyriaus sprendimą tiesiogiai teisme. Tai, kad atsakovas priešieškinį pareiškė jau galiojant naujai įstatymo redakcijai, nustatančiai privalomą išankstinę ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarką, negali būti pakankamas pagrindas atmesti jo reikalavimą, kadangi pagal CPK 3 straipsnio 8 dalį civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Todėl ieškovui pareiškus ieškinį, atsakovas turi teisę viso bylos nagrinėjimo metu naudotis tomis procesinėmis teisėmis, kurias jam suteikė įstatymai, galioję ieškinio priėmimo metu.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atsakovu, jog skundžiamame sprendime nepagrįstai buvo taikyta nauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio redakcija ir neteisėtai pripažinta, kad atsakovas nepasinaudojo privaloma VSDFV Trakų rajono skyriaus sprendimui skųsti ikiteismine ginčo tvarka, kartu pažymi, kad nurodytas pirmos instancijos teismo motyvas nebuvo vienintelis, kuris nulėmė priešieškinio atmetimą ir ieškinio patenkinimą.

VSDFV Trakų rajono skyriaus sprendimo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo redakcijos 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog draudiminiais įvykiais pripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ir iš darbo. Įstatyme nenustatyta jokių išlygų, kurioms esant nelaimingi atsitikimai galėtų būti pripažįstami nedraudiminiais, priklausomai nuo to, ar darbuotojas tuo metu vyko į darbą, ar iš darbo. Minėto įstatymo 7 straipsnyje apibrėžti atvejai, kada darbe įvykę įvykiai nepripažįstami draudiminiais, yra susiję su darbuotojo apsvaigimu nuo alkoholio, tyčinio nusikaltimo darymu, darbo ne draudėjo naudai atlikimu, sąmoningu nelaimingo atsitikimo siekimu ir bendru susirgimu. Taigi 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas atvejis apibrėžia tą situaciją, kada darbuotojas faktiškai nedirbo ir neatliko jokių su darbu su sijusių funkcijų, tačiau vyko į darbą arba iš darbo.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarkos, patvirtintos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000-01-28 įsakymu Nr. 5, 5 punkte nustatyta, kad nelaimingi atsitikimai darbe pripažįstami draudiminiais įvykiais ir tais atvejais, kai jie įvyko darbo vietoje, ir tais atvejais, kai jie įvyko vykstant į darbą arba iš darbo į gyvenamąją vietą. Šios tvarkos nuostatos nenustato skirtingos pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarkos atvejams, kai sprendimo pripažinti įvykį draudiminiu pagrindas yra darbe arba pakeliui iš darbo (į darbą) įvykę draudiminiai įvykiai. Taip pat nenustato skirtingų sprendimo formų bei reikalavimų jų turiniui. Todėl nelaimingas atsitikimas, nepriklausomai nuo to, ar jis įvykęs darbe, ar pakeliui į darbą (iš darbo), gali būti pripažintas draudiminiu įvykiu.

Ginčijamame VSDFV Trakų rajono skyriaus sprendime yra tiesiog išvardinti visi įstatyme nustatyti atvejai, kada įvykis yra pripažįstamas draudiminiu. Tačiau sprendime taip pat nurodyta, kad jis buvo priimtas, remiantis siūlymu dėl pripažinimo draudiminiu įvykiu, Nelaimingo atsitikimo kelyje aktu Nr. 1 ir tyrimo medžiaga (t. I, b.l. 5). VSDFV Trakų rajono skyriaus 2003-04-07 pažyma, kuri yra skundžiamo sprendimo priedas yra aiškiai suformuluotas siūlymas J. K. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą kelyje į darbą pripažinti draudiminiu įvykiu (t. I, b.l. 48). Minėtoje pažymoje aiškiai aprašytas eismo įvykis ir nurodyta, kad žuvusysis, pasibaigus pirmai treniruotei Rūdiškėse, pakeliui užsuko į namus ((duomenys neskelbtini)) pasikeisti treniruočių sportinę aprangą ir vyko į antrą treniruotę Vilniuje. Kelyje Vilnius-Marijampolė 23 km Vilniaus kryptimi įvyko eismo įvykis, kurio metu J. K. žuvo. Šis siūlymas buvo priimtas, remiantis futbolo klubo „Vėtra“ pateikta dokumentacija. Taigi ginčijamo sprendimo sudedamoji medžiaga patvirtina įvykio pripažinimo draudiminiu pagrįstumą ir aiškiai apibrėžia, jog įvykis įvyko pakeliui į darbą, o tiksliau – keliaujant iš vienos darbo vietos į kitą.

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartyje, kuria buvo panaikintas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimas ir byla buvo perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui, buvo nurodyta, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, buvo nesilaikyta procesinės teisės normų, reglamentuojančių pasirengimą bylą nagrinėti teismo posėdyje, o tuo pačiu yra pažeistos ir atsakovų teisės, numatytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovai negalėjo tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, o taip pat liko pilnai neištirtos aplinkybės, susijusios su autoįvykio pripažinimu draudiminiu. Byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo faktiškai dėl to, kad pradedant bylą nagrinėti iš esmės nebuvo užbaigta pasirengimo bylą nagrinėti teismo posėdyje stadija, nes iki to nebuvo išsiaiškinta ginčo esmė ir kitos aplinkybės, nurodytos CPK 230 straipsnio 1 dalyje bei priimta nutartis, numatyta CPK 232 straipsnyje.

Bylą nagrinėjant iš naujo, buvo priimtas atsakovo priešieškinis, gauti atsiliepimai į jį, skirtas parengiamasis teismo posėdis (t. II, b.l. 153-154; 175-177) bei teismo posėdis, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės (t. III, b.l. 194-209). Taigi, pirmos instancijos teismas atsižvelgė į aukštesnės instancijos teismo nutartyje nurodytus trūkumus. Skundžiamame sprendime teismas darė nuorodas į byloje esančius įrodymus, nors jų ir detaliai neanalizavo. Tačiau nurodyti įrodymai sudaro pagrindą būtent tokioms teismo išvadoms, kurios buvo padarytos sprendime.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Byloje, be aukščiau minėto VSDF Trakų skyriaus sprendimo ir jo medžiagos, yra pateiktas 2002 m. rugpjūčio mėnesio trenerių ir futbolininkų darbo grafikas, pagal kurį darbo laikas po pietų yra nuo 16 iki 19 val. (t. I, b.l. 42), darbo sutartis su J. K. (t. I, b.l. 44-45), futbolo klubo 2003-03-25 paaiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, kad J. K. eismo įvykio dieną nuo 16-19 val. turėjo dvi treniruotes, pasibaigus pirmai treniruotei Rūdiškėse, ir važiuodamas į antrą treniruotę pakeliui užsuko į namus ((duomenys neskelbtini)) pasikeisti sportinę aprangą, vykdamas į antrą treniruotę Vilniuje, kelyje Trakai-Vilnius įvyko eismo įvykis (t. I, b.l. 47). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius dokumentus, taip pat į trečiojo asmens paaiškinimus, sprendžia, kad įrodymų visuma patvirtina, jog nelaimingas įvykis įvyko žuvusiajam vykstant iš vienos treniruotės į kitą, pakeliui užsukant į namus, kadangi reikėjo pasikeisti sportinę aprangą, o tai irgi yra susiję su tinkamu darbo funkcijų atlikimu. Todėl VSDFV Trakų rajono skyriaus sprendimu nelaimingas įvykis buvo pagrįstai pripažintas draudiminiu.

Atsakovas nenurodo, kokią aplinkybę galėtų patvirtinti ar paneigti jo reikalaujamas pateikti futbolo klubo „Vėtra“ futbolininkų su jų gyvenamųjų vietų adresais sąrašas bei J. K. darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Byloje esančiame 2002 m. rugpjūčio mėnesio trenerių bei futbolininkų darbo grafike nustatyta, jog darbo dienomis (pirmadienį-penktadienį) darbo laikas yra 9-14 val. bei 16-19 val. Kadangi eismo įvykis įvyko apie 17 val., neabejotina, jog įvykis įvyko tuo metu, kai pagal darbo grafiką paprastai vyksta treniruotės. Atsakovas nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia jokių įrodymų, paneigiančių žuvusiojo vykimo į treniruotę Vilniuje faktą. Trečiasis asmuo paaiškino, jog futbolo klubo „Vėtra“ treniruotės 2002 m. vyko futbolo stadionuose, esančiuose Ulkiškių g. 1, Rūdiškėse, bei Liepkalnio g. 13, Vilniuje. Treniruotės taip pat vykdavo ir kitose vietose, priklausomai nuo paties trenerio sprendimo, oro sąlygų, treniruotės tikslų ir pan. J. K. darbo sutartyje nenurodyta, kad darbo funkcijos vykdomos tik viename iš šių stadionų. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pagal Darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo tvarką, patvirtintą Statistikos departamento 1997-12-22 įsakymu Nr. 103 ir galiojusią įvykio metu, yra fiksuojamas bendras darbo dieną buvęs darbo laiko kiekis valandomis, o ne konkretus darbo laikas nuo tam tikros valandos iki tam tikros valandos (t. II, b.l. 111-112). Trečiasis asmuo buvo tiesioginis žuvusiojo darbdavys, reguliavęs jo darbo laiką ir tvarką, todėl apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jo paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais.

Futbolo klubo „Vėtra“ 2003 m. sausio 14 d. sudarytame nelaimingo atsitikimo kelyje į darbą akte Nr. 1 buvo nurodyta, kad J. K. 2002-08-26, 17:00 val. žuvo eismo įvykio metu, vykdamas iš gyvenamosios vietos į darbą (treniruotę Vilniuje), dokumentą sudarė ir pasirašė direktorius G. Š., su dokumentu pasirašytinai buvo supažindintas klubo prezidentas R. S. ir žuvusiojo sutuoktinė D. K. (t. I, b.l. 40-41). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šiuo atveju minėtas aktas buvo pasirašytas tik futbolo klubo „Vėtra“ direktoriaus. Tačiau Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-06-19 nutarimu Nr. 748, 30 punkte nustatyta dvišalės komisijos sudarymo tvarka taikoma tik tiriant lengvus nelaimingus atsitikimus darbe, tuo tarpu pagal 40 punktą, kai nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta ne įmonės teritorijoje dėl geležinkelio, vandens, oro transporto, automobilių, traktorių ir kitų savaeigių mašinų eismo saugumo taisyklių, kurių laikymosi kontrolė nepriskirta Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai, pažeidimo, N-1 arba N-2 formų aktai surašomi vadovaujantis kelių policijos ar specialiųjų komisijų išvadomis. Minėtosios įvykį tiriančios institucijos ar komisijos apie įvykį ne vėliau kaip per 24 valandas nuo jo praneša nukentėjusiojo darbdaviui, o darbdavys apie įvykį praneša, kaip nurodyta šių nuostatų 20 punkte, tai yra pateikiant užpildytą pranešimo apie nelaimingą atsitikimą formą. Ištyrusios įvykį, šios institucijos išsiunčia darbdaviui jo tyrimo medžiagą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Pagal minėtų nuostatų 41 punktą, darbdaviui gavus įvykio tyrimo medžiagą, įmonės dvišalė komisija turi surašyti N-1 ar N-2 formos aktus, ar šių nuostatų 13 punkte nurodytus dokumentus, kuriuos darbdavys išsiunčia šiuose nuostatuose nurodytoms institucijoms. Taigi, nagrinėjamu atveju darbdavys ar dvišalė komisija neatlieka tyrimo dėl nelaimingo atsitikimo, ji tik užpildo nustatytos formos aktus pagal jai pateiktą tyrimo medžiagą. Futbolo klubas „Vėtra“ pateikė užpildytą pranešimo apie nelaimingą atsitikimą formą (t. I, b.l. 129), o vėliau pagal gautą Trakų rajono policijos komisariato medžiagą (t. I, b.l. 130-132) užpildė N-2 formą – nelaimingo atsitikimo kelyje į darbą aktą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šio akto pasirašymas tik darbdavio įgalioto asmens, o ne sudarytos dvišalės komisijos, nesudaro pagrindo pripažinti minėto akto negaliojančiu ar neturinčių įrodomosios galios, kadangi pagal nurodytus Nuostatus darbdavys neatliko 30 punkte nurodyto nelaimingo atsitikimo tyrimo, o tik užpildė nuostatuose nurodytas formas. Be to ginčijamas VSDFV Trakų rajono skyriaus sprendimas buvo priimtas remiantis ne vien tik šiuo aktu, bet ir kita pateikta tyrimo medžiaga.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėHenrichas JaglinskisDainius Rinkevičius