Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-07-25 · Administracinė byla Nr. A-39-678-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-07-25
Bylos Nr.
A-39-678-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Algirdas Taminskas (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Nijolė Piškinaitė
Pareiškėjas
R. V., G. Š., V. A., K. P., V. M., R. P., K. Ž., V. V.
Atsakovas
Vilkaviškio rajono policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A10 – 678/2006Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S).
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. liepos 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rūtai Šipkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. V., G. Š., V. A., K. P., V. M., R. P. ir K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. V., G. Š., V. A., K. P., V. M., R. P., K. Ž. ir V. V. skundus atsakovams Vilkaviškio rajono policijos komisariatui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo, darbo užmokesčio priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjai R. V., G. Š., V. A., K. P., V. V., K. Ž., R. P. ir V. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti jiems iš Vilkaviškio rajono policijos komisariato (toliau – PK) atitinkamai 5526,15 Lt, 5673,91 Lt, 13398,90 Lt, 3264,29 Lt, 3460,41 Lt, 4211,03 Lt 6351,12 Lt ir 2681,26 Lt neišmokėtų darbo užmokesčių bei įpareigoti Policijos departamentą skirti atitinkamai lėšų jiems neišmokėtų darbo užmokesčių išmokėjimui.

Šalies argumentai

Pareiškėjai paaiškino, kad jie yra Vilkaviškio rajono PK pareigūnai. Vykdant valstybės tarnybos reformą, atsakovui Policijos departamentui neskyrus Vilkaviškio rajono PK pakankamai finansavimo darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimui, Vilkaviškio rajono PK vadovavosi Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 ir 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis taisyklėmis, t. y. skaičiuojant jų darbo užmokestį taikė indeksavimo koeficientą, dėl ko jiems buvo išmokėtas mažesnis, nei priklausė darbo užmokestis. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu minėti Vyriausybės nutarimai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjų nuomone, Policijos departamentas pažeidė jų teisę į nuosavybę, todėl jų atžvilgiu tiesiogiai taikytini Konstitucijos 23 ir 48 straipsniai bei Civilinio Kodekso 4.93 straipsnis, 4.94 straipsnio 2 dalis, 4.95 ir 4.98 straipsniai. Pareiškėjai nurodė, kad 2005 m. Valstybės biudžete skirta papildomai lėšų policijai, todėl atsakovas Policijos departamentas įpareigotinas lėšas pervesti Vilkaviškio rajono PK, o iš pastarojo priteistini pareiškėjams neišmokėti darbo užmokesčiai.

Pareiškėjai taip pat prašė pripažinti negaliojančiais Vilkaviškio rajono PK 2002 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. 77 TE, 2003 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. V-20, 2003 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. V-34, 2003 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. V-63, 2003 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. V-71, 2004 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. V-l, 2004 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. V-24, 2004 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. V-45 ir 2004 m. spalio 22 d. įsakymą Nr. V-73 dėl indeksavimo koeficientų taikymo skaičiuojant darbo užmokestį. Nurodė, kad šie įsakymai yra neteisėti, nes juos priėmus atsirado pagrindas jiems neišmokėti dalies priklausančio darbo užmokesčio. Neišmokėtas darbo užmokestis, kaip nuosavybė, iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar sprendimu, o ne vado įsakymais.

Atsiliepimas

Atsakovas Policijos departamentas pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovo nuomone, pareiškėjai nenurodė nei vieno Vilkaviškio rajono PK neteisėto veiksmo, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovas nepagrįstai paėmė iš pareiškėjų jų nuosavybę ir, kad būtent jo neteisėti veiksmai sudarė pagrindą pareiškėjų padarytai žalai atsirasti. Ginčo atveju pareiškėjų reikalavimo objektu yra nesumokėti pinigai, tačiau jie nepatenka į daikto sąvoką, todėl vadovaujantis CK 4 knygos normomis negali būti sprendžiama dėl jų sumokėjimo. Atsakovas mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį taikė darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais dėl lėšų trūkumo.

Remdamasis CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, atsakovas nurodė, kad Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės pagrindų nėra. Taip pat teigė, kad administracinis teismas nekompetentingas nagrinėti žalos atlyginimo klausimus, vadovaudamasis ne CK 6.271 straipsniu. Be to nurodė, kad pareiškėjams darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis atitinkamais Vilkaviškio rajono PK viršininko įsakymais dėl indeksavimo koeficiento taikymo. Vyriausybė 2005 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 220 tik įgaliojo Policijos departamentą atstovauti, bet ne išmokėti neišmokėtą darbo užmokestį dėl taikyto indeksavimo koeficiento. Atsakovas abejojo galimybe Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinei profesinei sąjungai šioje byloje būti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Atsakovas Policijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjai yra praleidę ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą 1 mėnesio skundo dėl Vilkaviškio rajono PK įsakymų panaikinimo padavimo terminą ir neprašo jo atnaujinti. Nurodė, kad pareiškėjai apie minėtų įsakymų buvimą buvo informuoti organizacinėmis priemonėmis.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilkaviškio rajono PK atsiliepimuose prašė pareiškėjų skundą patenkinti.

Komisariatas paaiškino, kad vykdant Valstybės tarnybos reformą, Policijos departamentui neskyrus pakankamo finansavimo darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimui, Vilkaviškio rajono PK skaičiuodama darbuotojų darbo užmokestį taikė indeksavimo koeficientą, kuris kas ketvirtį buvo nustatomas policijos viršininko įsakymais, dėl ko buvo išmokėtas šio komisariato pareigūnams mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė. Susidariusią skolą atsakovas pripažino ir, jo nuomone, skola turi būti priteista, o Policijos departamentas įpareigotinas pasirūpinti pakankamu finansavimu.

Taip pat Vilkaviškio rajono PK nurodė, kad komisariato viršininko įsakymai dėl indeksavimo koeficiento taikymo buvo rengti teisėtai, kadangi lėšų poreikis valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui viršijo komisariatui skirtus asignavimus darbo užmokesčiui. Visiems Vilkaviškio rajono PK valstybės tarnautojams, skaičiuojant darbo užmokestį, taikytas vienodas indeksavimo koeficientas ir tai atitiko Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 2 punkto nuostatas. Tai pat nurodė, kad visi Vilkaviškio rajono PK viršininko išleisti įsakymai dėl darbo užmokesčio apmokėjimo buvo skelbiami viešai. Su jais visi pareigūnai būdavo supažindinami operatyvinių pasitarimų bei susirinkimų metu. Jeigu pareiškėjai ir nedalyvavo kuriame nors operatyviniame pasitarime, tai elgdamiesi pakankamai apdairiai galėjo tai sužinoti.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinė profesinė sąjunga atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėjų skundai yra pagrįsti ir prašė juos tenkinti.

Nurodė, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vadinamoji generalinio delikto doktrina, kuri reiškia, jog bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu žalos padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima. Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ sudarė pagrindą neišmokėti pareiškėjams viso jiems priklausančio darbo užmokesčio. Tačiau Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad minėto nutarimo 1 ir 2 punktai bei šiuo Nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio taisyklės prieštarauja Konstitucijai. Tokiu būdu Vilkaviškio rajono PK, vykdydamas neteisėtą sprendimą dėl darbo užmokesčio koeficiento taikymo, nepagrįstai gavo iš to naudos. Todėl pareiškėjams turi būti grąžintos be pagrindo įgytos lėšos. Atsižvelgiant į tai, kad Policijos departamentas pasielgė neteisėtai pareiškėjų atžvilgiu, neskirdamas Vilkaviškio rajono PK pakankamai lėšų, suinteresuoto asmens nuomone, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 d. pagal analogiją). Remdamasis CK 6.263 straipsnio 2 dalimi, tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjams padaryta žala ir atitinkamai nepagrįstas Vilkaviškio rajono PK praturtėjimas sudaro pareiškėjams neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kada ir kokiomis priemonėmis pareiškėjai buvo informuoti apie Vilkaviškio rajono PK įsakymus, todėl padarė išvadą, kad tikėtinas pareiškėjų paaiškinimas apie skundžiamų įsakymų sužinojimo datą. Pareiškėjai dėl minėtų įsakymų į teismą kreipėsi 2005 m. rugsėjo pradžioje, t. y. nepraleidę LR ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto 1 mėnesio skundo padavimo termino, todėl teismas pareiškėjų skundus priėmė.

Remdamasis Konstitucijos 7 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, 107 straipsnio 1 dalimi, 102 straipsniu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo, t. y. iki 2004 m. gruodžio 18 d., Vilkaviškio rajono PK, skirdamas ir mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiais nutarimais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilkaviškio rajono PK, neišmokėdamas viso pareiškėjams priklausančio darbo užmokesčio, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tuo pačiu nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų skundžiami įsakymai dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficientų taikymo, yra neteisėti ir juos panaikinti.

Remdamasis Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, teismas konstatavo, kad Vilkaviškio rajono PK įsakymai dėl darbo užmokesčio koeficiento taikymo iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo dienos buvo įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostata neišmokėtai pareiškėjų darbo užmokesčio daliai negali būti taikoma.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai V. A., K. P., V. M., R. P., K. Ž., G. Š. ir R. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jų skundas ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliantai nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo įžanginės ir rezoliucinės sprendimo dalių nėra aišku, kurių kitų pareiškėjų skundai yra atmesti.

Taip pat apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė vienodos teismų praktikos vienodumo formavimo principą, t. y. to paties komisariato darbuotojų bylų nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol Vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės tokio pobūdžio administracinę bylą Nr. A4-638-05, todėl nagrinėdamas pareiškėjų bylą, teismas taip pat turėjo ją sustabdyti.

Apeliantų nuomone, Teismas pažeidė teisingumo vykdymo principą ir tuo aspektu, kad pagal LR ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punkto aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus, skundo pagrindą pareiškėjai nurodė nuosavybės teisių gynimą nuo pasikėsinimo momento. Tuo tarpu teismas nurodytu pagrindu bylos nenagrinėjo, bet sprendime pasisakė dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo laike. Iš pareiškėjų skundų turinio matyti, kad jie skundais prašė nuosavybės teisių gynimo. Kokio dydžio darbo užmokestis pareiškėjams turėjo būti mokamas, nustatė 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymas, todėl Vyriausybės nutarimas, numatantis mažesnį darbo užmokestį už nustatytą įstatymu, negalioja nuo jo priėmimo momento. Policijos pareigūnų darbo užmokesčio dydis nustatytas įstatymu, todėl galėjo būti sumažintas remiantis ne poįstatyminiu aktu, bet įstatymu. Taisyklės neleidžia keisti pareigūno darbo užmokesčio taip, kad jis sumažėtų, nes darbo užmokestis yra esminė darbo sutarties sąlyga, kuri gali būti keičiama tik nutraukiant vieną darbo sutartį ir sudarant naują.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatyme nereglamentuotas terminas, per kurį valstybės tarnautojas gali pareikšti reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems teisiniams santykiams, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK kitokio senaties termino, reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo nenumato. Todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas taikytinas ir valstybės tarnautojų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Byloje nustatyta, kad dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo, pareiškėjui K. Ž. buvo neišmokėta 5747,43 Lt, R. P. – 6351,12 Lt, V. M. – 2681,26 Lt, R. V. – 5525,15 Lt, G. Š. – 5673,91 Lt, V. A. – 13398,90 Lt, K. P. – 3264,29 Lt darbo užmokesčio. Neišmokėto pareiškėjams darbo užmokesčio dydžio atsakovas neginčija.

Galimybę taikyti valstybės tarnautojams darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus numatė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas ir šio įstatymo pagrindu Vyriausybės patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės. Šių teisės normų pagrindu atsakovas įsakymais nustatydavo, atskiriems laikotarpiams, konkrečius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus savo darbuotojams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas, pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ bei Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686 ir šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklės, taip pat Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktai ir šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Aiškindamas šią įstatymo nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris negali būti ginčijamas. Iki šio momento tikrasis teisinis santykis dar nėra galutinai susiformavęs, o teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymo stabilumo. Sprendimo įvykdymas yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Todėl iki to momento kol teisė pareikšti reikalavimą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojui atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra įvykdytas sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pareiškėjai į teismą, dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, kreipėsi nepraleidę įstatymu nustatyto tokiam reikalavimui pareikšti 3 metų senaties termino, todėl jų teisė turi būti ginama.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Analogiška nuostata įtvirtinta ir DK 298 straipsnyje. Atsakovo priimti administraciniai aktai negali būti kliūtimi pareiškėjams gauti visą darbo užmokestį, nes tokia jų teisė yra garantuojama įstatymu. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų teisė gauti visą įstatymu numatytą darbo užmokestį nebuvo paneigta, o apribojant viso darbo užmokesčio išmokėjimą, jų teisės buvo pažeistos, todėl turi būti ginamos (LR ABTĮ 5 str.).

Pirmosios instancijos administracinis teismas, konstatavęs, kad atsakovo Vilkaviškio rajono policijos komisariato sprendimai taikyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos yra įvykdyti, netinkamai aiškino teisės normas, todėl tokia teismo išvada yra neteisinga dėl jau anksčiau paminėtų argumentų.

Pareiškėjai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ne daugiau kaip už trejus metus ir šiam reikalavimui pareikšti nėra praleidę įstatymu nustatyto trejų metų senaties termino. Todėl pareiškėjų reikalavimai yra pagrįsti ir turi būti tenkinami.

Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Dėl to atmestini argumentai, susiję su atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų nebuvimu. Antra vertus, pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Policijos departamentą skirti Vilkaviškio rajono policijos komisariatui piniginių lėšų, taip pat atmestinas, nes ne Policijos departamentas, o policijos komisariatas buvo tiesioginis pareiškėjo darbdavys ir jis privalėjo mokėti pareiškėjui įstatymu nustatyto dydžio atlyginimą. O be to, Policijos departamento ir policijos komisariato finansiniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo objektu. Todėl neišmokėta darbo užmokesčio suma priteistina tik iš vieno atsakovo, t. y. Vilkaviškio rajono policijos komisariato.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų <...>. Šiuo atveju visos bylos aplinkybės yra aiškios. Tačiau teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymą, todėl grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą yra netikslinga, o tikslinga išspręsti ginčą iš esmės. Todėl netenkintina pareiškėjų apeliacinio skundo dalis, kuria prašoma grąžinti jų skundą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja V. V. apeliacinio skundo nepateikė, todėl jos reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti, o teismo sprendimas jos atžvilgiu paliktinas nepakeistas.

Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas teismo sprendimas pakeistinas. Sprendimo dalis, kuria atmestas apeliantų skundas, panaikintina, o apeliantų skundas patenkintinas, priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš Vilkaviškio rajono policijos komisariato. Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjų R. V., G. Š., V. A., K. P., V. M., R. P. ir K. Ž. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjų R. V., G. Š., V. A., K. P., V. M., R. P. ir K. Ž. skundas, panaikinti.

Pareiškėjų R. V., G. Š., V. A., K. P., V. M., R. P. ir K. Ž. skundus patenkinti.

Priteisti iš Vilkaviškio rajono policijos komisariato 5747 (penkis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt septynis) litus 43 ct darbo užmokesčio K. Ž., 6351 (šešis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt vieną) litą 12 ct – R. P., 2681 (du tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt vieną ) litą 26 ct – V. M., 5525 (penkis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt penkis) litus15 ct – R. V., 5673 (penkis tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt tris) litus 91 ct– G. Š., 13398 (trylika tūkstančių tris šimtus devyniasdešimt aštuonis) litus 90 ct – V. A. ir 3264 (tris tūkstančius du šimtus šešiasdešimt keturis) litus 29 ct – K. P. Šių pareiškėjų reikalavimą Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atmesti.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasNijolė PiškinaitėAlgirdas Taminskas