Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-06-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-175-768/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-28
Bylos Nr.
1S-175-768/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Donatas Jatužis
Advokatai
Arvydas Penelis
Baudžiamoji byla Nr. 1S-175-768/2017
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 28 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis,sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,dalyvaujant prokurorui B. Š.,D. V. atstovui - gynėjui advokatui Arvydui Peneliui,nedalyvaujant VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovui,

išnagrinėjęs D. V. atstovo Arvydo Penelio (toliau Atstovas) skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017-06-02 nutarties, kuria D. V. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013-05-30 Panevėžio apygardos teismo nutartimi D. V., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis gydymas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje griežto stebėjimo sąlygomis.

2015-06-04 Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis D. V. buvo pakeistas į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis. 2016-06-02, 2016-12-02 ir 2017-06-02 to paties teismo nutartimis priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis buvo pratęsta.

Šalies argumentai

Atstovas Arvydas Penelis skundu prašo 2017-06-02 Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi pratęstą D. V. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ir gydymą pratęsti. Atstovas nurodo, kad D. V. diagnozuota ne psichinė liga, o (duomenys neskelbtini) (sutrikimas), todėl iš komisijos rekomendacijų neaišku – koks ir kokio pobūdžio gydymas D. V. yra reikalingas. Atstovas pažymi, kad liga susergama, o su (duomenys neskelbtini) gimstama. (duomenys neskelbtini), kaip ypatumas, žmogų lydi visą gyvenimą, jo išgydyti neįmanoma, todėl teigia, kad iš medikų išvados nesuprantama, kokio rezultato siekiama tęsiant gydymą ne nuo ligos, o nuo žmogaus prigimties, t.y., nuo įgimtos (duomenys neskelbtini). Skunde pažymima, kad (duomenys neskelbtini) geriau jaučiasi ir ugdosi būdami namuose su artimaisiais, o šiuo konkrečiu atveju akivaizdžiai matyti D. V. artimas ir gilus ryšys su mama V. V.. Dėl šių priežasčių, teismo padaryta išvada, kad D. V. psichikos būsena vis dar išlieka nepagerėjusi ir nestabili, kad jis nekritiškas padarytos veikos ir ligos atžvilgiu yra nepagrįsta ir formali, nes tokia jo psichikos būsena išliks visą gyvenimą, be to, jis neserga jokia liga, yra neįgalus nuo prigimties bei šios aplinkybės nesupranta ir nesupras, niekada nebus kritiškas veikai, kurią padarė.

Aptartų aplinkybių kontekste Atstovas taip pat pažymi, kad komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių apžiūros išvadoje, neužsimenama apie D. V. pavojingumą visuomenei, todėl jos prieštarauja Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatoms dėl prievartinio psichikos sutrikimų turinčio asmens hospitalizavimo sąlygų, Europos žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnio nuostatoms bei Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoms dėl priverstinai hospitalizuotų psichikos ligomis sergančių asmenų teisinės apsaugos. Atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad 2016-01-19 Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (toliau Ekspertizės aktas) yra padaryta išvada, kad D. V. gali būti pavojingas visuomenei tik esant jo psichikos sutrikimo paūmėjimui. Tiek teismas, tiek komisija lakoniškai užsiminė, jog yra stebimi D. V. pykčio protrūkiai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad D. V. elgesys būtų pavojingas jo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei. Todėl, Atstovo nuomone, teismo įvardijamas pavojingumas yra tik tariamas, menamas ir pagrįstas prielaidomis, o ne konkrečiais bylos duomenimis. Tai reiškia, kad D. V. laikymas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje yra ne kas kita kaip valstybės jam taikoma bausmė už jo padarytą veiką. Taigi, nesant duomenų apie D. V. pavojingumą visuomenei, Atstovo nuomone, nebėra teisinio pagrindo tęsti priverstinį gydymą sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

Skundo nagrinėjime dalyvavęs prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prokuroras nurodė, kad D. V., kaip nurodė ekspertai, yra pavojingas, todėl kitokia, nei tęsti gydymą, išvada, negalima.

D. V. gynėjas advokatas Arvydas Penelis teigė, kad D. V. galėtų būti prižiūrimas mamos, nes jis vartoja tik raminamuosius vaistus, joks specialus gydymas jam nereikalingas, nes jo psichinė būsena niekada nepagerės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama 2017 m. birželio 2 d. nutartimi pagrįstai D. V. pratęsta taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, todėl tenkinti skundą nėra pagrindo.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 str.), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

Vertindamas asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, pirmos instancijos teismas klaidos nepadarė ir priėmė bylos duomenimis pagrįstą sprendimą. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, jog D. V. psichinė būsena yra nepasikeitusi (nestabili). Iš bylos medžiagos matyti, kad D. V. dėl jo neprognozuojamo ir permainingo elgesio gali kelti pavojų aplinkiniams. Šie duomenys užfiksuoti komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvadoje bei įstaigos atstovės paaiškinimuose. Tai, kad 2016-01-19 Ekspertizės akte padaryta išvada, kad D. V. tik gali būti pavojingas visuomenei esant psichikos sutrikimo paūmėjimui, pirmos instancijos teismo sprendimo nepaneigia. Iš minėtos Ekspertizės akto išvadų taip pat matyti, kad D. V. dėl psichikos sutrikimo gali su aplinkiniais elgtis agresyviai (b.l. 50). 2017-05-05 gydytojų psichiatrų komisija (b.l. 3) taip pat pateikė išvadą, kad D. V. stebimu laikotarpiu buvo impulsyvus, pasireiškė lengvai provokuojamos pykčio reakcijos, permainingos nuotaikos. Šie duomenys nesuteikia pagrindo pritarti Atstovo argumentams, kad D. V. pavojingumas tik tikėtinas, kad jo socializacija galima jam būnant prižiūrimam jo mamos V. V.. Pažymėtina, kad D. V. padarė įstatymo uždraustą veiką taip pat prižiūrimas mamos, o tai reiškia, kad mama nesugebėjo užtikrinti, kad D. V. psichikos sutrikimas nebūtų pavojingas visuomenei, t.y., kad jo agresija nepasireikštų (nepaūmėtų). 2013-05-30 Panevėžio apygardos teismui priimant nutartį skirti D. V. priverčiamąją medicinos poveikio priemonę, jam buvo nustatytas vidutinis protinis atsilikimas. Be to, kaip ir šio skundo nagrinėjimo metu, taip ir priimant minėtą nutartį, D. V. negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo ir jų valdyti, jis gali būti pavojingas, neprognozuojamas, t.y., šios išvados patvirtina, kad jis gali būti socialiai pavojingas. Įvertinus stebimojo elgesį ir galimą jo pavojingumą bei neprognozuojamą elgesį, šiuo nagrinėjamu atveju, šių duomenų visiškai pakanka išvadai, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino kriterijus, būtinus įvertinti taikant ar pratęsiant priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, tai asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį asmens socialinį pavojingumą. Priimtas teismo sprendimas neprieštarauja Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio nuostatai, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei. Pažymėtina ir tai, kad gydymas raminamais vaistais taip pat priskirtinas prie medicininių priemonių, taikomų D. V., tuo pačiu stebint jo elgesį, kuris apibūdintas Komisijos išvadoje.

Taip pat teismas vertindamas bylos aplinkybes privalo patikrinti ir kitas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo (BPK 400, 405 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu sprendimą priėmusiam teismui viena iš esminę reikšmę turėjusių aplinkybių sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimą, visų pirma buvo D. V. psichinės būklės įvertinimas bei jo turimi socialiniai ryšiai, šiuo atveju ryšys su mama, kurios pagalba, tikėtina, būtų siekiama padėti užtikrinti D. V. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Pažymėtina ir tai, kad BPK nekeliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą, tai yra visų pirma paties besigydančio asmens pareiga nustatytu laiku kreiptis į pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir reguliariai vartoti medikamentus, todėl esant arba atsiradus priešiškiems santykiams, arba esant kitoms nenumatytoms aplinkybėms tarp D. V. ir jo mamos V. V., dėl D. V. nustatyto psichikos sutrikimo, galimai nebūtų įmanoma užtikrinti jo ambulatorinio stebėjimo, o tai gali kelti pavojų visuomenei. Be to, byloje nėra patikimų duomenų (įrodymų), kurių pagrindu būtų galima daryti atitinkamas išvadas apie aplinką į kurią D. V. grįžtų, jeigu taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas ir gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis būtų pakeista į ambulatorinį stebėjimą. Taip pat vertinant gynėjo argumentus, kad D. V. sveikatos būklė pagerėtų, jeigu jis gyventų su mama, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra šiuos argumentus pagrindžiančių duomenų, t.y., šie argumentai, neatlikus specialių tyrimų, yra tik tikėtini, todėl jais remtis nėra teisinio pagrindo.

Tokiu būdu išvada, kad dabartinė D. V. sveikatos būklė kelia grėsmę, kad jis yra pavojingas, yra visiškai pagrįsta. Esant šioms aplinkybėms Rokiškio rajono apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. V. stebėjimą ir gydymą galima užtikrinti tik stacionarinio stebėjimo ir gydymo sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

Taigi visuma aplinkybių patvirtina tai, kad D. V. psichinė būklė nėra stabili, socialinis pavojingumas išlikęs, todėl priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra reikalingas pastovus stebėjimas bei gydymas.

Remiantis išdėstytu teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 1 p., 2 d.,

nutaria:

atmesti D. V. atstovo Arvydo Penelio skundą ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Donatas Jatužis