- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-28
- Bylos Nr.
- 2-613/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Dalia Vasarienė, Alė Bukavinienė
- Atsakovas
- L. R.
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria teismas panaikino pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-478-275/2012 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei L. R. dėl žalos atlyginimo ir atsakovės L. R. priešieškinį ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl privatizavimo komisijos sprendimo nutraukti privatizavimo procedūras ir laikyti objektą neparduotu panaikinimo bei įpareigojimo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami klausimai, susiję su žalos, kilusios dėl vilkinimo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, atlyginimu bei įpareigojimu sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį.
Šalies argumentai
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės L. R. 456 300 Lt dydžio ieškovo patirtą žalą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodė, kad 2010 m. birželio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybė organizavo savivaldybei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), viešą aukcioną. Vienintelė šio aukciono dalyvė buvo L. R., kuri pateikė pasiūlymą. Atsakovei raštu buvo pateiktas objekto pirkimo – pardavimo sutarties projektas ir nurodyta, iki kada reikia atvykti suderinti projekto, tačiau atsakovė du kartus pareiškė nesutikimą dėl pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, tokiu būdu vilkindama sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį.
Atsakovė L. R. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė panaikinti 2011 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos posėdžio protokolu Nr. A16-353 (1.1.41-T1) įformintą sprendimą, kuriuo nutarta „Nutraukti privatizavimo objekto negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) privatizavimo procedūras bei laikyti šį objektą neparduotu“; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su L. R. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį. Priešieškinyje nurodė, kad privatizavimo komisija pati inicijavo privatizavimo procedūrų stabdymą, nes patalpose buvo įsikūręs nuomininkas, kurį reikėjo iškeldinti. Todėl atsakovė neturėjo galimybių vykdyti privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutarties projektą. Tačiau išnykus kliūtims šalims toliau derinti pirkimo – pardavimo sutarties projektą, savivaldybė neatnaujino privatizavimo procedūros, o ją nutraukė. Taigi savivaldybė pati sustabdė privatizavimo veiksmus ir teigė, kad dėl to yra atsakovės kaltė.
Priešieškinio reikalavimų užtikrinimui atsakovė L. R. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti Vilniaus miesto savivaldybei parduoti, išnuomoti ar kitaip disponuoti patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijai 2011 m. birželio 10 d. priėmus sprendimą, kuriuo buvo nutarta nutraukti privatizavimo objekto negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūras bei laikyti šį objektą neparduotu, o skelbiant naują šio objekto privatizavimą įrašyti sąlygą, kad vyksta teismo procesas, tapo aišku, kad savivaldybė neketina su atsakove pasirašyti pirkimo – pardavimo sutarties, o rengiasi pradėti objekto privatizavimo procesą iš naujo. Be to, iš faktinių bylos aplinkybių tapo aišku, kad privatizuojamos patalpos yra atlaisvintos, t.y. iš jų yra iškeldintas nuomininkas UAB „Jutra“, kas sudaro faktinę galimybę savivaldybei išnuomoti minėtas patalpas. Dėl nurodytų aplinkybių yra aišku, kad ieškovas ketina / ruošiasi patalpų, dėl kurių šiuo metu vyksta ginčas, pardavimui, nuomai ar kitam disponavimui patalpomis, kas iš esmės pažeistų atsakovės teises bei padarytų teismo sprendimo vykdymą neįmanomu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – iki teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje įsiteisėjimo dienos uždraudė Vilniaus miesto savivaldybei parduoti, išnuomoti, ar kitaip disponuoti patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismui nusprendus, kad laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos pagrįstai, prašė taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimą 599 000 Lt sumai. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, paskelbdama naują privatizavimo viešąjį aukcioną, privatizavimo biuletenyje nurodė privatizavimo sąlygą – dėl privatizavimo objekto vykstantį teisminį ginčą. Šioje sąlygoje taip pat numatyta, jog teismui priėmus sprendimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę ir L. R. sudaryti privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį, privatizavimo procedūros arba su privatizavimo pirkėju sudaryta patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis bus nutraukta. Todėl pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, net jei teismas priimtų ieškovei pagal priešieškinį L. R. palankų teismo sprendimą, šio teismo sprendimo įvykdymas nebūtų apsunkintas, todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, atkreipė dėmesį, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad L. R. tris kartus atsisakė derinti pirkimo – pardavimo sutartį, todėl Vilniaus miesto savivaldybė turėjo teisę aukcioną laikyti neįvykusiu. Pabrėžė, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, Vilniaus miesto savivaldybė negalės taip, kaip reikalauja įstatymas (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ str.), disponuoti savo turtu racionaliai, efektyviai, paisant visuomeninės naudos, dėl ko savivaldybės biudžetas negaus planuojamų pajamų, o tai gali sutrikdyti viešųjų paslaugų teikimą ir taip pažeisti viešąjį interesą, kas neabejotinai neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių paskirties.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą tenkino – panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sprendė, kad privatizavimo biuletenyje esant privatizavimo sąlygai „šiuo metu Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje kyla ginčas dėl 2010 m. birželio 9 d. viešo aukciono, kurio procedūros 2011 m. birželio 10 d. buvo nutrauktos, pripažinus L. R. patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkėja ir Vilniaus miesto savivaldybę įpareigojus su ja sudaryti privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį. Įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarčiai), kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė būtų įpareigota patenkinti minėtą reikalavimą arba taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl šių reikalavimų patenkinimo, privatizavimo procedūros arba su privatizavimo objekto pirkėju sudaryta patalpų (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis teisės aktų nustatyta tvarka bus nutraukta, grąžinant visas jo dalyvaujant privatizavimo procedūroje į Vilniaus miesto savivaldybės sąskaitą įmokėtas sumas. Pirkėjas prisiima visą minėtų aplinkybių, susijusių su teisme nagrinėjamu ginču, galimo atsiradimo riziką ir įsipareigoja nereikšti Vilniaus miesto savivaldybei jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl privatizavimo sutarties nutraukimo, susiklosčius aukščiau nurodytoms aplinkybėms“, teismui priėmus L. R. palankų teismo sprendimą, šio teismo sprendimo įvykdymas nebūtų apsunkintas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė L. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei būtina uždrausti parduoti, išnuomoti ar kitaip disponuoti ginčo patalpomis. Taigi vienas iš prašymo aspektų buvo tas, kad nežiūrint fakto, jog vyksta teisminis ginčas dėl patalpų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, Vilniaus miesto savivaldybė sudarys su trečiaisiais asmenimis nuomos ar panaudos sutartis. Būtent nuomos sutarties egzistavimas su trečiaisiais asmenimis ir buvo viena iš kliūčių sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Skundžiamoje nutartyje minimas privatizavimo biuletenis niekaip nepanaikina galimybės ieškovui sudaryti nuomos ar panaudos sutartis su trečiaisiais asmenimis, dėl ko atsakovė, kaip ir anksčiau, negalėtų savo nuožiūra disponuoti patalpomis ir turėtų papildomų teisinių problemų su nuomininkais ar panaudos gavėjais.
2) Atsakovė, dalyvaudama aukcione, 2010 m. balandžio 19 d. sumokėjo 50 700 Lt pradinį įnašą ir šia suma negali naudotis dagiau nei 1,5 m., kaip ir negali įsigyti patalpų. Be to, paaiškėjus, kad patalpos jau yra atlaisvintos, t.y. iš jų yra iškeldintas nuomininkas UAB „Jutra“, savivaldybei yra reali galimybė išnuomoti patalpas.
3) Į privatizavimo biuletenį įrašyta sąlyga apie vykstantį teisminį ginčą nėra draudimas tretiesiems asmenims sudaryti su Vilniaus miesto savivaldybe pirkimo – pardavimo sutartį ir minėtas patalpas įsigyti. Galimas trečiųjų asmenų ir Vilniaus miesto savivaldybės pirkimo – pardavimo sutarties dėl ginčo patalpų sudarymas neabejotinai apsunkintų arba iš anksto padarytų teismo sprendimo vykdymą, tenkinus priešieškinį, neįmanomu.
4) Nepagrįsta teismo išvada, kad galimas patalpų pirkėjas prisiima visas rizikas ir nereikš Vilniaus miesto savivaldybei jokių pretenzijų, nes galimo pirkėjo prisiimtos rizikos įsigyjant ginčo patalpas visiškai neužtikrina atsakovės teisių, teismui tenkinus priešieškinį, nedelsiant įsigyti neapsunkintas patalpas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1) Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones išlieka rizika, kad Vilniaus miesto savivaldybė gali ginčo patalpas išnuomoti ar perduoti panaudai. Vilniaus miesto savivaldybė patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto nuomos bei panaudos taisykles bei standartines nuomos ir panaudos sutarčių formas. Patvirtintos nuomos sutarties 15 punkte yra apibrėžti nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindai, vienas iš jų – įvykęs privatizavimo aukcionas. Panaudos sutarties 9.1. punktas numato, kad turtą įtraukus į privatizuojamų objektų sąrašą, sutartis nutraukiama prieš terminą. Minėtos taisyklės yra parengtos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas valstybės materialiojo turto nuomos taisykles bei pavyzdinę nuomos sutarties formą, kurios 13.3 punkte nurodoma, kad valstybės materialiojo turto nuomos sutartis pasibaigia nuosavybės teisei į išnuomotą turtą perėjus kitam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad jeigu dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), būtų sudaryta nuomos sutartis, ji būtų nutraukta privatizavus objektą, o panaudos sutartis dėl minėtų patalpų, vadovaujantis patvirtinta forma, apskritai negali būti sudaryta, nes patalpos yra įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą.
2) Atsakovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių faktinių duomenų, leidžiančių teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybė siekia patalpas išnuomoti ar perduoti panaudai.
3) Atsakovė atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad privatizavimo biuletenyje įrašyta sąlyga apie vykstantį teisminį ginčą nėra draudimas tretiesiems asmenims įsigyti ginčo patalpas, dėl ko palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomu. Privatizavimo biuletenyje yra nurodyta, kad privatizavimo procedūros arba su privatizavimo pirkėju sudaryta patalpų pirkimo – pardavimo sutartis bus nutraukta, teismui priėmus sprendimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę su L. R. sudaryti privatizavimo objekto prikimo – pardavimo sutartį, todėl nėra pagrindo teigti, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas galėtų apsunkinti galimai palankaus atsakovei teismo sprendimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą ieškovui parduoti, išnuomoti, ar kitaip disponuoti ginčo patalpomis, gavęs ieškovo atskirąjį skundą dėl šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 str. 3 d.) Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu vienos šalies teisės negali būti nepagrįstai suvaržytos kitos šalies sąskaita, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo. Be to, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Tuo atveju, jeigu iš bylos duomenų matyti, kad nėra grėsmės, jog priešieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimas bus įvykdytas, teismas, siekdamas užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą ir nesuvaržyti ieškovo teisių daugiau, nei yra būtina, turėtų atsisakyti tenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o jeigu tokias priemones nutartimi taikė, tenkinti ieškovo atskirąjį skundą, paduotą dėl nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo ir panaikinti ieškovui nustatytus suvaržymus.
Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, gavęs ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl 2011 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria teismas buvo tenkinęs atsakovės L. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – ieškovui nustatyto draudimo parduoti, išnuomoti, ar kitaip disponuoti patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), taikymo atsakovės priešieškinyje pareikštų reikalavimų panaikinti 2011 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos posėdžio protokolu Nr. A16-353 (1.1.41-T1) įformintą sprendimą, kuriuo nutarta nutraukti šių privatizuojamų patalpų privatizavimo procedūras bei laikyti šį objektą neparduotu, įpareigoti ieškovą sudaryti su atsakove šių negyvenamųjų patalpų, pirkimo – pardavimo sutartį, įvykdymo užtikrinimui, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi panaikino savo ankstesnę nutartį. Pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. ne dėl nutarties nutraukti bylą, turi teisę pats panaikinti tokį savo priimtą procesinį sprendimą (CPK 334 str. 2 d. 1 p.). Tokia teismo nutartis, kuria, išklausius abi proceso šalis, iš esmės atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, gali būti skundžiama apeliacine tvarka (CPK 151 str. 1 d.). Sprendžiant, ar žemesnės instancijos teismas pagrįstai nutarė, jog laikinosios apsaugos priemonės pagal priešieškinio reikalavimus negali būti taikomos, būtina įvertinti pareikštų reikalavimų pobūdį, ar ieškovui neuždraudus disponuoti ginčo patalpomis, egzistuotų jai galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Kolegija pažymi, kad atsakovė priešieškinyje pareiškė du skirtingo pobūdžio tarpusavyje susijusius reikalavimus (priešieškinio dalykas). Pirmasis reikalavimas laikyti, kad ieškovo sprendimas, kuriuo nutarta nutraukti ginčo patalpų privatizavimo procedūras bei laikyti ginčo patalpas neparduotomis, yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas, gali būti teisiškai kvalifikuojamas kaip priešieškinis dėl pripažinimo. Patenkinus šį reikalavimą, atsakovė prašo įpareigoti ieškovą sudaryti su atsakove ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. antrasis priešieškinio reikalavimas laikytinas reikalavimu dėl teisinių santykių modifikavimo. Priešieškinis dėl pripažinimo nereikalauja priverstinio vykdymo, todėl tokio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui laikinosios apsaugos priemonės paprastai nėra taikomos, nes negali kilti sprendimo neįvykdymo grėsmė. Tuo tarpu priešieškinyje dėl teisinių santykių modifikavimo pareikštų reikalavimų įvykdymas gali būti užtikrintas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau šiuo atveju būtina įvertinti situaciją, kuri galėtų susidaryti tokio priešieškinio reikalavimo patenkinimo atveju. Patenkinus antrąjį atsakovės materialųjį teisinį reikalavimą, atsirastų pagrindas jai tapti ginčo patalpų savininke, ko iš tiesų atsakovė ir siekia. Todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tik tuomet, jeigu egzistuoja reali grėsmė, jog priešieškinio patenkinimo atveju gali ir neatsirasti prielaidos atsakovei tapti ginčo patalpų savininke. Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kartu su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutarties pateikė duomenis apie siekį privatizuoti ginčo patalpas, už kurias dalį lėšų yra sumokėjusi atsakovė. Iš ieškovo teismui paduoto informacinio privatizavimo biuletenio Nr. 11 (398) matyti, kad ginčo patalpas siekiama parduoti viešo aukciono būdu. Viešame skelbime apie turto pardavimo sąlygas yra nurodyta, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-5477-520/2011 tarp Vilniaus miesto savivaldybės (pardavėjo) ir L. R. (pirkėjos), kurioje sprendžiamas ginčas dėl 2010 m. birželio 9 d. viešo aukciono teisėtumo bei 2011 m. birželio 10 d. ginčo turto privatizavimo procedūrų teisėtumo (ši, t. y. teisėjų kolegijos nagrinėjama byla). Be to, pažymima, jog tuo atveju, jeigu nurodytą bylą laimėtų atsakovė L. R., su viešo aukciono laimėtoju sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis turės būti nutraukta. Viešame skelbime taip pat nurodyta, kad viešo aukciono pirkėjas prisiima visą minėtų aplinkybių, susijusių su teisme nagrinėjamu ginču, galimo atsiradimo riziką (b. l. 49). Šie ieškovo į bylą pateikti duomenys leidžia preliminariai manyti, kad atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės pagal pareikštus reikalavimus nėra, nes nesustabdžius ginčo turto privatizavimo procedūrų, ieškovas priešieškinio patenkinimo atveju vis tiek turės su viešo aukciono laimėtoju nutraukti sudarytą turto perleidimo sutartį ir su atsakove sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl byloje esantis ieškovo viešas įsipareigojimas yra garantija atsakovei, kad, patenkinus jos reikalavimus byloje, nebus kliūčių jai palankaus sprendimo įvykdymui. Taip pat nėra pagrindo uždrausti ieškovui naudoti ginčo patalpas, kol vyksta ginčas dėl nuosavybės teisės į jas ir ieškovas tebėra patalpų savininkas. Priešinga išvada neatitiktų proporcingumo bei ekonomiškumo principų, nepagrįstai suvaržytų ieškovo teises, nesant tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pastebėtina, kad uždraudus ieškovui, kuris yra viešasis subjektas, nuomoti ginčo patalpas tretiesiems asmenims iki jų perleidimo, ieškovas galėtų nepagrįstai patirti didelių nuostolių negautų pajamų iš patalpų nuomos pavidalu, o tai neatitiktų pačios atsakovės teisėtų interesų, kadangi bylos pralaimėjimo atveju ji turėtų atlyginti ieškovui ir patirtus nuostolius. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, jog nėra grėsmės, kad atsakovės priešieškinio patenkinimo atveju bus kliūčių dėl ginčo turto perdavimo jai iš patalpų nuomininko. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės 2004 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1-467 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto nuomos taisyklių 15 punktą nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą, jei yra įvykęs privatizavimo aukcionas. Tuo pačiu sprendimu patvirtintų taisyklų dėl panaudos sutarties 9.1. punktas numato, kad turtą įtraukus į privatizuojamų objektų sąrašą, sutartis nutraukiama prieš terminą.
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Aukščiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą manyti, kad atsakovė nepateikė teismui duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų iškilti teismo sprendimo pagal atsakovės pareikštą priešieškinį neįvykdymo grėsmė. Pirmosios instancijos teismas, taikęs laikinąsias apsaugos priemones pagal atsakovės prašymą, pagrįstai jas panaikino gavęs ieškovo atskirąjį skundą. Keisti teisėtos ir pagrįstos nutarties ar ją naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl žemesnės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Ši nutartis neužkerta galimybės atsakovei, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir atsirastų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 144, 145 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.