- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-18
- Bylos Nr.
- eI-6168-320/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01416-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- N. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. N. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas N. N. (toliau – ir N. N., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kybartų pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. birželio 1 d.
Pareiškėjas N. N. skunde, kurį patikslino, nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose būnant kamerų tipo patalpose gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama. Kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, langai buvo nesandarūs, todėl žiemą būdavo šalta, vasarą karšta, trūkdavo oro. Sienos buvo nelygios, kaupėsi pelėsis Teigė, kad asmeniniai pareiškėjo drabužiai buvo skalbiami tik vieną kartą per mėnesį. Pareiškėjui sistemingai skiriamos nuobaudos už tai, kad pareiškėjas išreiškia savo nuomonę dėl kalinimo sąlygų bei nurodo, kad egzistuoja grėsmė, kad kiti kaliniai gali su juo susidoroti. Dėl nuobaudų pareiškėjas neturėjo teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų, skambinti telefonu, buvo neleidžiama apsipirkti parduotuvėje, turėti maisto produktų. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, miego sutrikimus, sveikatos pablogėjimą, prarado galimybę bendrauti. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Kybartų PN) atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas sistemingai atsisakydavo būti administracijos paskirtuose būriuose, nesilaikė įtvirtintų pareigų vykdyti administracijos ar pareigūnų nurodymus ir įsakymus, dėl ko jam būdavo skiriamos nuobaudos. Paskyrus nuobaudą, perkėlimą į kamerų tipo patalpas, pareiškėjui atsirasdavo Bausmių vykdymo kodekse numatyti jo teisių suvaržymai. Nurodė, kad pataisos įstaigoje pareiškėjui atliekant bausmę mažiausias tenkantis plotas vienam asmeniui buvo 4,82 kv. m. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Kamerų tipo patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, kai kuriose papildomai buvo įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija. Įstaigos teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Marijampolės visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko Kybartų PN gyvenamųjų patalpų patikrinimus ir jokių pažeidimų nenustatė. Atkreipė dėmesį, kad nuteistieji nuolatos gadina, niokoja įstaigos turtą, todėl kamerų remontai yra atliekami pagal poreikį, gavus informaciją ar prašymą, o sugadintas inventorius yra nuolatos atnaujinamas. Nurodė, kad vadovaujantis Nuteistųjų skalbyklos darbo grafiku, patvirtintu Kybartų PN direktoriaus 2016 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1/10-369, kamerų tipo patalpose patalynė ir drabužiai skalbti priimami kiekvienos savaitės trečiadienį, ir tik viršutiniai rūbai skalbiami vieną kartą per mėnesį. Atsakovės atstovas darė išvadą, kad Kybartų PN pareigūnai elgėsi tinkamai ir atliko visas teisės aktuose numatytas pareigas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. birželio 1 d. patirtą neturtinę žalą. Iš į bylą pateiktų N. N. asmens duomenų matyti, kad pareiškėjas į Kybartų PN atvyko 2016 m. lapkričio 29 d., o išvyko 2018 m. gegužės 10 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundžia kalinimo sąlygas nuo 2016 m. gruodžio 5 d., ginčui nagrinėti aktualus yra laikotarpis nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas, atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose, neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. atliko drausmines nuobaudas 123, 3 ir 9 kamerose. 123 kameros bendras plotas – 10,57 kv. m, joje buvo 2 asmenys, vienam asmeniui teko 5,28 kv. m gyvenamojo ploto; 3 kameros bendras plotas yra 14,46 kv. m, joje buvo nuo 1 iki 3 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 14,46 kv. m iki 4,82 kv. m gyvenamojo ploto; 9 kameros bendras plotas 15,81 kv. m, joje gyveno 2 asmenys, vienam asmeniui teko 7,9 kv. m gyvenamojo ploto.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas skunde teigia, jog kamerose buvo nesandarūs langai, netinkama ventiliacija, didelė drėgmė, žiemą šalta, vasarą karšta, ant sienų kaupėsi pelėsis.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog kamerų tipo patalpose ir bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, be to, visas patalpas galima vėdinti per atvirą langą, kas atitinka Higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Tą patvirtina ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2018 m. balandžio 19 d. patikrinimo pažyma Nr. PA-2031. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti pateiktais duomenimis teismas neturi pagrindo. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Kybartų pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Kybartų PN teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Tą patvirtina ir Visuomenės sveikatos centro 2017 m. balandžio 19 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-80, 2017 m. gegužės 30 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-146 bei 2017 m. spalio 18 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-353, kuriais nenustatyta HN 134:2015 16 punkto pažeidimų.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas į bylą kaip įrodymą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pateikė Kybartų PN 2018 m. kovo 28 d. atsakymą į pareiškėjo skundą Nr. 7/1-374, 2018 m. balandžio 18 d. atsakymą į pareiškėjo skundą Nr. 7/1-490 bei 2018 m. balandžio 18 d. atsakymą į pareiškėjo skundą Nr. 7/1-466. Iš pateiktų atsakymų matyti, kad atsakovės atstovas, gavęs pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, nedelsiant reaguodavo ir juos ištaisydavo. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad kamerų tipo patalpose esančių nuteistųjų drabužiai skalbiami tik vieną kartą per mėnesį.
Higienos normos HN 134:2015 40 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Taisyklių 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Teisės aktai nereglamentuoja, kokiu dažnumu turi būti skalbiami viršutiniai nuteistųjų drabužiai.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistųjų patalynė ir drabužiai skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje Kybartų PN direktoriaus patvirtinta tvarka tą dieną, kai nuteistiesiems suteikiamas dušas pagal patvirtintą grafiką. Iš Kybartų PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1/10-393 patvirtinto Nuteistųjų skalbyklos darbo grafiko matyti, kad nuteistųjų, esančių kamerų tipo patalpose ar drausminėje grupėje, patalynė ir apatiniai drabužiai skalbimui priduodami ir išskalbti atiduodami kiekvieną trečiadienį, o viršutiniai drabužiai skalbiami vieną kartą per mėnesį.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti Kybartų PN neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam sistemingai skiriamos nuobaudos, dėl ko jis negali pasinaudoti jam priklausančiomis nuteistųjų teisėmis.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje, o BVK 12 straipsnyje nustatytos bendrosios nuteistųjų pareigos, t. y. pareiga vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (1 dalis). BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos (1 dalis) ir draudimai (2 dalis). Nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Už nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 110 straipsnio 3 dalis). BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, 2 punkte – kad nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-942/2013 ir kt.).
Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 14 kartų buvo baustas už Kybartų PN administracijos nurodymų nevykdymą – sistemingą atsisakymą būti administracijos paskirtuose būriuose. Tą patvirtina byloje esantys Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojų tarnybiniai pranešimai, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymos bei 2017 m. spalio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10/23-235, Kybartų PN direktoriaus nutarimai skirti nuobaudas. Savo pasiaiškinimuose pareiškėjas nenurodė konkrečių priežasčių, dėl ko atsisako eiti į jam paskirtą būrį, nenurodė konkrečių asmenų, kurie jam kelia pavojų, situacijų, dėl kurių pareiškėjui galėtų kilti grėsmė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Taigi šiuo atveju pareiškėjas, nesutikdamas su Kybartų PN administracijos reikalavimu atlikti bausmę paskirtame būryje, turėjo įvykdyti šį reikalavimą, o po to turėjo teisę apskųsti jį teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau byloje nėra duomenų (nenurodytos skundo aplinkybės ir nepateikti įrodymai), kad pareiškėjas, atsisakęs vykdyti minėtus Kybartų PN administracijos reikalavimus, būtų juos apskundęs BVK 143 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, numatančia, jog nuteistasis turi teisę per penkias dienas nuo nuobaudos paskyrimo apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui. Skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo. Aukštesnis pagal pareigas pareigūnas nuobaudą sušvelnina arba ją panaikina, jeigu ją paskyręs pareigūnas viršijo savo įgaliojimus, netinkamai įvertino pažeidimo padarymo aplinkybes arba jeigu nuobauda paskirta nepadariusiam pažeidimo nuteistajam. Pagal BVK 183 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimo bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui, o Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjui aukščiau nurodytais teisės aktais nustatyta tvarka nenuginčijus nutarimų, kuriais jam buvo paskirtos nuobaudos, nėra pagrindo konstatuoti, kad nuobaudos pareiškėjui buvo skiriamos neteisėtai.
Taigi nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
Dėl nuteistojo teisių suvaržymų teismas pažymi, kad nuobaudos perkelti į kamerų tipo patalpas paskyrimas sukelia BVK 145 straipsnyje numatytas pasekmes, t. y. perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Pareiškėjo nurodomi jo teisių suvaržymai atsirado kaip jo paties valingų teisei priešingų veiksmų, už kuriuos jam buvo paskirtos nuobaudos, teisės aktais nustatyta pasekmė.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Kybartų PN yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t.y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo N. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.