Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-19-64/2011

Teisėja Vijoleta Kurtkienė (Proceso Nr. 1-62-1-00068-2010-7)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. sausio 6 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., bausmę subendrinus - prie Šiaulių apygardos teismo 2010-06-01 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo 3 metų 6 mėnesių bausmės pridėti nuosprendžiu paskirtos 1 metų bausmės dalį, - galutinė bausmė R. N. paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. išteisintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2010 m. vasario 28 d. apie 22 val. 30 min., žinodamas, kad baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartimi jam uždrausta bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja I. V. bei lankytis nukentėjusiosios I. V. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), įsibrovė į I. V. nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), neįleido į butą atvykusios I. V. , o pastarajai pareikalavus atrakinti buto duris, laikydamas rankoje kirvį, vijosi I. V. , namo kieme pastarąją sugriebęs už peties parklupdė ant žemės ir grasino smogti I. V. kirviu bei tokiu būdu nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir R. N. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos padarymą bei skyrė jam bausmę. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pažymėtina, kad BPK 20 str. nurodyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis ir įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 str. nustatytų nuostatų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remiantis atmetė nuteistojo, liudytojų K. parodymus, kodėl nukentėjusiosios I. V. parodymų keitimą teisiamojo posėdžio pabaigoje vertino kaip siekį padėti kaltininkui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apylinkės teismas atliko įrodymų vertinimą tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Patikrinusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad R. N. padarė Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Kaip jau buvo minėta, BK 2 str. 4 d. nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, visuma. Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltė grasinus nužudyti, laikydamas rankoje kirvį, vijosi I. V. , namo kieme pastarąją sugriebęs už peties parklupdė ant žemės ir grasino smogti kirviu, sakant, kad „jei ji negyvens su juo, tai negyvens iš viso“, taip pat grasino nukirsti, įrodyta byloje ištirtais įrodymais, t. y. nukentėjusiosios I. V. parodymais, liudytojų I. S. , E. B. , S. Š. , L. D. parodymais, o taip pat ir paties nuteistojo R. N. parodymais, jog jis iš buto, rankoje laikydamas kirvį, išėjo į laiptinę, o tai pamatę nukentėjusioji ir liudytojai išsilakstė, kad jis pasivijo I. V. . Apelianto kaltė taip pat įrodyta ir daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų, kuriuose užfiksuota, jog I. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnui pateikė kirvį su kotu, kuris ir buvo apžiūrėtas kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, akistatos protokolų, kuriuose užfiksuota, jog nukentėjusioji I. V. , liudytojai I. S. patvirtino duotus parodymus, jog R. N. grasino nužudyti nukentėjusiąją. Nors liudytojų E. B. ir S. Š. teismui duoti parodymai nebuvo nuoseklūs, buvo galima pastebėti, kad liudytojai labai nenoriai ir atsargiai davė parodymus apie įvykio aplinkybes, liudytojas S. Š. vengė atvykti šaukiamas į teismo posėdžius, o nukentėjusioji I. V. parodymus pakeitė teisiamojo posėdžio pabaigoje, nenurodant jokių keitimo objektyvių priežasčių, tačiau ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai iš esmės yra išsamūs, neprieštarauja tarpusavyje, nei vienas kito parodymams bei byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams ir leidžia daryti išvadą, jog R. N. , rankoje laikydamas kirvį, išbėgo iš buto, vijosi ne tik nukentėjusiąją, bet ir liudytoją S. Š. , grasino ne tik nukentėjusiajai, bet ir visiems su I. V. buvusiems asmenims. Pats nuteistasis parodė, kad matė, jog atvažiavo I. V. su I. S. ir dviem vyrais, tačiau teisėtos buto savininkės I. V. , apeliantas į butą neįsileido, o priešingai, išlaužus duris į butą pateksiantiems asmenims grasino, jog jiems bus blogai, pasiėmė kirvį, kuriuo nešinas išbėgo į laiptinę ir į kiemą, išvaikė su I. V. atvykusius asmenis, pasivijęs nukentėjusiąją, reikalavo grįžti pas jį, taikytis su juo. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad R. N. iš pavydo nesivaldo. Įvertinus tai, kad nuteistasis laikydamas rankoje kirvį vijosi nukentėjusiąją, grasino ne tik nukentėjusiajai, bet ir kitiems asmenims, kad iš pavydo jis nesivaldo, daroma išvada, jog apelianto grasinimas nukentėjusiajai I. V. buvo konkretus ir realus. Be to, grasinimo nužudyti ar sunkiai sužaloti realumą patvirtina tai, kad anksčiau nuteistasis nukentėjusiosios atžvilgiu taip pat yra naudojęs fizinį smurtą, kadangi Šiaulių apygardos teismo 2010-06-01 nuosprendžiu R. N. pripažintas kaltu sunkiai sužalojęs nukentėjusiąją I. V. . Nors nukentėjusioji teisiamojo posėdžio pabaigoje pakeitė parodymus, teigdamas, kad R. N. ją parklupdęs grasino kirviu, žadėjo „nukirsti“ o ji neišsigando, tačiau nukentėjusiosios anksčiau teisiamajame posėdyje duoti parodymai sutampa su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog ji buvo išsigandusi, galvojo, jog R. N. jai smogs. Be to, liudytoja apklausta nepilnametė I. S. taip pat parodė maniusi, jog R. N. smogs nukentėjusiajai, nes pastarasis buvo užsimojęs kirviu, ji buvo labai išsigandusi. Liudytojas E. B. parodė, kad dėl tamsaus paros meto nematė, ar R. N. vijosi nukentėjusiąją, tačiau girdėjo grasinimus nukentėjusiajai, nors neprisimena kokius grasinančius žodžius R. N. sakė I. V. . Šis liudytojas taip pat parodė, kad priėjęs arčiau, ramino R. N. , matė, jog R. N. laiko I. V. už rankos, kirvis buvo ant žemės šalia, todėl jis paėmė kirvį ir jį įdėjo į automobilio bagažinę. Pastebėtina, kad nukentėjusioji iš karto po šio įvykio pranešė policijai, parašė pareiškimą dėl grasinimo nužudyti ir neteisėto R. N. patekimo į jos butą. Šie paminėtų asmenų parodymai bei tai, kad apie grasinimą nukentėjusioji policijai pranešė iš karto po įvykio, leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi R. N. grasinimų, todėl konstatuojama, kad R. N. veiksmai – grasinimas kirviu buvo realus ir konkretus ir tokie nuteistojo veiksmai atitinka BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę, kas yra pagrindinė sąlyga atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. kilti.

Nuteistojo veiksmų pobūdis, mosikavimas kirviu konflikto metu nedideliu atstumu nuo nukentėjusios, grasinančių žodžių išsakymas toje pačioje situacijoje, rodo, jog nuteistasis suvokė ir žinojo, kad nukentėjusiai sukels baimę ir to norėjo, suprato, kad savo elgesiu kelia mirties arba sunkaus sveikatos sutrikdymo baimę ir norėjo taip elgtis, todėl yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia. Be to, pastebėtina, kad teisiamojo posėdžio metu pats apeliantas patvirtino, jog iš karto po to įvykio išėjo iš I. V. buto nesusirinkęs daiktų, nes žinojo, jog I. V. iškvies policiją. Taigi, pats nuteistasis suprato, kad atliko neteisėtus veiksmus nukentėjusiosios I. V. atžvilgiu, todėl kolegija daro išvadą, kad yra nustatyti ir subjektyvieji BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai, t.y. nuteistojo tyčia.

Aptariant kitus nusikaltimo požymius – objektą ir subjektą, abejonių nekyla, nes BK 145 str. numatyto nusikaltimo objektu yra žmogaus psichinė ir fizinė sveikata, o nukentėjusiuoju – asmuo, kuriam grasinama, taip pat jo artimieji. Byloje nustatyta, kad dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sužaloti į policiją kreipėsi tik nukentėjusioji I. V. , nors pagal liudytojo S. Š. parodymus, R. N. ir jam grasino kirviu, tačiau šis asmuo į policiją dėl grasinimo nesikreipė, todėl šioje byloje nukentėjusiuoju yra pagrįstai pripažinta tik I. V. (BPK 167 str. 1 d.), o nusikaltimo objektu – I. V. psichinė sveikata. R. N. išsakytų grasinimų ir veiksmų, kurie kėlė baimę ne tik I. V. , bet ir įvykio vietoje buvusiems liudytojams, tarp kurių buvo ir nepilnamečių asmenų. Grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo. Byloje nustatyta, kad R. N. yra pilnametis, pagal Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvadą, R. N. neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, jam nereikalinga skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. Taigi, R. N. atitinka visas nusikaltimo subjektą apibudinančius požymius.

Kadangi yra nustatyti visi BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kurie patvirtina nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, daroma išvada, kad R. N. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 145 str. 1 d., dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl apelianto kaltės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė. Atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (grasinta nužudyti ne tik žodžiais, bet ir demonstruojant kirviu), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nuteistojo asmenybę (teistas už tyčinius nusikaltimus, nusikalto neišnykus ankstesniam teistumui, paskutinį kartą teistas už sunkų sveikatos sutrikdymą taip pat tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu, baustas administracine tvarka, nedirba, seniūnijoje charakterizuojamas neigiamai), atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pagrįstai padarė išvadą, jog išvadų iš ankstesnių teistumų R. N. nepadarė, o naujai daromos veikos rodo nenorą susitaikyti su visuomenėje priimtinomis taisyklėmis. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog R. N. yra recidyvistas, todėl atsižvelgus į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir į BK 56 str. 1 d. nuostatą, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. N. skyrė griežčiausią BK 145 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Įvertinus padarytos veikos pavojingumą, aplinkybes, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegijos manymu, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti Lietuvos Respublikos BK 41 str. nurodytus bausmės tikslus.

Kadangi Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, teismas nepagrįstai bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu skirtą bausmę ir bausmę, paskirtą ankstesniu Šiaulių apygardos teismo 2010-06-01 nuosprendžiu (laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams nuteisus pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 3 p.), taikė bausmių dalinio sudėjimo principą, nors turėjo bausmes subendrinti apėmimo būdu, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą (BK 63 str. 5 d. 2 p.). Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.6 p., jeigu tuo pačiu nuosprendžiu kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, aprašomojoje dalyje pradžioje aprašomos veikos, dėl kurių padarymo kaltinamasis pripažįstamas kaltu, o po to – dėl kurių jis išteisinamas. Aprašant veikas, dėl kurių asmuo išteisinamas, būtina laikytis visų išteisinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nurodyti, kuo asmuo kaltinamas, teismo nustatytas bylos aplinkybes, motyvuotas išvadas, pagrindžiančias išteisinimą, motyvus, kodėl teismas atmeta duomenis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas. Kaltinamojo ir kitų asmenų parodymai bei kiti įrodymai apie veikas, dėl kurių jis išteisinamas, surašomi atskirai, paprastai prieš bausmės skyrimo motyvus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė kuo R. N. buvo kaltinamas, t.y. nenurodė kaltinimo pagal BK 165 str., tačiau tai nėra pagrindas panaikinti nuosprendį dėl R. N. išteisinimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p.

nusprendžia:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. nuosprendį pakeisti: vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., R. N. pagal BK 145 str. 1 d. paskirtą bausmę apėmimo būdu - griežčiausia bausme apimant švelnesnę bausmę - subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2010-06-01 nuosprendžiu paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir R. N. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.