Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 215 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 182 str. 1 d. ir nubaustas 60 parų areštu.

Pagal BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., šios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdais ir M. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

Iš M. P. priteista UAB (duomenys neskelbtini) 6040,87 Lt turtinei žalai atlyginti ir 13,70 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2008 m. gruodžio 11 d., tiksliai nenustatytu laiku, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) išduotą UAB (duomenys neskelbtini) elektroninę mokėjimo priemonę – kuro kreditinę kortelę Nr. 7003960964096475035, su šios mokėjimo priemonės identifikavimo PIN kodu, ir ją laikė;

2008 m. gruodžio 12 d., laikotarpiu nuo 13.44 val. iki 21.09 val., neteisėtai, neturėdamas leidimo panaudoti elektroninę mokėjimo priemonę – UAB (duomenys neskelbtini) išduotą UAB (duomenys neskelbtini) kuro kreditinę kortelę Nr. 7003960964096475035, degalinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), 13 kartų inicijavo finansines operacijas ir jas atliko, atsiskaitydamas už 2267,35 litrus benzino ir dyzelinio kuro, taip apgaule, savo naudai įgijo svetimą, bendros 6040,87 litų vertės, UAB (duomenys neskelbtini) turtą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Civilinio ieškovo atstovas prašė neskirti nuteistajam realios bausmės. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Nuteistasis M. P. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir apklaustas tiek pirmos instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose pripažino esmines nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, aplinkybes. O būtent, jis neneigė, kad siekdamas 50 centų pigiau nusipirkti kuro automobiliui, pasinaudojo mažai jam pažįstamo asmens jam duota UAB (duomenys neskelbtini) kreditine kuro kortele ir jos PIN kodu, t.y. įsipylė 2267,35 litrus benzino ir dyzelino, degalinėje atsiskaitė už kurą jam duota mokėjimo kortele, ir tą pačią dieną atidavė tam pačiam asmeniui kortelę, PIN kodą, čekius už kurą ir pinigus už jį. Šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliaciniame skunde. Apeliantas tik nesutinka su teisiniu jo veiksmų įvertinimu, t.y. jis neigia žinojęs, kad mokėjimo kortelė priklausė UAB (duomenys neskelbtini), nesuprato, jog elgiasi neteisėtai.

Pagal BK 214 str. 1 d., be kita ko, yra baudžiamas ir tas, kas neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninio mokėjimo priemonių (toliau – EMP) ar tokių EMP ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. BK 215 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų EMP ar neteisėtai panaudojo jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis. Pagal BK 182 str. 1 d. baudžiamąja tvarka atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. UAB (duomenys neskelbtini) kreditinė kuro kortelė ir jos PIN kodas neabejotinai yra atitinkamai EMP ir duomenys, patvirtinantys naudotojo tapatybę, t.y. BK 214 ir 215 str. numatytų nusikalstamų veikų dalykas. Teismų praktika jau suformavo dvi šiai bylai reikšmingas taisykles, susijusias su EMP. Pirmoji jų yra ta, kad EMP visuomet yra svetima bet kokiam trečiajam asmeniui, kuris neturi šią EMP išdavusios institucijos teisės naudotis ja; ir antroji – kai kaltininkas neteisėtai atsiskaito už prekes svetima EMP ir įgyja svetimą turtą, jo veika kvalifikuojama kaip BK 215 str. ir BK 182 str. numatytų nusikaltimų sutaptis. Neteisėtu EMP ar jos duomenų, patvirtinančių naudotojo tapatybę, panaudojimu laikytinas EMP ir duomenų naudojimas be EMP ir tokių duomenų turėtojo, kuris jais naudojasi pagal sutartį su EMP ir duomenis išdavusios institucija, leidimo. Šioje byloje UAB (duomenys neskelbtini) yra institucija, išdavusi EMP (kreditinę kuro kortelę) ir duomenis, patvirtinančius naudotojo tapatybę (šios kortelės PIN kodą). Jų turėtoju buvo UAB (duomenys neskelbtini), kuriai pagal sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) buvo suteikta teisė naudotis EMP ir jos PIN kodu. Asmenys, kuriems UAB (duomenys neskelbtini) išdavė tokias korteles su PIN kodais, buvo teisėtais jų naudotojais. Kitiems, pašaliniams asmenims tiek kortelės, tiek jų kodai, buvo svetimi ir jų įgijimas, laikymas, perdavimas ar realizavimas be UAB (duomenys neskelbtini) leidimo yra neteisėtas.

Apeliantas savo skunde visiškai nepagrįstai nurodo, kad pagal G. K. bei R. B. parodymus, G. K. kaip UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojui duota naudotis kreditinė kortelė su PIN kodu šio buvo parduota nenustatytiems asmenims, to apeliantas negalėjo žinoti 2008-12-11 įvykio metu, todėl jis negali būti laikomas kaltu dėl nusikaltimų, už kuriuos nuteistas. Tačiau, tai neturi jokios įtakos jo veikų kvalifikavimui, nes šiuo atveju nustatyta, kad M. P. pats atliko veiksmus, t.y. kuro kortelę ir jos PIN kodą įgijo ir juos laikė, bei 13 kartų ja atsiskaitė už kurą, t.y. inicijavo finansines operacijas ir jas atliko. Svarbu yra tai, kad apeliantui jo panaudota kortelė ir jos duomenys buvo svetimi, t.y. jis neturėjo UAB (duomenys neskelbtini) leidimo jais naudotis.

Apeliantas skunde visiškai teisingai nurodo, jog pripažinti asmenį kaltu pagal BK 215 str. 1 d. galima tik nustačius, jog jis veikė tiesiogine tyčia, t.y. suvokė, kad žinomai neteisėtai panaudoja tikrą mokėjimo instrumentą bei jo identifikavimo duomenis ir norėjo taip veikti. Skunde jis teigia, kad tokių įrodymų byloje nėra, todėl nėra ir jo kaltės. Tačiau su tokia jo pozicija kolegija jau nesutinka. Pirmiausiai, iš jo paties parodymų matyti, kad jis siekė įsigyti ir įsigijo kuro pigiau ir taip elgdamasis jis pats kurą pylėsi degalinėje, kurioje yra aiškiai nurodomos kuro kainos. Tai reiškia, kad iš karto atsiskaitant už įgytą kurą pigiau jau turėjo kilti įtarimas, kad tai nėra tolimųjų reisų vairuotojų užsienyje pigiau įsipiltas ir sutaupytas kuras, kurį jie grįžę į Lietuvą pardavinėja pigiau. Apeliantas suprato, kad asmuo, kuris jam davė kortelę ir kodą, yra „furistas“, t.y. vairuotojas, dirbantis tolimųjų pervežimų įmonėje. Priešingai, nei jis tvirtina savo skunde, jis neabejotinai matė ir suvokė tai, kad naudoja įmonei išduotą kuro kreditinę kortelę, nes degalinėje kurą jis pylėsi kelis kartus, tame tarpe ir dienos metu; pats tvirtino, jog pripildęs turėtas kuro talpas pirmą kartą, atvažiavęs į degalinę antrąjį kartą kuro kortelę turėjo pats ir ją tik vėliau atidavė asmeniui, iš kurio jis kortelę buvo gavęs. Be to, atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir apžiūrėjus civilinio ieškovo atstovo pateiktą kuro kreditinę kortelę (UAB (duomenys neskelbtini) galiojusią iki 2009 m. spalio mėnesio, t.y. įvykio metu) tapo aišku, kad ant kortelės akivaizdžiai yra nurodyta, jog tai įmonės (o ne kažkokio privataus asmens) kortelė su joje įspaustu įmonės pavadinimu. Apžiūrėjęs šią kortelę teisme apeliantas neneigė, kad jo naudota įvykio metu kortelė galėjo būti panaši į apžiūrėtą, jis akcentavo tik tai, kad užrašas (duomenys neskelbtini) jam buvo nesuprantamas. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad aukščiau paminėti duomenys neabejotinai patvirtina, jog apeliantas suvokė, kad įvykio metu pildamas kurą jis neteisėtai naudoja svetimą EMP finansinėms operacijoms inicijuoti ir norėjo taip elgtis – taigi, padarydamas BK 215 str. 1 d. numatytą veiką jis veikė tiesiogine tyčia.

Atmetamas ir skundo argumentas, kad M. P. nesiekė apgaule užvaldyti svetimą turtą. Pagal nustatytas jau aptartas faktines bylos aplinkybes, neteisėtai panaudojęs svetimą – UAB (duomenys neskelbtini) kuro kreditinę kortelę, jis suklaidino UAB (duomenys neskelbtini), t.y. jis save pateikė UAB (duomenys neskelbtini) atstovu, sau šios bendrovės vardu prisipylė 2267,35 litro įvairaus kuro ir jį užvaldė, padarydamas bendrovei nuosprendžiu nustatytą turtinę žalą. Jo veika pilnai atitinka BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Tokiu būdu kolegija pripažįsta, kad apeliantas skundžiamu nuosprendžiu teisingai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. Naikinti šia prasme teisingą teismo nuosprendį ir jį išteisinti nėra jokio pagrindo.

Dėl skunde nurodomų BPK pažeidimų

Apeliantas skunde tvirtina, kad nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 1 str., 7 str. ir 20 str. reikalavimus. Atskirai analizuojant šiuos skundo teiginius matyti, kad skunde iš esmės net tris kartus perrašyta BPK 1 str. 1 d. dispozicija nenurodant, kuo konkrečiai apelianto nuomone pasireiškė apylinkės teismo padaryti pažeidimai. Taigi, pastarasis skundo teiginys yra tik deklaratyvus, todėl kolegija jo detaliau neanalizuoja.

Toliau apeliantas skunde atskleidžia BPK 7 str. numatyto rungimosi principo turinį ir nurodo, kad šio principo pažeidimas pasireiškė tuo, jog jis neturi teisino išsilavinimo, todėl teisme negalėjo efektyviai pasinaudoti savo teisėmis. Be to, teisme jam nebuvo užtikrinta reali teisė turėti gynėją. Čia pirmiausiai pažymėtina, kad teisės į gynybą užtikrinimo principas baudžiamajame procese yra reglamentuotas ne BPK 7 str., o kodekso 10 str. Kita vertus, iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantui buvo išaiškintos jo teisės pirmos instancijos teisme, tame tarpe ir teisė teikti įrodymus, turėti gynėją, aktyviai dalyvauti procese ir kt. Nuteistasis teisme išreiškė savo poziciją, turėjo teisę klausti apklausiamus proceso dalyvius, teikti kitus įrodymus, ir jis pasinaudojo šia galimybe. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. P. teisiamas ne pirmą kartą, todėl kolegija nė kiek neabejoja, kad jis gerai žino savo teises procese ir būdus, kaip jas realizuoti. Be to, apeliantas turėjo gynėją viso ikiteisminio tyrimo metu, kurio pagalba jis galėjo naudotis įvertindamas ir formuodamas savo poziciją tiek dėl įvykio faktinio, tiek ir dėl jo teisinio įvertinimo.

Apylinkės teismas šiuo atveju nepažeidė ir apelianto teisės į gynybą, t.y. jo teisės turėti gynėją. Pirmiausiai, jau minėta, kad ši jo teisė pirmos instancijos teisme jam buvo išaiškinta ir posėdžio protokole nėra fiksuota, kad jis prašė atidėti bylos nagrinėjimą tam, kad jis galėtų pasikviesti gynėją. Apelianto teiginys, kad teismas tiesiog nereagavo į jo norą turėti gynėją, neįtikinamas, nes posėdžio protokole toks prašymas nefiksuotas, o pastabų dėl protokolo BPK 261 str. 6 – 8 dalyse numatyta tvarka apeliantas nepareiškė. Kita vertus, atvejus, kuomet baudžiamajame procese gynėjas dalyvauti privalo, numato BPK 51 str. Šioje byloje gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas, juo turėjo pasirūpinti pats apeliantas. Apeliacinės instancijos teisme jis nurodė, kad dėl jam nežinomų priežasčių į posėdį neatvyko jį ikiteisminio tyrimo metu gynęs advokatas Ž. R., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis buvo susitaręs su minėtu advokatu dėl jo gynybos apylinkės teisme. Taigi, kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad nagrinėjant bylą apylinkės teisme buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Kolegija sutinka su apeliantu, kad skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas tiesiog du kartus išvardino bylos įrodymus, atliko labai paviršutinį jų vertinimą, menkai motyvavo savo išvadas, taip nesilaikydamas BPK 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2 ir 3 p. reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos pažeidimą ištaiso, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus ir pateikdama įrodymų vertinimą bei savo išvadas dėl nuteistojo padarytų veikų kvalifikavimo.

Dėl BK 63 str. 9 d. pažeidimo

M. P. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už veikas, kurias jis padarė 2008 m. gruodžio 11 – 12 d. Po šių nusikaltimų apeliantas 2009-12-24 to paties teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d., 145 str. 1 d. bei 233 str. 1 d. ir nubaustas galutine subendrinta dvejų metų laisvės apribojimo bausme, kuri 2010-06-01 teismo nutartimi buvo pakeista 90 parų areštu. Taigi, apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 9 d., paskutiniu, t.y. skundžiamu, nuosprendžiu turėjo subendrinti bausmes pagal abu nuosprendžius, o to nepadaręs, jis netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 p.).

Įvertinus tai, kad 2009-12-24 teismo nuosprendžiu M. P. buvo nuteistas už nesunkius nusikaltimus, o paskutiniu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, dvi iš kurių yra apysunkės, t.y. jos skiriasi pagal savo pavojingumą, bausmės už juos bendrinamos apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d. 2 p.), į galutinės bausmės laiką visiškai įskaitant bausmės laiką, atliktą pagal 2009-12-24 teismo nuosprendį.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pareiškė prašymą peržiūrėti jam skirtas bausmes ir neskirti realios bausmės. Šis jo prašymas tenkinamas.

Pagal BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, yra laikomas recidyvistu. BK 56 str. 1 d. numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. M. P. nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui už anksčiau jo padarytus tyčinius nusikaltimus, todėl jis yra recidyvistas. Todėl, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo sprendimas skirti jam bausmes, susijusias su realiu laisvės atėmimu, pagal tuo metu byloje turėtus duomenis buvo pagrįstas ir teisingas.

Šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsirado naujų aplinkybių, turinčių esminės įtakos tiek nuteistajam paskirtoms bausmėms, tiek jo asmenybės vertinimui BK 75 str. taikymo kontekste. O būtent, nuteistasis savo noru pilnai atlygino UAB (duomenys neskelbtini) padarytą 6040, 87 Lt turtinę žalą ir ši bendrovė jam jokių pretenzijų nereiškia. Tai laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.), kurią būtina įvertinti ir peržiūrėti jam skirtas bausmes.

Be to, jis apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentus, kad šiuo metu mokosi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre, dirba vadybininku UAB (duomenys neskelbtini), sudarė santuoką, kurioje augina mažametę dukrą. Tai duomenys, kurie neabejotinai rodo pozityvius nuteistojo asmenybės pokyčius ir leidžia manyti, kad jis daro teigiamas išvadas dėl savo elgesio praeityje. Todėl, kolegija mano, kad bausmės tikslai nuteistajam dar gali būti pasiekti ir neskyrus jam laisvės atėmimo bausmę atlikti realiai, t.y. atidedant jos vykdymą BK 75 str. 1 d. pagrindu ir skiriant jam griežtesnius įpareigojimus, padėsiančius stebėti ir kontroliuoti jo elgesį. Todėl, teismo nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 1 ir 2 p. numatytais pagrindais.

Kadangi UAB (duomenys neskelbtini) pareikštas civilinis ieškinys pilnai atlygintas, procesas dėl jo nutraukiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., teismas

NUSPRENDĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-14 nuosprendį M. P. pakeisti :

- pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) jis savo noru pilnai atlygino padarytą turtinę žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 59 str. 1 d. 3 p.);

- pagal BK 214 str. 1 d. jam skirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių;

- pagal BK 215 str. 1 d. jam skirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių;

- pagal BK 182 str. 1 d. jam skirtą arešto bausmę sumažinti iki 50 parų.

Pagal BK 63 str. 2, 4 d., 5 d. 1 p., bausmes pagal BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. subendrinus apėmimo būdu, po to iš dalies sudedant subendrintą bausmę su bausme pagal BK 214 str. 1 d., skirti jam subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Pagal BK 63 str. 9 d., šią 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su 2009-12-24 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausme, 2010-06-01 to paties teismo nutartimi pakeista 90 parų areštu, ir skirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams. Į šios bausmės laiką visiškai įskaityti bausmę, atliktą pagal 2009-12-24 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį.

Pagal BK 75 str., jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti mokslą, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos bei be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Procesą dėl UAB (duomenys neskelbtini) pareikšto 6040, 87 Lt civilinio ieškinio nutraukti.

Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.