- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-14
- Bylos Nr.
- I-1367-473/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00006-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1). Nurodė, kad nuo 2014 m. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo gydomas LAVL, kurioje jam nebuvo sudarytos tinkamos laikymo sąlygos, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, stresą, garbės ir orumo pažeminimą. Nurodė, kad palatose buvo laikomas su daug asmenų, visais gydymo LAVL laikotarpiais palatos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo pilnos, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti laisvas plotas. Paaiškino, kad dėl neužtikrinto minimalaus ploto pareiškėjas prarado galimybę laisvai judėti ir vaikščioti palatoje, ne vieną kartą teko laukti eilėje į tualetą. Dėl didelio asmenų skaičiaus palatoje būdavo troškus oras. Pažymėjo, kad dėl ploto trūkumo palatoje pareiškėjas kreipėsi į savo gydytoją, tačiau jis atsakydavo, kad ligoninė yra perpildyta ir ligoninė negali pagerinti gyvenimo sąlygų.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6 – 9). Nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas periodiškai nuo 2014-07-24 iki 2015-05-15: 1) nuo 2014-07-24 iki 2014-07-21 Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 29 (15,45 m², 4 dviejų aukštų lovos); 2) nuo 2015-02-05 iki 2015-02-19 Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 7 (15,51 m², 3 dviejų aukštų lovos), 2015-02-18 perkeltas į Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpą Nr. 8 (15,51 m², 3 dviejų aukštų lovos); 3) nuo 2015-04-16 iki 2015-04-23 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 8 (15,51 m², 3 dviejų aukštų lovos); 4) nuo 2015-05-07 iki 2015-05-15 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 6 (15,51 m², 3 dviejų aukštų lovos). Pažymėjo, kad ligoninė negalėjo daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat LAVL privalėjo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privaloma laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Pareiškėjas ar kiti asmenys pareiškėjo gydymosi laikotarpiais dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo kalinamas, į visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė. Taip pat nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar medicinos darbuotojus dėl netinkamų laikymo sąlygų. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė tik 2018 m. sausio 2 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo žalos atsiradimo momento, todėl prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės dėl to, kad jis buvo netinkamomis sąlygomis gydomas LAVL. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, todėl prašė pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą ieškinio senaties terminą.
CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). CK 1.126 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, todėl teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva, o CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, ir praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas LAVL 2014-07-24 iki 2014-07-21, 2015-02-05 iki 2015-02-19, 2015-04-16 iki 2015-04-23 ir 2015-05-07 iki 2015-05-15, o skundas teismui pateiktas (išsiųstas) 2017 m. gruodžio 29 d. (b. l. 2). Pareiškėjas neprašo teismo netaikyti senaties termino, nenurodo ir aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti jo praleistą senaties terminą. Todėl teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo nuo šių pažeidimų atsiradimo dienos ir praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2014 m. gruodžio 29 d., taigi, toliau byloje bus sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015-02-05 iki 2015-05-15.
Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad LAVL kamerose pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, vienoje palatoje buvo laikoma daug asmenų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visos abejones vertintinos pareiškėjo naudai ir konkretus jam tekęs palatos plotas nustatytinas pagal patalpose buvusių lovų skaičių.
Savo ruožtu vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Kaip minėta, nuo 2015-02-05 iki 2015-02-19 Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 7 (15,51 m², 3 dviejų aukštų lovos), 2015-02-18 perkeltas į Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpą Nr. 8 (15,51 m², 3 dviejų aukštų lovos); nuo 2015-04-16 iki 2015-04-23 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 8 (15,51 m², 3 dviejų aukštų lovos); nuo 2015-05-07 iki 2015-05-15 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 6 (15,51 m², 3 dviejų aukštų lovos). Darytina išvada, kad be pareiškėjo minėtoje palatoje ginčo laikotarpiu daugiausiai galėjo būti dar 2 asmenys, tačiau net ir tokiu atveju, t. y. jei palatoje buvo laikoma tiek asmenų, kiek buvo lovų, minimalus gyvenamosios patalpos plotas pareiškėjui buvo užtikrintas.
Skunde nurodoma, kad LAVL patalpose dėl per didelio asmenų skaičiaus buvo troškus oras. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 46 p. gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu turi būti - 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu - 0,05-0,15 m/s. Ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 apibrėžia, kad ši higienos norma privaloma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir patalpoms bei kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 gyvenamose patalpose veikė natūrali kanalinė ventiliacija, papildomai buvo galima vėdintis, praveriant langą. Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 11), kuris patvirtina, kad LAVL patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl troškaus oro yra gana abstraktaus pobūdžio ir nelaikytina detalizuotu laikymo LAVL sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais LAVL nepriklauso.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į jį gydantį gydytoją, tačiau byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų teikęs LAVL administracijai prašymus ir skundus.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos kompensavimui nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu
nusprendžia:
Pareiškėjo R. S. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.