Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Broniaus Januškos ir Rūtos Miliuvienės,

dalyvaujant pareiškėjos viešosios įstaigos „Meikštų dvaras“ atstovams M. S. ir advokatui Andriui Juoniui,

atsakovės viešosios įstaigos „Europos socialinio fondo agentūra“ atstovams Agnei Naruševičiūtei ir Renatai Skausmenytei,

trečiojo suinteresuoto asmens Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovui Giedriui Kuzmickui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Meikštų dvaras“ skundą atsakovei viešajai įstaigai „Europos socialinio fondo agentūra“ dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau – ir FNTT) 2017 m. pareiškėjos atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai įvykdytos nusikalstamos veikos, atitinkančios Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį. Tyrimas pradėtas dėl Projekto sutarties 6.10 punkto ir Jungtinės veiklos sutarties 9.9 punkto nuostatų pažeidimo, t. y. dėl to, kad pareiškėja iš Projekto dalyvių galimai ėmė mokestį už dalyviams suteiktas paslaugas įgyvendinant Projekto veiklas. Gavusi pranešimą apie pažeidimą Agentūra pradėjo pažeidimo tyrimą, kurio pagrindu priėmė Sprendimą bei jo papildymą, kuriais konstatavo pažeidimą bei pripažino netinkamomis finansuoti su pažeidimu susijusias Projekto išlaidas – 134 961,14. Agentūra nusprendė išskaičiuoti netinkamų finansuoti išlaidų sumą ir jos dalį iš mokėjimų prašymuose nurodytos sumos.

Dėl nustatyto pažeidimo nurodė, kad pirmiausia turėtų būti vertinamas Projekto sutarties nuostatų turinys ir prasmė. Iš Projekto sutarties 6.10 punkto turinio matyti, kad ši nuostata neįtvirtina pareiškėjai būtent iš dalyvių (asmenys sergantys priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų ligomis) imti užmokestį už jiems suteiktas paslaugas įgyvendinant Projekto veiklas. Tuo tarpu iš Projekto sutarties 3.2 punkto konstrukcijos matyti, kad Projekto sutarties šalys siekė, jog Projekto lėšomis nefinansuojama pareiškėjos patiriamų išlaidų dalis būtų apmokama Departamento ir/ar pareiškėjos lėšomis. Taigi, nors Projekto sutarties 6.10 punktas draudžia imti užmokestį iš Projekto dalyvių, tačiau ši nuostata nedraudė pareiškėjai gauti pajamas (pareiškėjos vykdomos veiklos išlaidų, kurios nebuvo apmokamos Projekto lėšomis, kompensavimo ar paramos forma) iš kitų (ne dalyvių) asmenų.

Nesutiko, kad pareiškėja buvo sudariusi sutartis su dalyviais dėl dalies pareiškėjos patiriamų išlaidų, vykdant Projektines veiklas, kompensavimo. Nurodė, kad tarp pareiškėjos ir Projekto dalyvių sudarytų sutarčių 2.2 punkte yra nurodyta, kad paslaugas, finansuojamas Projekto lėšomis, pareiškėja dalyviams teikia nemokamai visu sutarties galiojimo laikotarpiu. Atsakovės šiuo aspektu pateikti argumentai yra subjektyvaus pobūdžio, nes, siekiant nustatyti, ar sutartį dėl išlaidų kompensavimo su pareiškėja sudaręs asmuo Projekto sutarties prasme yra laikytinas dalyviu, pirmiausia svarbu nustatyti jo tapimo dalyviu datą ir tik tada būtų galima teigti, kad pareiškėja sudarė sutartį su dalyviu. Tačiau atsakovė šių faktų neanalizavo. Kita vertus, vien tik sutarties dėl dalies išlaidų kompensavimo sudarymo su dalyviu faktas negali būti laikomas pareiškėjos elgesiu, pažeidžiančiu Projekto sutarties 6.10 punkto nuostatas. Ši nuostata galėtų būti laikoma kaip pažeista tik tokiu atveju, jei pareiškėja būtų reikalavusi ir gavusi iš dalyvio užmokestį už pareiškėjos suteiktas paslaugas, kurių teikimo išlaidos yra kompensuojamos Projekto lėšomis.

Pažymėjo, kad išlaidas numatančių sutarčių su dalyviais nebuvo sudariusi. Su dalyviais buvo sudariusi sutartis, numatančias neatlygintiną Projekte numatytų ir Projekto lėšomis finansuojamų paslaugų dalyviams teikimą. Pareiškėja nėra gavusi iš dalyvių ir kitų asmenų išlaidų, kurios buvo apmokamos Projekto lėšomis, atlyginimo.

Pareiškėja taip pat prieštaravo dėl Finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 401 punkto pažeidimo. Pareiškėjos teigimu, atsakovė nepasisakė ir dėl sprendimo dalies, kuria, vadovaudamasi Taisyklių 307.1 punktu, pareiškėjos gautą 134 196,14 Eur dydžio sumą pripažino nekompensuotina.

Teismo posėdžio metu atstovai palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad iki kol asmuo netapdavo Projekto dalyviu, jam būdavo teikiamos reabilitacijos paslaugos bendra tvarka, o asmeniui tapus Projekto dalyviu, jam reabilitacijos paslaugos būdavo teikiamos nemokamai, nurodė, kad tokie argumentai nėra teisingi. Pažymėjo, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo nustatyta, kad 2016 ir 2017 metais į pareiškėjos sąskaitą nuolat sistemingai buvo pervedamos lėšos. Mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta sąnaudų kompensavimas už konkrečius asmenis. Šie asmenys buvo Projekto dalyviai, kurie patys, ar kartu su artimaisiais, buvo pasirašę sąnaudų kompensavimo sutartis. Sutartimi būdavo įsipareigojama kompensuoti dalį suteiktų paslaugų. Atkreipė dėmesį, kad sąnaudų kompensavimo sutartyje nurodytos paslaugos patenka į Projekto metu teikiamas paslaugas. Taigi sąnaudų sutartimi šalys sutarė, kad Projekto dalyviai kompensuos dalį su Projekto vykdymu susijusių išlaidų. Be to, nors dalis sutarčių buvo pasirašytos iki asmenims tampant Projekto dalyviais, tačiau mokėjimai pagal šias sutartis buvo vykdomi šiems asmenims dalyvaujant Projekte. Tai tik įrodo, kad sąnaudų mokėjimas nebūdavo nutrauktas jiems tapus Projekto dalyviais.

Dėl argumentų, kad Projekto sutarties 6.10 punktas draudė imti lėšas iš Projekto dalyvių, tačiau nedraudė gauti lėšų iš kitų asmenų, nurodė, kad Projekto sutartyje įtvirtintas įsipareigojimas suteikti nemokamą reabilitaciją reiškia, kad asmuo, dalyvaudamas Projekte, paslaugas turi gauti neatlygintinai. Šiuo atveju buvo nustatyta, kad pavedimus mokėję asmenys mokėjo už teikiamas paslaugas pagal Projektą, todėl tai, kad pavedimus mokėjo kiti asmenys, nustatyto pažeidimo neeliminuoja.

Dėl argumentų, kad vien tik sutarčių su Projekto dalyviais sudarymas nesuponuoja pažeidimo, pažymėjo, kad nėra svarbu, kokia forma buvo prašoma sumokėti už dalį paslaugų, nes toks reikalavimas buvo aiškiai nurodytas sąnaudų kompensavimo sutartyse.

Apibendrindami nurodė, kad pažeidimo tyrimas atliktas išsamiai, remiantis teisės aktų nuostatomis ir objektyviais įrodymais.

Teismo posėdžio metu atstovės palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimo argumentais prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Nurodo, kad Departamentas, kaip Projekto vykdytojas, vykdydamas Jungtinės veiklos sutartį, pareiškėjos atžvilgiu 2016 m. rugsėjo 15 d. ir 2017 m. birželio 22 d. vykdė planines patikras, o 2017 m. vasario 27 d. vykdė neplaninę patikrą. Patikrinimo metu jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Patikrinimo metu taip pat buvo siekiama nustatyti, ar iš Projektų dalyvių būdavo imami papildomi pinigai už teikiamas paslaugas, tačiau tokių faktų nustatyta nebuvo. Iš Departamentui pateiktų dalyvių sutarčių jokios informacijos apie papildomus mokesčius nebuvo. Departamentas iš Agentūros gavo duomenis apie tai, kad iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos buvo nustatyta, kad 107 Projekto dalyviai su pareiškėja yra sudarę sutartis dėl reabilitacijos paslaugų teikimo ir patirtų išlaidų kompensavimo, kurių pagrindu pareiškėja papildomai gavo 109 972,99 Eur. Tačiau Departamentui patikrinimo metu tokios sutartys nebuvo pateiktos. Pradėjus tyrimą Departamentas ne kartą kreipėsi į pareiškėją dėl informacijos, susijusios su pradėtu tyrimu, pateikimo.

Pažymėjo, kad įvertinus sąnaudų kompensavimo sutartis buvo nustatyta, kad juose nurodytų pareiškėjos teikiamų paslaugų turinys faktiškai atitiko tas paslaugas, kurias pareiškėja turėjo teikti nemokamai vykdant Projektą.

Departamento nuomone, pareiškėja turi teisę gauti kitas pajamas, tačiau tik kaip paramą, ar įvykdžius kitokią ūkinę veiklą. Nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Projekto sutarties 6.10 punktas nedraudžia gauti pajamų iš su Projekto dalyviais susijusių asmenų. Pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu tai, kad Paramos dalyvis, ar su juo susijęs asmuo, gali teikti savanorišką paramą pareiškėjai, tačiau jis turi žinoti, kad reabilitacijos paslaugos teikiamos nemokamai ir, kad Projektas finansuojamas iš Europos Sąjungos (ES) lėšų.

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus.

Liudytojas T. L. teismo posėdžio metu parodė, kad buvo Projekto dalyvis 2016 metais. Į reabilitacijos centrą atvežė mama. Jiems atvykus buvo pateikta pasirašyti sutartis, kurioje buvo nurodyta mokėtina suma. Buvo paaiškinta, kad Projekto suma iš ES lėšų apmokama tik iš dalies. Reabilitacijos centre buvo apie 10 mėnesių. Gyvenant reabilitacijos centre nieko netrūko, pats jokių pinigų nemokėjo. Po 8 mėnesių mokėjimas buvo nutrauktas. Nurodė, kad kas 2-3 mėnesius vykdavo paskaitos, kurių metu ten gyvenantys asmenys buvo informuojami apie Projekto finansavimą. Ar pats, ar mama pasirašė sutartį tiksliai pasakyti negalėjo, nes nepamena. Pats jokių finansinių mokėjimų neatliko.

Liudytojas A. Š. (A. Š.) teismo posėdžio metu parodė, kad reabilitacijos centre gyveno 2015 metais. Į reabilitacijos centrą atvežė mama. Pats už reabilitacijos paslaugas nemokėjo, už paslaugas mokėjo mama pagal pasirašytą sutartį. Reabilitacijos centre vykusiose paskaitose buvo pasakojama, kad reabilitacija vykdoma iš Europos Sąjungos lėšų. Apie skiriamas lėšas buvo nurodyta ir sutartyje. Apie vykdomą projektą mama žinojo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl VšĮ „Europos socialinio fondo agentūra“ 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. IT01 teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Atsakovė tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu pabrėžė, kad Projekto sutartis sukūrė teisinį santykį tik tarp Agentūros ir Projekto vykdytojo (Departamento), todėl Sprendimas nekompensuoti dalies Projekto išlaidų teisines pasekmes sukėlė būtent Departamentui (Projekto vykdytojui). Atsižvelgiant į tai, kad Agentūros ir pareiškėjos nesieja materialinis teisinis santykis, todėl Agentūra neturi pareigos atsakyti pagal pareiškėjos reikalavimą, t. y. nėra tinkamas atsakovas byloje.

Pažymėtina, kad teismo 2019 m. balandžio 16 d. protokoline nutartimi buvo nutarta bylą nagrinėti pagal skunde nurodytas ginčo šalis. Bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nuomone, nors Projekto sutartis buvo sudaryta tarp Agentūros ir Departamento, tačiau Sprendimas priimtas dėl pareiškėjos padaryto pažeidimo. Tuo atveju, jei Sprendimas būtų pripažintas teisėtu, pareiškėja negautų lėšų pagal Projektą teikiamai veiklai finansuoti. Teisėjų kolegija nutarė, kad Sprendimas pareiškėjai sukelia teisines pasekmes, todėl atsakovės prašymas Agentūrą byloje pripažinti netinkamu atsakovu, netenkintas.

3. Bylos medžiaga nustatyta, kad vykdant Projektą Departamentas ir pareiškėja 2015 m. lapkričio 19 d. sudarė preliminarios jungtinės veiklos sutartį Nr. T15-40.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A1-811 „Dėl finansavimo skyrimo projektui, pateiktam pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę Nr. 08.3.1-ESFA-V-411 „Asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų, socialinė integracija“ skyrė finansavimą Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis projekto veikloms įgyvendinti (I t. b. l. 29).

Departamentas, kaip Projekto vykdytojas ir Agentūra, kaip Projektą įgyvendinanti institucija, 2016 m. sausio 13 d. pasirašė Projekto sutartį Nr. 08.3.1-ESFA-V-411-01-0001 (I t. b. l. 10).

Departamentas su pareiškėja 2016 m. sausio 28 d. pasirašė Jungtinės veiklos sutartį Nr. T15-9 (I t. b. l. 41).

Departamentas 2017 m. gruodžio 7 d. FNTT pareigūnų, atvykusių daryti Projekto dokumentų poėmio, buvo informuotas, kad pareiškėjos atžvilgiu FNTT pradėjo tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį. Pažeidimas pasireiškė tuo, kad pareiškėja su Projekto dalyviais sudarydama sutartis, pagal kurias dalyviai įsipareigodavo mokėti dalį reabilitacijos išlaidų, pažeidė Projekto sutarties reikalavimus, nes gavo dvigubas pajamas Projekto vykdymui. Departamentas apie pareiškėjos atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą informavo Agentūrą (II t. b. l. 13).

Agentūra įvertinusi tyrimo medžiagą priėmė 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. IT01, kuriuo pripažino, kad pareiškėja, įgyvendindama Projekto veiklas, nepagrįstai ėmė mokestį iš Projekto dalyvių už jiems suteiktas paslaugas. Agentūra pripažino pareiškėją pažeidusią Projekto sutarties 6.10 punktą ir netinkamomis finansuoti Projekto išlaidomis pripažino 134 961,14 Eur (II t. b. l. 316). Agentūra Sprendimo priėmimo argumentus išdėstė sprendimo dėl pažeidimo papildyme (II t. b. l. 319).

Pareiškėja nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

4. Atsakovė Sprendimą priėmė nustačiusi, kad 107 Projekto dalyviai (iš 112 dalyvių) su Meikštų dvaru buvo sudarę sutartis dėl reabilitacijos paslaugų teikimo ir patirtų išlaidų kompensavimo (sąnaudų kompensavimo sutartys). Projekto dalyviai šiomis sutartimis įsipareigojo mokėti tam tikro dydžio sąnaudų kompensavimo mokestį, atitinkamai 250 Eur, 210 Eur, 150 Eur, 500 Eur. Atsakovė nustatė, kad pareiškėja šių sutarčių pagrindu mokėjimo pavedimais iš Projekto dalyvių, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., gavo 109 972, 99 Eur. Taip pat buvo nustatyta, kad 21 Projekto dalyvis pareiškėjai mokėjimo pavedimu lėšų nepervesdavo, nors toks įpareigojimas buvo numatytas sąnaudų kompensavimo sutartyse, o atlikus šių asmenų apklausą paaiškėjo, kad už tris Projekto dalyvius jų artimieji pareiškėjai grynais pinigais sumokėjo 1 340 Eur, už vieno dalyvio reabilitaciją 1 500 Eur sumokėjo Visagino savivaldybė. Dėl kitų asmenų duomenų nebuvo gauta. Departamentas taip pat pateikė informaciją, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. Projekto dalyviai pareiškėjai sumokėjo 14 243,15 Eur dydžio sąnaudų kompensavimo mokestį, o gegužės mėn. sumokėjo dar 3 605 Eur. Atsakovė nustatė, kad viso per laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. pareiškėja papildomai gavo 134 961,14 Eur pajamų.

5. Byloje nėra ginčo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėja iš Projekto dalyvių ir/ar jiems artimų asmenų gavo papildomas lėšas. Šias faktines aplinkybes patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (Projektų dalyvių mokėjimų suvestinė, Projektų dalyvių apklausos rezultatų suvestinė, pažyma dėl projektų dalyvių išlaikymo išlaidų, Luminor banko sąskaitos išrašai, liudytojų parodymai). Tačiau byloje ginčas keliamas dėl to (nagrinėjamo ginčo esmė), ar Agentūra turėjo teisinį pagrindą pasirašytų sutarčių pagrindu pareiškėjai pervestas lėšas įvertinti kaip lėšas, kurios pareiškėjai buvo pervestos už Projekto dalyviams suteiktas su Projekto veikla susijusias paslaugas ir tokių lėšų gavimą įvertinti kaip Paramos sutarties 6.10 punkto nuostatos pažeidimą.

6. Pareiškėjos teigimu, Paramos sutarties 6.10 punktas nedraudžia pareiškėjai gauti pajamas iš kitų asmenų (ne Projekto dalyvių) už veiklą, kuri nebuvo apmokama Projekto išlaidomis. Pareiškėjos nuomone, Projekto sutarties 6.10 punkto pažeidimas galėtų būti konstatuotas tik tuo atveju, jei užmokestį už reabilitaciją būtų mokėjęs pats Projekto dalyvis ir užmokestis būtų mokamas išskirtinai už paslaugas, kurios numatytos kompensuoti Projekto lėšomis.

7. Projekto sutarties 6.10 punkte nustatyta, kad projekto vykdytojas negali imti mokesčio iš projekto dalyvių už jiems suteiktas paslaugas, įgyvendinant projekto veiklas. Nustačius, kad projekto vykdytojas pažeidžia šį reikalavimą, Sutartis gali būti nutraukta vienašaliu sprendimu. Jungtinės veiklos sutarties, kuri sudaryta tarp Departamento ir pareiškėjos, 9.9 punkte taip pat įtvirtinta, kad partneris (šiuo atveju pareiškėja) šia sutartimi įsipareigoja neimti mokesčio ir Projekto dalyvių už jiems suteiktas paslaugas, įgyvendinant Projekto veiklas. Šios sutarties 39.3 punkte nustatyta, kad vykdytojas (Departamentas) turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, jei nustatoma, kad partneris ima mokestį iš Projekto dalyvių už jiems suteiktas paslaugas, įgyvendinant Projekto veiklas.

8. Iš Projekto aprašymo matyti, kad Projekto esmė – asmenų, priklausomų nuo psichoaktyvių medžiagų vartojimo, psichologinė bei socialinė reabilitacija, teikiant trumpalaikės socialinės globos paslaugas, kaip tai nustatyta Socialinių paslaugų katalogo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-93, 17.2 punkte. Socialinių paslaugų katalogo 17.2 punkte nustatyta, kad į trumpalaikės socialinės globos paslaugas įeina: informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, apgyvendinimas, psichologinė-psichoterapinė pagalba ar jos organizavimas, kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymas ir palaikymas (tvarkant pinigų apskaitą, įsigyjant prekes ir mokant mokesčius, planuojant ir atliekant namų ruošos darbus, bendraujant, savarankiškai tvarkant patalpas, aplinką ir pan.), darbinių įgūdžių ugdymas ir dienos užimtumas (siuvimas, mezgimas, audimas, dailės dirbiniai, keramika) ar jo organizavimas, laisvalaikio organizavimas, asmeninės higienos paslaugų organizavimas (skalbimo paslaugų ir t. t.), maitinimas (vaikams, asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims), ugdymo organizavimas (vaikams su negalia ir suaugusiems asmenims su negalia iki 21 m.), sveikatos priežiūros paslaugos (gali ir nebūti), kitos paslaugos, reikalingos asmeniui pagal jo savarankiškumo lygį.

9. Pareiškėjos direktorius 2016 m. sausio 28 d. Įsakymu Nr. Į-004 (I t. b. l. 36), 2017 m. gegužės 31 d. Įsakymu Nr. Į-006 (I t. b. l. 3) bei Įsakymu – informaciniu biuleteniu (I t. b. l. 38), atsižvelgiant į tai, jog vykdomas Projektas ES lėšomis kompensuojamas tik iš dalies, patvirtino vieno mėnesio sąnaudų kompensavimo mokesčio dydį vienam klientui – 250 Eur. Nurodė, kad šio mokesčio sandarą sudaro: administracijos darbo užmokestis; įnašai socialiniam draudimui; medikamentai; patalpų, baldų bei automobilių remonto sąnaudos; interneto, mobiliųjų ryšių sąnaudos; banko mokesčio sąnaudos, turto draudimas; kvalifikacijos draudimas; turto nusidėvėjimo sąnaudos. Šio mokesčio (dalies nekompensuojamų su Projekto vykdymu susijusių išlaidų kompensavimas) sumokėjimo privalomumas buvo įtvirtintas su Projekto dalyviais sudaromose sutartyse.

10. Iš su Projekto dalyviais sudaromų sutarčių turinio matyti, jog Projekto veikla, kaip ji apibrėžta Socialinių paslaugų katalogo 17.2 punkte, iš esmės sutampa su šiose sutartyse nurodyta pareiškėjos vykdoma veikla (2.1 punktas). Taigi pareiškėja sutartyse su Projekto dalyviais aiškiai nurodydama, kad kompensuojama tik dalis su Projektu susijusių išlaidų, todėl kitą su Projektu susijusių išlaidų dalį turi padengti Projekto dalyvis, tokiu būdu sutartimis įpareigojo Projekto dalyvius dengti kitą su tuo pačiu Projektu susijusių išlaidų dalį. Minėta, jog Projekto sutarties 6.10 punktas draudžia imti bet kokius mokesčius iš projekto dalyvių už jiems suteiktas paslaugas, įgyvendinant projekto veiklas. Bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo papildomas lėšas su Projekto dalyviais sudarytų sutarčių pagrindu, todėl Agentūra turėjo teisinį pagrindą konstatuoti Projekto sutarties 6.10 punkto pažeidimą.

11. Projekto sutarties 6.10 punkte nurodyta, kad draudžiama projekto vykdytojui imti bet kokius mokesčius iš projekto dalyvių už jiems suteiktas paslaugas, įgyvendinant projekto veiklas. Nors, kaip teigia pareiškėja, patys Projekto dalyviai pareiškėjai jokių lėšų nepervedė, nes pinigines lėšas mokėjo jiems artimi asmenys, todėl Projekto sutarties 6.10 punkto pažeidimas nebuvo padarytas, tačiau šios teisės nuostatos esmė yra ta, kad pareiškėjai iš esmės draudžiama priimti bet kokias lėšas, kurios aiškiai susijusios su Projekto dalyviui teikiamomis paslaugomis, įgyvendinant Projektą. Su Projekto dalyviais sudarytos sutartys, kuriose aptartas dalies su Projektu susijusių išlaidų kompensavimas, sudarytos dėl jiems teikiamų su Projektu susijusių paslaugų, o sutartyse nurodytos kompensuotinos sąnaudos (250 Eur), tai būsimos pareiškėjos išlaidos, kurios susidarys dėl asmens dalyvavimo Projekte (Projekto dalyvio). Taigi šios ateityje patiriamos išlaidos laikytinos su Projektu susijusiomis išlaidomis, kurios Projekto dalyvio ar kito asmens lėšomis negali būti dengiamos. Projekto sutarties 6.10 punktas, taip pat Jungtinės veiklos sutarties 9.9 punktas iš esmės draudžia imti bet kokius mokesčius už Projekto dalyviams suteiktas paslaugas, įgyvendinant projekto veiklas, todėl atsakovė teisi teigdama, kad pažeidimo neeliminuoja net ir tai, kad periodiniai mokėjimai buvo atlikti ne pačių Projekto dalyvių, o jiems artimų asmenų.

12. Pareiškėjos gautos lėšos taip pat negali būti tapatinamos su parama, kaip ji apibrėžta Paramos ir labdaros įstatymo nuostatų. Pagal šio įstatymo nuostatas tikslas teikti paramą, labdarą, pirmiausia grindžiamas paramos teikėjo savanoriškumu. Šiuo atveju Projekto dalyvio įsipareigojimas kompensuoti įstaigos patiriamas su Projekto veikla susijusias išlaidas buvo viena iš sutarties sąlygų, todėl sutarties pagrindu mokėtas periodinis lėšų pervedimas neatitinka nei paramos, nei labdaros esmės Paramos ir labdaros įstatymo nuostatų prasme.

13. Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėja į sutartis su Projekto dalyviais įtraukdama sąlygą dėl dalies su Projekto veikla susijusių patiriamų išlaidų kompensavimo ir vėliau tas lėšas gaudama, pažeidė Paramos sutarties 6.10 punktą, todėl Agentūra turėjo teisinį pagrindą nepagrįstai gautą 134 961,14 Eur sumą pripažinti netinkamomis finansuoti Projekto sutarties išlaidomis.

14. Pareiškėja yra Projekto dalyvė, kuriai turėjo būti žinomos Projekto sutarties, Jungtinės veiklos sutarties nuostatos (draudimai, Paramos sutarties nutraukimo sąlygos), todėl pareiškėja sutartyse įtvirtindama sąlygą dėl dalies Projekto išlaidų kompensavimo savo valia prisiėmė riziką dėl ateityje kilsiančių neigiamų finansinių padarinių. Sąlyga dėl Projekto išlaidų apmokėjimo buvo įtvirtinta sutartyse, todėl Departamento argumentai, kad šiuo atveju yra svarbu nustatyti, ar lėšas mokėjusiems asmenims buvo žinoma, išaiškinta apie Projekto finansavimą, nėra teisiškai reikšminga.

15. Kaip atsiliepime nurodė Agentūra, pareiškėjos atžvilgiu Taisyklių 401 punktas nebuvo taikytas, todėl šiuo aspektu nepasisakytina.

16. Atsakovė Sprendimu pripažindama nekompensuotina būtent 134 196,14 Eur dydžio sumą rėmėsi surinktais faktiniais duomenimis (ikiteisminio tyrimo medžiaga, mokėjimų suvestinės), kurie nei Agentūros tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu paneigti nebuvo, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nepasisakė dėl Sprendimo dalies, kuria, vadovaudamasi Taisyklių 307.1 punktu, pareiškėjos gautą 134 196,14 Eur dydžio sumą pripažino nekompensuotina.

17. Įvertinus skundžiamo sprendimo teisėtumą, darytina išvada, jog atsakovė nuosekliai ir išsamiai išdėstė pažeidimo turinį ir esmę, tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas ginčo situacijos faktines aplinkybes, kurias ištyrė aktualių teisės aktų nuostatų apimtyje, todėl priėmė pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos „Meikštų dvaras“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.