Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės I. T. ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – A. L..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. T. 2017-08-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. J., kurį 2017-09-19 patikslino, ir prašė ieškovės naudai priteisti iš atsakovo 17 377,20 EUR skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo praleisto termino grąžinti skolą, t.y. nuo 2015-01-27 iki 2017-08-07, viso 26 934,66 EUR, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolės įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovo V. J. turtą, esantį (duomenys neskelbtini), o, jei šio turto nėra, taikyti laikinąsias apsaugos priemones kilnojamam ir nekilnojamam turtui už ne mažesnę sumą nei ieškinio suma. Prašymą grindė tuo, kad atsakovas savo prievolę dėl skolos pripažino kitose civilinėse bylose, tačiau skolos negrąžina nuo 2005 metų. Be to ant ginčo namo langų yra iškabinti skelbimai, jog parduodama ginčijama namo dalis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, atskirojo skundo argumentai ir motyvai taip pat nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra ta, jog, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.) Taigi teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti, ar yra pagrįstas ir pakankamas pagrindas jas taikyti. Taigi civiliniame procese nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Vadinasi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abiejų sąlygų egzistavimą ir tam teismas turi diskrecijos teisę. Iš ieškovės I. T. ieškinio, įskaitant patikslintą, turinio matyti, kad ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė bus nustatinėjama nagrinėjant civilinę bylą iš esmės. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašymą, jau šioje proceso stadijoje pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Tai, kad šioje proceso stadijoje nėra pateiktas skolos raštas nesudaro pagrindo vertinti ieškinio kaip prima facie nepagrįsto, nes ieškinio priėmimo stadijoje nereikalaujama įrodyti ieškinį. Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013-09-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/20130).Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme reikalauja išaiškinti aplinkybę, ar, netaikius suinteresuoto asmens prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pakenkta būsimojo teismo sprendimo įvykdymo galimybei ar ne. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, svarbu įvertinti ne tik grėsmės galimai ieškovui palankaus sprendimo neįvykdymui kilimą, bet ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atitikimą ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo, protingumo principams.Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-262-464/2015). Kiekvienu atveju, turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių bei teisėtų interesų apsaugos.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kad teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; 2014-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-50/2014). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti ir teismų praktikoje nėra konstatuota, jog didelė ieškinio suma bet kuriuo atveju objektyviai padidina ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-01-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-22/2012; 2013-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1535/2013).Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ieškinio sumą vertino kaip didelę fiziniam asmeniui - atsakovui. Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad, nežinant atsakovo turtinės padėties, nėra pagrindo ieškinio sumą laikyti didele atsakovui. Tačiau civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.).Atsakovas, nors ir nesutinka su teismo išvada, kad ginčo suma jo atžvilgiu laikytina didele, tačiau patvirtina, kad duomenų apie jo turtinę padėtį nėra ir su atskiruoju skundu nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių jo turtinę padėtį, taigi nėra pagrindo spręsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra didelė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jei atsakovo finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jam nėra reikšminga, tai jis gali pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir taip apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Apeliantas taip pat nepaneigė aplinkybės, jog ketina parduoti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ar jo nėra apsunkinęs kitais būdais (hipoteka), vadinasi, yra akivaizdu, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai (pvz., dėl ieškinio esmės ir jo įrodytumo) šioje proceso stadijoje, kai sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.