Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-16-485/2015

Teisėja Laima Šeputienė Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00074-2013-4

2015 m. sausio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Dmitrijaus Korsakovo ir Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui O. S., nuteistajam E. Z., jo gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei, civiliniam atsakovui J. Z., civilinei atsakovei G. Z., nukentėjusiojo L. R. įgaliotam atstovui advokatui Gintarui Platūkiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo L. R. įstatyminės atstovės V. R., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro O. S. ir nuteistojo E. Z. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. Z., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 93 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. padarymą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Vadovaujantis BK 93 str. 2 d., 82 str. 1 d. 1 p., 5 p., 83 str., 87 str. 1 d., 2 d. 2 p., jam paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės :

- įspėjimas, išaiškinant, kad, jeigu E. Z. padarytų naują nusikalstamą veiką, jis negalėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir teismas jam galėtų skirti bausmę;

- elgesio apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. Z. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. padarymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies priteisiant iš E. Z., o šiam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti iš civilinių atsakovų J. Z. ir G. Z. solidariai 114 Eur (500 Lt) nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimui, nustatant, kad ši jų pareiga pasibaigia, kai jų vaikas – E. Z. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti.

Nukentėjusiajam L. R. iš E. Z. taip pat priteista 217 Eur (750 Lt) advokato paslaugoms apmokėti ir 8 Eur (28,71 Lt) procesinės išlaidos už pažymą iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos. Nukentėjusiojo L. R. priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki jo pilnametystės nustatyta jo atstovė pagal įstatymą V. R.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Z. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. padarymą, t.y. už tai, kad jis 2013 m. sausio 17 d., apie 14 val., prie prekybos centro „M.“, esančio (duomenys neskelbtini) ties 122 namu, naudodamas fizinį smurtą, tai yra ne mažiau kaip vieną kartą pastumdamas nukentėjusįjį mažametį L. R. į sniego pusnį ir taip padarydamas nukentėjusiajam L. R. nubrozdinimus plaštakose, kraujosrūvą dešinėje blauzdoje. Tokiais veiksmais padarė mažamečiui L. R. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, E. Z. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. padarymo, t.y. kad jis viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. jis 2013 m. sausio 17 d. apie 14.00 val., prie prekybos centro „M.“, esančio (duomenys neskelbtini), sugriebęs mažamečiui L. R., gim. (duomenys neskelbtini), už rankos, jėga pasitempė mažametį į šalį ir naudodamas fizinį smurtą įstūmęs mažametį į sniego pusnį, voliojo jį po sniegą bei atėmęs iš jo pirštines prigrūdo į jas sniego, tuo metu mažamečiui L. R. atsistojus, stūmė jį ir jis griūdamas galva trenkėsi į namo sieną, taip padarydamas nukentėjusiajam nubrozdinimus plaštakose, kraujosrūvą dešinėje blauzdoje, tokiu būdu padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Kauno apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad E. Z. veiksmai neatitinka BK 284 str. 1 d. nustatyto nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių, kadangi kaltinamojo veika nesukėlė minėtame straipsnyje nurodytų padarinių, t.y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, taip pat nėra ir kito šios nusikalstamos veikos būtinojo požymio - kaltinamojo tyčios, todėl laikė, kad E. Z. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, pažeidė ir Konstitucijoje įtvirtintą asmens teisę į nešališką teismą, nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti E. Z. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir 140 str. 2 d. ir nuteisti : už BK 284 str. 1 d. paskirti 6 mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant išdirbti 60 val., t.y. kas mėnesį išdirbti ne mažiau kaip po 10 val. viešųjų darbų; už BK 140 str. 2 d. paskirti 6 mėnesius laisvė atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - 6 mėnesius laisvės apribojimo. Vadovaujantis BK 92 str. bausmės vykdymą atidėti 1 metams, paskiriant įpareigojimą – 6 mėnesius nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo namuose, bei paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, įpareigojant darbus atlikti per 6 mėnesiu, po 10 val. kas mėnesį, ir 12 mėnesių atiduoti tėvams prižiūrėti. Taip pat prašo L. R. iš E. Z. priteisti 3000 litų neturinei žalai atlyginti, 1500 Lt advokato išlaidoms bei kitas proceso išlaidas, o šiam neturint pakankamai lėšų, žalą priteisti iš už nepilnametį materialiai atsakingų asmenų – G. Z. ir J. Z.

Prokuroro nuomone, E. Z. betarpiškai realizavo visus nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. požymius, nes stumdydamas nukentėjusįjį mažametį L. R., kuris dar griūdamas ir susitrenkė galvą, sumušė nukentėjusįjį mažametį L. R. dėl mažareikšmės priežasties, o dėl padarytų sužalojimų nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Šiuos veiksmus kaltinamasis E. Z. padarė viešoje vietoje, elgdamasis įžūliai, nes naudojo fizinį smurtą prieš žymiai jaunesnį ir silpnesnį asmenį - mažametį L. R., taip demonstravo nepagarbą visuomenėje priimtinoms elgesio normoms, ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, nes tiek auka, tiek aukos artimieji (motina), kuriai iš karto skambino verkiantis mažametis sūnus buvo sukrėsti tokio E. Z. elgesio ir šio elgesio pasekmių - nežymiai sutrikdytos mažamečio sveikatos. E. Z. savo neteisėtais veiksmais ne tik sužalojo mažametį, bet ir sutrikdė visuomenės rimtį bei viešąją tvarką, todėl tokie pastarojo veiksmai turi būti kvalifikuotini pagal BK 140 str. 2 d. (BK 140 str. redakcija, galiojusi iki 2013-07-12) bei 284 str. 1 d. (idealioji sutaptis).

Prokuroras pažymi, kad baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, kad pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio atžvilgiu privalomai turi būti taikomos BK 93 str. nuostatos. Teismas pagrįstai nurodė nuosprendyje, kad byloje yra nustatytos trys (privalomosios) sąlygos atleisti E. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės, t.y. jis yra nepilnametis - veikos padarymo metu jis buvo šešiolikos metų amžiaus; nusikalto pirmą kartą; kaltintas padaręs dvi nesunkių nusikaltimu kategorijai priskiriamas veikas, kurios sudaro idealiąją sutaptį. Tačiau neteisinga išvada, kad šioje konkrečioje byloje egzistuoja ir viena alternatyvi papildoma sąlyga - „yra pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis Įstatymu ir nedarys naujų nusikalstamų veikų". Teismas aiškina, kad ši aplinkybė nesietina vien su nepilnamečio kaltės prisipažinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų nepilnametis E. Z. iš įvykio vietos pasišalino ir buvo nustatytas, kaip kaltas asmuo, tik dėl aktyvių nukentėjusiojo veiksmų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nei nukentėjusiojo mažamečio, nei šio motinos atstovės pagal įstatymą neatsiprašė, nerodė jokio apgailestavimo, neatlygino žalos ir nerodė jokios iniciatyvos žalai atlyginti. Siekė įrodyti, kad buvo išprovokuotas nusikalstamai pasielgti. Visa tai leidžia pagristai teigti, kad E. Z. parodė nekritišką, t.y. teigiamą požiūrį į nusikalstamą savo elgseną ir mąstyseną, elementarų moralės bei elgesio normų niekinimą, kas objektyviai suteikia pagrindą teigti, kad ateityje analogiškoje situacijoje E. Z. veiksmai bus analogiško pobūdžio, o tai reiškia, kad jis ir ateityje nesilaikys įstatymų.

Nuteistojo E. Z. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl E. Z. pripažinimo kaltu dėl BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir priimti naują nuosprendį – išteisinti E. Z., jam nepadarius veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. Teismas nepašalino pagrįstų abejonių, netraktavo jų nuteistojo naudai ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, todėl apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atstovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino E. Z. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d., netinkamai vertino įrodymus, nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, byloje esančių abejonių nepašalino. Atstovė apeliaciniame skunde nurodo, kad jos ginamasis neneigia to fakto, kad atstūmė necenzūriniais žodžiais besikoliojantį nukentėjusįjį, tačiau ar šis atstūmimas sukėlė nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą. Pats nukentėjusysis nurodė, kad galvą susižalojo atsitrenkęs į namo sieną, kai sukdamasis neišlaikė pusiausvyros, jis taip pat nurodė, kad buvo su pirštinėmis kai griuvo ir delnų nesusižalojo, nurodė, kad iki šio įvykio jau buvo susižalojęs rankas, jis taip pat nurodė, kad iki šio įvykio ant jo kojos jau buvo kraujosruva, tačiau kokiomis aplinkybėmis ji atsirado jis nežino. Tai, kad ant nukentėjusiojo kojos buvo viena kraujosruva patvirtina ir VšĮ Kauno Klinikų apskaitos kortelėje specialisto užfiksuoti duomenys. Pažymėtina, kad liudytoja L. Č. (kaltinamojo auklėtoja) nurodė, kad kitą dieną po įvykio nukentėjusysis dalyvavo fizinio lavinimo pamokoje, darė atsispaudimus, jokių sužalojimų nebuvo pastebėta, vaikas buvo kaip visada aktyvus. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad ginamasis nepadarė nurodytų sužalojimų nukentėjusiajam. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas neturėjo vadovautis V. R. parodymais, kadangi, kaip paaiškėjo teisminio nagrinėjimo metu, nukentėjusysis po įvykio nesiskundė jokiais galvos skausmais, o medikus kreipėsi tik todėl, kad taip patarė policijos pareigūnai.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė tenkinti nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą, o nuteistasis ir jo gynėja prašė prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės apeliacinius skundus atmesti ir tenkinti jų apeliacinį skundą.

Nukentėjusiojo atstovės V. R., prokuroro ir nuteistojo E. Z. gynėjos apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinius skundus, konstatuoja, kad sprendžiant E. Z. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. E. Z. kaltė dėl BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Be to, apylinkės teismas pagrįstai išteisino E. Z. pagal BK 284 str. 1 d. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priešingai, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Be to, ir apeliantai savo skunduose iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas.

Dėl išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d.

Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu išteisino E. Z. dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.), konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokuroras ir nukentėjusiojo L. R. atstovė atstovė V. R. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai išteisino E. Z., netinkamai įvertino byloje esančiu įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, jog nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje esantys įrodymai neleidžia besąlygiškai ir neabejotinai laikyti įrodytu, kad E. Z. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pagal BK 2 str. 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t.y. tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nekyla abejonių dėl to, kad E. Z. inkriminuoti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – prie autobusų stotelės, esančios priešais prekybos centrą „Maxima“, kurioje bet kada galėjo pasirodyti kiti asmenys. Tai patvirtino ir pirmos instancijos teismas nuosprendyje, tačiau apylinkės teismas nenustatė E. Z. veiksmuose įžūliu elgesiu nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo bei visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo, t. y. dalies BK 284 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių (veikos, jos padarymo būdo, padarinių bei tyčios). Su tokiu teismo sprendimu ir padarytomis išvadomis nėra teisinio pagrindo nesutikti. Byloje nustatyta, kad E. Z. elgesį (mažamečio L. R. stumtelėjimą) lėmė tai, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo L. R. buvo kilęs asmeninis konfliktas, jų santykiai nebuvo draugiški, nukentėjusysis pats išprovokavo tokį nuteistojo elgesį (necenzūrinių žodžių vartojimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes, rodančias, kad E. Z. paskatos nebuvo chuliganiškos, konfliktas truko labai trumpai, nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog, elgdamasis teismo nustatytu būdu, E. Z. siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, akivaizdžiai rodė nepagarbą žmogui ir visuomenei apskritai, suprato savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius bei jų siekė.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl E. Z. veiksmų nebuvo nutrauktas jokių asmenų poilsis ar darbas, jo veiksmai neturėjo įtakos jokių organizacijų ar įstaigų veiklai, jokie pašaliniai asmenys, kurie nesusiję su konfliktu nebuvo šokiruoti ar pažeminti dėl E. Z. veiksmų, į policijos įstaigą nesikreipė, nebuvo padaryta kitokia reikšminga žala. Įvykio liudytojas D. K. taip pat nenurodė, kad E. Z. veiksmais jam buvo sukeltas didelis išgąstis, ar jis buvo šokiruotas, šiurkščiai pažemintas, kas rodo, kad padariniai savo pobūdžiu nesiekė tokio pavojingumo, kokio reikalaujama kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. kaip realų viešosios tvarkos sutrikdymą. Taigi, įvertinus liudytojų reakciją, E. Z. veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, sukeltus padarinius, kitas aplinkybes, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad dėl E. Z. veiksmų kilo BK 284 str. 1 d. numatyti pavojingi padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas, pripažinęs, jog E. Z. veiksmuose nėra BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties, pagrįstai išteisino E. Z. dėl BK 284 str. 1 d. padarymo, todėl tenkinti prokuroro ir nukentėjusiojo atstovės apeliacinius skundus ir pripažinti E. Z. kaltu, padarius BK 284 str. 1 d. nusikaltimą nėra pagrindo.

Dėl pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 2 d.

E. Z. apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nežymaus mažamečio L. R. sveikatos sutrikdymo (BK 140 str. 2 d.). Nuteistojo atstovė advokatė apeliaciniu skundu prašo išteisinti E. Z. dėl šios veikos padarymo ir nurodo, kad vien tai, jog E. Z. atstūmė nuo savęs necenzūriniais žodžiais besiplūstantį nukentėjusįjį neįrodo, jog tai sukėlė pastarajam sveikatos sutrikdymą. Pats nukentėjusysis nurodė, kad galvą susižalojo pats, kai neišlaikė pusiausvyros ir parkrito, rankos taip pat buvo sužalotos anksčiau, dar iki įvykio, liudytoja L. Č. taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis kitą dieną po įvykio dalyvavo fizinio lavinimo pamokoje ir jokių sužalojimų nebuvo pastebėta, todėl gynėjos nuomone, buvo nepagrįstai pripažinta, kad E. Z. padarė minėtus sužalojimus nukentėjusiajam.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, teisingai rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog L. R. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent E. Z. nusikalstamais smurtinio pobūdžio veiksmais.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) yra galima tik už veiką – nežymų sveikatos sutrikdymą konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: arba mušimu, arba kankinimu, arba kitokiu smurtavimu. Mušimas ar kitoks smurtavimas BK 140 str. prasme reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant nežymiai sužaloti nukentėjusį (mažametį) asmenį, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus (mažamečio) kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, stumiant, tempiant ir pan.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nors E. Z. neigė padaręs nusikalstamą veiką, tačiau pripažino, jog stūmė nukentėjusįjį nuo savęs, o pastarasis nuo pastūmimo nukrito į sniego pusnį (t.1, b.l. 66-69). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas D. K., kuris nurodė, kad nukentėjusysis pravardžiavo E. Z., todėl šis pastūmė nukentėjusįjį apie tris kartus ir jis nuo pastūmimo nukrito ant kelių ir ant rankų (t. 2, b.l. 47-49). Tai, kad E. Z. stūmė L. R. ne vieną kartą į sniego pusnį, dėl ko jis nukrito ant rankų ir susižalojo, patvirtino ir pats nukentėjusysis. Pedagogių I. V., I. S. ir L. Č. parodymai iš esmės taip pat buvo tapatūs E. Z. ir liudytojo D. K. parodymams. Netikėti šių liudytojų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aptarti liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė iš esmės analogiškas nagrinėjamos bylos aplinkybes, esminių prieštaravimų tarp šių asmenų parodymų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenustatyta, jų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas, tuo tarpu tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų parodymuose negali būti laikoma esmine aplinkybe, kuriai esant teismas negali vadovautis tokių asmenų parodymais. Aplinkybę, kad nukentėjusysis galėjo tikrai nukristi ant sniego ir taip susižaloti patvirtina ir byloje esanti Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno meteorologijos stoties viršininko pažyma apie įvykio metu buvusias hidrometeorologines sąlygas (2013 m. sausio 17 dieną 14 val. oro temperatūra buvo minus 7,0 C, vidutinis sniego dangos aukštis buvo 11 cm (t. 2, b.l. 59)). Pažymėtina, kad padarytus kūno sužalojimus patvirtina ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos ministerijos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad padaryti sužalojimai vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (t. 1, b.l. 38). Sutiktina ir su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad E. Z. veikė netiesiogine tyčia. Akivaizdu, kad jis būdamas vyresnis, stambesnio sudėjimo ir aukštesnis už nukentėjusįjį suvokė ir numatė, kad pastumdamas nukentėjusįjį (įvykio metu buvo 11 metų), esantį smulkesnio sudėjimo ir žymiai mažesnio ūgio, gali sutrikdyti jo sveikata?, tačiau nors ir nenorėjo tokių pasekmių, bet sąmoningai leido joms atsirasti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, E. Z. gynėjos teiginiai dėl tariamo jo nekaltumo prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, ir priešingai nei nurodoma skunde, yra paneigti byloje esančių ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu. E. Z. kaltė padarius BK 140 str. 2 d. yra visiškai įrodyta ir abejonių nekelia, todėl apeliacinis skundas dėl išteisinimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Nukentėjusiojo L. R. atstovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybes, kad E. Z. voliojo nukentėjusįjį po sniegą, atėmęs jo pirštines, į jas prigrūdo sniego, pastūmė nukentėjusįjį ir šis galvos trenkėsi į namo sieną. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šių nukentėjusiojo aplinkybių nepatvirtino nei kitų liudytojų parodymai, nei jokie kiti byloje esantys ir teismo ištirti tiesioginiai įrodymai, todėl pagrįstai pašalino iš kaltinimo kaip neįrodytas.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str.

Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 str. 1 d. sąlygas, teismas turėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties ir humaniškumo principo esmės.

Pagal BK 93 str. teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti jam baudžiamąją bylą ir taikyti jam auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. BK 93 straipsnio 1 dalis numato tris bendrąsias būtinas nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas: pirma, asmuo turi būti nepilnametis, t. y. veikos padarymo metu dar nesulaukęs aštuoniolikos metų; antra, pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką; trečia, jo padaryta veika turi būti baudžiamasis nusižengimas ar neatsargus arba nesunkus, ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Kaip matyti pirmosios instancijos teismas tokias sąlygas nustatė. E. Z. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, veikos padarymo metu jis buvo septyniolikos metų amžiaus, nusikalto pirmą kartą, padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). E. Z. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Kaip matyti be bendrųjų atleidimo pagrindų yra ir papildomų alternatyvių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatytų BK 93 str. 1 d. 3 p. – tai, kad yra pagrindo manyti, jog nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad E. Z. nusikalto pirmą kartą, jo atžvilgiu jokių kitų ikiteisminių tyrimų nebuvo pradėta, administracine tvarka nebaustas, mokosi, mokyklos administracijos charakterizuojamas teigiamai , kaip atsakingas, nekonfliktiškas, lankantis pamokas mokinys, mokykloje nėra baustas už Mokyklos vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus, į policiją dominančių vaikų sąrašą nėra įtrauktas, jo šeima nėra įrašyta į Vaikos teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, įskaitą, po šio nusikaltimo padarymo nėra padaręs daugiau jokių nusikalstamų veikų, ir konstatavo, kad yra pagrindo manyti, jog E. Z. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apylinkės teismo padaryta išvada, todėl konstatuoja, kad E. Z. atitinka bendruosius atleistinam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį asmeniui keliamus reikalavimus, išpildo vieną alternatyvių papildomų sąlygų ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos numatytos BK 140 str. 2 d., taikant BK 93 str.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, atmestini nukentėjusiojo atstovės ir prokuroro apeliacinių skundų argumentai, kad nepagrįstai pirmos instancijos teismas atleido E. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jis nepripažino savo kaltės, nesigailėjo, neatsiprašė nukentėjusiojo, nesistengė atlyginti padarytos žalos, kas rodo jo teigiamą požiūrį į nusikalstamą savo elgseną ir mąstyseną, elementarų moralės bei elgesio normų niekinimą. Pažymėtina, kad teismas spręsdamas dėl nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, turi įvertinti visas bylos aplinkybes ir atsižvelgti ne tik į tai ar kaltininkas gailisi, prisipažino, atsiprašė nukentėjusiojo, bet įvertinti ir aplinkybes, susijusias su kaltininko asmenybe, gyvenimo ir auklėjimo sąlygomis, sveikatos būkle, socialine branda, elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo, ar buvo taikytos anksčiau auklėjamojo poveikio priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 30).

Motyvuojamoji dalis

Dėl neturtinės žalos ir kitų proceso išlaidų priteisimo

Nukentėjusiojo atstovė ir prokuroras apeliaciniais skundais prašo padidinti priteistą nukentėjusiajam iš nuteistojo E. Z. neturinės žalos dydį bei priteisti nukentėjusiojo patirtas visas advokato ir kitas proceso išlaidas.

Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 str. 2 d.).

Byloje neabejotinai nustatyta, kad būtent dėl E. Z. neteisėtų veiksmų nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, taigi ji patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, kurią įvertino 868 Eur (3 000 Lt). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. Z. kaltu dėl nukentėjusiojo nežymaus sveikatos sutrikdymo, jo atstovės pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė 144 Eur (500 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis CK 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Aukštesnysis teismas sutinka, kad nukentėjusysis patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus dėl neteisėto E. Z. elgesio, tačiau sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-272/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi apylinkės teismo nurodytus argumentus dėl civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies (sveikatos sužalojimo laipsnis, patirtų sužalojimų pobūdis, tai, kad nukentėjusiajam nebuvo reikalingas stacionarus gydymas, nenustatyti jokie liekamieji reiškiniai, nebuvo padarytą jokių ilgalaikių negrįžtamų pakitimų, nukentėjusysis jau kitą dieną sportavo, sveikatos pablogėjimu pedagogams nesiskundė, kaltinamojo kaltės forma, kaltinamojo elgesį lėmė provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, nepadaryta turtinės žala, kaltinamasis yra jauno amžiaus, moksleivis) ir vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais (CK 6.250 str. 1 ir 2 d.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes ir pagrįstai priteisė nukentėjusiajam 144 Eur (500 Lt) neturtinės žalos atlyginimui.

BPK 106 str. 2 d. įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šiame straipsnyje nurodytų išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Atsižvelgiant į šią nuostatą, bei įvertinus tai, kad E. Z. yra nepilnametis, moksleivis, nedirba, išlaikomas tėvų, dėl vienos inkriminuotos veikos išteisintas, bylą sudaro tik 2 tomai, ji nėra ypatingai sudėtinga, atmestini kaip nepagrįsti nukentėjusiojo atstovės V. R. ir prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai sumažino iki 217 Eur (750 Lt) prašomas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo sumažintu proceso išlaidų dydžiu.

Nukentėjusiojo atstovė apeliaciniame skunde nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kad proceso išlaidos priteistinos tik iš nuteistojo E. Z. ir nėra pagrindo jų priteisti subsiadiariai iš civilinių atsakovų. Teisėjų Kolegija pažymi, kad CK 6.276 str. 2 d. nurodyta tėvų prievolė yra ribojama laike: ji išnyksta vaikui sulaukus pilnametystės arba vaikui iki pilnametystės įgijus turto, kurio pakanka žalai atlyginti. Atkeiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo metu nuteistajam E. Z., kuris gimęs 1996 m. lapkričio 7 d., jau yra sukakę 18 (aštuoniolika) metų, todėl jo atstovų pagal įstatymą J. Z. ir G. Z. atsakomybė jau yra pasibaigusi, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti nukentėjusiojo atstovės apeliacinio skundo dalyje dėl netinkamai išspręsto proceso išlaidų išieškojimo klausimo.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo atstovė V. R. ir atstovas advokatas Gintaras Platūkis prašė priteisti iš E. Z. 289 Eur (1000 Lt) nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009). Teisėjų kolegija sprendžia, jog toks prašymas netenkinamas. Įvertinus tai, kad procesas įvyko ir pagal nukentėjusiosios skundą, kuris atmestas kaip nepagrįstas, todėl išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nukentėjusiojo L. R. atstovės V. R., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo E. Z. gynėjos advokatės N. G. apeliacinius skundus atmesti.