Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir D. P. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-01-11 nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red., įsigal., 2003-05-01 ( Žin., 2000, Nr. 89-2741)) ir nuteistas 80 MGL (10 000 Lt) dydžio bauda.

D. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red., įsigal., 2003-05-01 ( Žin., 2000, Nr. 89-2741)) ir nuteista 50 MGL (6 250 Lt) dydžio bauda.

Nuosprendžiu A. P. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. (2003-04-10 įstatymo Nr. IX -1495 red., įsigal., 2003-05-01 (Žin., 2003, Nr. 38-1733)) nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Iš A. P. ir D. P. solidariai priteista 69,27 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis, būdamas A. P. personalinės įmonės (į/k (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) g.61-10, (duomenys neskelbtini)) savininku ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) g. 9-17, (duomenys neskelbtini), laikotarpyje nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09 organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent:

pagal (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išrašytas PVM sąskaitas - faktūras ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) iš A. M. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)" pirktų 54500 kg alyvų atliekų, kurių prekės kodas pagal kombinuotų prekių nomenklatūrą yra „(duomenys neskelbtini)" ir priskiriamas alyvų atliekoms, pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė apskaitos registruose - naftos produktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale ir medžiagų sandėlio kortelėje užfiksuoti kaip mazutą nesant šio mazuto įsigijimą patvirtinančių pirminių buhalterinių dokumentų;68594 kg skysto kuro „M-100" pardavimą AB „(duomenys neskelbtini)" pagal (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išrašytas PVM sąskaitas - faktūras ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) operacijas, pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. LX-574 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė mazuto medžiagų sandėlio apskaitos kortelėse, naftos produktų, bioproduktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale (mazutas) ir naftos produktų ir bioproduktų apyvartos didmeninėje prekyboje ataskaitų „Mazutas M-100" eilutėje užregistruoti kaip mazuto pardavimą;2003-05-09 pagal PVM sąskaitą - faktūrą ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) iš G. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)" įsigytus 28950 kg naftos produktų be kokybės pažymėjimo, o sąskaitoje nurodytų kaip „Mazutas (skystas kuras)", pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė medžiagų sandėlio apskaitos kortelėje nepagrįstai užpajamuoti kaip skystą kurą;pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė apskaityti 1720 kg dyzelinio kuro pardavimą pagal (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas - faktūras ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) A. V. individualiai įmonei, nors įmonė dyzelinio kuro atsargų, skirtų parduoti, pagal jos apskaitos dokumentus neturėjo;pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, įmonės buhalterei D. P. nurodė nurašyti vilkikams skirto 456546,875 litrų kuro už 68603,31 Lt, kaip sunaudoto per laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2004-01-31 bei lengvajam automobiliui už 2004 m. sausio mėnesį be sunaudojimą pagrindžiančių kelionės lapų ir kitų dokumentų;PVM sąskaitose - faktūrose (duomenys neskelbtini) ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) krovinio važtaraščiuose ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įrašęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad A. P. personalinė įmonė uždarajai akcinei „(duomenys neskelbtini)" per du kartus pardavė ir savo transportu pristatė 7,207 t industrinės alyvos „1-12 A" ir pasirašęs išgalvotu parašu už buvusį šios bendrovės direktorių D. Š., pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. reikalavimus, šiuos suklastotus apskaitos dokumentus pateikė įmonės apskaitininkei D. P. įtraukimui į buhalterinę apskaitą.

Dėl minėtų 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 reikalavimų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti šios įmonės turto už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 9 d. ir įmonės veiklos už 2003 metus.

Dėl Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais apeliantai skunduose nurodo, kad A. P. PĮ jokių naftos produktų į kitas šalis ir iš ten niekada nevežė, todėl minėta sutartis A. P. įmonei negali būti taikoma. Nurodo, kad šis minėtos sutarties pažeidimas nebuvo nurodytas kaltinamajame akte, todėl teismas savavališkai išplėtė kaltinimą, kas, apeliantų nuomone, vertintina kaip teismo šališkumas ir yra atskiras nuosprendžio panaikinimo pagrindas.

Dėl UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ epizodo apeliantai skunduose nurodo, kad nuosprendyje nemotyvuotai nurodyta, kad A. P. PĮ apskaitoje buvo fiksuotas neįvykęs industrinės alyvos pardavimas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, kadangi, nuteistųjų teigimu, nelogiška įmonės apskaitoje fiksuoti neįvykusį alyvos pardavimą ir taip didinti įmonės apmokestinamąsias pajamas. Taip pat nuteistieji nurodo, kad A. P. niekada neneigė, kad savo ranka galėjo užpildyti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ išrašytus dokumentus, nes, kaip įmonės vadovas, jis tokią teisę turi ir ja naudojosi. Nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, kad dėl neįvykusio industrinės alyvos pardavimo negalima nustatyti įmonės veiklos nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09. Apeliantų teigimu, ginčo operacija apima laikotarpį nuo 2003-12-30 iki 2004-01-27, o nuosprendyje rašoma, kad nepavyko nustatyti įmonės veiklos rezultatų laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09. Šios aplinkybėstai, nuteistųjų nuomone, rodo, kad bylos medžiaga nebuvo analizuojama, o teismas perrašė FNTT specialistų išvadą, kas, pasak apeliantų, negali būti laikoma bylos nagrinėjimu baudžiamojo proceso įstatymo prasme.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų A. P. ir D. P. gynėjas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. P. ir D. P. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas, pagrįstai A. P. ir D. P. pripažino kaltais laikotarpyje nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09 apgaulingai tvarkius A. P. įmonės buhalterinę apskaitą, todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-01-11 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red., įsigal., 2003-05-01 ( Žin., 2000, Nr. 89-2741)) numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis buhalterinę apskaitą yra Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, kuris įpareigoja bet kurį subjektą tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, laiku ir teisingai surašyti apskaitos dokumentus. Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. numatytą nusikaltimą sudaro nevykdomi minėti reikalavimai, kai pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita Lietuvos Respublikos BK 222 str. prasme - tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Pagal teismų praktiką apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas.

A. P. ir D. P. apeliaciniais skundais neigia įvykdę jiems skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. laikotarpyje nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09 apgaulingai tvarkę A. P. įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau šiuos apeliantų skunduose nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jie neigia kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia apeliantų skundų argumentus. Priimdamas A. P. ir D. P. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė teisiamojo posėdžio metu duotais nuteistųjų A. P., D. P. paaiškinimais, pirmiau teisme duotais nuteistųjų A. P., D. P. parodymais, liudytojų D. Š., I. B. parodymais, (duomenys neskelbtini) ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), A. P. PĮ dokumentuose nurodytais duomenimis, kitais ištirtais ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad A. P. ir D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red., įsigal., 2003-05-01 ( Žin., 2000, Nr. 89-2741)). Tai, kad kad A. P. ir D. P. laikotarpyje nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09 apgaulingai tvarkė A. P. įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to iš dalies negalima nustatyti A. P. įmonės turto ir pajamų, patvirtina ir (duomenys neskelbtini) ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (6 t. 147-157 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai A. P. ir D. P. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji A. P. ir D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red., įsigal., 2003-05-01 ( Žin., 2000, Nr. 89-2741)), todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantai.

Apeliaciniame skunde nuteistieji A. P. ir D. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad A. P. įmonės apskaitos registruose iš A. M. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ įsigytos alyvų atliekos užfiksuotos kaip mazutas ir kad AB „(duomenys neskelbtini)“ parduoti naftos produktai PVM sąskaitose-faktūrose įvardinti kaip „skystas kuras M-100“, o šios ūkinės operacijos buvo užregistruotos mazuto medžiagų sandėlio apskaitos kortelėse, Naftos produktų, bioproduktų, kuriuos įmonės tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale (mazutas) ir Naftos produktų ir bioproduktų apyvartos didmeninėje prekyboje ataskaitų „Mazutas M-100“ eilutėje, kad iš G. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigytas mazutas (skystas kuras) medžiagų sandėlio apskaitos kortelėje užpajamuotas kaip skystas kuras, pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus (visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais), nes byloje nėra duomenų, kad mazutas ir alyvų atliekos ar skystas kuras ir mazutas nėra tapatūs naftos produktai.

Šie apeliacinių skundų argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, nustatant, ar A. P. įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma, pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, naftos produktų sudėtis neturi reikšmės, nes tai nepaneigia faktinės aplinkybės, kad apskaitos dokumentai A. P. įmonėje buvo surašyti neteisingai, pažeidžiant įstatymų numatytą tvarką. Pagal pateiktus A. P. įmonės apskaitos dokumentus nustatyta, kad A. P. įmonėje iš A. M. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ įsigytas alyvų atliekas ir AB „(duomenys neskelbtini)“ parduotą skystą kurą įmonės apskaitoje apskaičius kaip mazutą, o iš G. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigytą mazutą (skystą kurą) užpajamavus kaip skystą kurą (1 t. 36, 37 b. l.), buvo pažeisti 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. numatyti reikalavimai visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais. (duomenys neskelbtini) ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai nurodyta, kad tiek tuo atveju, jei A. P. įmonėje buhalterinėje apskaitoje iš A. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigyti naftos produktai, AB „(duomenys neskelbtini)“ parduoti naftos produktai pagrįstai apskaityti kaip mazutas, bei iš G. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigyti naftos produktai pagrįstai apskaityti kaip skystas kuras, tiek tuo atveju, jei minėti naftos produktai nepagrįstai įmonės apskaitoje apskaityti kaip mazutas ir skystas kuras, A. P. įmonės laikotarpio nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09 turtą, ūkinę, komercinę, finansinę būklę ir 2003 m. įmonės veiklą bei rezultatus galima nustatyti tik iš dalies (4 t. 77-78 b. l.). Be to, atsižvelgiant į tokias faktines aplinkybes, kad alyvų atliekų, mazuto (skysto kuro) ir skysto kuro (mazuto) kodai pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą yra skirtingi (1 t. 36 b. l., 4 t. 57 b. l.), A. P. įmonėje buvo naftos produktų, bioproduktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, atskiri apskaitos žurnalai skystam kurui, mazutui (1 t. 40 b. l.), alyvų atliekos neapmokestinamos akcizu, o mazutas – akcizais apmokestinama prekė (4 t. 58 b. l.), daroma išvada, kad mazutas, alyvų atliekos ir skystas kuras įmonės buhalteriniuose dokumentuose turi būti fiksuojami atskirai, nepaisant to, kokia yra mazuto, alyvų atliekų ir skysto kuro sudėtis.

Nuteistieji A. P. ir D. P. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (ADR) nuostatomis, nes A. P. PĮ jokių naftos produktų į kitas šalis ir iš ten niekada nevežė. Be to, atsižvelgiant į tai, kad minėtos sutarties pažeidimai nebuvo nurodyti kaltinamajame akte, teismas savavališkai išplėtė kaltinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliantų A. P. ir D. P. teiginiai yra nepagrįsti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais nuostatomis nereiškia, kad jis savavališkai išplėtė kaltinimą, nes iš byloje esančio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad A. P. ir D. P. nebuvo inkriminuoti Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais pažeidimai. Kaip matyti iš pirmosios instancijos nuosprendžio teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. P. PĮ (duomenys neskelbtini) buvo įsigijusi licenciją Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiančią teisę verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais su tiesioginiu naftos produktų pristatymu pirkėjams (t.1, b.l.18) ir šią veiklą vykdė, o nuo 2000 m. pavojingi kroviniai ir mūsų šalies viduje gabenami vadovaujantis ADR nuostatomis, kuriomis vadovaujantis A. P. PĮ vykdė veiklą (6 t., 17 b. l.), rėmėsi ADR nuostatomis, draudžiančiomis keisti prekės kodus, ir pagrįstai padarė išvadą, kad A. P. įmonė, žinodama ir privalėdama laikytis ADR nuostatų, nepagrįstai įsigytus vienų kodų naftos produktus savo apskaitoje apskaitydavo kitais kodais.

Apeliantai A. P. ir D. P. skunduose nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog A. P. PĮ iš G. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo naftos produktų, sąskaitoje nurodytų kaip mazutas (skystas kuras) be kokybės pažymėjimo, tačiau, apeliantų nuomone, baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės už naftos produktų įsigijimą be kokybės pažymėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, kad iš G. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ A. P. įmonė nupirko mazutą (skystą kurą), kurį užpajamavo skysto kuro apskaitos kortelėje (1 t. 37 b. l.), todėl nepateikiant kokybės pažymėjimo ir pardavimo dokumentuose nenurodant kokybės pažymėjimo numerio, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. reikalavimai (Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais), nes nėra galimybės nustatyti, koks naftos produktas buvo pirktas ir kam, už kokią kainą, kada jis buvo parduotas.

Nuteistieji A. P. ir D. P. apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. P. PĮ 2003-01-21 ir 2003-01-27 parduodama A. V. IĮ dyzelinio kuro, minėtu laiku tokio dyzelinio kuro likučio neturėjo, ir nurodo, kad bylos dokumentais nustatyta, kad A. P. įmonė turėjo 2000 l (1720 kg) dyzelinio kuro, kurį pardavė A. V. IĮ. Iš pradžių šis kuras buvo skirtas savo reikmėms, tačiau, atsiradus poreikiui, kuras buvo parduotas. Kuro perdavimas pardavimui buvo įformintas sutikrinimo žiniaraščiu, tačiau teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl sutikrinimo žiniaraščio nepripažino pirminės apskaitos dokumentu.

Byloje ekspertų tyrimais nustatyta, kad A. P. įmonė 2003-01-21 ir 2003-01-27 pardavė viso 1720 kg dyzelinio kuro A. V. IĮ, nors minėtu laiku pagal ekspertiniam tyrimui pateiktus dokumentus nustatyta, jog tokio dyzelinio kuro likučio įmonė neturėjo. Tokia išvada pagrįstai padaryta, atsižvelgiant į tai, kad ekspertiniam tyrimui nebuvo pateikti A. V. IĮ parduoto dyzelinio kuro įsigijimą ir kokybę patvirtinantys dokumentai, įsigijimo ūkinę operacija neužregistruota A. P. įmonės apskaitos registruose (1 t. 38 b. l., 4 t. 61 b. l.). Nors apeliantai teigia, kad A. P. įmonė turėjo savo reikmėms skirto 2000 l (1720 kg) dyzelinio kuro, kurį sutikrinimo žiniaraščiu perdavė pardavimui ir atsiradus poreikiui, pardavė A. V. IĮ, tačiau ekspertų tyrimais nustatyta, kad A. P. įmonės apskaitoje 2003-01-02 sutikrinimo žiniaraščiu buvo užfiksuota neįvykusi ūkinė operacija, t. y. 2000 l (1720 kg) dyzelinio kuro, skirto naudoti įmonės reikmėms realiai nebuvo perduoti pardavimui (4 t. 75 b. l.). Prie bylos pridėtame buhalterės D. P. paaiškinime nurodyta, kad kuras pardavimui buvo perduotas surašant priėmimo – perdavimo aktą (1 t. 65 b. l.), tačiau šis A. P. įmonės kuro priėmimo-perdavimo aktas nagrinėjant bylą nebuvo pateiktas, o iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ naftos produktų talpyklų, kur buvo laikomas A. P. įmonės savo reikmėms skirtas dyzelinis kuras, 2003-01-02 buvo išduota tik 260 litrų dyzelinio kuro, duomenų, kad buvo išduotas kitoks degalų kiekis byloje nėra (1 t. 38 b. l., 4 t. 60 b. l.). Šios nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad apskaitytas 1720 kg dyzelinio kuro pardavimas realiai nebuvo įvykdytas, t.y. buvo užfiksuota realiai neįvykusi ūkinė operacija, ir tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. reikalavimai į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2003-01-02 sutikrinimo žiniaraščio nepripažino pirminiu apskaitos dokumentu. Atlikus ekspertizę (duomenys neskelbtini) ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) ekspertas nurodė, kad 2003-01-02 sutikrinimo žiniaraštis yra be numerio ir neturi visų privalomų buhalteriniams dokumentams rekvizitų, pasirašytas tik A. P. vardu, prie šio žiniaraščio nėra pridėto 1720 (2000 l) naftos produktų gabenimo važtaraščio ar kito dokumento, nurodančio naftos produkto gabenimą iš vienos talpos į kitą, todėl ekspertas šiame žiniaraštyje nurodytos operacijos neužskaitė ir nurodė, kad 1720 kg dyzelino užpajamavimui ir 2000 l dyzelino nurašymui nėra pateisinamųjų buhalterinių dokumentų ir apskaitos registruose nurodytos operacijos nepagrįstos dokumentais (6 t. 152 b. l.). Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas paaiškino, kad žiniaraštis yra ne dokumentas, jis tik apibendrina kažkokius duomenis.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2002-2003 metais A. P. PĮ) pateikė 2003-01-02 įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl dyzelinio kuro perkėlimo iš mažmeninės prekybos į didmeninę kopiją. Iš šio dokumento matyti, kad A. P. įsakė iš A. P. personalinės įmonės mažmeninei prekybai priklausančio dyzelino kiekio, laikomo UAB „(duomenys neskelbtini)“ talpykloje, 2000 l (1720 kg) perkelti į didmeninę prekybą, dyzeliną parduodant A. V. IĮ. 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 2 str. 1 d. nurodyta, kad apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Teisėjų kolegijos nuomone, 2003-01-02 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl dyzelinio kuro perkėlimo iš mažmeninės prekybos į didmeninę nėra apskaitos dokumentas, nes juo remiantis negalima daryti išvados, kad 2000 l (1720 kg) dyzelinio kuro, skirto naudoti įmonės reikmėms realiai buvo perduoti pardavimui.

Apeliantai A. P. ir D. P. skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos nuosprendyje nemotyvuotai nurodyta, kad A. P. PĮ apskaitoje buvo fiksuotas neįvykęs industrinės alyvos pardavimas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, nes nelogiška įmonės apskaitoje fiksuoti neįvykusį alyvos pardavimą ir taip didinti įmonės apmokestinamąsias pajamas. Be to, A. P. niekada neneigė, kad savo ranka galėjo užpildyti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ išrašytus dokumentus.

Specialistams atlikus A. P. įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatyta, kad A. P. įmonė 2003-12-30 ir 2004-01-26 pirko industrinę alyvą I-12A, kurią 2004-01-22 ir 2004-01-27 pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tyrimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ šios industrinės alyvos iš A. P. įmonės nepirko, nes tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdė, dirbančių asmenų nebuvo (1 t. 30, 38 b. l.). Be to, (duomenys neskelbtini) specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad PVM sąskaitoje - faktūroje serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėje ,,Krovinio gavėjas“ rankraštinį įrašą „D. Š.“ parašė A. P., taip pat nurodyta tikėtina išvada, kad krovinio važtaraščiuose serija (duomenys neskelbtini) Nr.(duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) skiltyje ,,Krovinį priėmė“ ir PVM sąskaitoje - faktūroje serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėje ,,Krovinio gavėjas“ D. Š. vardu pasirašė A. P. ( 2 t. 82 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad A. P. PĮ apskaitoje buvo užfiksuotas neįvykęs industrinės alyvos pardavimas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Tai, kad šio alyvos pardavimo įtraukimas į A. P. įmonės apskaitą yra nenaudingas, nes buvo padidintos įmonės apmokestinamosios pajamos, nepaneigia aplinkybės, kad A. P. įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai.

Nuteistieji A. P. ir D. P. skunduose teigia, kad teismas, pasisakydamas dėl A. P. įmonės vilkikams ir lengvajam automobiliui skirto kuro nurašymo, nenurodė, koks norminis aktas numato prievolę išrašyti kelionės lapus ar kitus dokumentus, t. y. kokio norminio akto reikalavimus įmonė pažeidė. Tai pat nurodo, kad jie baudžiamojon atsakomybėn patraukti už nusikalstamą veiką, kuri nebuvo inkriminuota 2006 m. išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 4 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kelionės lapų išrašymas pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus nėra privalomas, tačiau įmonių buhalterinėje apskaitoje fiksuojamos ūkinės operacijos, susijusios su autotransporto priemonių panaudojimų ir degalų suvartojimu, turi būti pagrįstos dokumentais, kuriuos nusistato pati įmonė. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad A. P. įmonėje vilkikams nebuvo išrašomi kelionės lapai ar kiti dokumentai, pagrindžiantys vilkikams nurašyto dyzelinio kuro sunaudojimą, dėl ko nėra galimybių nustatyti, ar pagrįstai A. P. įmonė priskyrė leidžiamiems atskaitymams nurašytą dyzelino kurą ir tuo buvo pažeisti 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 12 str. 1d. reikalavimai (Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais). Taip pat pažymėtina, kad apeliantai nepagrįstai teigia, jog jie baudžiamojon atsakomybėn patraukti pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 320 str. nuostatas, nes šis straipsnis nustato bylų nagrinėjimo apeliaciniame teisme ribas, o ne pirmos instancijos teisme.

Nors nuteistieji A. P. ir D. P. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas nuosprendyje nepasisakė, kuo pasireiškė A. P. ir D. P. bendrininkavimas, tačiau šie nuteistųjų argumentai yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai nurodyta, kuo pasireiškė A. P. ir D. P. bendrininkavimas: D. P. įmonės savininko A. P. nurodymu į apskaitos registrus įrašydavo žinomai neteisingus duomenis, ne tuos, kurie būdavo pirminiuose apskaitos dokumentuose, t.y. apgaulingai tvarkė apskaitą (6 t. 36 b. l.). Atsižvelgiant į šias pirmosios instancijos teismo nurodytas faktines aplinkybes, galima daryti išvadą, kad teismas nustatė, jog nuteistųjų A. P. ir D. P. bendrininkavimas pasireiškė tuo, kad A. P. duodavo nurodymus D. P., o ji juos vykdė.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad A. P. įmonėje buhalterinė apskaita buvo apgaulingai tvarkoma nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09, nemotyvavo, kodėl visus nusikalstamos veikos epizodus traktavo kaip tęstinę nusikalstamą veiką, o ne atskirus nusikaltimus. Nesant tokių argumentų, jiems buvo užkirsta galimybė tinkamai pasinaudoti teise į gynybą ir apeliaciniame skunde pasisakyti dėl nusikalstamos veikos tęstinumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad A. P. įmonėje buhalterinė apskaita buvo apgaulingai tvarkoma nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09 ir kvalifikuodamas A. P. ir D. P. veikas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red., įsigal., 2003-05-01 ( Žin., 2000, Nr. 89-2741)), pagrįstai pripažino, kad jie padarė tęstinę nusikalstamą veiką, o ne atskiras nusikalstamas veikas. Teismų praktikoje tęstiniu nusikaltimu pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašyti per laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09 nustatyti apgaulingos apskaitos tvarkymo epizodai padaryti esant vieningai tyčiai ir siekiant vieningo rezultato – nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į apgaulingą apskaitos tvarkymą, pagrįstai pripažinta, kad padaryta tęstinė nusikalstama veika. Nuteistieji A. P. ir D. P. nepagrįstai teigia, kad jiems buvo apribota galimybė pasisakyti dėl nusikalstamos veikos tęstinumo, nes nesutikdami su tokia pirmos instancijos teismo išvada, jie turėjo galimybę išsakyti savo motyvus ir argumentus dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir pasinaudoti teise į gynybą. Tačiau apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta jokių argumentų, kodėl jų padarytos nusikalstamas veikos atskiri epizodai turėtų būti kvalifikuojami kaip atskiros nusikalstamos veikos.

Nors apeliaciniuose skunduose A. P. ir D. P. nurodo, kad pirmos instancijos teismas padarė ir kitų baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie prisidėjo prie neteisėto nuosprendžio priėmimo, sąmoningai jiems apribojo galimybę tinkamai realizuoti teisę į gynybą ir pažeidė teisinės valstybės principus, garantuojančius teisę į teisingą ir nešališką teismą, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistieji nenurodo, kokie konkretūs proceso pažeidimai buvo padaryti ir kuo pasireiškė teismo šališkumas, pažymi, kad šie nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti, todėl atmestini.

Skirdamas nuteistiesiems A. P. ir D. P. bausmes, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją (padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą), į apeliantų asmenybes (dirba, nusikalto pirmą kartą), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė ir paskyrė švelniausią Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red., įsigal., 2003-05-01 ( Žin., 2000, Nr. 89-2741)) numatytą alternatyvią bausmę – baudą, mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. sankcijoje numatytas baudos vidurkis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nuteistiesiems A. P. ir D. P. paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos ir nėra aiškiai per griežtos. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, skiriant bausmę, apeliantai nenurodė, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BPK 103-105 straipsniai numato, kad proceso išlaidomis pripažįstama liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėti pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti. Byloje pateiktas eksperto J. Vinikovo prašymas dėl kelionės išlaidų apmokėjimo ir pažyma patvirtina, kad ekspertui už jo turėtas kelionės išlaidas buvo išmokėti pinigai iš teismo sąskaitos, todėl šios išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistųjų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 103-105 straipsniais,

nutaria:

atmesti nuteistųjų A. P. ir D. P. apeliacinius skundus.

Iš A. P. ir D. P. solidariai priteisti proceso išlaidas – 69,60 Lt (šešiasdešimt devynis litus šešiasdešimt ct) už eksperto turėtas išlaidas kelionei.