Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-05 · Administracinė byla Nr. eI-2779-426/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-05-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-05
Bylos Nr.
eI-2779-426/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00173-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
A. J., G. L., R. T., V. N., L. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
Administracinė byla Nr. eI-2779-426/2015Proceso Nr. 3-61-3-00173-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 28; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų A. J., G. L., R. T., V. N., L. L. įmonės „Krupas“, UAB „Litrada“, UAB „S. A. J. investicijos“, UAB „SVM energija“, UAB „ITP E1“, UAB „ITP E3“, UAB „JA energija“ ir UAB „Soluva“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai A. J., G. L., R. T., V. N., L. L. įmonė „Krupas“, UAB „Litrada“, UAB „S. A. J. investicijos“, UAB „SVM energija“, UAB „ITP E1“, UAB „ITP E3“, UAB „JA energija“ ir UAB „Soluva“ pateikė teismui skundą, kurį tikslino. Iš Lietuvos valstybės prašė priteisti: 1) visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant pareiškėjų patirtas išlaidas už advokato pagalbą; 2) 367 503,53 Lt žalos atlyginimą A. J. naudai; 3) 297 792 Lt – G. L.; 4) 62 752,90 Lt – R. T.; 5) 297 792 Lt V. N. naudai; 6) 243 306,89 Lt žalos atlyginimą L. L. įmonės „Krupas“ naudai; 7) 292 884,95 Lt žalos atlyginimą UAB „Litrada“ naudai; 8) 367 503,53 Lt atlyginimą UAB „S. A. J. investicijos“ naudai; 9) 296 700,10 Lt – UAB „SVM energija“; 10) 503 031,60 Lt žalos atlyginimą UAB „ITP E1“ naudai; 11) 252 277,20 Lt – UAB „ITP E3“; 12) 251 769,60 Lt – UAB „JA energija“ naudai; 13) 248 433,97 Lt – UAB „Soluva“ naudai.

Skunde pareiškėjai nurodo, kad pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas buvo siejamas su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – leidimas plėtrai) išdavimo momentu. Leidimus plėtrai pareiškėjai gavo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tuo metu galiojo 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh, ir 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh. Šie tarifai buvo patvirtinti 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Kontrolės komisija) nutarimu Nr. 02-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“.

Tačiau 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuriuo įtvirtintas naujas principas, kad fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas ne pagal leidimo plėtrai, o pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentą. Pareiškėjai pažymi, kad būtent nuo leidimų plėtrai išdavimo momento atliko didžiąją dalį investicijų (įsigijo energetikos objektą sudarančią įrangą, žemės sklypus, vykdė saulės elektrinių statybos darbus ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Kontrolės komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 03-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ (toliau – Nutarimas Nr. 03-282) buvo patvirtintas 1,25 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh, ir 1,60 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh. 2013 m. vasario 28 d. Kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ (toliau – Nutarimas Nr. 03-58) buvo patvirtintas 0,69 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh, ir 0,87 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh. 2013 m. gegužės 30 d. Kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-197 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų III ketvirčiui“ (toliau – Nutarimas Nr. 03-197) buvo patvirtintas 0,56 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh, ir 0,71 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh.

Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką, buvo suvaržyta pareiškėjų teisinė padėtis. Dėl jų teises pabloginančio teisinio reglamentavimo pareiškėjai buvo priversti pagamintą elektros energiją parduoti mažesniais Nutarimuose Nr. 03-282, Nr. 03-58 ir Nr. 03-197 nustatytais tarifais, todėl visiems susidarė bendra 3 481 748,27 Lt dydžio žala.

Skunde pareiškėjai cituoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl įstatymo negaliojimo atgal, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo principų taikymo, teigia, kad Pakeitimo įstatymu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 d., Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 str. 1 d. nuostatos, nes juo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius. Pareiškėjai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, suteiktas jiems teisės aktais, negalėjo ir neturėjo pareigos numanyti, kad jiems pradėjus įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins jiems nustatytas teises ir pažeis jų teisėtus interesus. Be to, pareiškėjų teigimu, Ministerija, rengdama Pakeitimo įstatymo projektą, nesuderino jo su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir kitomis kompetentingomis valstybės institucijomis, šis projektas nebuvo skelbiamas viešai susipažinti iki pat 2013 m. sausio 7 d. jo teikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei, rengiant projektą nevyko konsultacijos su visuomene. Ministerija neatliko numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo. Taigi Pakeitimo įstatymo projektas parengtas ir pateiktas pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki tol vykdytos atsinaujinančių išteklių energetikos politikos ir reguliavimo praktikos, dėl jo pareiškėjai patyrė ženklius finansinius nuostolius, jis iš esmės pablogino verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje, todėl atsakovei kilo teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė. Pareiškėjų patiriami nuostoliai pasireiškia leidimų plėtrai išdavimo metu galiojusių tarifų ir vėliau Nutarimais Nr. 03-282, Nr. 03-58 ir Nr. 03-197 patvirtintų tarifų skirtumu.

Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovė atliko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus pažeidžiančius veiksmus, kurie nulėmė ir turėjo įtakos pareiškėjų šiuo skundu prašomos atlyginti žalos atsiradimui. Atitinkamai, atsakovė, atlikdama neteisėtus veiksmus, numatė ir galėjo bei turėjo numatyti, jog dėl tokių jos veiksmų pareiškėjai patirs ar gali patirti nuostolių. Atsakovė norėjo priimti neteisėtą Pakeitimo įstatymą ir juo siekė sukelti neigiamas pasekmes elektros energijos gamintojams, tarp jų ir pareiškėjams. Todėl tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtų nuostolių neabejotinai yra priežastinis ryšys.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nesutinka su atsakovės pozicija, kad, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, įstatymų leidėjas turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Atkreipia dėmesį, kad pagrindinis ginčo objektas yra ne tai, ar elektros energijos kaina vartotojams kyla, o tai, ar ta kaina nėra per didelė. Nepateikus jokių įrodymų ir dėl to šioje byloje nežinant, kokia našta elektros energijos vartotojams mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (toliau – VIAP) yra pagrįsta, nėra galimybių nustatyti, kad Pakeitimo įstatymą, apribojant pareiškėjų įgytas teises, buvo būtina priimti dėl elektros energijos kainų jos vartotojams nepagrįsto (ženklaus) didėjimo.

Pareiškėja taip pat nesutinka su pozicija, kad su leidimo gaminti elektros energiją gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę ir dėl to nauju teisiniu reguliavimu į juos nebuvo įsiterpiama. Teigia, kad leidimų plėtrai išdavimo pagrindu valstybę ir pareiškėjus siejantis turtinio pobūdžio teisinis santykis yra galiojantis ir turi būti vykdomas.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepimuose prašo pareiškėjų skundą atmesti.

Pažymi, kad Ministerijai 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkst. prašymų plėtrai, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 str. 3 d. 2 p. Tokia situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, jas surenkant iš kitų elektros energijos vartotojų. Tuo atveju, jeigu visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Kontrolės komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, jų gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui. Šiais veiksmais būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 n. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Paskaičiavimai dėl VIAP lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai, juos patvirtina Kontrolės komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2013 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 05-358 duomenys. Todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti visuomeninius interesus, apsaugoti vartotojus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y teisės aktais sureguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Kontrolės komisijos peržiūrėti didžiausi galimi fiksuotų tarifų dydžiai taikomi gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo datos. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam didinimui. Ministerija atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl konkrečių tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjai galimai patyrė ar patirs nuostolių. Be to, verslininkai veikia savo rizika, todėl jiems tenka nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos. Tuo tarpu elektros energijos vartotojas įstatymo turi būti ginamas papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Pažymėjo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 str. 3 d. 2 p. pakeitimas nepaneigė pareiškėjų įgytų teisių esmės, minėta teisės norma yra užtikrinta pareiškėjų, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusių prašymus dėl leidimų plėtrai, teisėtų lūkesčių apsauga. Aplinkybę, kad Pakeitimo įstatymu nustatytas ribojimas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Be to, Lietuvos Respublikos Seimui priimant Pakeitimo įstatymą, buvo priimtas ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kurio 3 str. įtvirtinta išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu, kompensavimo galimybė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad 2013 m. kovo 29 d. Ministerija R. T. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1638 0,02928 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 8 d. leidimo plėtrai Nr. LP-7003 pagrindu).

R. T. ir UAB „Lesto“ 2013 m. liepos 11 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231517.

Ministerija UAB „Litrada“ 2013 m. kovo 29 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1517 0,0294 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. liepos 19 d. leidimo plėtrai Nr. LP-1131 pagrindu).

Ministerija 2013 m. birželio 28 d. UAB „Litrada“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2200 0,0294 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. spalio 3 d. leidimo plėtrai Nr. LP-2254 pagrindu).

. UAB „Litrada“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. rugpjūčio 21 d pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231864.

Ministerija L. L. įmonei „Krupas“ 2013 m. birželio 27 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2145 0,0288 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. spalio 15 d. leidimo plėtrai Nr. LP-2635 pagrindu).

L. L. įmonė „Krupas“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. spalio 28 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232525.

Ministerija 2013 m. birželio 28 d. UAB „ITP E1“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2187 0,02964 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 31 d. leidimo plėtrai Nr. LP-15384 pagrindu).

Ministerija 2013 m. birželio 28 d. UAB „ITP E1“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2218 0,02982 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 9 d. leidimo plėtrai Nr. LP-11485 pagrindu).

UAB „ITP E1“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. rugsėjo 26 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232314.

Ministerija UAB „ITP E3“ 2013 m. birželio 28 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2219 0,02982 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 9 d. leidimo plėtrai Nr. LP-11483 pagrindu).

UAB „ITP E3“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. lapkričio 25 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232755.

Ministerija 2013 m. birželio 28 d. UAB „JA energija“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2220 0,02976 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 9 d. leidimo plėtrai Nr. LP-11487 pagrindu).

UAB „JA energija“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. rugsėjo 26 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232287.

Ministerija 2013 m. rugsėjo 20 d. UAB „Soluva“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2300 0,02961 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. spalio 22 d. leidimo plėtrai Nr. LP-2864, 2013 m. birželio 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2186 pagrindu).

UAB „Soluva“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. birželio 27 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231379.

Ministerija 2013 m. rugsėjo 25 d. UAB „SVM energija“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2302 0,02989 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 6 d. leidimo plėtrai Nr. LP-4926 pagrindu).

Ministerija 2013 m. rugsėjo 26 d. UAB „S. A. J. investicijos“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2303 0,02989 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 30 d. leidimo plėtrai Nr. LP-4405 pagrindu).

UAB „S. A. J. investicijos“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. lapkričio 25 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232766.

Ministerija 2013 m. rugsėjo 26 d. A. J. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2304 0,02989 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 16 d. leidimo plėtrai Nr. LP-8162 pagrindu).

A. J. ir UAB „Lesto“ 2013 m. lapkričio 25 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232767.

Ministerija 2013 m. rugsėjo 26 d. V. N. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2305 0,03 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 13 d. leidimo plėtrai Nr. LP-3654 pagrindu).

Ministerija 2013 m. rugsėjo 26 d. G. L. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2306 0,03 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) (leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 30 d. leidimo plėtrai Nr. LP-4450 pagrindu).

Šios administracinės bylos dalykas yra pareiškėjų prašymo atlyginti jiems turtinę žalą, susidariusią dėl sumažėjusio energijos iš atsinaujinančių energetikos išteklių supirkimo tarifo, pagrįstumas.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, yra vienas iš momentų lemiančių žalos atlyginimą, tačiau jo nebuvimas paneigia prievolę nustatinėti bei vertinti likusias sąlygas.

Administracinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad neteisėtumo pagal Civilinio kodekso 6.271 str. prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Minėtus klausimus sprendžia administracinis teismas, tačiau, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, kad žala yra kildinama iš Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, patvirtinant Pakeitimo įstatymą, specializuotas (administracinis) teismas to padaryti negali, nes, ar teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija), gali atsakyti tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas). Pagal Konstitucijos 7 str. 1 d., joks įstatymas ar kitas aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Konstituciniam Teismui pripažinus atitinkamo teisės akto inter alia įstatymo ar jo dalies neatitikimą Konstitucijai, būtų pagrindas išvadai dėl vienos iš sąlygų, reikalingų atsakomybei atsirasti – neteisėtų veiksmų, buvimo bei spręsti, ar yra ir kitos sąlygos (žala, priežastinis ryšys) reikalingos atsakomybei atsirasti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (tokia pati nuostata įtvirtinta ir Konstitucinio Teismo įstatymo 67 str. 1 d.). Taigi, tik pašalinus kylančias abejones dėl atitinkamo teisės akto ar jo dalies konstitucingumo, administracinis teismas galėtų išnagrinėti administracinę bylą ir įvykdyti teisingumą konkrečiu atveju. Kita vertus pabrėžtina, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kai to prašo vienas iš administracinės bylos proceso dalyvių, nėra besąlygiškas. Įstatymų leidėjas tokį kreipimąsi sieja su sąlyga – esančiu pagrindu manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai. Tokia pagrįsta teisinė abejonė turi kilti teismui, sprendžiančiam konkretų ginčą, atsižvelgiant į prašančiojo pateiktus argumentus, juos įvertinus bei pačiam teismui išanalizavus esamą teisinę situaciją. Jeigu abejonė negali būti tinkamai pagrįsta, pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turi būti atmestas (LVAT 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014).

Pareiškėjai šioje byloje kelia Pakeitimo įstatymo 6 str., kuriuo pakeistos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. nuostatos, įtvirtinančios naują fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principą (susiejant fiksuotų tarifų nustatymo momentą su leidimo gaminti elektros energiją išdavimu), konstitucingumo klausimą. Taip pat teismo prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį teismą. Šį savo prašymą motyvavo tuo, kad Pakeitimo įstatymu buvo pažeisti įstatymo negaliojimo atgal, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo principai bei teisėkūros reikalavimai. Todėl šiuo atveju nagrinėtini skundo argumentai dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijos 7 str. 2 d., 69 str. 1 d., teisinės valstybės bei kitiems konstituciniams principams ir prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumas.

Vadovaujantis Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nuostatomis, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Nagrinėjamos bylos išsprendimui reikšmingas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 suformuluotas teisės aiškinimas. Nors šioje administracinėje byloje ir nebuvo keliamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau kitokio pobūdžio reikalavimais siekta to paties – didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais (žr. LVAT 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje A822-632/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014 ir kt.).

LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, kad, kaip nuosekliai pažymima Konstitucinio Teismo doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių (žr. 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1749). Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija taip pat padarė išvadą, kad pagal Konstituciją galima riboti asmens teises ir laisves, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Kolegija dėl ginčo esmės nurodė, jog byloje analizuojamas ribojimas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Be to, skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo teisinis reguliavimas yra specifinė valstybės sritis. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Visa tai lemia, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. LVAT pažymėjo, kad įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, o teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus. Tuo tarpu aptariamais Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimais skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nustatytas fiksuotas tarifas yra taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 6, 7 d.).

Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų apie tai, kad pareiškėjų ūkinės veiklos objektų tolesnis eksploatavimas neteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš veiklos, kuri, kaip minėta, valstybės vis dar yra skatinama. Todėl nėra pagrindo nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 suformuluotų nuostatų. Atitinkamai, šis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas šalina abejones dėl to, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 7 str. 2 d., 69 str. 1 d., teisinės valstybės ir/ar kitiems konstituciniams principams. Nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas, o tai kartu reiškia ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo bei kitų iškeltų reikalavimų paneigimą. Todėl pareiškėjų skundas dėl žalos atlyginimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 ir 129 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų A. J., G. L., R. T., V. N., L. L. įmonės „Krupas“, UAB „Litrada“, UAB „S. A. J. investicijos“, UAB „SVM energija“, UAB „ITP E1“, UAB „ITP E3“, UAB „JA energija“ ir UAB „Soluva“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė