Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Čapui, gynėjui advokatui Reginai Atkočaitienei, nuteistajam E. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal BK 290 str. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 2 d., bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno rajono apylinkės teismo 2010-11-19 nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių su 12 500 litų bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-01-18 iki 2011-01-19.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas pagal BK 290 str. už tai, kad 2011 m. sausio 18 d., apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariate, esančiame Kaune, Taikos pr. 115, uždarytas į laikino sulaikymo kambarį, plūsdamas necenzūriniais žodžiais, įžeidė savo pareigas atlikusius Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato pareigūnus: Girstupio policijos nuovados postinį P. D., Prevencijos poskyrio tyrėją A. M. ir Operatyvaus valdymo poskyrio specialistą V. K..

Skunde nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas be įrodymų, nesiekiant išsiaiškinti tiesos, todėl nuosprendis naikintinas. Apeliantas nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo jis nepadarė. 2011-01-18, apie 23 val. po sugyventinės skambučio jis buvo pristatytas į Dainavos policijos komisariatą. Komisariate necenzūrinių žodžių jis nevartojo, policijos pareigūnų neplūdo, nukentėjusiesiems negrasino, o tik, norėdamas į tualetą, vieną kartą smarkiai sujudino grotas. Būdamas įsitikinęs, kad policininkai jį nepagrįstai apkalba, 2011-01-21 kreipėsi į Kauno apskrities VPK, kad dėl šio fakto būtų atliktas tarnybinis patikrinimas. Jo prašymas buvo atmestas. Svarbiausias įrodymas šioje byloje – Dainavos policijos komisariato filmuota medžiaga, kurioje aiškiai turėjo matytis jo veiksmai, nebuvo pristatyta į teismą, pareiškus, kad ji jau sunaikinta. Taip tyčia buvo sunaikintas pagrindinis įrodymas, iš kurio aiškiai būtų matyti, kad jis jokių nusikalstamų veiksmų neatliko. Nors ir nesant visos įrodomosios medžiagos, teismas į tai neatsižvelgė, patikėjo melagingais policininkų parodymais ir be įrodymų jį nuteisė laisvės atėmimo bausme. Teismas, nagrinėdamas bylą, buvo iš anksto nusistatęs jį nuteisti. Tai matėsi iš to, kad apklausinėjo policininkus, jiems klausantis vienas kito teismo salėje ir kiekvienam pareigūnui uždavinėjo tuos pačius klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo apelianto padarytą nusikalstamą veiką ir pagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 290 str. bei paskyrė teisingą bausmę bei galutinę subendrintą bausmę.

BK 290 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens. Pagal 2000-10-17 Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 2 str. 3 p policijos pareigūnas – Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims, todėl teisingai nukentėjusieji įvardyti kaip valstybės tarnautojai. Nors E. K. neigia išplūdęs policijos pareigūnus A. M., P. D. ir V. K., tačiau toks jo apeliacinio skundo argumentas paneigtas minėtų pareigūnų parodymais, kuriuos teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti iš šių asmenų parodymų, apeliantas 2011 m. sausio 18 d. vakare buvo pristatytas į Dainavos PK, kur, būdamas patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, pradėjo elgtis agresyviai ir gan ilgą laiką plūdo pareigūnus įvairiais įžeidžiančiais, necenzūriniais žodžiais, žemino juos. Pareigūnai netgi pažymėjo, jog E. K. išsiskyrė savo įžūliu elgesiu, įžeidžiančių žodžių gausa bei ilga tokio elgesio trukme. Dar daugiau, jie nurodė, kad ir į prašymus nusiraminti E. K. nereagavo. Kolegija neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiųjų parodymais. A. M. ir P. D. apelianto iki šio įvykio nepažinojo, priežasčių jį apkalbėti neturėjo. Tokių priežasčių nenurodė ir apeliantas. E. K. tvirtinimas, kad tokiu būdu pareigūnai norėjo parodyti, kad dirba, yra tik deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Nukentėjusysis V. K. nurodė, kad su apeliantu jam tekę susidurti ne kartą, kaip su asmeniu linkusiu pažeisti viešąją tvarką, visuomenėje priimtas elgesio taisykles. Tačiau dėl to nėra pagrindo netikėti ir nukentėjusiojo V. K. nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Juo labiau, kad jos iš esmės sutampa su kitų dviejų policijos pareigūnų parodymais. O tai, kad policijos pareigūnų (nukentėjusiųjų) parodymai kai kuriose detalėse skiriasi, negalima pripažinti prieštaravimais. Atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnai kiekvieną savo darbo dieną susiduria su įvairiais teisės pažeidėjais, dalyvauja įvairiose konfliktinėse situacijose, kai kurios įvykio aplinkybės (jų seka) natūraliai galėjo būti pamirštos ir jų parodymai netgi keltų didesnes abejones, jei visos kasdieninės jų darbe detalės būtų tikslios ir vienodos. Esmines įvykio aplinkybes, kad apeliantas policijos pareigūnus, einančius savo pareigas, plūdo necenzūriniais žodžiais, taip juos įžeisdamas, tiek A. M. ir P. D., kurie ir pristatė E. K. į policijos komisariatą, tiek ir V. K., buvęs komisariate, nurodė vienodai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Pažymėtina ir tai, kad pareigūnų parodymus iš esmės patvirtino ir nuteistojo sugyventinė T. B., kuri nurodė, kad jau namuose apeliantas, būdamas neblaivus, elgėsi netinkamai – šūkavo, triukšmavo, vartojo necenzūrinius žodžius. Be to, liudytoja nurodė ir tai, kad E. K., kai jis būna neblaivus (o komisariate jam nustatytas 2,83 promilės girtumo laipsnis), toks konfliktiškas elgesys būdingas, ji netgi stengiasi tokiais atvejais išvažiuoti iš namų. Taigi apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad ilgą laiką plūsdamas, žemindamas apeliantas įžeidė policijos pareigūnų orumą ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 290 str. Nekelia abejonių, kad tai buvo padaryta tiesiogine tyčia. E. K. suprato, kad įžeidžia policijos pareigūnus ryšium su pareigų vykdymu ir to norėjo.

Tai, kad byloje nėra vaizdo įrašo neleidžia daryti išvados, jog apeliantas nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, kadangi tai įrodyta anksčiau nutartyje aptartais įrodymais, kuriais netikėti, kaip jau minėta, pagrindo nėra. Negalima teigti, kad vaizdo įrašas sunaikintas tyčia, kaip tvirtina savo skunde apeliantas, taip norint melagingai jį nuteisti, kadangi minimą įrašą Kauno m. apyl. teismas nusprendė išsireikalauti tik 2011-11-23 teisiamajame posėdyje, o kaip matyti iš Kauno apskrities VPK Kauno m. Dainavos PK l. e. viršininko pareigas atsakymo, tuo metu 2011-01-18 vaizdo įrašai jau buvo sunaikinti. Taigi vaizdo įrašas buvo sunaikintas praėjus nustatytam saugojimo terminui.

Skunde be to, nurodoma, jog teismas buvo nusiteikęs jį nuteisti dar nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, kadangi teisėja apklausiant policijos pareigūnus kaip liudytojus leido jiems klausytis vienas kito parodymų posėdžių salėje. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso kodeksas nukentėjusiuosius (o šioje byloje policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo pripažinti nukentėjusiaisiais) pripažįsta nagrinėjimo teisme dalyviais, turinčiais BPK 28 str. ir kituose straipsniuose išvardintas teises, tame tarpe ir dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, todėl tokie asmenys, skirtingai nei liudytojai, iš posėdžių salės nepašalinami.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę E. K. už nusikaltimo, numatyto BK 290 str., padarymą bei galutinę subendrintą bausmę bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str. 2 d., paskirtos bausmės tiek už nusikalstamą veiką, tiek ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

E. K. apeliacinį skundą atmesti.

.