Kauno apygardos teismo nutartis

2012-11-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-857-327-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-15
Bylos Nr.
1A-857-327-2012
Teisminio proceso Nr.
1-66-1-00477-12-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Preikšas (pirm.), Regina Cemnolonskienė, Algimantas Smolskas, Diana Zadrauskaitė
Nuteistasis
J. J.
Advokatai
Ignas Meškauskas
Kategorijos
  • 1.1.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-857-327/2012

Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00477-12-7

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.7.; (S) 1.1.7.2.7.; 1.1.8.3.; 1.1.8.7.9.; 1.2.5.4.; 2.4.6; 2.4.7
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kole­gi­jos pirmininko teisėjo Viktoro Preikšo, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Algimanto Smolsko, se­kre­to­riau­jant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Jakštui, nuteistajam J. J., jo gynėjui advokatui Ignui Meškauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išna­gri­nė­jo baudžiamąją bylą pagal nuteis­tojo J. J. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apy­linkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir dviems mėne­siams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio pas­kel­bimo dienos. Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-05-08 iki 2012-09-07. Pagal BK 138 str. 1 d. J. J. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nu­si­kal­ti­mo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.). Valstybinės ligonių kasos ci­vi­li­nis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių nuomonių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 8 d., apie 0 val. 30 min., būdamas ap­svaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti V. L., privertė ją klūpėti ant grindų buto koridoriuje ir užsimojęs virš jos galvos kardu krū­mams kirsti, grasino sukapoti gabalais bei apipilti nenustatyta chemine medžiaga, ir taip padaryti sun­kų sveikatos sutrikdymą, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvyk­dytas. Be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, apie 0 val. 40 min., tame pačiame bute, už­si­mojęs tuo pačiu kardu, grasino nužudyti savo sugyventinės V. L. atėjusį ieškoti A. D., dėl to taip pat buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Šalies argumentai

Nuteistasis J. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teis­mo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį ir išnagrinėti bylą iš naujo. Skunde nurodo, kad yra netei­sin­gai ir nepagrįstai apkaltintas nepadarytais nusikaltimais nesąžiningų ir neblaivių kaimynų V. L. ir A. D., ir neteisingai nuteistas. Teismas nekreipė dėmesio į jo paaiškinimus, kad V. L. me­luoja, kad A. D. jį apšmeižė, kad melavo ir liudytoja J. L., V. L. teta. Skunde teigia, kad prokuratūra trukdė tinkamai atlikti ikiteisminį tyrimą, neleido tyrėjai daryti akis­tatos, at­mestinai darė apklausas, nekreipė dėmesio į jo nurodomas aplinkybes. Pažymi, kad namie neturėjo jokios rūgšties, kuria būtų galėjęs grasinti apipilti nukentėjusiąją.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, pro­ku­roras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu. Priešingai nei teigia apeliantas, pir­mos instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vado­vau­da­masis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įro­dy­mų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais va­do­vaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl J. J. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., ir dėl nepadarytos nusikalstamos veikos, turinčios BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių. Nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino, jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti fak­ti­niai duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir pripažino įrodymais. Tai – nu­ken­tėjusiųjų ir liudytojų parodymai, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvada bei kita bylos medžiaga. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad apkaltinamasis nuosprendis yra pa­grįstas vien suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, jog iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiųjų V. L., A. D. ir liudytojos J. L. duoti parodymai nesikeitė, yra išsamūs, nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems ir liu­dy­tojo, policijos pareigūno Ž. D. parodymams bei nus­ta­ty­toms faktinėms bylos aplin­kybėms – įrankio, kuriuo buvo grasinama, suradimo įvykio vietoje ir jo apžiūros protokolams, spe­cialisto iš­vadai apie A. D. sveikatos sužalojimo mastą, bendrojo pagalbos telefono garso įrašui, kur gir­dė­ti V. L. pranešimas apie įvykį susijaudinusiu balsu 2012-05-08 apie 0 val. 40 min., asmens blai­vumo testo duo­me­nims apie sulaikytam J. J. nustatytą net 4,44 promilių girtumo laipsnį. Nenustatyta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti nepagrįstai siekti apkalbėti J. J. ir pakenkti jam, ap­kal­tinti jį nusikaltimo padarymu. Netikėti jų parodymais ir juos atmesti apylinkės teismas neturėjo jo­kio teisinio pagrindo. Tuo labiau, kad tiek nukentėjusieji, tiek ir nuteistasis pirmosios instancijos teis­me teigė, kad jų santykiai iki to įvykio buvo draugiški, jie daž­nai bendraudavo. Apeliantas skunde taip pat nenurodė jokių motyvų, dėl kurių nukentėjusieji ga­lė­jo melagingai kaltinti jį nusikaltimo padarymu. Jokiais argumentais nepagrįsta ir jo versija apie tai, kad nu­ken­tėjusieji jį galėjo apkalbėti, siekdami gauti pinigų. Be to, Vals­tybinės psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psi­chia­trijos skyriaus Teismo psi­chia­trijos, teis­mo psichologijos ekspertizės 2012-05-23 aktu J. J. konstatuota diagnozė: emo­ciškai nesta­bi­laus tipo asmenybės su­tri­ki­mas, pri­klau­somybės sindromas bei psichikos ir el­ge­sio sutri­ki­mai vartojant alkoholį, kas leidžia daryti išvadą, kad tiek nusikaltimą jis galėjo daryti stip­riai paveiktas alkoholio, tiek vėliau duodamas parodymus savo veiksmus galėjo vertinti neob­jek­tyviai. Tuo pačiu aktu patvirtinta, kad J. J. nusikaltimo padarymo metu visiškai suprato savo veiksmų pobūdį, galėjo savo veiksmus valdyti, nebuvo afekto būsenoje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiomis aplinkybėmis pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino J. J. parodymus neigiant įvykio aplinkybes siekimu išvengti atsakomybės ir pagrįstai jais nepatikėjo.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas netinkamai, nes prokuratūra trukdė tyrėjai atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, deklaratyvios ir vi­siškai nepagrįstos. Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo metu butų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, ar dėl kurių by­la turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie bu­vo išna­grinėti teisiamajame po­sė­dyje, pagal BPK 20 str. 5 d. jie buvo vertinami kaip visu­ma, iš­sa­miai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nu­teis­to­jo J. J. apeliacinio skundo motyvai byloje nepagrįsti jokiais bylos duomenimis.

BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmo­gų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bi­joti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Ver­ti­nant gra­si­ni­mo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo ma­ny­ti, kad gra­si­nimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baig­tu­mo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Sub­jek­tyvieji po­žy­miai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pa­vo­jin­gai psi­chiš­kai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, bai­mės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens rea­lūs ke­ti­ni­mai įgyvendinti smurtą. Remiantis teismų praktika, grasinimo realumui nustatyti nėra bū­tina, kad gra­sinantysis iš tikrųjų ke­tintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas no­rėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad J. J. grasinimą nu­žu­dy­ti arba bent sun­kiai sužaloti V. L. ir A. D. kardu medžiams genėti bei panaudojant nenustatytą che­mi­nį skystį išsakė taip, jog nukentėjusieji jautė baimę, tikėjo, kad tie veiksmai realiai gali būti įvyk­dy­ti, ir tokios nukentėjusiųjų būsenos norėjo. Tai atlikta ne vien grasinant žodžiais, bet ir de­mons­truojant gyvybei pavojingą daiktą – kardą bei V. L. demonstruojant ant metalo pilamą skystį, kuris ga­ravo, šnypštė. Nors pavojinga cheminė medžiaga ir nebuvo rasta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ga­li­mai ir nepavojingo skysčio demonstravimas nurodytomis aplinkybėmis, žodžiais gąsdinant nu­ken­tė­jusiąją V. L., visiškai atitinka BK 145 str. 1 d. dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką.

Apie tai, kad ir A. D. atžvilgiu išreikštas J. J. grasinimas nužudyti buvo realus, spręstina ne tik iš nukentėjusiųjų parodymų, bet ir iš fakto, jog siekdamas išvengti pavojaus, jis iš buto pasišalino ne pro duris, bet iššoko pro pakankamai aukštai nuo žemės esantį langą ir susižalojo koją.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuken­tė­jusieji patyrė didelį psichologinį stresą, nu­teis­tojo grasinimai buvo realūs.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ištirtą bylos medžiagą, nuosprendyje aptartus įrodymus, spren­džia, kad jų visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis suvokė savo elgesio bauginamą pobūdį nu­ken­tė­ju­siems, norėjo sukelti jiems mirties baimės jausmą. Todėl darytina išvada, kad J. J. pa­daryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įsta­ty­mas pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir J. J. paskirtos bausmės teisingumu. Pir­mo­sios instancijos teismas skiriamą bausmę tinkamai motyvavo, atsižvelgė, kad J. J. naują ty­činį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui (pažymėtina, kad buvo teistas už nusikalstamas veikas, susijusias su grasinimais ir smurtu) – yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d.), kad yra jo at­sa­ko­mybę sunkinanti aplinkybė, jog veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nėra jo atsa­ko­mybę lengvinančių aplinkybių, kad jis yra registruotas priklausomybės ligų kabineto įskai­to­je, nedir­ba, nuo nusikalstamos veikos nukentėjo du asmenys, atsižvelgė į J. J. požiūrį į pa­da­ry­tą nusikalstamą veiką, ir pagrįstai skyrė jam BK 145 str. 1 d. sank­ci­jo­je numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurio trukmę parinko ilgesnę už sank­ci­jo­je numatytą vidurkį. Apeliacinės instancijos teis­mas sprendžia, kad paskirtoji bausmė neprieš­ta­rau­ja bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str., 54 str. 1 d. ir 2 d.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuos­pren­džio išvados pa­grįs­tos bylos duomenimis ir motyvuotos, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepa­keis­tas, apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str.1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras PreikšasRegina CemnolonskienėAlgimantas Smolskas