Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016 m. gegužės 30 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. M., M. K., E. K., I. D. prašymą ir patikslintą prašymą atsakovams – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartimi (b. l. 3-5) priimtas nagrinėti pareiškėjų prašymas priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: pareiškėjai E. M. 13378, 19 Lt už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. spalio 3 d., pareiškėjai M. K. 899,15 Lt už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 29 d., pareiškėjai E. K. 2457,05 Lt už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. ir pareiškėjai I. D. 7405,56 Lt už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 3 d.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi (b. l. 110) priimtas nagrinėti pareiškėjų patikslintas prašymas atsakovams – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriuo prašoma priteisti: E. M. 3874,59 Eur, M. K. 260,41 Eur, E. K. 711,61 Eur, I. D. 2144,56 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja E. M. Klaipėdos apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje dirbo Teisės ir veiklos organizavimo skyriaus vedėja (A lygis, 15 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė), M. K. – II Patikrinimų skyriaus vedėjo pavaduotoja (A lygis, 13 kategorija), E. K. – Operatyvios kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja (A lygis, 14 kategorija), I. D. – Finansų skyriaus vedėja (A lygis, 14 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė). (b. l. 12-17, 21-24, 28-32, 36-41).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą.

Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, sumažindamas pareiginių algų koeficientus aukštesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojams. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjoms mokėjo sumažintą darbo užmokestį, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Šie duomenys patvirtinami atsakovo pažymomis (b. l. 51-65).

Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Tai reiškia, jog Konstitucinis Teismas nustatė konkretų minėto prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Tiek Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, tiek 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pabrėžta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjo pareigos nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą įgyvendinimas siejamas su valstybės ekonomine, finansine padėtimi ir valstybės galimybėmis sukaupti tokiam kompensavimui būtinas lėšas.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. (minėta, toliau – ir Gražinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pažymos patvirtina, kad taikant antikonstituciniais pripažintus teisės aktus pareiškėjai E. M. laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. spalio 3 d. skirtumas, susidaręs dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už trečią kvalifikacinę klasę yra 3879,59 Eur; M. K. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 29 d. skirtumas, susidaręs dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento 260,41 Eur; E. K. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. skirtumas, susidaręs dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento yra 711,61 Eur; I. D. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 3 d. skirtumas, susidaręs dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už trečią kvalifikacinę klasę yra 2144,56 Eur. Pareiškėjos patikslintame prašyme nurodo, kad taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, joms yra apskaičiuota atitinkama grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Susidaręs skirtumas tarp pareiškėjoms išmokėtinos sumos taikant Grąžinimo įstatymą ir visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies yra: E. M. – 1899,90 Eur, M. K.– 258,70 Eur, E. K. – 707,79 Eur, I. D. – 1565,48 Eur. Pareiškėjos prašo priteisti visą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, argumentuodamos Grąžinimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame nėra įtvirtintas visų patirtų praradimų kompensavimas.

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog įstatymas priimtas įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014, įvertinus tai, kad tam tikros pirmiau minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas); atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas vis dėlto nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymėdamas, kad valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Pagal Gražinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra lygi sumai grąžintinų dydžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuotų už kiekvieną šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyto laikotarpio mėnesį, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusios institucijos ar įstaigos asmeniui mokėtos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, taikant šią formulę: G = A x Pk – B. Šioje formulėje: G – mėnesio grąžintinas dydis; A – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, kurie būtų buvę apskaičiuoti taikant iki šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusias atitinkamų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį; Pk – tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955; B – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, apskaičiuoti taikant šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį. Iš Grąžinimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog būtent siekiant užtikrinti patirtų praradimų kompensavimą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, sudarant šią formulę, iš esmės remiamasi prielaida, kad, atsižvelgiant į 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas apie 2 procentus 2009 metais ir apie 4,5 procento 2010 metais ir vėliau buvo galimas ir neprieštaravo Konstitucijai, todėl formulėje nustatant Pk koeficientą iš esmės remtasi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę.

Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, bet konstatuotas tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas. Dėl šios priežasties pareiškėjos negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad joms bus kompensuoti visi patirti praradimai. Įvertinus Grąžinimo įstatymo nuostatas matyti, jog jame būtent ir yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiškėjų reikalavimas kompensuoti visus patirtus praradimus nėra pagrįstas ir nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti Grąžinimo įstatymu nekompensuojamo darbo užmokesčio dalį. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus.

Pažymėtina, kad tokia pozicija, nors ir šiek tiek kitu aspektu, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-125-520/2016, 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016 ir kt.). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį bei 20 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

Pareiškėjos prašyme reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies reiškia ir atsakovui Lietuvos valstybei.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/20016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu yra Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai ir reikalavimai šiam atsakovui yra nepagrįsti.

Remiantis nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo cituojama aktualia praktika, darytina išvada, kad pareiškėjų prašymo ir patikslinto prašymo reikalavimai laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Pareiškėjos patikslintu prašymu prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 nuostatos (2 straipsnio 2 dalis), kuriomis ribojami dėl ekonomikos krizės pareiškėjų patirti praradimai neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „nuosavybė neliečiama“.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012 ir kt.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teismo nuomone, šioje byloje taikyti teisės aktai nekelia abejonės dėl atitikimo Konstitucijai. Nagrinėjamoje byloje nenustačius reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, toks pareiškėjų prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų E. M., M. K., E. K., I. D. prašymą ir patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.