Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. e2A-424-777/2016

2016 m. vasario 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, teisėjų Mariaus Dobrovolskio ir Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-12-04 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gijoneda“ ieškinį atsakovui V. S., trečiasis asmuo S. Z. (S. Z.), dėl netesybų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovės atstovai paaiškino, kad prašoma priteisti suma yra ne mokestis už tarpininkavimo paslaugas, o sutarties 5.2 punkte numatytos netesybos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovo atstovai dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat tai, kad trečiasis asmuo 2014-11-17 deklaravo išvykimą į užsienio valstybę (Bulgariją), nagrinėjamoje byloje jam procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Dėl naujų įrodymų

Apeliantas su skundu pateikė Danske banko 2015-12-22 raštą dėl prašymo gauti būsto kreditą atmetimo, kuriame nurodyta, kad atsakovo 2014-07-17 prašymas gauti būsto kreditą buvo netenkintas. Apeliantas su skundu pateikė ir AB DNB banko 2015-12-14 pranešimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas 2014-06-26 kreipėsi į banką dėl paskolos gavimo. Bankas įvertinęs atsakovo pateiktus dokumentus atsisakė suteikti atsakovui kreditą bei sudaryti su juo kreditavimo sutartį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinio pagrindas ir dalykas galutinai paaiškėjo bylą nagrinėjant iš esmės (pirmosios instancijos teismo 2015-09-29 nutartyje skiriant bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo nurodyta, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 941,27 Eur skolos tarpininkavimo paslaugoms apmokėti), konstatuoja, kad anksčiau nurodytų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl juos prideda prie bylos ir vertina nagrinėjamoje byloje (LR CPK 314 str.).

Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo

Ieškinio įžanginėje dalyje nurodyta, kad ieškinys yra dėl mokesčio už suteiktas paslaugas suteikimo. Ieškinio rezoliucinėje dalyje buvo prašoma priteisti iš atsakovo 941,27 Eur mokesčio už tarpininkavimo paslaugas. Tačiau ieškinys buvo grindžiamas 2014-06-19 sutarties 5.2 punktu. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės metu (2015-11-12 teismo posėdis) ieškovės atstovai paaiškino, kad prašoma priteisti suma yra ne mokestis už tarpininkavimo paslaugas, o sutarties 5.2 punkte numatytos netesybos. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio pagrindas ir dalykas yra netesybos (o ne tarpininkavimo paslaugos).

Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto argumentų, kurie susiję su tarpininkavimo paslaugos teikimu, nepasisako, nes tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, nors iš atsakovo ieškovei priteisė visą ieškinio sumą, procesines palūkanas ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kodėl ieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas skunde nurodė, kad 2014-06-19 sutartį buvo priverstas pasirašyti, nes ją pasirašė ir trečiasis asmuo (pardavėjas). Nurodė, kad lietuviškai surašyto teksto nesuprato, pasirašant sutartį jos tekstas nebuvo išverstas, todėl apie 5.2 p. numatytas netesybas atsakovas suprato tik gavęs ieškinį. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas pasirašė 2014-06-19 sutartį, nes ketino pirkti turtą, kurį trečiasis asmuo pardavinėjo per ieškovę. 2014-06-19 sutartis sudaryta lietuvių kalba, sutartyje nėra duomenų, kad ji buvo išversta į atsakovui suprantamą kalbą. Tačiau 2014-06-19 sutartis buvo sudaryta 3 egzemplioriais, vienas jų po sutarties pasirašymo buvo įteiktas atsakovui. Sutartyje buvo nustatytas terminas iki 2014-09-30 sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl yra pagrindas teigti, kad atsakovas, būdamas vidutiniškai apdarus, atidus ir rūpestingas asmuo, turėjo pakankamai laiko susipažinti (išsiversti) su 2014-06-19 sutartimi.

LR CK 6.256 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad 2014-06-19 sutartyje iš viso nebuvo galima numatyti netesybų (nesudarius pagrindinės sutarties) atsakovui.

Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas yra kaltas dėl to, jog 2014-06-19 sutarties šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Su šiais apelianto argumentais galima sutikti. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Ieškovė teigia, kad atsakovas kaltas dėl to, jog 2014-06-19 sutarties šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Atsakovas su tuo nesutinka, neigia savo kaltę. Vadinasi, pareigą įrodyti atsakovo kaltę turi ieškovė (LR CPK 178 str.).

Iš ieškovės ir atsakovo atstovų, liudytojos N. T. paaiškinimų, pateiktų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (iš esmės nagrinėjant 2015-11-12 teismo posėdžio metu), nustatyta, kad atsakovas ketinio pirkti turtą paimdamas paskolą (kreditą) jam įsigyti. Apie šią aplinkybę iki 2014-06-19 sutarties sudarymo jis informavo ieškovės atstovą E. J. ir trečiąjį asmenį. Ieškovės atstovas E. J. neprisiminė, į kuriuos bankus nusiuntė atsakovą, tačiau teigė, kad įprastai visus klientus siunčia į bankus Nordea, DNB ar „Swedbank“. Atsakovo atstovas, liudytoja N. T. paaiškino ir tai, kad atsakovas apėjo visus bankus, bet paskolos, kuri būtų pakankama turtui įsigyti, negavo. Ieškovės atstovas E. J. neneigė, kad atsakovas buvo bankuose, tačiau, priešingai, nei atsakovas teigė, kad paskolą jam bankas turtui pirkti būtų suteikęs, atsakovas paskolos nebeėmė. Tačiau ieškovės atstovas nenurodė, nei kuris bankas, nei kokią sumą turtui pirkti būtų suteikęs atsakovui. Ieškovės atstovas E. J. nurodė ir tai, kad tuo atveju, jei sutarties nutraukimo metu atsakovas būtų pateikęs duomenis, kad negali gauti paskolos, šį klausimą būtų išsisprendę taikiai. Be to, ieškovės atstovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad atsakovas po preliminariosios sutarties sudarymo iš trečiojo asmens buvo gavęs raktus, apsigyveno name, naudojosi turtu (kiek laiko, pasakyti negali), namas nepatiko ir persigalvojo dėl jo pirkimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad ieškovė apie tai, jog atsakovas ketino pirkti turtą paimdamas paskolą jam įsigyti, žinojo iš anksto (iki 2014-06-19 sutarties sudarymo). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartyje nėra numatyta, jog bankui atsisakius atsakovui suteikti kreditą turtui įsigyti, jam netaikoma sutartyje numatyta atsakomybė ar jis atleidžiamas nuo savo įsipareigojimų vykdymo, nėra pakankama konstatuoti atsakovo kaltę. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad vien ieškovės atstovų paaiškinimai apie tai, kad atsakovui bankas reikiamo dydžio paskolą turtui pirkti būtų suteikęs, ir tai, kad atsakovas persigalvojo dėl turto pirkimo, nes jis jam nepatiko, nesant kitų įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes, yra nepakankami daryti minėtas išvadas. Juolab kad atsakovas su šiomis aplinkybėmis nesutinka, teigia, kad nepirko turto, nes negavo paskolos jam įsigyti, ir apeliacinėje instancijoje pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas 2015-05-07 (praėjus 8–9 mėnesiams po kreipimosi į teismą) sudarė kredito sutartį su Danske Bank A/S, patvirtina, jog atsakovas turėjo galimybę gauti kreditą ir prieš 8–9 mėnesius, taip pat yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja rizika, jog paskolą (kreditą) bus atsisakyti suteikti jos prašančiam asmeniui. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas iki 2014-06-19 sutarties sudarymo neišsiaiškino savo finansinių galimybių, nėra pakankama konstatuoti jo kaltę. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovas pripažino savo kaltę dėl to, jog 2014-06-19 sutarties šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties (LR CPK 140 str. 2 d.). Atsakovas iki ieškovės kreipimosi į teismą bandė taikiu būdu išspręsti kilusį ginčą, todėl siūlė ieškovei sumokėti 1 000 Lt. Toks atsakovo siūlymas taikos sutartimi, t. y. nuolaidomis, išspręsti kilusį ginčą negali būti prilyginamas nagrinėjamu atveju kaltės ar ieškinio pripažinimui.

Vadovaudamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog 2014-06-19 sutarties šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties dėl to, kad atsakovas negavo paskolos (kredito) turtui įsigyti. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas kaltas dėl to, jog 2014-06-19 sutarties šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties (LR CPK 178, 185 str.).

Dėl kitų šalių argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie yra teisiški nereikšmingi nagrinėjamoje byloje.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymą, įrodinėjimo vertinimą, taikymo yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

LR CPK 93 str. 5 d. numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priimą naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį (ieškinys pateiktas per EPP) ir turėjo 400 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš viso ieškovė turėjo 421 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas turėjo 900 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (vien už atsiliepimo parengimą Rekomendacijose numatyta 1749,50 Eur suma (699,80 x 2,5)) nurodytų dydžių, todėl tuo pagrindu jos nemažintinos. Apeliacinį skundą patenkinus (ieškinį atmetus) iš ieškovės atsakovui priteistinas 900 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmojoje instancijoje (LR CPK 93 str. 1 d.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 34 Eur žyminį mokestį. Apeliaciniu skundu (pateiktu ne per EPP sistemą) ginčijama suma yra 941,27 Eur. Todėl apeliantas už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 28 Eur (941,27 Eur x 3 proc.) žyminį mokestį. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliantui grąžintinas permokėtas 6 Eur žyminis mokestis (LR CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Apelianto ir jo atstovo advokato V. Janušausko 2015-12-22 teisinių paslaugų sutartyje nurodyta, kad sutartas užmokestis – 300 Eur. Tačiau iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje nepateikti duomenys, patvirtinantys šių išlaidų dydį. Todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas. Apeliacinį skundą patenkinus iš ieškovės atsakovui (apeliantui) priteistinas 28 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (LR CPK 93 str. 1 d.).

Duomenų apie ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje negauta, todėl jų atlyginimo klausimas taip pat nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-12-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Gijoneda“ atsakovui V. S. 900 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmojoje instancijoje.

Priteisti iš ieškovės UAB „Gijoneda“ atsakovui V. S. 28 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinėje instancijoje.

Grąžinti atsakovui V. S. 6 Eur permokėtą žyminį mokestį, sumokėtą 2015-12-22 mokėjimo nurodymu Nr. 791277 Danske Bank A/S.

Šį Klaipėdos apygardos teismo sprendimą trečiajam asmeniui S. Z., gim. 1950 m., įteikti viešo paskelbimo būdu, specialiame interneto tinklalapyje paskelbiant tokio turinio skelbimą: „Klaipėdos apygardos teismas (Herkaus Manto g. 26, Klaipėda) viešo paskelbimo būdu įteikia trečiajam asmeniui S. Z., gim. 1950 m., Klaipėdos apygardos teismo 2016-02-10 sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gijoneda“ ieškinį atsakovui V. S., trečiasis asmuo S. Z. (S. Z.), dėl netesybų priteisimo. Teismo sprendimas laikomas įteiktu trečiajam asmeniui pranešimo paskelbimo dieną.“