Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-140-785/2015;

Teisėjas: Laimutis Vaitkus Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00458-2014-7;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Brundzai, išteisintojo J. G. gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Kęstučio Gaubio apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-10-10 nuosprendžio, kurio J. G., dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. buvo pateiktas kaltinimas, kad jis smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui T. G. fizinį skausmą, o būtent: 2014 m. liepos 11 d., apie 13,00 val., (duomenys neskelbtini) Vilkaviškio raj., gyvenamojo namo verandoje, būdamas neblaivus, elgdamasis agresyviai, smurtavo prieš savo motiną T. G., keturis kartus rankos kumščiu suduodamas į galvos sritį ir veido sritį, tokiu būdu sukeldamas T. G. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Kęstutis Gaubys prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-10-10 nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti J. G. kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir skirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra nepagrįstos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai prieštaringi, dėl to yra nepatikimi ir juos vertino kritiškai. Nukentėjusioji apklausiama teisme patvirtino, kad ji kvietė policiją, nes sūnus ją daužė. Jokių žymių nebuvo, nes mušė nesmarkiai. Buvo keturi smūgiai į galvą ir vienas į burną. Jautė fizinį skausmą. Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad J. G. prieš ją dažnai naudoja fizinį smurtą. 2014-07-11 apie 13.00 val., būdamas neblaivus verandoje keikdamas sudavė keturis smūgius kumščiu į galvos sritį, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Taigi, nukentėjusiosios parodymuose prieštaravimų dėl smurto pieš ją nėra.

Teismas nepagrįstai kaip prieštaringus vertino ir liudytojos B. M. parodymus. Minėta liudytoja teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad kalbant telefonu su nukentėjusiąją girdėjo kaip J. G. šaukė ant savo motinos, girdėjo, kad nukentėjusioji sakė „nemušk manęs, man skauda galvelę“ ir jų pokalbis nutrūko. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad telefoninio pokalbio metu girdėjosi, jog prieš T. G. sūnus Juozas vartoja necenzūrinius žodžius ir girdėjosi triukšmas. Iš to ji suprato, kad Teresė yra mušama sūnaus. Ant nukentėjusiosios veido buvo matyti sužalojimai. Teismas kaip parodymų prieštaravimą nurodė tai, kad teisme nukentėjusioji teigė, jog B. M. skambino ne iš kambario barnio metu, o iš kluono. Protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji T. G. į teisėjo klausimą atsakė „kai aš buvau verandoje, aš kalbėjau su ta moterim ir ji girdėjo, jis užsirakino visas duris, aš nuėjau į kluoną ir kviečiau kitą policiją”.

Nors tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų, galinčių patvirtinti ar paneigti įvykio aplinkybes byloje nėra, tačiau netikėti nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo, nes jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs. Teismo argumentas, kad nukentėjusiajai T. G. nebuvo konstatuoti sužalojimai, nėra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes fizinio skausmo sukėlimas nepalieka ant kūno pėdsakų, kuriuos galėtų užfiksuoti medikai. Pati nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad jai buvo sukeltas tik fizinis skausmas, sužalojimų ji nepatyrė. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad ją smurtaujantis J. G. išstūmė ant laiptų, ji buvo tik su šlepetėm, neapsirengusi. Apklausti policijos pareigūnai parodė, kad atvykus į (duomenys neskelbtini) kaimą, nukentėjusioji T. G. juos pasitiko autobusų stotelėje, o nuvykus su ja į namus, sūnus buvo užsirakinęs. Netikėti T. G. parodymais, kad ją smurtaujantis sūnus išstūmė laukan ir užsirakino, nėra pagrindo.

Teismo posėdyje prokuroras Nerijus Brunza prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo J. G. gynėja advokatė Ingrida Maldeikienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendis dėl J. G. išteisinimo pagal BK 140 str. 2 d. yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi pagrindo. Pirmos instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šių išvadų prokuroro skundo argumentai nepaneigia.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokuroras ginčija pirmos instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl atlikto įrodymų vertinimo ir nurodo, kad padarytos išvados yra nepagrįstos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tačiau pažymėtina, kad teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitos svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikrinus ir įvertinus J. G. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, buvo padarytos motyvuotos išvados, kad išnagrinėtų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad J. G. 2014-07-11 apie 13:00 val. suduodamas keturis smūgius į galvos sritį ir vieną į veido sritį sukėlė nukentėjusiajai T. G. fizinį skausmą.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

Taigi iš byloje pateikto kaltinimo matyti, kad J. G. buvo kaltinamas, kad jis 2014 m. liepos 11 d., apie 13,00 val., (duomenys neskelbtini) Vilkaviškio raj., gyvenamojo namo verandoje, būdamas neblaivus, elgdamasis agresyviai, smurtavo prieš savo motiną T. G., keturis kartus rankos kumščiu suduodamas į galvos sritį ir veido sritį, tokiu būdu sukeldamas T. G. fizinį skausmą.

Išteisintasis J. G. parodė, kad jokio smurto prieš motiną nevartojo ir teigia, kad mama jį apkalba, nes nenori, kad jis kartu gyventų. Liepos 11 d., apie 13 val., tarp jų vyko žodinis konfliktas. Nurodė, kad tą dieną ne pirmą kartą įvyko apsižodžiavimas, kurio metu buvo vartojami necenzūriniai žodžiai. Buvo atvykęs vienas policijos ekipažas iš Kybartų, tačiau pamatė, kad niekas nevyksta ir išvažiavo. Po 5 minučių atvyko kitas policijos ekipažas iš Vilkaviškio, kuris abu juos išsivežė. Nei įvykio dieną, nei anksčiau smurto prieš motiną J. G. nevartojo. Anksčiau taip pat buvo kviečiama policija, tačiau niekada smurto žymių nebuvo užfiksuota. Šiais išteisintojo J. G. parodymais nėra pagrindo netikėti, nes juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Liudytojai A. K. ir A. M. parodė, kad 2014-07-11 patruliuojant buvo gautas pranešimas, jog neblaivus sūnus smurtauja prieš savo motiną. Nuvykus į įvykio vietą nukentėjusioji skundėsi, jog yra sumušta. Tačiau bendraujant su nukentėjusiąją, jokių sužalojimų nebuvo pastebėta. Specialisto išvadoje Nr. G 623/14(09) nurodyta, jog T. G. klinikiniais duomenimis sužalojimų nekonstatuota. Taigi nurodyti duomenys neleidžia netikėti išteisintojo J. G. parodymais.

Pažymima, jog T. G. pateikta įvykių versija, jog J. G. jai sudavė į burną kumščiu ir keturis kartus į galvą, nėra patvirtinta jokiais įrodymais. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad netikėti nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo, tačiau aukštesnysis teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Konstatuojama, jog pagrįstai pirmos instancijos teismas nesivadovavo T. G. ir B. M. parodymais ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Liudytoja B. M. parodė, kad kalbant telefonu, girdėjo kaip J. G. šaukė ant savo motinos, „sterva čia mano draugai“, o nukentėjusioji sakė „nemušk manęs, man skauda galvelę“ ir jų pokalbis nutrūko. Po kiek laiko T. G. vėl paskambino ir pasakė, kad ji sėdi kluone, nes J. G. išstūmė iš kambario, užsirakino duris ir jos neįsileidžia. Teisėjų kolegija pažymi, kad B. M. konflikto tarp J. G. ir T. G. nematė, o tik kalbant telefonu girdėjo, kad J. G. ir T. G. apsižodžiavo, ko neneigia ir pats J. G., kuris parodė, kad tarp jo ir mamos įvyko žodinis konfliktas, tačiau tvirtina, jog konflikto metu smurto nenaudojo. Be to, pirmos instancijos teisme liudytoja taip pat parodė, kad liepos 11 d. T. G. matė trumpai, praeinančią. Ji buvo užsidengusi burną su popieriumi, tačiau sužalojimų nematė. Vien tai, kad B. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog maždaug prieš mėnesį matė, kad T. G. buvo sumušta, matė kraujosruvas krūtinės srityje ir patinimus galvoje, negali savarankiškai įrodyti J. G. kaltės 2014-07-11 apie 13:00 val. sukėlus fizinį skausmą T. G..

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tai, kad nukentėjusiajai T. G. nebuvo konstatuoti sužalojimai, nėra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes fizinio skausmo sukėlimas nepalieka ant kūno pėdsakų, kuriuos galėtų užfiksuoti medikai. Tačiau pažymima, jog byloje nesant objektyvių duomenų ar tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų, kurie patvirtintų, kad J. G. smurtavo prieš T. G., negalima jo pripažinti kaltu remiantis vien tik abejonėmis ir iškeltomis prielaidomis. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad J. G. 2014-07-11 apie 13:00 val. keturis kartus rankos kumščiu suduodamas į galvos sritį ir veido sritį sukėlė T. G. fizinį skausmą. Be to, byloje nėra duomenų, jog J. G. būtų turėjęs tyčią sukelti fizinį skausmą savo motinai T. G..

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. G., išlaidas iki 2015 m. vasario 25 d. sudaro 52,11 EUR dydžio advokato užmokestis. Pažymima, jog J. G. buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, o prokuroro apeliacinis skundas atmestas, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo – netenkintinas.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartus duomenis konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. G. išteisino pagal BK 140 str. 2 d. Skundžiamas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Kęstučio Gaubio apeliacinį skundą atmesti.