- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-15
- Bylos Nr.
- 1A-857-327-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-00477-12-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Preikšas (pirm.), Regina Cemnolonskienė, Algimantas Smolskas, Diana Zadrauskaitė
- Nuteistasis
- J. J.
- Advokatai
- Ignas Meškauskas
- Kategorijos
- 1.1.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-857-327/2012
Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00477-12-7
2012 m. lapkričio 15 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Viktoro Preikšo, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Jakštui, nuteistajam J. J., jo gynėjui advokatui Ignui Meškauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir dviems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-05-08 iki 2012-09-07. Pagal BK 138 str. 1 d. J. J. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.). Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 8 d., apie 0 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti V. L., privertė ją klūpėti ant grindų buto koridoriuje ir užsimojęs virš jos galvos kardu krūmams kirsti, grasino sukapoti gabalais bei apipilti nenustatyta chemine medžiaga, ir taip padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, apie 0 val. 40 min., tame pačiame bute, užsimojęs tuo pačiu kardu, grasino nužudyti savo sugyventinės V. L. atėjusį ieškoti A. D., dėl to taip pat buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį ir išnagrinėti bylą iš naujo. Skunde nurodo, kad yra neteisingai ir nepagrįstai apkaltintas nepadarytais nusikaltimais nesąžiningų ir neblaivių kaimynų V. L. ir A. D., ir neteisingai nuteistas. Teismas nekreipė dėmesio į jo paaiškinimus, kad V. L. meluoja, kad A. D. jį apšmeižė, kad melavo ir liudytoja J. L., V. L. teta. Skunde teigia, kad prokuratūra trukdė tinkamai atlikti ikiteisminį tyrimą, neleido tyrėjai daryti akistatos, atmestinai darė apklausas, nekreipė dėmesio į jo nurodomas aplinkybes. Pažymi, kad namie neturėjo jokios rūgšties, kuria būtų galėjęs grasinti apipilti nukentėjusiąją.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl J. J. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., ir dėl nepadarytos nusikalstamos veikos, turinčios BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių. Nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino, jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir pripažino įrodymais. Tai – nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvada bei kita bylos medžiaga. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiųjų V. L., A. D. ir liudytojos J. L. duoti parodymai nesikeitė, yra išsamūs, nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems ir liudytojo, policijos pareigūno Ž. D. parodymams bei nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms – įrankio, kuriuo buvo grasinama, suradimo įvykio vietoje ir jo apžiūros protokolams, specialisto išvadai apie A. D. sveikatos sužalojimo mastą, bendrojo pagalbos telefono garso įrašui, kur girdėti V. L. pranešimas apie įvykį susijaudinusiu balsu 2012-05-08 apie 0 val. 40 min., asmens blaivumo testo duomenims apie sulaikytam J. J. nustatytą net 4,44 promilių girtumo laipsnį. Nenustatyta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti nepagrįstai siekti apkalbėti J. J. ir pakenkti jam, apkaltinti jį nusikaltimo padarymu. Netikėti jų parodymais ir juos atmesti apylinkės teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Tuo labiau, kad tiek nukentėjusieji, tiek ir nuteistasis pirmosios instancijos teisme teigė, kad jų santykiai iki to įvykio buvo draugiški, jie dažnai bendraudavo. Apeliantas skunde taip pat nenurodė jokių motyvų, dėl kurių nukentėjusieji galėjo melagingai kaltinti jį nusikaltimo padarymu. Jokiais argumentais nepagrįsta ir jo versija apie tai, kad nukentėjusieji jį galėjo apkalbėti, siekdami gauti pinigų. Be to, Valstybinės psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2012-05-23 aktu J. J. konstatuota diagnozė: emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, priklausomybės sindromas bei psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, kas leidžia daryti išvadą, kad tiek nusikaltimą jis galėjo daryti stipriai paveiktas alkoholio, tiek vėliau duodamas parodymus savo veiksmus galėjo vertinti neobjektyviai. Tuo pačiu aktu patvirtinta, kad J. J. nusikaltimo padarymo metu visiškai suprato savo veiksmų pobūdį, galėjo savo veiksmus valdyti, nebuvo afekto būsenoje.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiomis aplinkybėmis pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino J. J. parodymus neigiant įvykio aplinkybes siekimu išvengti atsakomybės ir pagrįstai jais nepatikėjo.
Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas netinkamai, nes prokuratūra trukdė tyrėjai atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, deklaratyvios ir visiškai nepagrįstos. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu butų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, ar dėl kurių byla turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, pagal BPK 20 str. 5 d. jie buvo vertinami kaip visuma, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nuteistojo J. J. apeliacinio skundo motyvai byloje nepagrįsti jokiais bylos duomenimis.
BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Remiantis teismų praktika, grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010).
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad J. J. grasinimą nužudyti arba bent sunkiai sužaloti V. L. ir A. D. kardu medžiams genėti bei panaudojant nenustatytą cheminį skystį išsakė taip, jog nukentėjusieji jautė baimę, tikėjo, kad tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiųjų būsenos norėjo. Tai atlikta ne vien grasinant žodžiais, bet ir demonstruojant gyvybei pavojingą daiktą – kardą bei V. L. demonstruojant ant metalo pilamą skystį, kuris garavo, šnypštė. Nors pavojinga cheminė medžiaga ir nebuvo rasta, teisėjų kolegija sprendžia, kad galimai ir nepavojingo skysčio demonstravimas nurodytomis aplinkybėmis, žodžiais gąsdinant nukentėjusiąją V. L., visiškai atitinka BK 145 str. 1 d. dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką.
Apie tai, kad ir A. D. atžvilgiu išreikštas J. J. grasinimas nužudyti buvo realus, spręstina ne tik iš nukentėjusiųjų parodymų, bet ir iš fakto, jog siekdamas išvengti pavojaus, jis iš buto pasišalino ne pro duris, bet iššoko pro pakankamai aukštai nuo žemės esantį langą ir susižalojo koją.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusieji patyrė didelį psichologinį stresą, nuteistojo grasinimai buvo realūs.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ištirtą bylos medžiagą, nuosprendyje aptartus įrodymus, sprendžia, kad jų visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis suvokė savo elgesio bauginamą pobūdį nukentėjusiems, norėjo sukelti jiems mirties baimės jausmą. Todėl darytina išvada, kad J. J. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir J. J. paskirtos bausmės teisingumu. Pirmosios instancijos teismas skiriamą bausmę tinkamai motyvavo, atsižvelgė, kad J. J. naują tyčinį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui (pažymėtina, kad buvo teistas už nusikalstamas veikas, susijusias su grasinimais ir smurtu) – yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d.), kad yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad jis yra registruotas priklausomybės ligų kabineto įskaitoje, nedirba, nuo nusikalstamos veikos nukentėjo du asmenys, atsižvelgė į J. J. požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, ir pagrįstai skyrė jam BK 145 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurio trukmę parinko ilgesnę už sankcijoje numatytą vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad paskirtoji bausmė neprieštarauja bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str., 54 str. 1 d. ir 2 d.).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuosprendžio išvados pagrįstos bylos duomenimis ir motyvuotos, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.