- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-22
- Bylos Nr.
- 1A-21-238-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 98-1-00498-07
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- G. T., A. B.
- Advokatai
- Žilvinas Mišeikis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistojo G. T. gynėjui advokatui Žilvinui Mišeikiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. T. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau tekste LR BK) 25 straipsnio 2 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, G. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per tris mėnesius įmokėti į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą įmoką 5 MGL dydžio (650 Lt), jis įpareigotas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteistas A. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. T. pagal LR BK 25 straipsnio 2 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis ir A. B. 2007 m. spalio 28 d., apie 2 val., (duomenys neskelbtini) kaime, Jurbarko rajone, prie klubo (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, viešoje vietoje, pažeisdami visuomenės tvarką, įžūliais veiksmais, nepaisydami visuotinai priimtų nusistovėjusių visuomenės normų bei sutrikdydami visuomenės rimtį, pašalinių asmenų ramybę ir laisvalaikį, tai yra dėl chuliganiškų paskatų, tyčia, sudavė kelis smūgius rankomis ir kojomis N. B. į galvą, padarydami jam poodines kraujosruvas veide, dešinės akies vokuose, odos nubrozdijimus ir sumušimus veide, galvoje, tuo nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis G. T. ir jo gynėjas advokatas Žilvinas Mišeikis prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-08-20 nuosprendį bei priimti naują, G. T. išteisinantį nuosprendį. Nurodo, kad G. T. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, teismas neadekvačiai vertino byloje esančius įrodymus, buvo pažeistas rungimosi principas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamasis aktas surašytas neturint duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir kad dėl galimos nusikalstamos veikos yra kaltas būtent G. T.. Nenurodyta kokių įrodymų pagrindu G. T. yra kaltinamas BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, nėra išskirta kokiais G. T. veiksmais buvo padaryta atitinkama nusikalstama veika. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog G. T. neatliko jokių smurtinių veiksmų. Tai, jog G. T. smurtavo prieš nukentėjusįjį patvirtina tik vienas liudytojas, tačiau jo parodymai vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Baudžiamojoje byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad G. T. „tyčia sudavė kelis smūgius rankomis ir kojomis N. B.." Apeliaciniame skunde apeliantai tvirtina, kad pažeistas rungimosi principas, nes apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo G. T. atžvilgiu, teismas grindė tik vieno liudytojo parodymais, neatsižvelgdamas į kitų byloje dalyvavusių asmenų nurodytas aplinkybes, neatsižvelgdamas į kitų liudytojų, įtariamųjų parodymus, gynybos, nei į nuteistojo baigiamosiose kalbose išdėstytus argumentus. Teismas nevertino visų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų kaip visumos, taip pat nevertino jų tarpusavio ryšio. Teigiama, kad abejones dėl galimo teismo šališkumo kelia tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi ne visų baudžiamosios bylos metu surinktų įrodymų visuma, o tik vieno liudytojo nurodytomis aplinkybėmis. Be to, teismas veikė nenuosekliai ir prieštaringai, nes nustatęs, kad byloje būtina apklausti liudytoją T. K., vėliau nurodė, kad liudytojo apklausa nėra būtina. Abejones dėl teismo šališkumo sukelia ir tai, kad baudžiamojo poveikio priemonę teismas pritaikė savo iniciatyva, o ne prokuroro, kaip valstybinio kaltintojo, prašymu. Be to, teisėjas Raimundas Klimaitis anksčiau kaip valstybinį kaltinimą palaikantis asmuo (prokuroras) dalyvavo baudžiamojoje byloje, kurioje G. T. buvo pareikšti kaltinamai, dėl ko yra pakankamas pagrindas manyti, jog teisėjas Raimundas Klimaitis negalėjo objektyviai išnagrinėti bylos. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje surašytas teisiamojo posėdžio protokolas neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, yra abstraktus, iškraipytas. Apeliantai teigia, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dar ir todėl, kad nukentėjusysis baudžiamojoje byloje pateikė teismui civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti atitinkamą piniginę sumą, tačiau teismas N. B. pripažino teisę į civilinį ieškinį, nagrinėjant jį civilinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jo elgesį ir charakteristikas, nepagrįstai neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo elgesį, kuris buvo ne tik kad provokuojantis, bet ir galimai nusikalstamas, o tai, vadovaujantis BK 59 str. 1 d. 6 p. ir 10 p., yra lengvinančios aplinkybės. Nors nuteistasis iki apkaltinamajame nuosprendyje minimo įvykio buvo teistas, tačiau už praeityje padarytas nusikalstamas veikas buvo nubaustas, be to, padarė atitinkamas išvadas: nuteistasis per pastaruosius dvejus metus iki šiol nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos, sunkiu ekonominiu laikotarpiu susirado darbą, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, sukūrė šeimą, ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu G. T. netrukdė baudžiamosios bylos eigai, dėjo visas pastangas, jog minėta byla būtų kuo greičiau ir teisingiau išnagrinėta. Tai patvirtina, jog nuteistasis charakterizuotinas teigiamai. G. T. teismas negalėjo taikyti baudžiamojo poveikio priemonės, nes nuteistais nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės (LR BPK 67 str. 2 d.).
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas Žilvinas Mišeikis prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. T. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantai ginčija ir nesutinka su nuosprendžiu bei jame padarytu įrodymų vertinimu ir jų pakankamu.
Kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata yra pateikta Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, kuri įgyvendinama taikant kitus Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Kolegijos nuomone, teismas tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad G. T. įvykdė jam inkriminuotą veiką.
Pažymėtina, kad LR BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį yra reikšminga: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Įžūlūs veiksmai ir yra suprantami kaip elgesys, kuris neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, šokiruojantis aplinkinius, trikdantis visuomenės rimtį ar pažeidžiantis viešąją tvarką.
Byloje nustatyta, kad A. B. ir G. T. 2007 m. spalio 28 d., apie 2 val., (duomenys neskelbtini) kaime, Jurbarko raj., prie klubo(duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, viešoje vietoje, pažeisdami visuomenės tvarką, įžūliais veiksmais – nepaisydami visuotinai priimtų nusistovėjusių visuomenės normų bei sutrikdydami visuomenės rimtį – pašalinių asmenų ramybę ir laisvalaikį, t.y. dėl chuliganiškų paskatų, tyčia, sudavė kelis smūgius rankomis ir kojomis N. B. į galvą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nuosprendį pagrindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė įrodytas pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Taip pat, teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Tuo BPK 301, 303-305 straipsnio reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui, teismas laikėsi.
Apeliantai nesutinka su įrodymų vertinimu.
Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. LR BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, atitinkančiais LR BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygas.
LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad LR BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų išnagrinėjimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apelianto kaltumo.
Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apelianto kaltumą patvirtina tik vieno liudytojo parodymai ir byloje nėra kitų įrodymų. Taip pat, nepagrįstas tvirtinimas, kad liudytojo parodymai prieštarauja kitiems įrodymams.
Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausto liudytojo R. G. parodymais patvirtinama aplinkybė, kad nuteistasis G. T. ir A. B. viešoje vietoje panaudojo fizinį smurtą N. B. atžvilgiu, G. T. pirmas sudavė smūgį N. B., o po to -A. B.. Liudytojas R. G. patvirtino aplinkybę, kad po nuteistojo G. T. panaudoto fizinio smurto, N. B. nukrito, vienas iš nuteistųjų spyrė nukentėjusiajam į galvą. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (t. 1. b.l. 51-52) matyti, kad liudytojas R. G. atpažino G. T. kaip asmenį, kuris įvykio metu panaudojo fizinį smurtą N. B. atžvilgiu. Iš asmens parodymo atpažinti protokolo (t. 1. b.l. 61-62) matyti, kad G. T. buvo atpažintas liudytojo R. G. ir šio procesinio veiksmo metu. Be to, liudytojas R. G. analogiškų procesinių veiksmų metu atpažino ir A. B. kaip asmenį smurtavusį N. B. atžvilgiu ir jam spyrusį galvą. (t. 1. b. l. 47-48, 56-57) Liudytojas R. G. nepatvirtino aplinkybių, kad nukentėjusįjį būtų mušę kiti asmenys. Byloje nustatyta, kad liudytojas R. G. buvo įvykio vietoje, įvykio vieta buvo apšviesta, jis betarpiškai matė atliekamus nuteistųjų smurtinius veiksmus, teisme šias aplinkybes patvirtino, todėl yra pagrindas tikėti šio liudytojo parodymais.
Liudytojo K. M. parodymais patvirtinama aplinkybė, kad įvykio metu A. B. spyrė į galvą N. B., o šio konflikto metu apeliantas G. T. buvo įvykio vietoje. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu (t. 1. b.l.53-54) patvirtinama aplinkybė, kad K. M. atpažino G. T. kaip asmenį buvusį konflikto vietoje. Taigi, šio liudytojo K. M. parodymai neprieštarauja liudytojo R. G. duotiems parodymams apie konflikte ir nusikaltime dalyvavusius asmenis. Kolegija konstatuoja, kad liudytojo R. G. parodymai byloje nėra vienintelis įrodymas byloje, kuris patvirtina nuteistųjų G. T. ir A. B. kaltumą smurtavus nukentėjusiojo atžvilgiu. Fizinio smurto panaudojimo faktas patvirtinamas specialisto išvada, kuri patvirtino, kad įvykio metu N. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat, konstatuota, kad jam buvo padarytos poodinės kraujosruvas veide, dešinės akies vokuose, odos nubrozdijimai ir sumušimus veide, galvoje. Ši specialisto išvada patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti veido, galvos srityje, kas atitinka liudytojų R. G., K. M. parodymams apie fizinio smurto panaudojimo aplinkybes ir apie tai, jog nuteistieji smūgius sudavė į galvą nukentėjusiajam. Tą aplinkybę, kad N. B. atžvilgiu smurtavo ne vienas A. B., patvirtina liudytojos I. M. parodymai. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais remiantis, padarė išvadas dėl apelianto kaltumo, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, jog tokių įrodymų byloje nėra. Kolegija konstatuoja, kad įrodymai įvertinti tinkamai ir nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekse nurodytų reikalavimų. Todėl atmestini apeliantų argumentai, kad G. T. nuteistas ir pripažintas kaltu nepagrįstai. Tuo pačiu atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų. Kolegija konstatuoja, kad byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje nurodytus reikalavimus, kurie keliami kaltinamojo akto turiniui. LR BPK 219 straipsnio 3, 4 punkte numatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, duomenys apie nukentėjusįjį, įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Konstatuojama, kad byloje esantis kaltinamasis aktas ( t. 2. bl. 23-29) atitinka BPK 219 straipsnio nuostatas, jame išdėstyti įstatyme numatyti duomenys.
Apeliantai nurodo, kad nėra išskirta būtent kokiais G. T. veiksmais buvo padaryta nusikalstama veika. Kolegija pažymi, kad G. T. nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir veiką padaręs bendrininkų grupėje. Nuosprendyje konstatuota, kad bendrininkai ( G. T. ir A. B.) sudavė kelis smūgius rankomis ir kojomis N. B. į galvą. Taigi, G. T. nuteistas už tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, taip pat kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, turi suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Pagal susiformavusią teismų praktiką bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Kolegija konstatuoja, kad, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, suduodant smūgius nukentėjusiajam dalyvavo tiek A. B., tiek G. T., tai yra nuteistieji veikė bendrai, abu sudavė smūgius. Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems bendrininkams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino G. T. padarius nusikaltimą ir kaip kaltininką (bendrininką), kuris privalo atsakyti už bendrus abiejų bendrininkų veiksmus.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad sprendimą priėmė šališkas pirmosios instancijos teismas. Vadovaujantis teismų praktika konstatuotina, kad teismo nešališkumo principas turi du aspektus – subjektyvųjį ir objektyvųjį. Subjektyvusis nešališkumas reiškia, kad nė vienas bylą nagrinėjantis teisėjas negali būti asmeniškai suinteresuotas, negali turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Teismo nešališkumas objektyviąja prasme reiškia tai, kad teismas privalo suteikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę; teismo procesas turi vykti taip, kad jo metu nė vienai proceso šaliai nebūtų reiškiamas priešiškumas ar palankumas ir kad proceso dalyviams nekiltų abejonių dėl bylos nagrinėjimo objektyvumo. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs teisėjas galėjo būti suinteresuotas bylos baigtimi ar šališkas. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teisėjas Raimundas Klimaitis negalėjo objektyviai išnagrinėti bylos, nes jis anksčiau kaip valstybinį kaltinimą palaikantis asmuo (prokuroras) dalyvavo baudžiamojoje byloje, kurioje G. T. buvo pareikšti kaltinimai. LR BPK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis tame procese dalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, gynėjas. Taigi, aplinkybė, kad teisėjas kaip prokuroras dalyvavo kitame procese nereiškia, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Apeliantas mano, kad teismas buvo šališkas tuo motyvu, kad netinkamai vertino įrodymus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo lūkesčių, nėra teismo šališkumą patvirtinančios aplinkybės. Kaip jau nurodyta aukščiau, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad G. T. padarė nusikalstamą veiką, todėl aplinkybė, kad nebuvo apklaustas liudytojas T. K. nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Nustatyta, kad teisminio nagrinėjimo metu šio liudytojo parodymai buvo pagarsinti, tačiau jo parodymais nuosprendis ir jo išvados nebuvo grindžiamas, todėl įstatymas nepažeistas. Be to, šio liudytojo parodymai nei patvirtina, nei paneigia esmines įvykio aplinkybes, todėl minėto liudytojo neapklausimas teisme esminės įtakos neturėjo.
Nepagrįstas skundo argumentas, kad abejones dėl teismo šališkumo sukelia ir tai, kad baudžiamojo poveikio priemonę teismas pritaikė savo iniciatyva, o ne prokuroro, kaip valstybinio kaltintojo, prašymu. Pažymėtina, kad bausmę skiria teismas, vadovaudamasis įstatymu ir įvertinęs BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teismas nėra saistomas prokuroro išsakyta pozicija palaikant valstybinį kaltinimą byloje. Be to, LR BPK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam baudžiamojo proceso kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis iš LR BPK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų įpareigojimų.Todėl paskyręs baudžiamojo poveikio priemonę, teismas tinkamai taikė BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad buvo pažeistas rungtyniškumo principas. Apeliantas teigia, kad buvo pažeistas rungimosi principas, nes nuosprendį G. T. atžvilgiu, teismas grindė tik vieno liudytojo parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad gynyba naudojosi baudžiamojo proceso įstatymo suteiktomis galimybėmis, tai yra apelianto teisės baudžiamojo proceso metu nebuvo varžomos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Tai, kad teismas G. T. pripažindamas kaltu rėmėsi liudytojo parodymais yra susiję ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.
Apeliacinio skundo argumentai dėl teisiamojo posėdžio protokolo nenagrinėjami, nes baudžiamojo proceso kodekse yra numatyta atskira pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo pateikimo ir jų nagrinėjimo tvarka (LR BPK 261 straipsnis).
Nepagrįstai apeliantai teigia, kad be pagrindo teismas lengvinančia atsakomybę aplinkybe nepripažino nukentėjusiojo provokuojančio elgesio. Kolegija konstatuoja, kad LR BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tuomet, jei veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį. Šioje byloje nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės neduoda pagrindo tvirtinti, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo elgesys G. T. atžvilgiu buvo provokuojantis. Priešingai, liudytojų parodymų išdavoje nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis N. B. ėjo atbulas, o link jo judėjo nuteistieji ir šio veiksmo pasekoje smurtavo.
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas netinkamai taikė BPK nuostatas civilinio ieškinio klausimu. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). LR BPK 115 str. 2d. nustato, kad tik išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį gali pripažinti ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis prašė tenkinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau nei prašyme, nei bylą nagrinėjant teisme, nenurodė ir nepateikė duomenų, kokiomis aplinkybėmis remiantis prašoma priteisti neturtinę žalą. Įvertinus šias aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusysis nepateikė jokio dokumento patvirtinančio jo parodymus apie tai, kad negalėjo dirbti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai pripažino ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad G. T. paskirta per griežta bausmė.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti Baudžiamojo Kodekso 54 straipsnyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes. Skiriant bausmę kaltinamajam, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas ir nuosprendyje išvardintas aplinkybes bei BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, G. T. anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, kad padarytas nusikaltimas tyčinis, atlikęs bausmę kitų teisės pažeidimų nepadarė, dirba. Atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį. Esant šioms aplinkybėms, nuteistajam laisvės atėmimo bausmės skirta pagrįstai, nes aukščiau aptarti duomenys duoda pagrindą išvadai, kad tik tokia bausmė gali sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, pasiekti, kad asmuo daugiau nenusikalstų ir laikytųsi įstatymų.
Be to, Baudžiamojo Kodekso 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog asmuo yra recidyvistas, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Baudžiamojo Kodekso 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. T. buvo teistas, teistumui neišnykus už tyčinių nusikaltimų padarymą, 2007-10-28 nuteistasis padarė naują tyčinį nusikaltimą. Taigi, apeliantas yra recidyvistas, todėl teismas jam pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės trukmę, kuri yra mažesnio dydžio nei vidurkis, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų taip pat nepažeidė.
Apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis iki apkaltinamajame nuosprendyje minimo įvykio buvo teistas, tačiau už praeityje padarytas nusikalstamas veikas buvo nubaustas, be to, padarė atitinkamas išvadas: nuteistasis per pastaruosius dvejus metus iki šiol nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos, sunkiu ekonominiu laikotarpiu susirado darbą, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, negali būti pagrindu švelninti G. T. paskirtą bausmę. Į šias skunde nurodytas aplinkybes teismas atsižvelgė atidėdamas bausmės vykdymą.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. T. pripažino kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatyta LR BK LR BK 25 straipsnio 2 dalyje, BK 284 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, įrodymai įvertinti tinkamai. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes ikiteisminio tyrimo duomenys, kurie buvo tinkamai patikrinti teisiamojo posėdžio metu, patvirtina nuteistojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką. Taigi, teismo išvados dėl G. T. kaltės pagrįstos patikrintais ir pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus tinkamai įvertintais įrodymais. Nuosprendis pagrįstas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų analize. Teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u tarė:
Nuteistojo G. T. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio apeliacinį skundą atmesti.